Trečioji diena. Penktadienis, 2016-03-11

Highway ekspresas į Negombą • Šv. Sebastijono bažnyčia • Blyškiaveidžių kurortai • Persikėlimai per Maha Oya  ir Gin Oya žiotis • Dar vienas persikėlimas • Liuksusiniai viešbučiai • Zuikių bažnyčia • Ra • Saulėgrąžos svečių namai

17,3 km

Vakar ketvirtadienį buvau sugalvojęs rytojaus dieną gerai išsimiegoti ir įdienojus važiuoti į Negombą tęsti savo kelionę aplink salą. Puiki proga ilgesnian etapui – trys nedarbo dienos iš eilės. Dauguma mano darbuotojų dirbs kovo 11, bet aš pasidariau laisvadienį, nepriklausomybės at-at-kūrimą atšvęsiu kelyje.

Apie trečią nakties atsibudau ir nebegaliu užmigti. Varčiausi iki penkių, kol nusprendžiau iškeliauti dabar. Susiruošiau greitai – smartfonai ir powebankai pakrauti, įsimečiau kompą, sarongą, sausainių paukšteliams ir žvėreliams, lietuviškų centų ubagams ir vaikams. Startavau iš namų kažkiek nedaug po šešių. Autobusas į Petą prisigrūdęs, niekas čia nešvenčia Kovo Vienuoliktos. Iš stoties į Negombą pajudėjau nedaug prieš septynias, autobuso laukti nereikėjo – Šri Lankoje puikiai organizuotas visuomeninis transportas.

Susisupęs į sarongą
aš važiuoju į Negombą.
Šalta kondicionuotam highway express autobuse. Užtat greitai nuveš, ir tik už 110 rupijų.

Kai pirmą kartą atvykau į Šri Lanką (2011 sausį, rodos, visai neseniai), čia dar nebuvo nė vieno greitkelio. Nusigauti kur nors trukdavo ilgai dar britų kolonijinių laikų keliukais. Dabar jau trys autostrados: E01 – iš Kolombo pietuosna iki pat Mataros; E02 – Kolombo (su priemiesčiais) aplinkkelis; E03 – iš Kolombo šiaurėn iki tarptautinio oro uosto, ten ir Negombas. Dar tiesiama autostrada į Kandy, bet pasikeitus prezidentui darbai sustojo. Sako, tuos greitkelius tiesė kinų kaliniai, todėl neaišku, kiek ilgai jie laikys. Kinai rinks kelio mokesčius keliolika metų, paskui viskas atiteks valstybei. Nedidelis judėjimas tais greitkeliais. Visų pirma brangu – pvz. iš oro uosto į Kolombą 300 rupijų reikia sumokėti. Visų antra, ten neleidžia tuktukų ir visokių lūženų, kurios greičiau 50 km/h nepajuda (o toks transportas, įskaitant ir beveik visus reisinius autobusus, sudaro didžiąją srauto dalį paprastų kelių kamščiuose).

Pusė aštuonių jau pusryčiavau Negombo naujajame autobusų terminale. Toliau pėsčiom.

Negombo naujasis terminalas didelis, švarus. Ten papusryčiavau ir atlikau kitus svarbius reikalus prieš ilgą žygį.

Įėjime į stotį Šv. Antano koplytėlė

Tas pisuaras užimtas, reikia eiti prie kito.

Startas 07:55.

Negombas (ne vietinis pavadinimas, portugalai sugalvojo) miestas didelis, beveik, kaip Klaipėda. Garsus savo pajūrio kurortais ir tuo, kad pagrindinis Šri Lankos tarptautinis oro uostas šalia. Kai kurie poilsiautojau toliau į salą ir nevažiuoja, pliažinasi prie atskridimo – išskridimo vietos.

Pasukau šiaurės kryptimi, link civilizuotų pliažų, teks praeiti pro kurortą.

Kirtau kanalą, kuris irgi vadinasi Hamiltono. Nejaugi tai pereitos dienos kanalo tęsinys?

Hamiltono kanalas Negombe

Netrukus išlindau prie vandenyno. Pirmas pasisveikinimas su pajūriu šiame etape.

pažiūriu į pietus, iš kur atsibasčiau

pažiūriu šiaurėn, kur link tolimas kelias laukia

Einu pliažu kojas atsargiai statydamas, kaip kupranugaris, kad smėlio į kroksus nepribyrėtų. Nedaug paėjęs gilyn krantan pasukau – nėra lengva per smėlį bristi.

Ar galima nufotografuoti jūsų papūgėlę – klausiu močiutės

Ėjau keliukais ir takeliais…

kol priėjau šv. Sebastijono bažnyčią

šv. Sebastijono bažnyčia Negombe

Pailsėjau šventoriuje, ubagėlę sausainiais pavaišinau ir toliau patraukiau.

Kapinės prie šv. Sebastijono bažnyčios Negombe

Koplytėlės čia ant kiekvienos sankryžos

Aukojimas dievams (tiksliau šventiesiems)

Keletą kilometrų praėjau pro blyškiaveidžių poilsiautojų rajoną.

Įėjęs į Levio gatvę prisiminiau tokį savo vaikystės laikų chuliganą Levį. Kaži ar gyvas dar?

Odiniai suvenyrai visur baltųjų pliažuose

Už kokosą nepagailėjau 100 rupijų, nes leido pasėdėti odiniame krėsle

Radau kortą ant kelio. Tai buvo būgnų septinkė. Nekoks ženklas.

Suvenyrų parduotuvė apsmilkoma, kad pritrauktų tokius, kaip aš. Mėgstu smilkalų kvapą, sako nuo vėžio padeda.

Sarongas patogiau, nei kelnės tropikų karštyje

Reikia pailsėti. Užsukau į pajūrio kavinę, ten ir wi-fi greitas.

Toliau ilgą kelią ėjau pajūriu.

pažiūriu kairėn į pietus , iš kur atėjau

pažiūrėjau šiaurėn, kur dar toli eiti

Negombe žvejai su burėmis, čia vėjai palankesni, nei salos pietuose, kur katamaranai be burių

Šiauriniame baltųjų zonos pakraštyje. Vietiniai taip toli į jūrą nebrenda, kaip turistai

Daug mirusių krabų

Dar gyva tigrinė krevetė

Vienu tarpu smėlis baigėsi reikėjo repečkotis akmenimis. Po jų ilgokai negyvenamu krantu ėjau, tik šunelis prie manęs prisijungė, daugiau nei kilometrą mane sekė. Daviau jam šunų maisto, padėkojo, bet nevalgė.

Praėjau miniatiūrinę Kuršių Neriją.

Maha Oya įteka į vandenyną

Atsidūriau prie Maha Oya upės žiočių. Ten kur įteka nėra platu, bet plaukti su daiktais ant galvos  (ypač kompu ir kita elektronika) nesiryžau.

Maha Oya upės žiotys siauros

Eiti iki tilto toli, daug laiko sugaišiu. Kaip gerai būtų, jei kas perkeltų mane. Netoliese matėsi kažkoks pastatas, galvojau žmonių paprašyti, bet pamačiau valtį praplaukiančią. Pamojau, priplaukė, iškart suprato, ko noriu.

Perkėlęs mane valtininkas gavo 100 rupijų ir laimingas nuplaukė toliau

Vaizdas atgal persikėlus per Maha Oya žiotis

Taip atsidūriau laukiniame pliaže žuvėdrų būryje.

Daug gervių Vila Rosita įlankėlėje, didelių, nusipenėjusių, matyt netrukus lėks į Sibirą vaikų perėti.

Vandeny prie pat kranto pamačiau medūzą orą gaudančią. natūroje matėsi gerai, nuotraukoje kažin ar pavyks lengvai ją rasti.

Gervės baikščios, slepiasi nuo manęs, nors ilgai sėdėjau nejudėdamas, laukiau kol įsidrąsins. Užtat varnos manimi susidomėjo. Mėčiau sausainio gabaliukus į kaimyninę valtį, dauguma jų nuriedėdavo į vandenį ten žuvytės sukunkuliuodavo. Į valtyje likusius sausainėlius skruzdės kaip mat įniko, per minutę takeliai atsirado. Varnos kol kas neišdrįso arčiau priskristi. Tolumoj pamačiau plaukiantį roplį – gal krokodilą nedidelį, gal varaną, nespėjau įžiūrėti. Pliaukštelėjo, matyt žuvį pagavo.

Jei jau per patį dienos karštį čia toks gyvūnijos aktyvumas, ko galėčiau prisižiūrėti prieš temstant, ar vos prašvitus…

Pailsėjau Villa Rosita kurorte, reikia krapštytis toliau.

Priėjau Lagoon paradise viešbučio iškabą. Va čia ir bus mano pokaitis.

Viešbutis prašmatnus, su baseinu. Čia turtingi šrilankiečiai atvyko sekmadienio iškylai. Vaikučiai baseine turškiasi, tėveliai alų gurkšnoja, mamytės plepasi.

O aš nulindau į pavėsį prie stalelio užsisakiau laimo sulčių su druskele ir pipirais, sodos vandens, žalių žirnių kreminės sriubos.

Viešbučio vadybininkas bandė suprasti mano esmę, bet jam nelabai pavyko. Niekas pėsčias į tą vietą nėra buvęs atėjęs. Iš kur esi, klausia. Iš Europos, atsakau. 90% toks atsakymas patenkina, tik didžiausi eruditai nori tikslesnės informacijos. Menedžeris iš tų eruditų kategorijos, paaiškinau jam, kad iš Lietuvos. O, Lithuania, žinau, sako jis, vakar čia buvo aštuoni svečiai iš tavo šalies. Dažnai girdėtas teiginys, dar iš Indijos laikų. Taip sakyti mėgsta, norintys svečiui įsiteikti. Bet gal nemeluoja? (Nors sakyti netiesą čia visuotinai priimtas reiškinys, nelaikomas didele blogybe.)

Marios atitvertos tinkline tvora, prie vandens neprieisi, nufotografavau per tinklo akį:

Sako anksčiau iš čia rengdavo valčių turus, bet šis biznis užsidarė.

Viešbučio prieigos gražiai sutvarkytos, nesimato šiukšlių, jau esu atpratęs nuo tokios švaros.

Toliau einu šiaurėn, fotografuoju viską.

Dar vienas kapines priėjau, reiškia bažnyčia netoli.

Kristus vienu rankos judesiu palmes pašiaušė

Priėjau šv. Marijos Magdalenos bažnyčią, čia užsiėmimai vyko

Šioje krautuvėlėje ryžius senoviškomis svarstyklėms sveria

Šv. Barboros bažnyčia

Tolumoje atitverta prabangaus viešbučio teritorija. Nesimato besimėgaujančių saulėlydžiu.

Nulindau prie vandenyno, skauda per smėlį eiti, nors jau ir atvėso, padai kažkodėl jautrūs pasidarė.

Prie šito minimalistinio kryžiaus prisėdau smėlio iš kaliošų iškratyti

Smailiausia mano užfiksuota koplytėlė

Smarkiai padaugėjo transporto, pakele einančių žmonių, reiškia artėju prie miesto, jau Negombo priemiesčiai. Negombas garsus savo pliažais visai netoli tarptautinio oro uosto, bet blyškiaveidžių koncentracija didelė šiaurinėje dalyje, iki ten aš neisiu šiandien.

Šv. Marijos bažnyčia Negombe

Paskutinį sykį šiandien išlendu prie vandenyno. Paeisiu kiek pakrante, čia ir saulę palydėsiu.

Pažiūrėjau į pietus – toli nuėjau nuo Kolombo

Pažiūrėjau į šiaurę – daug dar liko eiti

Saulę palydėjau Morawala beach – Negombo nerijos gale, pačiame vakariniame iškyšulyje. Sekmadienio vakarą daug šrilankeičių čia susirinko. Baltašikniai ganosi šiauriau.

Mano pirmasis kelionės etapas baigiasi. Lieka nusigauti iki autobusų stoties. Kokie trys kilometrai, bet jie patys sunkiausi. Kojos vos lankstosi, maudžia visi sąnariai ir raumenys

Nerijos smaigalyje įlanka dar yra

Tuktukai stoja, siūlo pigiai stotin nuvežti ir labai stebisi, kad aš net už 100 rupijų nesutinku važiuoti.

Verta aplankyti Negombo žvejų uostą ir žuvų turgų, bet tai reikia ryte daryti.

Norint patekti į Negombo centrą reikia tris tiltus pereiti. Neriją nuo žemyno skiria (jungia) keletas įlankų, salelių – geografija čia nėra paprasta.

Šiaip ne taip atėjau į autobusų stotį ir stoties nerandu. Klausiu žmonių, jie sako, kad prie stoties ir esu – rodo į tokį prašmatnų įėjimą, kaip į kokį metropolitemą. Kol manęs čia nebuvo, pastatė modernų autobusų terminalą.

Prašmatnus highway autobusas

Susiradau, prašmatnų autobusą į Kolombą, tas per greitkelį važiuoja, greitai nuveža už 110 rupijų. Tik laukti reikėjo pusvalandį, kol keleivių prisirinks, nes pirmas įlipau. Kitas negreitasis jau buvo išvažiavęs, gal jį ir pralenksim.

Pusė aštuonių išvažiavom, po valandos jau buvom Kolombo Forte (Petoje) iš kur pradėjau savo kelionę. Dar po valandos jau ilsinau kaulus savo lovoje.

Šiandien nuėjau 30 kilometrų, nereikėjo tiek daug.

Pirmojo etapo išvados

• Įrodžiau sau, kad dar nesu visai sukriošęs
• Galėčiau eiti aplink salą (ar aplink Lietuvą, ar nuo Vilniaus iki Konstantinopolio). Jei tai daryčiau be pertraukų, reikėtų per dieną nueiti tik 15-20 km, o einant daugiau, reikia kas porą dienų daryti pertraukas.
• Geriau startuoti kuo anksčiau ryte, vos prašvitus: nekaršta, įdomių dalykų daugiau, apšvietimas nuotraukoms geresnis. Nuo kokios 10-11 iki 15 geriau pralaukti kur nors pavėsyje. Toliau keliauti iki 18-19 vėliau jau visai tamsu. (Tinka tropikams, kitur kitaip).
• Ypatingų nuotykių nepatyriau, bet nuobodu nebuvo, pamačiau daug įdomių dalykų, kurių nepastebėsi kitaip keliaudamas. Net dviračiu važiuodamas tiek nepamatysi, nes reikia į kelią žiūrėti

Daug katalikiškų koplytėlių Šri Lankos vakarinėje pakrantėje. Daugiausiai ten pamatysi šv. Antaną ir šv. Mariją, bet kelis kartus pasitaikė man nepažįstamas šventasis, su kūdikėliu, kaip ir mano globėjas, tiktai apžėlęs

Moksleivių uniformos baltos visoje šalyje.

Vis nueinu kairėn pažiūrėti, ar vandenynas vietoj

Paskui vėl grįžtu į kelią, taip ir einu zigzagais, koplytėles fotografuodamas. Daug ir praleidžiu.

kokosų rinkėjas

Grįžau į koralų krantą

Čia yra geltonų krabų. Žmonių ir varnų nedaug, krabai nesislapsto, kaip prie mano namų Dehiwaloje.

Galima pliažo pavėsyje pasnausti. Gerai, kad turiu sarongą. Universalus dalykas – tinka pasikloti ir užsikloti, nusišluostyti, aplink kaklą apsivynioti, sugadintoms kelnėms pakeisti.

Prie įvažiavimo į Negombo neriją pilna ženklų.

Galudienis šunelis. Jam jau šimtas metų.

Pagal žemėlapį dešinėj turėtų būti ta vieta, kur vakar taip man patikęs Hamiltono kanalas susisiekia su Nagombo mariomis. Reikia sukti iš kelio ir takeliais nueiti į tą vietą.

Išlindau prie kanalo žiočių (jei taip galima pavadinti), ir kaip tik tuo momentu praplaukė valtis su blyškiaveidžiais turistais.

Grįžęs į kelią pagalvojau, kad jau esu pasiekęs Negombo nerijos šakumą, reikia ir prie jūros nueiti, iš abiejų pusių pažiūrėti. Paskiau zigzagais būtų gerai vaikščioti tarp marių ir vandenyno, šita nerija siauresnė nei Kuršių.

Bet prie jūros šitoje vietoje nepriėjau, tvoros visur, privačios teritorijos.

Grįžau į kelią ir vėl radau koplytėlę su nepažįstamu šventuoju.

Paskui pavyko prie vandenyno prieiti, bet paplūdimiu eiti sunku, kojos klimpsta, smėlis degina, palmės šešėlių nemeta per pusiaudienį.

Šiaip ne taip nušliaužiau iki kyšulio, o ten žmonės dirba ir maudosi, pripratę prie karščio.

Nušliaužiau į kelią, ten pavėsį daugiau šansų rasti.

Štai kaip koledžo studentai tvorą išgražino.

Ne kartą mačiau panašius piešinius apie tautų/tikėjimų draugystę. Čia galima atpažinti budistę ir hinduistę, musulmoną ir krikščionį. Tikrai, šiuo metu jie gana taikiai čia sugyvena. Piešinys priminė man sovietinius plakatus, tik ten sudėtingiau, ten reikėjo 15 broliškų respublikų prezentuoti.

Priėjau šv. Antano bažnyčią.

Ir šv. švAntano koplytėlę

Ir dar vieną koplytėlę

Ir dar vieną

Ko gero Negombo nerijoje gyvena vieni katalikai, nemačiau nei budistų pagodų, nei indusų kovilų, nei musulmonų mečečių. Net ir protestantų kirchių nepasitaikė. Užpernai lankiausi kitoje vakarų pakrantės nerijoje (ją dar teks pereiti), didesnėje, nei šita, ten irgi vieni katalikai. Matyt portugalų misionieriai kadaise čia aktyviai veikė (todėl šv. Antanas visur), o į žemyną giliai nelindo.

Priėjau kaimelio supermarketą. Žavu, paprasta, minimalistiška – tik tai, ko reikia kasdieną.

Ypač mane pradžiugino kranelis šalia kelio. Pliažo smėlio nepavyko nusipurtyti, likęs kroksuose pradėjo kojas graužti, kaip gerai, kad yra kur nusiplauti.

Laikas dešinėn pasukti, pažiūrėti, kaip toje vietoje marios laikosi. Anot žemėlapio prie marių čia turėtų būti viešbutis Villa Rosita. Gal pavyks ten valandėlę-kitą pailsėti, pasnausti, pavalgyti.

Vilos Rositos neradau, gal ne į tą keliuką pataikiau. Iškabų nebuvo. Ėjau ėjau, kol valčių prieplauką priėjau mažoje įlankėlėje.

Ten pavėsis. Įlipau vienon valtin, pailsėsiu čia, bus mano Vila Rosita.

Tęsinys

Antroji diena. Sekmadienis, 2016-03-06

Grįžimas į pradinį tašką • Kapinės • Koplytėlės • Bažnyčios • Hamiltono kanalo galas • Krokodilas Villa-Rositoje • Negombo nerijos šakumas • Lagoon Paradise • Katalikybė nerijoje • Negombas • Namo

25,2 km

 Atsibudau švintant žvalus, pailsėjęs. Dar nenoriu namo, dar ir šiandien pabandysiu paeiti.

Gerai, kad viešbučio berniukas nemiega, šlavinėjasi nuo pat ryto. Atsiskaičiau ir toliau patraukiau. Iš pradžių prie vandenyno nuėjau.

Juodi dideli krabai ropoja ant molo akmenų, bet jų neina nufotografuoti, baikštūs, išsilaksto dar kaip reikiant nepriartėjus.

Pažiūriu į pietus – Kolombo dangoraižių jau nesimato

Pažiūriu į šiaurę – ten molai ir rifai

Grįžtu į kelią ir traukiu toliau. Dabar gerai būtų, kad pavežtų kelis kilometrus iki vakarykščio pasiekto taško, bet nepasitaiko taksi, kai reikia.

Gerai eiti anksti ryte, kai nekaršta.

Priėjau vakarykščių brangių viešbučių(-namių) zoną.

Varna mėsininkė

O čia jau kiauliena

Vėl prie jūros nuėjau, reikia laukinius šių vietų pliažus pamatyti.

pažiūriu kairėn (į pietus), ten Kolombas turi būti

pažiūriu į dešinę (šiaurę) – ten Negombas turėtų būti, gal pavyks iki jo nueiti šiandien

šešėlinis autoportretas

Priėjau katalikų kapines.

Prisėdau patvory, smėlį iš kaliošų išsikračiau, su duobkasiais pašnekėjau, šunelį paglosčiau, pasidalinom su juo imbierinį sausainį.

Laikas pusryčiauti. Galima pavalgyti čia:

bet dar anksti, bufetas uždarytas. Geriau užkąsiu čia:

Kaimo valgyklėlės duoninė

Čia gavau porą kiaušininių rolsų ir arbatos, baltos, saldžios, kaip Indijoje.

Reikia pereiti į naują įrašą. šitas per lėtai redaguojasi.

Pasukau nuo Hamiltono kanalo į Vakarus, atsirėmiau į žvejų uosto tvorą. Neilgai reikėjo eiti patvoriu, išlindau prie vandenyno.

Ten, kaip ir visur, koplytėlė. Ir ji, kaip dažniausiai, mano globėjui, šv. Antanui.

Bežiūrinėjant statulėles prisistatė vienadantis senelis ir paaiškino, kad čia šv Antanas. Ir aš Antanas, tik ne šventas, sakau. Tada būtinai turi paaukoti savo globėjui, sako, čia visi nuperka aliejaus šventojo lempelei. Padėjau po lėkštele šimtinę. Diedukas sako, kad aliejus šv Antanui du šimtus kainuoja. Pridėjau dar. Paskui prie vandenyno nuėjau. Senukas sekiojo iš paskos, kaip šunelis maisto gavęs, vis pinigų prašė. Pagaliau supratęs, kad negaus, nuskubėjo atgal pas šv. Antaną, kad kas nors kitas mano rupijų nepaimtų.

Dar viena koplytėlė mangrovėse.

Paėjau paplūdimiu šiaurėn, pamačiau rifais apsaugotą maudyklę. Rodos, populiari vieta.

Vėl grįžau į kelią. Taksistai jau retai besustoja prie manęs – kolegos, matyt, visiems pranešė: tas baltašiknis beprotis, geriau su juo neprasidėti.

Keralavatpitijos elektrinė matosi tolumoj

Lyg ir nelabai turistinė vieta, todėl pamatęs viešbučio iškabą užsukau sužinoti ar turėtų man kambarį. Sako, be kondicionieriaus užimti, yra su kondicionierium už 2500, bet kaip man duotų už 2000, jei būčiau 15 valandų. Nesupratau tokio keisto laiko skaičiavimo, bet kambarys atrodė tvarkingas, pasakiau, kad pagalvosiu, gal grįšiu šiai nakčiai.

Nuėjau toliau. Vakarėja, reikia apsispręsti, ar važiuosiu nakvoti namo, ar liksiu čia. Nusprendžiau likti, nenoriu gaišti laiką rytoj čia grįžinėdamas kelionės tęsti. Dar paeisiu, kol sutems, jei geriau nerasiu, grįšiu į baltų kepuraičių namus.

Prieš saulėlydį pačios gražiausios spalvos.

Daug porelių vaikštinėja. Jų visur daug – Šri Lanka jaunų žmonių šalis. Porelės sarmatinasi, po skėčiais slepiasi bučiuotis

Prie sankryžos į Kolombo kelią pakliuvau į lauko vakarines pamaldas.

Beveik sutemus priėjau vietą, kur dagiau visokių viešbučių. Tik kur beužeičiau, arba užimta, arba baisiai brangu. Ne pirmą kartą bastausi po Šri Lanką, žinau viešbučių kainas. Galėčiau ir daugiau sumokėti, bet tiek daug prašo už paprastą kambarėlį… Pavyzdžiui, viename dailiame name su vandenyno vaizdu pasiprašiau nakvynės. Darbuotojas nuėjo kažko pakviesti. Atėjo daili jauna kinė, nuvedė parodyti kambario. Kambarėlis šiaip sau, daugiau 2,000 neduočiau. Kiek kainuos, paklausiau. 11,500, atsakė. Ar pigesnių neturit, klausiu. Atsakė neigiamai. Atsisveikinau ir išėjau kitos vietos ieškotis. Beeinant toptelėjo mintis, kad į tą kambario kainą įėjo ir ta daili kinė. Tada nebrangu.

Nusprendžiau grįžti į tą White Caps už 2000. Toli jau buvau nukeliavęs, atgal važiuoti reikia. Kelyje sutiktas tuktukistas sužinojęs adresą siūlo už 400. Aš pasiūliau 100, juk už kilometrą negali daugiau 50 imti. Ten aštuoni kilometrai, sako. Nesąmonė, tiek toli negalėjau nueiti. Rodau žemėlapį, bet čia tokių dalykų niekas nesupranta. Sakau, duosiu 200, ne daugiau. Sutiko. Bevažiuodamas pradėjo niurzgėti, kad 200 bus per mažai. Išlipau, pėsčias parėjau gūdžioje tamsoje telefonu pasišviesdamas.

White Caps menedžeris paprašė palaukti, kol man kambarį sutvarkys. Pats kažkur dingo, o iš to mano kambario netrukus išsliūkino porelė prisidengusi motociklų šalmais. Reikėjo gerą pusvalandį laukti, kol mano kambarį sutvarkė. Per tą laiką pavaikščiojau aplinkui bandydamas rasti maisto vakarienei – viešbutis virtuvės neturi. Krautuvėlę Šri Lankoje rasi bet kur, tik ten sausainių ar čipsų tegausi, net riešutėlių neturi. Kokių nors rolsų, ar bent konservų neradau. Kai pasiskundžiau, jog baisiai alkanas esu, viešbučio šeimininkas pažadėjo išvirti daržovių ir arbatos. Dar po valandos atnešė virtų ladies-fingers, be skonio visai. O arbata buvo gera.

Dešimtą valandą lūžtu miegoti. Nuėjau 21 km.

Skauda visus raumenis, negaliu užmigti. Rytoj važiuosiu namo, per sunku man taip bastytis.

Pagaliau priėjau Mattakuliya tiltą per Kelani Ganga upę. Jei neklįstu, Kelani Ganga sinhališkai reiškia mergelės upę.

Mattakuliya tiltas

Kelani Ganga žiotys nuo Mattakuliya tilto

Vidinėje upės pusėje daugybė pelikanų plaukioja. Tik iš tolo nesimato gerai.

Tie gražūs paukščiai ir ant lempų sutūpę.

Po tiltu nieko įdomaus neradau, o šalia tilto Sri Gangatilaka Purana šventykla, Budos ir kol kas man nežinomo šventojo (kaip ir šv. Antanas su kūdikėliu, bet šukuosena ne ta) statulos, kočėlų dirbtuvė

O toliau prasideda Hamiltono kanalas. Ilgas ir gražus.

Britai tą kanalą nutiesė XIX a. pradžioje sūraus vandens nudrenavimui nuo ryžių laukų, bet jis tinka ir kitkam – kroviniams plukdyti, žvejoti, maudytis, slampinėti pakrante.

Krantinės įrengtos iš abiejų pusių. Puiki trasa, nenusibosta eiti.

Keletas beždžiontilčių jungia krantus, tad ėjau abiem.

Tuktukų dirbtuvės

Kai žmogus miršta, čia iškabina pranešimus

Pirmasis Canal rd. kilometras

Čia taksistai-tuktukistai dažniau pradėjo siūlytis pavežti. Kur eini, ponuli, klausia iškišęs galvą vairuotojas. Į Džafną, sakau. Per sudėtinga jiems aiškinti, kad keliauju aplink salą. Dauguma nusijuokia, tik iš mandagumo nepasukioja piršto prie smilkinio. Kiti rimtai pradeda aiškinti, jog man reikia grįžti į Kolombą, iš ten traukinys per naktį ar per dieną nuveš. Siūlosi nugabenti iki stoties ir lieka nustebę, sužinoję, kad einu pėsčias. Kai praeinu būrelius laukiančių taksistų, tie jau juokiasi, šaukia man “Jaffna”.

Čia Airijos pažadai, ar viltys?

Žiūriu – sultis šviežas pardavinėja. Turi ir mano mėgstamų passion fruit. “Sini netuva” sakau kadaise pirmąją išmoktą sinhališką frazę – be cukraus. Paprašiau, kad įbertų druskos ir pipirų. Sultys puikios, bet brangokos – 130 Rs. Kolombo centre man tokias už 80 padaro. Nesideriu, pagalvojęs, kiek šviežios marakujos sultys kainuotų Lietuvoj (rask tokių).

Kur nueiti į tualetą? Žiūriu – “bar” užrašyta. O ten puiki snarglinė šurmulinga. Užsisakiau sodos vandens. WC švarus. Publika labai draugiška. Reikės gal čia kada užsukti, jei vėl pradėsiu alkoholį vartoti.

Matau žuvį pardavinėja. Ar šiame kanale sužvejojai, klausiu. Taip, atsako. Netiesa, žinoma. Bet šioje šalyje nesakoma “ne”.

Galėčiau eiti tuo pakanaliu iki pat Negombo, bet reikia ir prie vandenyno paeiti.

Toliau kitame įraše

Pailsėjęs Sri Ponnambalawaneswarar Devastanam šventykloje patraukiau toliau. Dar tik dešimta, o tiek daug spėjau pamatyti. Pėsčiomis keliaujant laikas slenka lėtai.

Kažkas čia medyje pakabinta

Statula su išraiškingu veidu

Mutwall Juma mečetė

Švento Jokūbo bažnyčia

Įdienojus sunku ilgai karštyje eiti, reikia nuolat kažkur pavėsyje prisėsti, pailsėti. Tam labai tinka šventyklos, bažnyčios. Jų mano kelyje pilna. Štai priėjau Šv. Jokūbo (britai vadina St James) bažnyčią, palikęs apavą prie durų užėjau vidun pasėdėti.

Čia neturistinis rajonas, šventyklose pinigų neprašo, durys atviros visiems. Dažniausiai tos neturistinės šventyklos (indusų, budistų, krikščionių ar musulmonų) būna įdomesnės, sutikti žmonės nuoširdesni.

Uostas baigėsi, galima prie vandenyno išlįsti. Išlindau ties Temple Road. Pažiūrėjau į Pietus (kairėn), pamačiau Kolombo dangoraižius iš man neįprastos pusės.

Krantinė Kolombo šiaurėje ties Temple Road. Pietų kryptis.

Pažiūrėjau į Šiaurę (dešinėn), pamačiau lūšnynus ir tolimą kelią, kurį man dar reikia nueiti.

Krantinė Kolombo šiaurėje ties Temple Road. Šiaurės kryptis.

Pažiūrėjau į Rytus (atgal) ir pamačiau didelės Šivaitų šventyklos bokštus. Reikia užeiti.

Šventyklos prieigose pardavinėja vaisius pudžai ir balandžius paleidimui.

Prie vartų ubagėliai sėdi, kaip priklauso.

Viduj nefotografavau, nes buvo aiškiai užrašyta, jog negalima, be to aukojimas vyko. Pasėdėjau, pailsėjau, giesmių paklausiau.

Hindu šventyklos Šri Lankoje (Pietų Indijoje taip pat)  būna aptvertos dryžuotomis tvoromis, arba jų prieigų sienos nudažytos dryžiais. Prie šventyklos netoli esančios Šv Jokūbo bažnyčios misionieriai nupaišė savo grafiti.

Nepyksta induistai, Sugyvena Šyva su šventu Džeimsu.

Visai šalia užtikau kitą induistų šventyklą. Šį sykį vaišnavų. Višnus-kūrėjas man labiau patinka už Šivą-griovėją (tas irgi reikalingas, žinoma). Reikia užeiti būtinai.

Maha Višnu šventykla moderni. Viduj krautuvėlė, kur galima nusipirkti religinės literatūros, šventų paveikslėlių, smilkalų, gaiviųjų gėrimų. Dievai sunumeruoti, prie kiekvieno užrašai tamiliškai, sinhališkai, angliškai. Tų dievų koks pusšimtis, beveik visus sutikau pirmą kartą. Žmonės turi savo mėgstamus, jiems aukoja, meldžiasi. Prie kai kurių dievų kabo aukojimų tvarkaraštis. kai kurie turi bėgančio teksto švieslentes. Man patiko šioje šventykloje, visur fotografuoti leido, pinigų niekas neprašė, dargi atvirkščiai – saldžiais pašventintais ryžiais privaišino.

Krautuvė Maha Višnu šventykloje

Dievai sunumeruoti Maha Višnu šventykloje

Maha Višnu šventykloje

Kai kurie dievai už grotų

Šiame rajone hinduistinės šventyklos persipynusios su krikščioniškomis, budistų pagodų visai nesimato. Sekanti – Šv Jono krikštytojo bažnyčia.

Šv. Jono bažnyčia

Per pietus karštis pasidarė sunkiai pakeliamas, dar ir drėgmė čia didelė, einu visas šlapias. Sveikas protas sako, kad reikia kažkur pasislėpti ir pralaukti porą valandų. Čia nėra tokių siestų, kaip Pietų Europoje, bet aktyvumas smarkiai sumažėja. Geriausiai būtų nulįsti į kokį prabangų viešbutį, užsisakyti kažko pavalgyti, įsitaisyti prie baseino, išsimaudyti, pasnausti šezlonge. Arba įsitrinti kokiame vėsiame ofise, kur stalas, elektra, greitas internetas, ten neskubant užrašus tvarkytis, korespondencija užsiimti – rimtų darbų nenuveiksi su mažyčiu kompu. O jei nepasitaikys tokie patogumai, galima ir patvory kur pagulėti, kuprinę po galva, svarbu, kad šešėlyje.
Taip begalvodamas priėjau Perera and Sons konditeriją. Nelabai mėgstu populiaraus Šri lankoje P&S tinklo – nevalgau saldžių pyragaičių, tačiau čia vėsu (kondicionierius veikia), švaru. Pasiėmiau sodos vandens (čia nebūna gazuotų mineralinių) ir įsitaisiau paskaityti. Taip ir praskaičiau valandą, užmesdamas akį į užsukančius vidutinės klasės klientus – paprasti žmonės nevaikšto į tokias vietas. Pamiršau nufotografuoti savo pokaičio vietą, bet nieko ten įdomaus.

Nusibodo sėdėti. Nors lauke dar labai karšta, bet pats jau atvėsau,  galiu eiti toliau.

Pagal žemėlapį turėčiau būti prie intriguojančios vietos – Varnų salos pliažo. Reik lįsti prie jūros. Pasukau gatve Sea Beach Road, priėjau didelius vartus, bet pro juos manęs neįleido – ten statybos.

Reikės užsukti kitąmet ar kiek vėliau, pažiūrėti, kokį čia gražų parką įrengs.

Toliau patraukiau prie Kelani upės žiočių. Hendala ferry gatvė nuošali, niekas čia neužsuka, vietiniai stebisi mane pamatę, drąsesni bando paklausti, ar nepaklydau.

Jezaus-Marijos ir švento Jūzepo koplytėlė Hendlaos kelto kelyje

Pagaliau priėjau Kelani – pirmąsias žiotis savo kelionėje. Daug jų dar laukia.

Kelani žiotys

Koplčia Kelani žiotyse. Ten yra Kristus, šv. Marija (dvi), šv. Antanas, šv, Jokūbas

Jei eičiau upe aukštyn, atsidurčiau prie Kelani Radža Maha Viharaya šventyklos – ko gero pačios įspūdingiausios Kolombo apylinkėse, sako pats Buda ten yra apsilankęs. Bet man tiek toli nereikia, juolab esu ten buvęs. Man palei vandenyną reikia, daug nuo kranto nenutolstant.

Paklaidžiojau gatvelėmis iki Mattakuliya tilto.

Galbūt tą inkarą čia restauruoja

Vėl stabdo WordPresas, reikia pereitį į naują įrašą.

Čia interaktyvus žemėlapis – jį galima visaip tampyti, smaukyti, didinti. Paspaudus ant kelio segmento galima tiesiogiai pataikyti į tos dienos aprašymą.

Įžanga

Aferos sugalvojimas • Argumentų pasvėrimas • Jokio planavimo – tik trys taisyklės

Penktadienį atsibudus netikėtai, nežinia iš kur, šovė į galvą mintis apeiti aplink salą, kurioje dabar gyvenu. Nuvariau tą kvailą mintį ir užsiėmiau savo kasdieniais darbais.

Vakare po darbų ta mintis vėl atlindo. Susirašiau argumentus.

Už:

• Turėčiau patirti daugiau visokių nuotykių, negu keliaudamas kitais būdais
• Šri Lanka tam tinka – beveik visur eina kelias palei vandenyną, beveik visur gyvena žmonės, yra vandens, maisto, vietų pernakvoti
• Pasitikrinčiau savo jėgas po mane išsekinusios Denge (Dengue) karštligės
• Patenkinčiau savo puikybę – turėčiau kuo visiems girtis

Prieš:

• Mažai šansų, kad pavyks tai įgyvendinti – pritrūksiu jėgų, valios
• Kelionė ir jos aprašinėjimas atims daug laiko, kurį galėčiau panaudoti užsidirbimui pinigų kitoms komfortiškesnėms kelionėms

Teigiami argumentai nugalėjo skepticizmą, nusprendžiau vis dėlto pabandyti.

Sala didelė, kaip Lietuva, bus ne mažiau pusantro tūkstančio kilometrų aplinkui. Kokius tris mėnesius reikėtų keliauti ištisai. Kol kas neturiu tiek nepertraukiamo laiko, bet galėčiau eiti atkarpomis, vis pradedant nuo ten, kur baigiau pereitą kartą. Jei tai aferai skirčiau visus savaitgalius, tai maždaug per metus salą ir apeičiau. Kuo toliau nuo Kolombo, tuo ilgiau truks nusigavimas į etapo startinę poziciją, iki tolimiausių vietų teks važiuoti naktiniu traukiniu, gal skristi lėktuvu ar malūnsparniu.

Nusprendžiau šį savaitgalį pabandyti įgyvendinti pirmąjį etapą. Sužinosiu, kiek galėčiau nueiti per porą dienų, patirsiu ką reikia ir ko nereikia imti su savimi.

Jokio planavimo, jokio skubėjimo, jokio pervargimo. Sustosiu visur, kur patiks, panorėjęs pasuksiu į šoną ar atgal. Neužsibrėšiu dienos tikslo – galiu nueiti trisdešimt kilometrų, o galiu ir tik porą.

Nusistačiau tris taisykles:

• visas kelias turi būti praeitas pėsčiomis
• kitą etapą pradėti tiksliai nuo tos vietos, kur baigiau pereitą
• stengtis nuo salos kranto neatitolti > 3km

Nieko neprisižadėsiu. Kai tik pajusiu, kad per sunku, ar nusibos, ar atsiras koks įdomesnis savaitgalių užsiėmimas, nutrauksiu šį žygį be jokio sąžinės graužimo.

Pirmoji diena. Šeštadienis, 2016-03-05

Išvykimas • Čemodanų gatvė • Šv. Antano populiarumas • Šivaitų šventykla su karvėmis • Vaišnavų sunumeruoti dievai • Varnų salos pliažas • Pokaitis konditerijoje • Kelani Ganga žiotyse • Pelikanų gražumas • Hamiltono kanalo pakrante • Aliejus šv Antanui • Pirmoji nakvynė viešnamyje

12,3 km

Pirmoji diena

Atsibudęs pasvarsčiau, ar tikrai noriu eiti. Abejonės išsisklaidė, pagalvojus, jog galėsiu bet kurį momentą lengvai grįžti atgal.

8 valandą išėjau iš namų. Gyvenu pietiniame Kolombo priemiestyje Dehiwaloje, bet nusprendžiau startuoti iš miesto centro – Forto stoties. Juolab, kad kelias iki ten nuo mano namų daug kartų išvaikščiotas. Todėl sėdau į autobusą, jie pro čia iki Forto vienas po kito važiuoja.

Po valandos už 25 rupijas buvau nuvežtas į galutinę stotelę – į čia daug autobusų iš miesto suvažiuoja. Toliau tik pėsčiomis.

Po Pettah rajoną, iš kurio pradedu savo kelionę, verta pusdienį pasibastyti: centrinė geležinkelio stotis, kelios autobusų stotys, didžiulis turgus – faktiškai visi kvartalai čia turgų primena.

Startinė pozicija – Pettah. Pėsčiųjų tiltas veda į Forto (Kolombo centrinę) geležinkelio stotį.

Dažnai tenka atvažiuoti į Petą. Kai reikia į stotį, suku dešinėn per pėsčiųjų tiltą,  kai reikia kokių įdomių dalykų nusipirkti, einu tiesiai tolyn. Šį kartą pasukau kairėn, link uosto, arčiau vandenyno, kurio pakraščiu ir keliausiu Šiaurės kryptimi.

Startuoju 2016-03-05 09:00.

Iš pradžių įsukau į Malawata Road, dar vadinamą Front Street, o aš vadinu Čemodanų gatve, nes čia viena prie kitos susikoncentravusios tašių ir lagaminų krautuvėlės. Man patinka ta pietų Azijos gatvių specializacija. Kadaise Indijoje buvau užklydęs į transformatorių vyniojimo gatvelę. O čia, Front Street rasi sau tinkamą kelionkrepšį, jei nusiderėti nepavyksta, eini į sekančią krautuvę, perėjęs keliasdešimt tokių turėsi supratimą apie prekę, prisibendrausi su pardavėjais.

Čemodanų gatvė (Malawata Rd, Front Str.)

Sankryžoj su Main Str. kokosus pardavinėja. Karališkuosius, oranžinius, tokie, rodos, tik Šri Lankoje teauga. Nuostabu, tai bus mano pusryčiai.

Karališkieji kokosai

Tokio kokoso skystimas skanus, gaivinantis. Jei pasiseks, viduj bus toks kaip kiaušinio baltymas, galima ir užkąsti.

Karališkojo kokoso baltymas

Reikia paprašyti, kad išgertą kokosą perskeltų. Pardavėjas nuo kevalo atkirs šaukštelį-gremžtuką.

Čemodanų gatvė įsilieja į žiedą, kur visokios Kolombo uosto prieigos. Į patį uostą patekti nepretenduoju, pasitrainiojau aplink.

Bokšto laikrodis uosto aikštėje. Britai pristatė laikrodžių visose miestų ir miestelių aikštėse, bet nuo to šrilankiečiai netapo punktualesni.

Čia visur gausi betelio ir loterijos bilietų

Įėjimas į Kolombo uosto administracinį pastatą

Landžioju po skersgatvius. Viename netikėtai išnyra įspūdingas statinys – Raudonoji mečetė. Šri Lankos musulmonai savo šventyklas dažniausiai žaliai puošia, o čia raudonai.

Raudonoji mečetė

Paprastos šnapsinės čia vadinamos “Wine shop” (vyno ne visur jose gausi), kartais “Beer shop”. Pijokėliai čia perka araką (kokosinis spiritinis gėrimas) arba spirituotą alų.

komunalininkai

Buda ir mano atspindys

Šventas Antanas ir uosto kranai

Ėjau ėjau kol priėjau didžiulę Šv. Antano bažnyčią. Pernai čia Antanines atšvenčiau, daug žmonių buvo, neprisigrūsi. Šventas Antanas ypatingai garbinamas Šri Lankoje – matyt portugalų palikimas.

Šv Antano šventovė (St Anthony Shrine)

Aplink daugybė Šv Antano suvenyrų krautuvėlių, reiks dar ateiti apsipirkti kitą sykį.

Sri Ponnambalawaneswarar Devastanam

Kitoj gatvės pusėj induistų šventykla, dar labiau įspūdinga, nei mano globėjo. Tai Sri Ponnambalawaneswarar Devastanam šventykla. Tamilai neištaria Š, todėl ne Šri, o Sri. Intriguoja ilgi tamilų vardai ir pavadinimai.

Nusprendžiau labiau susipažinti su šia šventykla. Palikau kroksus-kaliošus patvory ir įėjau pro vartus. Kieme keletas šventų karvių gyveno savo nameliuose o šventi jaučiai vaikščiojo aplinkui.

Užtaikiau ant pudžos, daug ugnies aukų. Pasėdėjau nuošalyje, pailsėjau.

Šventykloje užtikau arklių skulptūras su mechaniniais įtaisais.

Tilakos ženklą ant kaktos čia užsideda patys. Milteliai kelių spalvų. Yra ir kur rankas nusišluostyti.

Tęsinys kitame įraše, nes šitas didelis pasidarė, debesinis redagavimas smarkiai sulėtėjo.