Aštuoniolikta diena. Sekmadienis, 2016-10-09

Saulėtekis kelyje • Gailiuosi, kad neužsukau į šventyklų kaimelį • Pamąstymai apie šv. Antano vietų kolekcionavimą • Ką pardavinėja kaimo krautuvėse • “Į-lūpą-ką-davai” miestelyje • Poilsis “Green line” restorane • Velankulamo sankryžoje • Atgal į Manarą su gražuole • Finansinė parama autobusų stoties dispečeriui • Ilgas kelias namo

24 km

Penktą valandą pažadino prieglaudos senukas, bet aš jau buvau atsibudęs. Atnešė arbatos pusryčiams. Neskubėdamas nusiprausiau, susiruošiau, arbatą išgėriau ir 05:30 pajudėjau toliau. Palikau kambaryje truputį pinigų, nes manau, kad jei būčiau davęs į rankas, senukas nebūtų ėmęs. Nesugadinti žmonės šiose vietose. Sudie, Vidatalavitu bogadielnia, kas žino, gal man teks čia senatvėj paskutines dienas praleisti, jei iki senatvės dagyvensiu.

05:43 pravažiavo autobusas į Jaffną, reiškia, kad sekantį etapą iš Manaro galėsiu pradėti anksti.

Priėjau gražius vartus į keliuką vedantį į Kovilkulamo hinduistinę šventyklą. Tame kaimelyje už 2.5 km kelios hindu šventyklos ir porą katalikų bažnyčių, viena jų šv. Antano. Gal neblogai būtų apsilankyti tame kaimelyje, bet ryto vėsoje taip gerai pirmyn einasi… Kitą dieną rašydamas šias eilutes gailiuosi, kad neužsukau. Jei prieš eidamas būčiau labiau pasinagrinėjęs žemėlapį, būčiau nusiteikęs ten užeiti.

Pagalvojau, kiek šv Antano bažnyčių yra Šri Lankoje, kelioliką jau praėjau šiame žygyje. Keli šimtai turėtų būti. Įdomu jas visas aplankyti, nufotografuoti – savotiška kolekcija būtų. Bet užtrukčiau ne vienus metus. Lietuvoje Šv Antano bažnyčių nedaug, Vilniuje išvis tokios nežinau. O viso pasaulio šv. Antano bažnyčių aplankymui ir gyvenimo neužtektų – kol šimtą aplankai, dar kelias naujas pastatys. Geriau būtų pabuvoti visuose šv Antano vardo pasaulio miestuose ir miesteliuose. Turbūt pradėti reikėtų nuo San Antonio Teksase. Kadaise trainiojausi po Porto miestą Portugalijoje, bandžiau apeiti visus šv Antano vardo barus, daug jų ten. Bet čia jau kita istorija.

Tie vartai visai nauji, Google street view jų nėra.

Toliau kelias tiesus, lygus, kiek nuobodus.

Prisėdau krautuvėlėje atsipūsti ir šalta pepsikola pasilepinti.

Ir ką pardavinėja kaimo pakelės krautuvėlėse? Be ryžių, žirnių, svogūnų, česnakų – pyragai, sausainiai, saldumynai yra pagrindinė prekė. Kas belieka negeriantiems kaimo žmonėms, tik saldumynais smaližiauti. Dar čia turi palmių aliejaus, skalbimo miltelių, muilo, kažkiek bananų pardavėjas atsineša iš savo sodo, tai ir viskas daugmaž. Kitose krautuvėlėse būna ir ūkio prekių – virvių, šniūrų, geležų visokių. Kai kur galima bambalį benzino nusipirkti motoroleriui ar tuktukui. O mane palepina šaltais gėrimais. Šaldytuvų neturi tik visai atkampiose vietose.

Porą valandų paėjus atsiranda nuovargis, reikia dažniau pailsėti ir kojoms duoti atsigauti, kad pūslės ne taip greitai formuotųsi. Todėl apsidžiaugiu priėjęs autobusų stotelę, ten dažnai galiu net prigulti ant suolelio pavėsyje.

Priėjau I-lūpą-ką-davai miestelį.

Paskambino viršaičio pavaduotojas Krisas, kuris vakar buvo man nakvynę senelių namuose parūpinęs. Ar viskas gerai, klausia. Nuoširdžiai padėkojau, jis tikrai man daug padėjo, ta nakvynės vieta buvo nuostabi. Pasakiau, kur dabar esu. Už kelių kilometrų bus toks restoranas “Green Line”, ten galėsi pailsėti, sako, pasirūpinsiu, kad ten tave gerai sutiktų. Nuostabu.

Pagalvojau, kad gal kroksai nekalti, kad pūslės ant padų atsiranda. Pirmuose etapuose padai mažiau pavargdavo dėl to, kad neidavau tokių ilgų atstumų nesustodamas, bet labiausiai dėl to, kad tada svėriau 7 kilogramais mažiau – tiek priaugau vasarodamas Lietuvoj ir kasdien valgydamas cepelinus, kotletus, dešras, kumpius, lašinius, koldūnus. Šri Lankoje maistas kitoks, per mėnesį vėl turėčiau stabilizuotis iki 80 kg, tada ir kojos mažiau vargs.

Viršaičio pavaduotojas Krisas dar kelis kartus skambino, rūpinosi, ar atėjau iki žaliosios linijos restorano. Nesirūpink, sakau, aš negreitai einu, stoju dažnai, neaišku, kad būsiu vietoj, pats viską rasiu.

Pagaliau priėjau žalios linijos restoraną. Vienintelis toks didelis pasitaikė šio etapo trasoje.

Menedžeris pasitiko, šalto gėrimo davė. Pasėdėjau ten gerą pusvalandį, net kompą išsitraukiau padirbėti su korespondencija. Kur čia nusiprausti galėčiau, klausiu. Nuvedė į gretimą pastatą, o ten kambariai kaip viešbutyje. Gali čia pamiegoti, jei nori, sako. Gera vieta būtų nulūžti pietums, paskui pavakary toliau žygį tęsti. Taip ir padaryčiau, jei tai būtų pirmoji etapo diena. Bet dabar esu sumąstęs nužygiuoti iki Velankulamo, iš jo autobusu į Manarą, iš ten autobusu į Kolombą namo, kad naktį namie atsirasčiau ir pirmadienį dirbti galėčiau. Taigi, nėr kada miegoti, juolab gerai bogodielnioj išsimiegojau, nenoriu miego. Bet jei ne pūslės ant kojų, gal pratęsčiau šį etapą viena diena ilgiau, antradienį namo atsirasčiau – retai pasitaiko šiose vietose tokio dieninio “daunšifto” galimybė. Bet dabar grįžčiau su baisiai pažeistomis kojomis, nespėčiau užsigydyti iki kito savaitgalio, iki dešimtojo kelionės etapo.

Toliau patraukiau per išdžiuvusį šiaurės vakarų Šri Lankos pakraštį.

Pagaliau priėjau šio etapo galą, Velankulamo kryžkelę. Dar tik pirma, bet užteks eiti šiandien. Prie autobusų stotelės krautuvė yra, ten prisėdau ant maišų šalia raupsuoto dieduko ir laukiu autobuso fantos pasiėmęs.

Reikia įdėmiai žiūrėti, kad spėčiau pribėgti, kai autobusas pasirodys už kampo ir trumpai stabtelės. Atėjo vaikai su sąsiuviniais, matyt iš kažkokios sekmadieninės mokyklos – tai gerai, lengvai pamatysiu, kaip jie už mane anksčiau pastebės atvažiuojantį autobusą.

Autobuso Jaffna-Manaras laukiau apie 20 minučių, tai pats ilgiausias laikas, kai reikėjo laukti autobuso. Todėl, kad čia užkampis. Šri Lankos visuomeninis transportas gerai sutvarkytas.

Pravažiavom mano šiandien ir vakar pereitas vietas. “Į lūpą ką davai” miestelyje daug žmonių prilipo, šalia manęs daili panelė atsisėdo. Maloniai pasišnekėjom, ji sakė esanti labai patenkinta galinti pasipraktikuoti kalbėtis angliškai su manim. Kad ji pati ne ką blogiau už mane šneka, mokytoja matyt, nespėjau paklausti. Dar nusifotografavom, tik gaila, kad nuotrauką netyčia ištryniau.

Kažkiek po dviejų jau buvau Manare. Artimiausias autobusas į Kolombą, kaip ir tikėjausi, ketvirtą.

Mėlynų (privačių) autobusų stotyje nebuvo autobusų mano kryptimi, todėl turėjau laiko nueiti į washroom ir neskubant nusiplauti kelio dulkes ir prakaitą. Persivilkau švariais marškiniais, atrodau lyg naujai užgimęs.

Laiko dar daug iki autobuso, ko man trintis stotyje, kur viską esu išvaikščiojęs, pasigavau tuktuką, paprašiau, kad prie baobabo nuvežtų. Buvau prie to baobabo pereito etapo pradžioje, bet buvo jau tamsu, neapžiūrėjau kaip reikiant, nenusifotografavau prie jo. Tuktukistas nesuprato ko noriu, privežė prie posto, kur kareiviai saugo Manaro salos įvažiavimą, jiems paaiškinau ko noriu, jie paaiškino vairuotojui.

Baobabas didelis, gražus, apėjau aplinkui fotografuodamas.

Dar ir pats nusifotkinau su ekskursantėmis babytėmis.

Parvežė atgal į stotį, autobusas į Kolombą jau stovėjo. Užsiėmiau vietą ir dar pablūdinėjau aplink – pusvalandis liko iki išvažiavimo, reikės aštuonias valandas sėdėti, dabar geriau pavaikščioti, net jei ir kojos pavargusios.

Prisipirkau įvairių pyragėlių kelionei. Žemiau pateikiu jų galeriją.

Einant pro dispečerio būdelę, mane pašaukė dispečeris ir parodė, kur jam buvo atlikta širdies operacija. Daviau porą šimtų.

16:12 pajudėjom namo. Pabodo autobuse laukti, popiečio saulė ranką nudegino, tingėjau vėl kremu pasitepti po to, kai nusiploviau. Kremas nuo saulės pasiteisino – visą laiką trumpom rankovėm ėjau, neperdegiau eidamas, tik dabar sėdėdamas.

Sustojom prie sugedusio autobuso, gal jis į kokią smulkią avariją buvo patekęs, nesiaiškinau, iš mano pusės nesimatė. Prilipo žmonių labai daug, bet jie netoli važiavo, matyt netolimas reisas buvo.

Buvom sustoję pusvalandžiui prieš Putalamą arbatos išgerti ir pasisioti. Grįžau į Kolombą apie pusiaunaktį.

Septyniolikta diena. Šeštadienis, 2016-10-08

Ilga kelionė stovint naktiniame traukinyje • Ryto laukimas Manaro geležinkelio stotyje • Katheeswaram šventyklose • Šventos karvės • Koks geras dalykas tos autobusų stotelės • Pažintis su viršaičio pavaduotoju • Sugriautas Vidatalvitu miestelis su bažnyčiomis  • Nakvynė senelių prieglaudoje

30 km

Laikas tęsti savo žygį aplink salą.  Šį kartą sugalvojau pradėti kiek ekstremaliau. Penktadienį po darbų naktiniu traukiniu vykstu į Manarą. Ten turėčiau atsirasti apie trečią nakties (ar ryto). Stotyje palauksiu, kol pradės švisti ir pasigausiu tuktuką į tą vietą, kur baigiau eiti liepos gale.

Naktiniame Manaro eksprese net pirma klasė yra, kaip rašo Šri Lankos geležinkelių portalas. Prie ketvirtos kasos, kur užrašyta, kad parduoda bilietus į 1-2 klases  žmonių mažai. Man į Manarą, pirmą klasę, jei galima, sakau. Negalima į pirmą klasę, sako, rodo, kad kažkur kitur reikia eiti. Paėmiau į antrą, juk pereitą sykį antra klase komfortiškai atvažiavau.

Dar geras pusvalandis laiko, dar arbatos atsigėriau su vegetarišku rolsu, tas skanus buvo, dar vieną paėmiau. Vandens kelionei nusipirkau ir nuėjau laukti į savo peroną. Žmonių daugybė, vos prasigrūsi. Pasisaugodamas kišenvagių paslampinėjau pirmyn-atgal. Reiks pasistengti su pirmaisiais į vagoną patekti, kad gerą vietą gaučiau. Šustresni bachūriukai prieš pat atvažiuojant traukiniui ant bėgių sušoko iš kitos pusės bandys patekti. Tie tai geriausias vietas užsiims sau ir savo chiebrai. Aš per senas taip šokinėti, bandysiu patekti į vagoną paprastuoju būdu.

Atvažiavo traukinys, prie manęs kaip tik sustojo antros klasės vagonas. Kažkodėl žmonės į jį nesigrūdo, veržėsi į kitus vagonus. Atsisėdau puikioje vietoje, net staliukas atsilenkia, galėsiu su kompu ką nors nuveikti, kai nemiegosiu. Žmonių mažai, visi matyt trečioje klasėje susigrūdę. Taip besidžiaugiant priėjo vienas dėdė ir parodė man savo bilietą ant didelio lapo atspausdintą. Čia mano vieta, sako. Nejaugi antroje klasėje vietos yra, nusistebėjau. Išsitraukiau savo kartoninį bilietėlį, nėra ten jokios vietos. Pasiėmiau savo daiktus ir einu pas pareigūną stovintį vagono gale. Kur man sėstis, klausiu rodydamas savo bilietėlį. Čia ne tavo vagonas, sako. Juk antra klasė, bandau aiškintis. Taip, antra, bet kita, su rezervuotomis vietomis. Tau reikia į bendrą antrą klasę, sako. O pirmos klasės šiame traukinyje visai nėra. Amžių gyveni, amžių mokaisi. Nuėjau į sekantį antros klasės vagoną, čia jau žmonių prisigrūdę, žinoma. Teko stovėti. Net kuprinei pasidėti vietos nebuvo, taip prigrūstos lentynos. Dar ir elektrą išjungė, ventiliatoriai nebepučia, tvanku, prakaitas žliaugia. Jei taip visą naktį reikės stovėti, kaip paskui aš eisiu? Ko gero teks Manare apsistoti, pailsėti. O gal dar ne vėlu išlipti iš traukinio ir bandyti naktinį autobusą rasti. Bet pajudėjom, elektra atsirado, tai jau gerai.

Ilgai stovėjau, iki pat Kurunegalos, pustrečios valandos, kol vienam jaunuoliui pagailo manęs ir užleido savo vietą. Čia nebuvo tokios didelės keleivių kaitos, kaip šeštadienį, visi toli važiuoja. Tik Anuradapuroje daug išlipo, net vieta šalia manęs atsilaisvino galėjau kažkaip patogiau įsitaisyti. Užmigti nepavyko, pasnūduriavau kažkiek.

Pagaliau Manaras. Tikėjausi, kad vėluosim kokią valandą ar dvi, gal jau švisti pradės, nereikės stotyje trintis, iš karto eiti galėsiu. Bet kai nereikia, traukinys laiku atvažiavo, 03:15. Išlipę keleiviai atidavė bilietus prižiūrėtojui ir išėjo į miestą, o aš pasakiau, kad pabūsiu čia porą valandų. Pareigūnas kažkodėl visai nenustebo, dar net parodė, kur tulikas yra. Švarus, tvarkingas, europietiškas. Perone pamačiau stalą su kėde, pasistačiau kompą ir rašau šiuos žodžius.

Pūtė labai stiprus vėjas, nešalta, bet nepatogu sėdėti, plaikstosi viskas nuo vėjo. Beieškodamas užuovėjos už kampo aptikau ant suoliukų kelis žmones bemiegančius, dar keli susisukę į sarongus miegojo ant grindų. Nepanašūs į bomžus, gal rytinio traukino laukia, tas turėtų aštuntą pribūti. Įsitaisiau šalia, tas vėjas vis tiek pučia, nors mažiau. Nepatogu sėdint snausti, ne koks poilsis, nuėjau į peroną, atsiguliau ten ant suoliukų, irgi nepatogu. Plastmasinės lenktos sėdynės to suoliuko, kuprinė-pagalvė nuslysta, vėjas plaiksto sarongą, kuriuo užsiklojau. Vėl prisėdau už staliuko, susivyniojau nuo vėjo ir po galva pasikišęs pripučiamą branktą priėmiau nusmigusio prie baro pozą. Taip pavyko valandėlę nusnausti.

Jau ir penkios, pradėjau ruoštis eiti. Nusiprausiau, persivilkau taktiniais marškiniais, susidėliojau daiktus, kad svoris teisingai pasiskirstytų. Dar truputį pasėdėjau prieš kelionę ir tiksliai 5:30 pajudėjau. Geriausias laikas pusė šešių – prašvinta tiek, kad jau matosi kelias, netrukus aušra pradeda atsiskleisti visame gražume. Pusiaujas netoli, pre metus tas prašvitimo laikas slankioja nežymiai.

Maniau iki ėjimo pradžios vietos pavažiuosiu tuktuku, gaila laiko ir jėgų eiti penkis kilometrus jau praeitu keliu, kuris, juolab, neįsipaišo į Šri Lankos perimetrą. Geležinkelio stoties prieigose stovi porą trivylerių, bet vairuotojai kietai miega šalia ant žemės į sarongus susivynioję. Pavaikščiojau aplink, pakrenkščiau, pakosėjau, neatsibunda. Kietai miega. Nenorėjau jų spardyti, vis tiek, kol atsičiuchins, praeis kelios minutės, geriau truputį paėjėsiu, gal beeidamas ką nors susitranzuosiu.

Apie kilometrą paėjus mane pasivijo tuktukas, gal iš tų miegojusių kuris atsibudo. Vežk iki pirmos kryžkelės už tilto, prašau vairuotojo, kuris nesupranta, ko aš noriu, teko rodyti jam kelią. Atvažiavus daviau 200, klausiu ar užteks. Gerai, sako, užteks. Nesugadinti čia žmonės.

Žemėlapyje pamačiau, kad netoli tos vietos, nuo kur turiu pradėti eiti, yra šv. Antano bažnyčia. Reikia truputį atgal paeiti. Nusprendžiau užsukti. Nusprendžiau dažnai nuklysti į šonus, nenoriu vien tik plentu eiti, kad tik daugiau km įveikčiau aplink salą. Spėsiu apeiti, ir taip daug įdomių vietų praleidau beskubėdamas.

Šv Antano bažnyčia atidaryta, tvarkinga, šviesa dega, bet viduj nei vieno žmogaus, nei vieno gyvulėlio.

Aplankęs bažnyčią grįžau į trasą ir patraukiau į kitą šventą vietą – už kelių kilometrų turi būti garsi Katheeswaram šivaitų šventykla.

Praėjau didelę karinę bazę, joje net pagoda yra.

Artėdamas prie šventyklos pastebėjau kažką panašaus į svečių namus – nakvynės vietą piligrimams. Jei būčiau bent 20 km nuėjęs, ieškočiau čia vietos pailsėti.

Priėjau Katheeswaram šventyklą. Tai visas šventyklų kompleksas. Įspūdinga vieta. Deja, dabar viskas atstatoma po karo sugriovimų, tos statybos dar ne vienus metus vyks. Tai viena seniausių Šri Lankos šivaitų šventykla, pastatyta dar prieš princo Vidžajos atkeliavimą iš Indijos, t.y. anksčiau, nei VII a. pr.m.e. Šimtus kartų sugriauta ir atstatyta, kažin ar yra koks akmuo likęs iš tų senųjų ikibudistinių laikų.

Apėjau statybas aplink, rytiniame gale priėjau kitą šventyklą – Thirukketeeshwaram – ta veikianti. Žmonės po truputį renkasi – matyt netrukus pudža bus.

Brahmanas pastebėjo mane slampinėjantį. Nori užeiti?, klausia. Norėčiau, sakau, jei galima. Galima, tik nusiauk batus ir nusivilk marškinius, sako. Žinau, batus visur įeinant reikia nusiauti, ir į katalikų bažnyčias. O į kai kuriuos Šri Lankos kovilus (hindu šventyklas) einant reikia ir viršutinę dalį apsinuoginti. Vyrams, ne moterims, tos tai atvirkščiai – turi pečius prisidengti.

Pataikiau pačiu laiku, aukojimai prasideda. Atsisėdau nuošaliau, kojas pariečiau, kad padų nesimatytų (padus rodyti šventykloje yra didelė nepagarba) stebiu smalsiai, kas vyksta, maldininkai nekreipia dėmesio į mane, tik vienas diedukas nusipirkęs aukos popierėlį prisėdo, užšnekino. Aš iš Džafnos, sako. Aš iš Europos, atsakiau. Jaučiasi, kad nebetoli ta Jaffna – šiauriausias Šri Lankos galas.

Tos švenčiausios vietos – altoriai – adijalais uždengti. Juos trumpai atidengė svarbiausiu pakylėjimo momentu (čia ne komuniją šventina, o šventas statulas dūmais aprūko ir saldumynų, gėlių, aliejaus, pieno jiems padeda). Tuo svarbiausiu momentu vienas muzikantas garsiai mušė būgną, kitas pūtė dūdą, dar kitas kriauklę.

Po aukos pasivaikščiojau po šventorių, pafotografavau bokštą.

Papuošta karvutė priėjo prie šventyklos salės. Išdidžiai, žinodama, kad yra šventoji. Ją apsupę maldininkai vaišino skanėstais, barstė gėles, apsmilkė šventais dūmais.

Paskui kiemais nuėjau pažiūrėti į gretimos Katheeswaram šventyklos atstatymo darbus. Pastebėjau, kad ten kažkokie mokslo žmonės apžiūrinėja statybas, kažkam kažką nurodinėja.

Paskui dar po šventyklų kiemus pavaikščiojau, įdomiausių dalykų pamačiau.

Gerą pusvalandį praleidęs šventoje vietoje patraukiau į kelią. Prieš užsivilkdamas marškinius kremu išsitepiau. Šį sykį pasiėmiau kremo nuo saulės. Subalansuotas moterims, bet tinka ir vyrams. Pasitepiau rankas, išbandysiu, būsiu trumpom rankovėm šiandien ir rytoj.

Užsukau į arbatinę, ten užkandau, nieko šiandien valgęs dar nebuvau. U-teko arbatos puodelio ir sausainio. Galima čia būtų kur pernakvoti, klausiu šeimininko dėl įdomumo. Reikia į Manarą važiuoti, atsakė jis. Bet aš mačiau poilsio namus maldininkams, sakau. Juos tik per šventes atidaro, kai piligrimai susirenka, atsakė man.

Prie arbatinės karvutė užėjo, šeimininkas pavalgyti jai išnešė. Jai bevalgant susirinko priėjo keli žmonės, glostė karvutę ir sakė, kad kažkas jai negerai su sveikata. Man ji atrodė sveika.

Grįžtant į pagrindinę trasą pamačiau sinhalų užrašus rodančius į budistų šventyklą – retesnis dalykas šiuose tamilų kraštuose.

Iki pačios šventyklos nėjau, matėsi, kad ji irgi tik statoma. Šiuolaikinės budistų šventyklos statomos pagal tą patį projektą, beveik vienodos, ne taip įdomu. Va užtat senoviškos, kur išlikusios, tikrai įspūdingos.

Prie pat įvažiavimo į plentą dar ir katalikų bažnyčią pamačiau. Tai Lurdo švenčiausios mergelės bažnyčia. Ir ta dar tik statoma.

Įėjimas į plentą spygliuotom vielom užgriozdintas. Apeinant jas policininkas išlindęs pasisveikino. Kur eini, klausia. Į Jaffną, atsakau. Jis tik linktelėjo galva, Šiose vietose jau nebenustebinsi sakydamas eidantis į Džafną.

Priėjau naujai pastatytą autobusų stotelę. Švaru ten, pavėsis. Tikras išganymas keliautojui.

Jei kas 2-3 km prisėdi atsipūsti pavėsyje, kojas ištiesti, pailsinti, pamasažuoti, tai gali virš 30 km lengvai nueiti be pėdų pažeidimų. Taip man ir buvo pirmais ėjimo aplink salą etapais – vietos apgyvendintos, pilna krautuvėlių, kur šalto vandens gausi ir pailsėsi. Tačiau šitose vietose nemažai kilometrų tenka praeiti negyvenamomis vietomis, kur nerasi ne tik krautuvėlės, bet ir pavėsio prisėsti. Todėl kojos ir kenčia.

Dar vienoje stotelėje atsipūčiau. Buvo priėjęs bachūriukas, kur eini, klausia. Į Jaffną. O aš į Manarą. Kita gatvės puse pravažiavo autobusas, jaunuolis bėgo jo stabdyti, kad mane į Jaffną paimtų. Sulaikiau jį, sakau, kad man netinka tas autobusas. Tada atvažiavo jo autobusas į Manarą ir jis įlipo stebėdamasis mano kaprizais. O aš išsitiesiau ant suoliuko baigti ilsėtis.

Ir dar vieną stotelę poilsiui priėjau. Nepraleidžiu jų, pasėdžiu kiekvienoje. Kas žino, kada sekančią beprieisiu.

Teisingai padariau, kad sustojau pailsėti – toliau ilgai reikėjo eiti dykyne be šešėlių, be suoliukų, be kelmelių prisėdimui.

Taip bevargstant baisiame karštyje sustojo prabangi mašina, laukia, kol prieisiu. Aš praeidamas pro šalį pasisveikinau, bet net nestabtelėjau. Tada mašina pavažiavo į priekį, išlipo vyrukas, užkalbino mane. Iš kur tu, kur eini – standartiniai klausimai. Pastebėjau, kad jis gerai kalba angliškai, tai papasakojau apie savo esmę. Vyrukas prisistatė vardu Chris, sako esąs tų vietų didelis žmogus, viršaičio pavaduotojas, ar kažkas panašaus. Davė telefono numerį, sako, jei turėčiau šiose vietose kokių problemų, skambinčiau jam. Ar yra čia koks viešbutis, svečių namai, ar bent viešnamis, klausiu. Ne, sako, nėra, reikia į Manarą grįžti. Aš taip ir ketinau daryti, kai prieisiu Vidataltivu miestelį – grįžiu į Manarą nakvoti, paskui anksti ryte čia atvažiuosiu žygio tęsti. Tai lengva atlikti – autobusai Jaffna-Manaras kas kelios minutės pro mane pravažiuodavo, o Manare turiu gerą vietą pas dieduką. Krisas pagalvojęs pasakė, kad vyskupija čia netoli yra atidariusi senelių prieglaudą, jei man nereikia komforto, galėčiau pernakvoti. Puiku, sakau, nebereikės ten-atgal važinėti. Dabar dar anksti, bet jau esu toli nuėjęs, jei dar toliau eisiu, kojos neatlaikys. Dar ir miego trūkumas jaučiasi, kaip gerai dabar būtų prigulti. Važiuoju tau nakvynės parūpinti, sako Krisas, po kelių kilometrų turėtum tuos senelių namus prieiti, jie prie pat kelio.

Taip atsidūriau nuostabioje nakvynės vietoje Vidataltivu senelių namuose.

Prie vartų pasitiko Krisas ir keli senukai, kambarį parodė. Ten net trys lovos ir tvarkingas wc. Tikiuosi nieko nenuskriausiu čia apsistodamas, nenugrūs čia gyvenusių senukų kažkur kitur. Ne, sako, šiuo metu šis kambarys laisvas.

Dar tik pirma, o jau apie 30 km nuėjau. Dabar reikia pamiegoti, pavakariais apžiūrėti miestelį, nusipirkti kažko vakarienei, nueiti anksti gulti, keltis penktą, 05:30 toliau judėti.

Nusiprausiau ir pamiegojau geras tris valandas. Žvalus atsikėliau ir nuėjau pasivaikščioti.

Iki pačio Vidataltivu miestelio reikėjo kelis šimtus metrų paeiti pirmyn ir pasukus kairėn keliuku dar porą kilometrų. Sumoj apie 5 km, neblogas pasivaikščiojimas prieš miegą. Bet tų trijų valandų užteko kojoms atsigauti, nejaučiau diskomforto.

Stebino tiek daug griuvėsių miestelyje. Greit dešimt metų bus praėję nuo karo veiksmų, bet neatstatinėja.

Prisėdau vandens atsigerti krautuvėlėje. Aiškinu nustebusiam pardavėjui, kad lankau visokias gražias bažnyčias. O taip, yra pas mus dvi, sako, viena Šv. Marijos (Mari Matha), kita  – šv. Jokūbo (St James).

Iš pradžių aplankiau MataHari vardo bažnyčią. Gyva, graži bažnyčia. Šventoriuje vaikai futbolą žaidė, šalia žmonės būriavosi, “vanakam”, sveikinasi tamiliškai, “vanakam”, atsakau jiems.

Paskui nuėjau link šv Jokūbo bažnyčios griuvėsius pafotografuodamas.

Į Šios bažnyčios vidų nebeėjau.

Pačiame miestelio centre informatyvūs plakatai. Jie primena, kad čia pat yra krantas su mangrovių brūzgynais. Užsimaniau ten nueiti, bet susilaikiau – tuoj tems, čia greitai šviesą išjungia. Teks mangroves palikti kitiems kartams, rytoj irgi čia užsukti neketinu. Dėl tų brūzgynų pakrante čia nepraeičiau tolyn, ka,po nenukirsčiau. Gal kitą kartą kitoje vietoje bus patogesnis priėjimas prie mangrovių.

Grįždamas užsukau į krautuvę, vandens gazuoto nusipirkau ir spragintų žirnių vakarienei.

Parėjau į kambarį, kompą įsijungiau, nuotraukas perkėlinėju. Ateina diedukas ir porą babyčių, rodau jiems nufotografuotas bažnyčias, atpažįsta. Paskui atnešė man vakarienei arbatos, duonos, žuvies ir net sūrio trikampiukų dėžutę. Jezus Marija, sakau, tas sūris labai brangus, nereikėjo dėl manęs.

Tas senelis, kur man kambarį parodė ir vakarienę atnešė, puikiai kalba angliškai, matyt kolonijiniais laikais gerai mokino. Pakalbėjom su juo apie aplinkines vietas. Rytoj lengvai turėčiau nueiti iki Velankulamo, O prie jūros mangrovių žiūrėti geriau nereikia eiti, ten pavojinga. Kas ten pavojingo, klausiu. Paklysti galima tuose brūzgynuose, sako.

Prieš devynias guliau miegoti. Gera čia vieta. Labai ilga buvo šiandien diena.

Šešiolikta diena. Pirmadienis, 2016-10-03

Katalikai triukšmauja rytais • Ožkos autobusų stotelėje • Pliažo karvės • Ramus šiaurinis Manaro krantas • Palei tvorą į prieplauką be keltų • Ilgas kelias iki Pesalų • Žvejai ir baltosios gervės • Šv Jūzepo keliu • Kopos ir šulinys • Pavargau, perdegiau, užteks šiandien eiti • Ilgas kelias namo persėdant Negombe

15,1 km

Penktą pažadino garsai iš garsiakalbio gatvėje. Transliavo katalikų maldas, paskui giedojo, pamokslus sakė – visą valandą triukšmavo. Jei pirmadienį taip, tai kas sekmadienio ryte būna? Bet man gerai, kaip tik keltis.

Arbatinėje papusryčiavęs (baltos arbatos puodelis ir wada žirnių pyragėlis) nuėjau į stotelę, autobuso laukti į Talaimanarą – vakar baigto ėjimo vietą.  Galvojau, kad reikės laukti ilgai, gal geriau tuktuku važiuoti, kad negaiščiau ankstyvo vėsaus ryto laiko, bet tuktukų nesimatė.

Pagaliau autobusas pribuvo, nulėkėm į Talaimanarą, išlipau prie man žinomos kavinės, bet neužėjau ten, o nuskubėjau prie vandenyno.

Apie septynias ryto išlindau prie jūros. Krante pilna žvejų, ne taip tuščia, kaip vakar.

Kiek paėjus žmonės baigėsi, prasidėjo karvės. Ir joms patinka pliažintis, tik maudytis nebrenda. Keista, niekur karvės tortų nesimato.

Šiaurinis Manaro salos krantas kitoks nei pietinis. Pietiniame didelės bangos, smėlis suplūktas, kranto linija tiesi, toli tęsiasi. Šiauriniame krante bangų nėra, vanduo tyvuliuoja lyg ežere. Ir čia ne tik šiuo momentu taip, iš vingiuotos kranto linijos matosi, kad visada šitaip. Eiti gal ir įdomiau, neaišku, kas už kampo laukia. Bet gruntas minkštas, kojos klimpsta (tiesa, nedaug), smėlio prisisemia. Iš pradžių basas ėjau, kad nuospaudos nesivystytų.

Ėjau ėjau ir tvorą priėjau. Čia Talaimanaro perkėla turi prasidėti. Iš čia keltai į Indiją turėtų plaukioti. Seniau net tiltas buvo, dar prieš karą, šešiasdešimtais. Bet neilgai prastovėjo, uraganas nugriovė. Karui prasidėjus keltai nustojo kursuoti. Galėtų dabar atsinaujinti, santykiai su Indija dabar neblogi. Bandė 2015 pradžioje, užsiraukė dėl kažkokių finansinių ar politinių problemų. Taigi, Indija čia pat, renka pasiekiama, bet patekti į ją tik lėktuvu galima.

Toliau reiks palei tvorą eiti, įprastas dalykas jau darosi. Prisėdau, kiek galėdamas kruopščiai smėlį nusivaliau (truputį geriamo vandens sueikvojau), pleistrą užsiklijavau, kojines apsiaviau ir kroksus įsispyręs smėliu patraukiau.

Sutikti pasieniečiai šypsosi, sveikinasi, niekas nesidomi, ko čia valkiojuosi, niekas dokumentų neprašo. Nepagalvoja, kad galėčiau būti šnipas, užsiimantis vietovės žvalgyba Lietuvos kariuomenės desantui išsilaipinti.

Tvora baigėsi, ji juosė ne perkėlą, o dideles kareivines.

Gelžkelio stotį priėjau. Lygiai tokia pati, kaip Manare. Po karo atstačius geležinkelį, tokias naujoviškas stotis statė pagal vieną projektą.

Toliau geležinkelis veda į vandenyną, o aš nukirtau kampą ir rytine Talaimanaro dalimi praėjau. Tik vėliau pastebėjau, kad palikau neaplankęs keleto galimai įdomių vietų – budistų ir Sarasvati hinduistų šventyklų. Teks kitą sykį čia užsukti kada nors.

Prisėdau arbatos išgerti. Dar nuo vakar veidas dega ugnia. Skrybėlę reikėjo dar ryte užsidėti. Naujieji kariški marškiniai permirko prakaitu, bet nėra blogi, ypač kišenės patogios. Jie nėra tokie lengvučiai, kaip a.a. languotieji, bet keliauti su jais galima.

Toliau ilgas kelias iki Pesalų. Vėl basas ėjau. Pagal žemėlapį turėtų būti dykynė, bet sutikau daug žvejų, nėra tokios tuštumos, kaip pietiniame krante.

Toliau pavyko neblogų kadrų su žvejais pagauti.

Padai pavargo per smėlį minti. Kaip tik prasideda Šv. Jūzepo vardo pakrantės keliukas. Apsiaviau ir juo patraukiau.

Pirmą kartą Manaro saloje užtikau dideles kopas.

Pagaliau priėjau Pesalų miestelį. Pamačiau jį iš kitos pusės, nei vakar.

Ramioje jūroje daugybė žvejų laivelių, nepavyko aprėpti nufotografuoti.

Prisėdau arbatinėje atsigerti. Begerdamas kolą galvoju, kaip toliau man šiandien eiti. Iki Manaro liko koks 18 km. Dar nėra pusiaudienio, dar nueičiau, bet ar verta? Kolombe darbai laukia, o man greičiausiai teks vėl čia apsinakvoti, arba važiuoti naktiniu pašto traukiniu pervargusiam, koks iš manęs darbininkas bus paskui… Pūslės, nuospaudos, mazoliai bus padidėję, nespės sugyti iki kito savaitgalio… Nuo saulės neapsaugotos vietos irgi pūslėmis nueis, apsauginio kremo neturiu… Likusi kelio atkarpa kažin ar bus kuo įdomi, reiks eiti plentu. Geriau važiuoju namo. Ėjimo aplink Šri Lanką principas nebus pažeistas, nes sekantį etapą pradėsiu nuo tilto į Manarą, kur baigiau dar liepos gale, o šis etapas tai tik nukrypimas į šoną.

Pasukau nuo vandenyno į Pesalų miestelio centrą, į autobusų stotelę. Stebinsiu vietinius iš kažkur čia atsirasdamas trečią kartą.

Vietinių nustebinti nespėjau, išlindęs į pagrindinę gatvę pamačiau autobusą į Manarą, nieko nelaukdamas įšokau ir nuvažiavom. Įsitaisiau gale, kur buvo vieta kroviniams.

Manaro raudonų autobusų stotyje niekas nevažiuoja į Kolombą. Iki ketvirtinio laukti kelias valandas, tad nuėjau į mėlynų autobusų stotį, ten radau vieną važiuojantį į Negombą. Pajudės už 15 minučių. Labai tinka, dar gėrimų spėjau nusipirkti. Negombas jau beveik Kolombas, iš ten greitkeliu greitai atlėksiu. 12:18 pajudėjom. Anksti išvažiuoju namo šį sykį.

Vėl aplinkui per Anuradhapurą. Todėl Negombe atsidūriau jau sutemus. Autobusas privatus, nevažiavo į naująjį Negombo terminalą, sustojo kažkur nuošalėje. Žiūrinėju žemėlapį androidinį, policininkas priėjo, kokios problemos, klausia. Man į stotį reikia, sakau. Kur važiuoji, klausia. Į Kokombą. Stovėk čia, sako, pagausiu tau autobusą. Stovėjau kokias penkias minutes, autobusai į Kolombą nepravažiuoja. Pagalvojau, kad geriau eiti į stotį, nes pagaus man kokį lėtą autobusą stojantį ant kiekvieno kampo, o aš noriu namo greičiau atsirasti. Be to stovėti greičiausiai reikės tame sustabdytame autobuse. Padėkavojau policininkui, sakau, nebevark, aš geriau į stotį nueisiu.

Negombo naujame moderniame autobusų terminale kaip ir priklauso, jau rėkavo vairuotojas “Colombo, highway”, įlipau į jo autobusiuką. Šalta, atpratau nuo kondicionierių. Keleivių dar tik pusė prisirinko, teko pastovėti kelioliką minučių, buvau bepradedąs gailėtis, jog policininko paslauga nepasinaudojau.

Apie devintą jau buvau Petoje, gerai būtų alaus butelį išgerti snarglinėje, atšvęsti etapo pabaigą. Bet snarglinė kažkodėl uždaryta, teko tęsti blaivų gyvenimo būdą. Tai ir gerai, pagalvojau paskiau. Vakariniai kamščiai apmažėjo, namo parlėkiau greitai.

Penkiolikta diena. Sekmadienis, 2016-10-02

Nauji taktiniai marškiniai • Manaro asilai ir karvės • Ilgas kelias paplūdimiu • Pūslės, nuospaudos, mazoliai • Per dykynes ir šabakštynus • Neturistinis Adomo tiltas • Kojos kenčia per proto trūkumą • Santa Klauso rolėje • Nakvynės paieška Pesalų miestelyje • Jono-Marijos viešbutis
32,2 km

Atsikėliau 05:30, neblogai išsimiegojau €6 viešbutyje.  Pirmą kartą apsivilkau naujus marškinius, kurie turėtų pakeisti tuos ilgai tarnavusius languotus, dramblių sudraskytus. Naujus pirkau Vilniaus krautuvėje “Armijai ir civiliams”. Brangūs, taip vadinami taktiniai, skirti tropikams, su teflonu, visokiais apsauginiais sluoksniais, patogiomis kišenėmis ir kišenėlėmis. Išbandysiu.

Gatvės tuščios ankstyvą sekmadienio rytą. Jomis karvės ir asilai vaikšto, žmonių mažiau. Tie retai pasitaikantys žmonės sveikinasi, bet neklausinėja, iš kur esu. Manare kitokie žmonės, nei didelėje saloje.

Einu aplink Manarą pagal laikrodžio rodyklę, taip, kaip ir aplink visą Šri Lanką. Baobabas ir kelios gal būt dėmesio vertos bažnyčios liko rytuose, aš pasuku į vakarus, ten kur turgus. Žuvų turguje tik vištas pardavinėja, žuvų nėra. Matyt ne turgaus diena sekmadienis.

Dar nepriėjus geležinkelio stoties pasigirdo iš garsiakalbio transliuojama giesmė – priartėjau prie naujos, žemėlapiuose nepažymėtos bažnyčios. Pastebėjau, kad moterys eina į katalikų bažnyčią su tikomis (hinduistų taškais ant kaktos).

Atėjau į geležinkelio stotį, kur vakar atvažiavau. Stotis nauja, po karo pastatyta. Tuščia. Keleiviniai traukiniai čia 2 kartus per parą pasirodo. Prekinių traukinių Šri Lankoje aš visai nesu matęs.

Išgėriau kolos su kareiviais kioske prie kareivinių.

Ėjau ėjau, kol vandenyną priėjau. Toliau pakrante į vakarus.

Prie Keeri Beach keliukas baigėsi, toliau krantu reikia eiti. Paplūdimys lygus, gruntas kietas, vėjas gaivina, eiti lengva, malonu.

Mėgstu fotografuoti žvejus (tuos, kurie žuvis gaudo prasimaitinimui, o ne žudymo malonumui), jie spalvingi ir įdomūs būna. Visada draugiški.

Gruntas kietas, padai pavargo, kroksus apsiaviau, kad minkščiau būtų. Smėlis vėjo ir bangų suplūktas, į batus neprisisemia, todėl taip paėjau gana ilgai. Bet viršus nugraužė koją vistiek. Anksčiau to nebūdavo, su senais kaliošais-guvnostupais. Reikėjo pirkti tokius pat, o aš pirkau mandresnius, su atseit patobulintais padais. Dabar supratau, kad geri kroksai turi būti iš vientisos gumos, neturi būti jokių dekoracijų, jokių pabirbinimų, jokio kompozito. Teko užsiklijuoti pleistrą ant nuospaudos ir kojinę apsiauti.

Ėjau ėjau, kol galą priėjau. Nėjau iki pat iškyšulio smaigalio – būtų reikėję toli atgal grįžinėti.

Kur žemėlapiuose vanduo, ten dugnas džiūsta, sausra pakeitė peizažą. Nejauku eiti per tą dykynę, rodos, kad prasmegti kur nors galima.

Pasukau gilyn į krantą. Kol priėjau keliuką teko per šabakštynus brautis, kur jokių pėdsakų nesimatė. Truputį baisu buvo, kad neužlipčiau ant užsilikusios nuo karo minos, sako, dar ne viskas tose vietose išminuota.

Keliukas nuvedė prie vartų, jie neužrakinti. Įėjau, paėjau ir pagalvojau, kad esu kažkokioje teritorijoje, iš kur tiesiai neišeisiu, reikęs grįžti arba toli šliaužti palei tvoros perimetrą. Apsisukau, grįžau pro vartus, pradėjau eiti kitapus tvoros, kur takas šalia pramintas. Ėjau ėjau, kol vėl į tvorą atsirėmiau. Reiškia dabar esu kažkokioje teritorijoje, ne anksčiau. Teko vėl grįžti iki vartų ir vėl eiti ten, kur buvau apsisukęs. Ir visas tas blūdinėjimas per karštį nesusvietną ir kojas trina – per kroksus į kojines smėlio pribyrėjo. Keikiu save už durnumą, kad neįsižiūrėjau gerai į žemėlapį, ten ta tvora pažymėta. Kur galva nesuveikė, kojoms kentėti reikėjo.

Pagaliau priėjau civilizuotą vietą, pirmieji žmonės pasirodė – tai vaikai.

Ledų tuktukas privažiavo muzikėlę grodamas, tokią pat, kaip ir Šri Lankos pietuose. Pačiu laiku, labai norėjau kaip nors atsigaivinti, tuo pačiu ir užkąsti. Vaikai pribėgo, erzina mane, pinigų prašo. Daviau lietuviškų centų. Dar ilgai iš paskos bėgo, daugiau prašė. Negali pykti, baltaodis čia kaip Santa Klausas. Visi, ne tik vaikai, tiki, kad baltasis turi be galo daug pinigų, jis vaikščiojantis bankomatas, kai retkarčiais pasirodo, tai visiems pinigus dalina arba saldainius, arba tušinukus. Nebūčiau toks pavargęs ir išsekęs, pasielgčiau kaip tikras Diedas Marozas, liepčiau padainuoti ar eilėraštį pasakyti prieš duodamas centų. Bet klapatas tamiliškai aiškintis.

Toliau žemėlapyje buvo pažymėtas Adams Bridge resort. Nuėjau iki ten, nieko neradau. Kareivinės kažkokios ir tiek. Maniau, kad toje legendomis apipintoje vietoje, iš kur Indiją galima pamatyti, kur vienuolių slaptos brastos ir t.t., bus bent kokia apžvalgos aikštelė, kavinė, viešbutis, turistų privažiavę, bet nieko. Tuščia, tylu. Apsisukau ir grįžau į Talaimanaro vakarinį miestelį.

Užsukau į arbatinę atsipūsti. Kolos pasiėmiau. Duokit šaltos, prašau. Vietiniai berniukai nesupranta žodžio “cold”, teko ženklais aiškintis. Pavargęs jaučiuosi kaip reikiant. Kojos nutrintos, saulė nudegino veidą, skrybėlė nepadėjo. Nosis raudona, kaip pijoko. Niekur nebeisiu toliau šiandien, ir taip mano rekordas pasiektas – 35 km.

Po truputį įsikalbėjau su arbatinės berniukais, supratimas atsirado. Kur čia galėčiau pernakvoti, klausiu. Nėra čia viešbučių anei svečių namų, sako. Artimiausias viešbutis Pesalų miestelyje, Jonas-Marija vadinasi (geriau būtų Jezus-Marija). Štai autobusas stovi, sako man, jis po 15 minučių turėtų važiuoti į Manarą, užsuks ir į Pesalus.

Taigi, važiuoju pernakvoti į vietą, kurią rytoj turėsiu praeiti. O čia teks rytoj kuo anksčiau sugrįžti.

Tai va, likimas mane atvedė į Pesalai miestelį, čia turiu nakvynę susirasti. John Mary viešbutis pačiame centre, netoli nuo autobusų stotelės eiti.

Viešbutį radau lengvai, bet vartai užrakinti. Bandžiau baladotis, neatidaro. Gerai, kad telefono numeriai iškaboje užrašyti, pradėjau skambinėti. Vienas išjungtas. Kitas neatsiliepia. Trečias irgi neatsiliepia, bet girdisi, kaip jis skamba viduje.

Nepavyks man čia pernakvoti, pagalvojau. Teks į Manarą grįžti pas tą patį dieduką, ten neblogai ir pigu.

Autobusų stotelėje pakalbėjau su tuktukistu, tas visai neblogai angliškai raukia. Už kiek į Manarą nuveši? Už 750, sako, bet kam tiek daug tau mokėti, netrukus autobusas atvažiuos, sako. Nesugadintas kraštas. Sostinėje ar kurorte kokiame tuktukistas visų pirma būtų daugiau užsiprašęs už 20 km, visų antra, būtų melavęs, kad paskutinis autobusas išvažiavo, jis esąs paskutinis šansas nusigauti kur reikia. Padėkojau vairuotojui už sąžiningumą ir dėl viso pikto paklausiau, kur čia pernakvoti galima. Pas Joną-Mariją, sako. Ten manęs neįleidžia, sakau. Yra dar vienas, sako, čia pat, virš vaistinės. Iškabos nėra, bet visokie komandiruotieji apsistoja tuose svečių namuose. Užlipau pažiūrėti, tikrai panašu į koridorių su kambariais, bet visur užrakinta, jokio recepšeno, jokio žmogaus. Nieko čia nėra, sakau išėjęs tuktukistui, kuris palikęs mašiną atsekė pažiūrėti, kaip man seksis. Sekmadienis, sako, nedirba niekas. O vaistinė dirba. Su dviračiu atvažiavo mergaitė vaistininkė, priklaupė prieš koplytėlę kieme. Kai ji baigė melstis, tuktukistas paklausė, ar ji žino telefoną virš jos esančio viešbučio savininkų. Žino, paskambino, niekas neatsiliepė.

Ką gi, teks vis dėlto į Manarą grįžti, nors man jau pradėjo patikti tas Pesalų miestelis ir jo žmonės. Taip begalvojant suskambo mano telefonas, alio, sakau, Antanas klauso. Paskambino Jono-Marijos viešbučio manageris, atsiprašė, kad sekmadienis ir pažadėjo, kad tuoj ateis manęs įleisti. Taigi, viskas gerai susiklostė, nereikėjo pasiduoti. Žemaitiškas atkaklumas visas kliūtis įveikia.

Atlėkė motociklu berniukas į Jono-Marijos viešbutį, nereikėjo ilgai laukti. Parodė kambarį be langų už 3500. Kondicionierius neveikė. Nemokėsiu tiek daug, sakau. Užvedė į antrą aukštą, ten truputį mažesnis švarus kambariukas su langu ir vaizdu, kondicionieriaus nėra, bet viskas veikia. Ketinau nusiderėti iki kokių 2000, gal ir 2500 sumokėčiau. Daugiau 2000 neduosiu, sakau. Duok 1500 ir gyvenk, sako. Super, tikrai nesugadintas miestelis. Liko neaišku, kodėl apačioje blogesnis kambarys buvo daug brangesnis. Gal todėl, kad nereikia laiptais laipioti.

Dabar einu maisto ir vandens nusipirkti, sakau, įleiskit, kai grįšiu. Būsiu čia visą laiką, sako, niekur neišeisiu.

Truputį pašliaužiojau centrine gatve, nusipirkau vandens, kolos, sausainių, porą obuolių importinių, 4 mažyčius pomidorus, 2 bananus. Sausainiai liko nesuvalgyti.

Kai grįžau į viešbutį, ten buvo daug žmonių. Mano kambario durys buvo salėje, kur vyko rinkiminė agitacija, čia kiek vėliau nei Lietuvoj bus parlamento rinkimai, agitacijos vis daugėja. Bet jie man netrukdė, ir aš jiems tikiuosi nesutrukdžiau.

Atvykimas. Šeštadienis, 2016-10-01

Vėl Ceilone • Kas negerai ir kas gerai prisipratinus būti kaip vietiniam • Devynios valandos traukiny • Kaskadininkas kontrolierius • Sausra, šabakštynai, raudonuojantys medžiai • Apartamentai už €6 • Baobabas • Jaučio plaučiai vakarienei

Palydėjau vasarą Lietuvoj ir nelaukdamas, kol šalčiai užeis, išlėkiau Šri Lankon žiemavoti. O čia vakarinėje pakrantėje netrukus turėtų musoniniai lietūs prasidėti. Kol dar nelyja, reikia tęsti ėjimą aplink salą.

Šį kartą užuot tiesiai šiaurėn traukęs nukrypsiu į šoną, reikia Manaro salą aplankyti. Reikia patikrinti, kodėl tą salą daug kur taip giria. Iš šios salos žmonės patekdavo į Indiją, ir atgal. Beždžionžmogis Hanumanas Adomo tilto salelėmis strykt-pastrykt atšuoliavo į Šri Lanką Ramos mylimąją Sitą prigriebęs. Įdomu būtų pamatyti.

Šeštadienį 07:40 startavau iš namų, Nereikia labai anksti keltis – traukinys 08:50 turi išvykti. Prie namų įšokau į stabtelėjusį tarpmiestinį Aluthgamos busą, tas lėkė lenkdamas kitus.

08:00 pravažiuoju Galle Face promenadą. Čia daug pasikeitimų – paskutinį sykį prieš kokį pusmetį vaikštinėjau. Atnaujinti pakrantės statybos darbai, sustoję, kai RadžaPakso nebeišrinko prezidentu.

18:15 jau stoviu eilėje prie bilietų. Jei traukinyje yra 1-2 klasės, tai nereikia blaškytis, o reikia eiti tiesiai į kasą Nr 4. Dauguma keleivių važinėja pigiausia trečiąja klase, bilietus į ją pardavinėja keliolikoje kasų, kartais sunku susigaudyti, kaip man buvo važiuojant į Putalamą.

Eilė prie ketvirtos kasos neilga, greitai juda, tad perone atsidūriau anksti, dar koks pusvalandis iki traukinio. Užsukau į arbatinę nusipirkti užkandos, nes dar nepusryčiavęs. Žvalgausi vitrinoje, kokį pyragaitį pirkti. Čia rolsai su žuvim, sako priėjęs bachūriukas. Atsiknisk, sakau jam. Atsitraukė nustebęs. Aš maniau, kad čia bus buvęs koks kaulytojas, jie paprastai taip pokalbį pradeda, arba dar blogiau – kišenvagio asistentas dėmesį atitraukinėja. Bet čia, pasirodo, pardavėjo asistentas buvęs. Gėda man, per daug įtarus pasidariau, per daug patyręs keleivis, reikia naivesniam būti.

08:30 pranešė, kad Talaimanaro traukinys atvyksta į septintą platformą. Visi pakilo nuo suolelių ir grūdasi prie bėgių, vietą pirmieji nori užsiimti. Teisingai daro. Man pavyko su pirmaisiais įšokti, spėjau gerą vietą gauti. Gerai, kad jau esu kaip vietinis. Vieta puiki, erdvu, kaip biznio klasėje. Sekasi, pradžia sklandi, visur spėjau niekur ilgai nelaukdamas. Betrūksta, kad šalia atsisėstų žavinga pakeleivė, bet čia jau perdaug noriu

Pajudėjom laiku, vagonas, sakyčiau, pustuštis, tik keli testovi.

Nuo Ragamos traukinys pasuko į  šiaurryčius, nebe taip važiuoju, kaip anksčiau pro Negombą.

Po vagoną vaikšto visko ko gali prireikti važiuojant pardavėjai: vandens, sausainių, duonos, obuolių (importinių), granatų, cibolaiškių, česnakų, kramtomos tabokos, kavos, riešutų, kukurūzų, knygelių, loterijos bilietų. Pastarųjų daugiausiai parduoda. Manęs nenustoja stebinęs šrilankiečių polinkis loterijos bilietams, niekur tokio didelio dar nemačiau. Juk žino, kad neišloš. Bet perka viltį. Vienas kitas ubagas praslenka giedantis ar dejuojantis, ne tiek daug šiandien. Muzikantų, fokusininkų, žonglierių, špagų ar ugnies rijikų šį kartą visai nebuvo.

11:50 Kurunegaloje beveik visi išlipo, naujų prilipo daug. Kaip ir spėjau, būsiu vienas vagone tiek toli važiavęs, kelios generacijos keleivių pasikeis iki Manaro.

Kalnai kaip pasirodė, taip ir prapuolė, toliau išdžiuvusios ir sudegusios žolės kraštai. Palmes pakeitė dideliausi medžiai su įspūdingais vainikais.

Kontrolierius įlipo. Retas reiškinys Šri Lankoje. Čia bilietus tiktina įeinant į peroną ir išlipus iš traukinio. Zuikių mano vagone, rodos, nebuvo, tik su vienais jaunuoliais kontrolieriai ilgai kažką aiškinosi.

Štai ir Anuradapura. Šventa vieta. Keli buvę kituose vagonuose baltašikniai išlipo, vienas belikau iš tos veislės. Paskui paskaičiau biškelį, paskui pakeliu galvą – vienas belikau savo vagone. Tik keli Anuroje įlipo. Toks tuščias traukinys ir pajudėjo. Stebėjausi, kodėl taip. Matyt frontiras. Toliau tamilai. Tarp tų vietų žmonių mažai ryšių. Ir tikrai, važiavom ilgokai per negyvenamus šabakštynus. Po to matėsi griuvėsiai, karių kapai, karo liekanos, čia frontas daug metų slankiojo.

Medžiai keičia spalvą ir Šiaurės Šri Lankoje. Ne dėl šalčių ateinančių, o dėl sausros praeinančios.

Madhu pilnas vagonas prisirinko. Katalikai su didžiulėmis žvakėmis grįžta namo iš pamaldų šventoje vietoje. Sako, kad čia buvo apsireiškusi Šv Marija kadaise, dar portugalų laikais, berods. Šri Lankos katalikų šventos vietos šabakštynuose, o budistų ir induistų dažniausiai prie tvenkinių.

Pravažiavom paukščių rezervatą. Pamačiau kelis povus ir beždžionių pulkelį.

Artėjant prie Manaro prasidėjo plyni laukai, dar labiau išdžiūvę, nei kai ėjau per juos prieš porą mėnesių.

Į Manarą atvažiavau prieš šešias – apie porą valandų vėliau, nei pagal tvarkaraštį. Maniau, kad šiandien dar apžiūrėsiu miesto įžymybes, bet bijau, kad nespėsiu iki tamsos.

Gūgliniame Earth žemėlapyje radau keletą viešbučių miesto centre, ten ir reikia nusigauti. Geležinkelio stotis šone nuo centro apie porą kilometrų, todėl įšokau į pirmą pasitaikiusį tuktuką, kad dar šviesoje spėčiau ką nors nuveikti.

Nulėkėm iki telekomo bokšto, daviau 200, taksistas nebandė derėtis, reiškia, čia ne taip viskas pagedę, kaip Kolombe. Aišku, 200 daugoka už porą kilometrų, bet turistinėse zonose stotyje iš baltųjų taksistas būtų paprašęs dar daugiau ir reikėtų ilgai derėtis.

Manjula Inn viešbutį radau nesunkiai. Vartai užrakinti, pasibaladojus atėjo diedukas, įleido, užregistravo (paprašė paso), davė kambarį už 1000. Sako, pats užlipk į antrą aukštą, atsirakink, pažiūrėk, mano kojos senos, nebepalipu. Ten tik vienas kambarys ir tebuvo. Faktiškai, cieli apartamentai: iš vieno miegamojo patenki į kitą, po to į dar vieną mažesnį, po to į dušą. Tik pirmasis kambarys pritaikytas miegojimui, kituose sukrauti baldai, viskas uždengta skudurais. Ten pat terasa ant stogo, galima ir ten miegoti. Viskas apleista, bet pigu, bus kokie €6 su kapeikom. Lova minkšta, ventiliatorius ir elektros rozetė veikia, vanduo bėga, kai randi kur kranelius atsukti – ko daugiau bereikia. Pasidėjau kuprinę ir išlėkiau į miestą, kol dar nesutemo.

Staigiai sutemo beeinant link miesto garsenybės – baobabo.

Baobabą priėjau visai sutemus. Nekokia nuotrauka gavosi. Sako, kad baobabą pasodino arabų pirkliai prieš tūkstantį metų, tie patys, kurie į Manarą ir asilus užvežė. Medis tikrai storas, bet nepasirodė toks įspūdingas, kaip tikėjausi. Dieną čia reikia ateiti.

Pasijutau išalkęs, reikia kažko nusipirkti vakarienei. Užtikau halal užeigą, ten įdomių dalykų pamačiau – keptus jaučio plaučius, skrandį ir kitas dalis. Paprašiau, kad duotų visko po truputį išsinešimui. Davė daug, dar supjaustė smulkiai, pipirais pabarstė. Dar paėmiau virtų avinžirnių, labai skanūs buvo.

Nesuvalgiau visko, pusę išmesti teko.

Keturiolikta diena. Sekmadienis, 2016-07-31

Ankstyvas atsikėlimas • Tamiliškos pamaldos • Sportinis ėjimas plentu • Muththarippuththurai • Pagaliau išlindau prie vandenyno • Susitikimas su kariškiais • Aplink karinę bazę • Arripu Šv Marijos bažnyčia • Kilometriniai stulpai • Siesta “Vino stories” • Milijono lotosų ežeras Vankalajuje • Druskos tyrai prieš Manarą • Manaro asilai • Pirtis autobusų stotyje • Ilgas kelias namo
28,3 km

Dar tamsoje prižadino “Allahu akbar” – iš pradžių iš artimiausios mečetės, paskui ir iš aplinkinių. Laikrodis rodo 04:48 – laikas keltis. Malda aidėjo darniai ir trumpai. Šeimininkas pasimeldė ir toliau atgulė miegoti ant grindų, o aš išsiruošiau keliauti.

Gerai būtų arbatos išgerti, galvojau eidamas per švintantį Silavathurajų, bet viskas dar uždaryta, dar per anksti. Bet didžiojoje miestelio sankryžoje, atšakoje į rytus viena arbatinė jau ką tik atsidarė, man pasisekė.

Šiaurinėje Silavathurajaus dalyje gyvena tamilai katalikai. Praėjau pro statomą bažnyčią, joje pamaldos jau vyko šeštą valandą ryto. Nepasukau iš kelio pažiūrėti, nes norėjau kuo toliau nueiti gaivų ir vėsų rytą – paskui, saulei kepinant, dažnai stosiu. Bet tai netrukdė klausytis pamaldų – kelyje iškabinti garsiakalbiai viską garsiai transliavo. Katalikai daug triukšmingesni už musulmonus – anie trumpai Dievą pagarbina, nespėji net atsibusti kaip reikiant, o tie transliuoja visą valandą maldas ir giesmes per visą kaimą. Man patiko einant klausytis kaip meldžiasi tamiliškai, įrašiau fragmentą:

Tamilų kalba ypatinga, žodžiai daugiaskiemeniai. Tikiuosi pavyko užfiksuoti tos kalbos dainingumą, nors vėjas pūtė į mikrofoną.

Šios dienos kelionė ypatinga tuo, kad skubu kuo toliau nueiti. Tai nėra gerai, bet man reikia šią naktį (bent paryčiais) grįžti namo, rytoj turiu Lietuvon išskristi, nelauks lėktuvas. Autobusai į Kolombą šituo keliu nevažioja, o tie kurie iki Putalamo, tie anksti nustoja važinėti, nes temstant Wilpattu draustinis užsidaro, ten keliuose drambliai siautėja. Man reikia važiuoti iš Manaro aplink per Anuradhapurą. Jei nespėsiu nuklibinkščiuoti į Manarą, reikės ten nutranzuoti, o sekančiame etape grįžti į tą pačią vietą, kas yra nepatogu. Tai nėra rimta priežastis neužeiti pažiūrėti griuvėsių, bet nugalėjo tingumas – nesinori pirmyn-atgal vaikščioti. Pateisinau tą tingumą maudžiančiais šonkauliais ir baigiančiais savo tarnybą kroksais – padai suplonėjo taip, kad netrukus skylės atsiras, nebespyruokliuoja, pūslės prasitrins, jei per daug į šonus vaikštinėsiu, ypač ten, kur smėlio pribirs ir sunku bus švariai nusiplauti. Tikiuosi toks lėkimas asfaltuotu keliu retai vyks ateities etapuose – turėsiu naujus kroksus, sugijusius šonkaulius ir daugiau laiko.

Toliau plentas suka tolyn nuo vandenyno, daro lanką į rytus. Maniau tuo keliu ir eiti, nes palei krantą nėra aiškaus praėjimo link Vankalajaus, dar ir upė ten įteka, gali būti neišdžiūvusi. Todėl praėjau vieną posūkį link vandenyno. Bet prie antrojo persigalvojau, susigundžiau – nejaugi visą kelią tik asfaltu eisiu, nejaugi kojų vandenyne nepamirkysiu. O gal kaip nors pavyks per upę persikelti ir takeliais nueiti iki Aččankulakumlamo, ten ir šv. Antano bažnyčia, ir dar kas nors įdomaus turėtų būti. Tarp kitko, vakar man paaiškino, kad tamilų vietovardžių galūnė -kulam reiškia tvenkinį, o -kulamkulam daug tvenkinių.

Taigi, pasukau iš kelio ir nuėjau link vandenyno miestelio šunis lodydamas.

Kelias paplūdimiu buvo puikus – kojos neklimpo į smėlį. Krante nei vieno žmogaus – sekmadienis, žvejai bažnyčioje arba ilsisi.

Priėjau upės žiotis. gerai būtų, kad kas nors perkeltų.

Neatrodo, kad greitai rasčiau, kas mane perkels, todėl einu palei krantą, ten turėčiau išlįsti į kaimelį su šv. Marijos bažnyčia, iš ten grįšiu į savo kelią.

Atsisėdau ant jūros išplauto rąsto į žemėlapį pažiūrėti ir pagalvoti, kaip toliau man eiti. Netikėtai iš nežinia kur prie manęs priėjo porą jaunuolių su Šri Lankos rinktinės sportinėmis uniformomis. Draugiškai pasikalbėjom, pasisakiau iš kur ir kur einu. Paaiškėjo, kad jie esantys kariškiai iš karinės bazės, kurios teritorijoje dabar randuosi. Gal galit mane perkelti per upę, klausiu. Negalim, net jei ir perkeltumėm, niekur ten neneitum, atsako, nėra ten praėjimo. Jie man paaiškino, kad esu atsidūręs vietoje, kur man negalima būti, turiu palikti šią teritoriją. Gal galima perkirsti įstrižai jūsų teritoriją ir patekti į kaimelį? Negalima, reikia grįžti pro ten, iš kur atėjau. Truputį arčiau būtų grįžinėti aplink bazę palei spygliuotą tvorą, paskui bus keliukas į bažnyčią.

Einu takeliu aplink tvorą, krūmai dygliuoti braižo man šonus.

Apėjus aplink tvorą karininkai buvo jau priėję iš kitos pusės, stebėjo, ar aš nebandysiu pro kur nors kitur pas juos prasibrauti.

Tai išlindau į Arippu miestelį prie šv. Marijos bažnyčios, ten nemažos pamaldos, moterys šventoriuje ant smėlio sutūpusios, vyrai patvory buriuojasi.

Iš pakelės krūmų kažkas mane pašaukė. Ten sėdėjo vakarykščiai policininkai iš Silavatguramo, ryžius valgė. Klausinėjo, ar viskas man gerai, siūlė pasivaišinti. Tolokai jie nuvažiavo iš savo kaimo.

Kilometrų stulpai nuolatiniai palydovai šio etapo kelionėje. Būtų puiku, jei prie kiekvieno būtų kranelis kojom nusiplauti, suolelis su pavėsine, šaltus gėrimus pardavinėtų.

Atsisėdau pailsėti autobusų stotelėje prie sankryžos į Ačankulano. Galvojau ar verta sukti iš kelio ir nukirsti kampą per kaimelius ir ryžių laukus. Nenoras kur nors netikėtai užstrigti nugalėjo ir toliau ėjau plento kilometrų stulpus skaičiuodamas. Kažkoks sportinis ėjimas gaunasi.

Priėjau Nanatano didelę kryžkelę, ten pavalgiau – pora wada pyragėlių ir šalta kola – kuo toliau link Manaro, tuo daugiau civilizacijos.

Užeigoje pilna žmonių šventiškai apsirengusių (t.y. su kelnėm o ne su sarongais), matyt iš bažnyčios į karčiamą suėjo, tik čia ne kaip Europoje – alkoholio niekur neduoda.

Užėjau “Vino stories” krautuvėlę, kurioje, aišku, vyno niekada nėra buvę, užtat gavau didelį butelį šalto vandens. Man išnešė kėdę, pasėdėjau 20 minučių pavėsyje tingiai plepėdamas su vienu angliškai kalbančiu vaikinu, tas viską vertė savo draugams ir šeimininkui, kuris man kėdę išnešė. Net truputį pasnūduriavau besiklausydamas dainingos tamilų greitakalbės.

Vankalajaus prieigose asfaltas baigėsi, bet netrukus vėl atsirado.

Vankalajuje priėjau lotosų ežerą – simboliška – etapo pradžioje ir pabaigoje milijonai lotosų. Bet dar ne pabaiga, dar kokius penkis km liko eiti. O tie paskutiniai būna patys sunkiausi.

Kelio dulkės nusidėvėjuosiuose kroksuose pūsles pragraužė, teko pleistrus užklijuoti ir kojines apsiauti. Besikrapštant prie manęs sustojo motociklininkas, siūlė pavežti. Jau netoli, pats nueisiu.

Toliau kelias iki pat Manaro tilto vedė per druskingas plynias. Dabar sausa, bet per musonus čia ežeras turėtų būti. Karšta eiti, nėra šešėlių, tik skrybėlė nuo saulės saugo.

Priėjau pirmąją kryžkelę, dar puskilometris ir bus tilto kryžkelė, ten turėtų baigtis mano pėsčioji etapo dalis.

Prieš pat tiltą užsukau į didelę užeigą, ten turėjo gazuoto šalto vandens – soda watter – kitokio su burbuliukais čia nebūna. Puiku, nusibodo jau ta saldi koka-pepsi-fanta. Priėjau tikslą anksti, jei pasigausiu autobusą, Kolombe būsiu dar šį vakarą. Bet prieš patenkant į autobusą reikėtų nusiprausti, marškinius pasikeisti. Kur čia galėčiau nusiprausti, klausiu berniuko prie prekystalio. Čia nėra kur, atsakė tas. Prie gretimo stalo sėdėjo toks dėdė su dviračiu atvažiavęs, pasiūlė nuvažiuoti pas jį į namus nusiprausti. Ne, nenoriu gaišti, turėčiau rasti wc Manaro autobusų stotyje, ten turėtų praustuvas būti.

Tilto sankryža čia pat, toliau į salą nebereikia pėsčiam eiti, kitą etapą nuo tos sankryžos ir pradėsiu. Kas mane galėtų į Manarą nuvežti, klausinėju. Niekas nevažiuoja į šalia esantį miestą, keista. Tik tas dėdė su dviračiu siūlo pavėžėti iki jo namo, bet jis ne toje pusėje. Tikėjausi sankryžoje daug tuktukų rasti, visose kryžkelėse jų būdavo, bet čia ne vieno. Matyt, toks dabar siestos metas, aktyvumas visai sumažėjęs. Ką gi, teks eiti į tiltą ir bejudant miesto link ką nors pasigauti.

Tas dėdė su dviračiu palydėjo mane iki pat tilto, pats bandė man gaudyti pravažiuojančias mašinas, bet jam niekas nestojo. Lengviau susitranzuosiu be jo pagalbos, todėl padėkojau už jam triūsą ir pasakiau, kad nebegaištų laiko dėl manęs ant saulės. Atsisveikinom, jis nuvažiavo atgal, o aš per kelias minutes pasigavau tuktuką. Ne iš karto, prieš tai keli pilni pravažiavo. Pamačiau ir autobusą į Kolombą pravažiuojantį, tas dėdė man sakė, kad jie kas valandą važinėja.

Taip atsidūriau Manaro autobusų stotyje. Čia, kaip ir Kolombe yra dvi stotys – raudonų ir mėlynų autobusų. Raudonų tai valstybinė, mėlynų – privati. Tik kitaip, nei Kolombe, raudonų autobusų stotyje daugiau tvarkos ir autobusai toliau važiuoja, o mėlynų – tik į aplinkinius miestus (Pesalai, Vavunjia). Nepastebėjau ten mažų kondicionuotų latvijų, tik didieji lazai ir ikarusai (iš tikrųjų indiški autobusai). Užtat mėlynų autobusų stotyje radau washroom, tik ten kriauklė neveikianti, vanduo nebėga. Apsiplovimo vieta buvo moterų pusėje, bet kadangi moterų nebuvo, mane ten įleido. Vandentiekis ir ten neveikė, bet buvo didelis konteineris su vandeniu ir kaušas apsilieti. Man net muilo gabalą pasiūlė. Jei reiktų, ten iš išsiskalbti galėčiau. Nusiploviau kelio dulkes ir prakaitą, persivilkau švariais marškiniais ir atsišviežinęs išėjau įleisdamas nustebusias moteris į jų vietą. Už tokią pirtį sumokėjau 20 rupijų, t.y. apie 0,12€.

Raudonų autobusų stotyje jau radau bestovintį autobusą į Kolombą. Išvažiuos po valandos, kelionė truks apie septynias valandas, nes važiuosim aplinkui per Anuradhapurą. Užsiėmiau patogią vietą ir dar pasitrainiojau po stotį.

Ketvirtą pajudėjom. Lik sveika, Manaro salele, nespėjau kaip reikiant su tavim susipažinti, bet sekančiame etape ketinu čia gerokai pasivaikščioti. Rytoj vyksiu Lietuvon vasaros palydėti, rudenį čia grįšiu, ir jei nesutrukdys liūtys, apeisiu aplink salą prie didelės salos. Galėčiau Manarą praleisti ir keliauti toliau Jaffnos link, bet mane ta sala suintrigavo, jos apėjimas galėtų būtų lyg ir kompensacija už tai, kad Wilpattu džiungles ne savo kojom praėjau.

Iš pradžių autobuse vienas išsidrėbiau per dvi kėdes, nebuvo daug žmonių. Bandžiau rašyti kompu, bet nepatogu, kojas reikia smarkiai sulenkti, tad prisipūčiau branktą ir bandžiau snūduriuoti, kai jau sutemo, kai jau nieko įdomaus pro langą nematysi. Kuo toliau, tuo daugiau keleivių prisirinko.

Anuradhapura didelis miestas, daug šviesų. Nesu dar buvęs tame šventame mieste – biokotavau auksinį trikampį (Polunaruva, Sigirija, Anuradhapura), kur iš užsienio turistų begėdiškai lupa pinigus. Bet niekur nesidėsiu, teks kada nors ir čia apsilankyti.

Prieš Putalamą sustojom pusvalandžiui pavalgyti. Labai ilgai reikėjo važiuoti aplink Wilpattu draustinį, nors autobusas lėkė greitai, kamščių nebuvo. Kelionės pabaigoje žmonių daug prisigrūdo autobuse.

Kolombe atsidūriau prieš pat pusiaunaktį, bet Petoje gyvenimas virė, prisipirkau rambutanų lauktuvėms į Lietuvą, maisto vakarienei. Apie pirmą grįžau namo ir nugriuvau miegoti pavalgęs prie beišsikraunačio telefono šviesos, nes elektros nebuvo, o aš tingėjau dėl generatorium aiškintis.

Tryliktoji diena. Šeštadienis, 2016-07-30

Trečią kartą į Putalamą • Bemiegė nakvynė valdiškuose namuose • Tuktuku per šabakštynus • Povai, šeškai ir dramblių baimė • Marichchikatti: Jassim namai ir milijono lotosų pelkė • Studentas iš Saudo Arabijos • Asimetriški medžiai • Neaiškus viešbutis neturistinėje vietoje • Popiečio miegas musulmono namuose • Svetingi Silavaturajaus žmonės
21,9 km

 

Dar ketvirtadienį paskambinau Serenai iš Wilpattu House. Atvažiuosiu pas tave kelionės tęsti, sakau. Nebijok, nebeeisiu pėsčias pas dramblius, pervažiuosiu džiungles autobusu, juk važiuoja pro ten į Manarą, pats mačiau. Naktį į šeštadienį pernakvosiu, anksti ryte autobusą pasigausiu, išlipsiu kažkur už Modaragam upės.

Penktadienį anksčiau baigęs darbus nulėkiau į stotį. 15:30 kondicionuotas autobusiukas į Putalamą jau prigrūstas keleivių, vietų nėra. Į jo vietą atsistojo kitas autobusiukas, jo vairuotojas paaiškino, kad turėtų nuvežti greitai, per tris valandas, nes iki Negombo greitkeliu važiuos. Tik kada išvažiuos neaišku, priklauso nuo to, kada keleivių susirinks tiek, kad užimtų visas sėdimas vietas, įskaitant ir atsilenkiančias sėdynes praėjimo tarpe. Netoliese didelis autobusas keleivius renka, tie didieji dažnai važinėja pagal tvarkaraštį. Kada pribūsit į Putalamą, klausiu. Tuoj tuoj, sako. Aš neklausiu kada išvažiuojat, man rūpi kada atvažiuosit, aiškinu. Per sunkus klausimas vairuotojui, nuėjo su kažkuo pasitarti. Apie aštuntą, pagaliau sulaukiau atsakymo. Nusipirkęs užkandos grįžau prie mažojo autobusiuko, ten dauguma vietų jau užimta, greitai užsipildys. Nekeista, daug sostinėje dirbančių važiuoja savaitgaliui į savo kaimus. Ten ir aš atsisėdau, laukiu. Didysis autobusas jau pravažiavo pro mus, bet tikiuosi mes jį aplenksim kažkur už greitkelio.

Ketvirtą pajudėjom pagaliau. Kelias daug pravažinėtas: Šeduva – Negombo – Kočikadė – Šiluva – Palavi – Putalamas. Užuot žiopsojus pro langą, galima smartfonu užsiimti.

Putalamo prieigose konduktorius iššoko ir pridėjo rankas prie Olafo Velankanio bažnyčios koplytėlės. Lygiai, kaip ir pereitą kartą važiuojant kitu dideliu autobusu.

Priartėjus prie Putalamo dingtelėjo mintis, kad nebūtina nakvynei belstis į Evalankulamą,  geriau rasti viešbutį Putalame – visi autobusai per džiungles vistiek iš čia važiuoja.

Išlipus pirmas reikalas apsilankyti washroom, paskui nakvynės ieškotis. Žemėlapyje pažymėti valstybiniai svečių namai, dažniausiai ten būna ne kas už didelę kainą, bet vieta šalia stoties, reikia patikrinti. Vienas tuktukistas siūlosi nuvežti į gerą ir pigų viešbutį (sako už pusantro tūkstančio), o tas netoli gali būti už 10 km, žinau. Todėl padėkojau, pasakiau, kad pirma pažiūrėsiu valdiškus namus, nuėjau. Rest house pasirodė visai neblogas viešbutėlis, ten net restoranas yra, bet kainos didelės. Davė man pigų kambarį už 1500. Man atėjus tas tuktukistas ten irgi jau buvo, sakėsi užsienietį klientą nukreipęs, komisinių išsireikalavo. Tai reiškia, kad būčiau dar pigiau apsinakvojęs, jei nebūčiau išplepėjęs kur einu. Šie valstybiniai svečių namai visai ne tokie, kaip Čilave (kur brangu) ar Kolpitijoje (kur svečiai iš viso nepageidaujami) – čia panašiau į privačius svečių namus. Be manęs vestibiulyje trynėsi keletas komandiruotų valdininkų (ar komersantų) – tikras Hiltonas. Užsieniečių nebuvo.

Kol tvarkė kambarį, padirbėjau su kompu vestibiulyje. Berniukas patarnautojas vis trynėsi aplink, arbatpinigių prašinėjo.

Viešbučio restoranas – keletas staliukų foje, kainos didesnės už vidutines. Ten net alaus karlsberginio buvo, bet 650 ml butelis už 650 Rs (apie €4)  + 20% už aptarnavimą  – kaip kokiam Kolombo jūreivių naktinklubyje/viešnamyje. Toks butelis pliažo turistiniame bare kainuotų apie 500, vietinių snarglinėje apie 350, o supermarkete apie 250. Bet man tai nesvarbu, eidamas aplink salą apsieinu be alkoholio, nebent Ra kur užtinku paragauti (Ra arba Toddy – šviežiai parūgusi palmių sula pilstoma šalia tų palmių).

Naktį nepavyko užmigti. Ne todėl, kad lova kieta, ar ventiliatorius birbė lyg traktorius, o todėl, kad šonus maudė nuo tų dramblių, varčiausi iki ryto. Reikia išmokti miegoti stovint, tada neskauda.

Taip ir neišmiegojęs šeštą iškeliavau toliau. Vartai buvo užrakinti reikėjo sargą žadinti.

Putalamo autobusų stotyje nestoja autobusai į Manarą. Reikia eiti į kitą gatvės pusę prie kolonėlės. Ten arbatos atsigėriau. Bepusryčiaujant vienas tuktukistas pasisiūlė nuvežti iki pat džiunglių pabaigos. Kiek norėtum už nuvežimą į Maričukadį, klausiu. Trys tūkstančiai, sako. Palauksiu autobuso, sakau. Gerai, kiek duosi, klausia. Pusantro. Na ne, čia per mažai. Gerai, du duosiu. Ok, sako, važiuojam. Ok, sakau, tik arbatos prieš kelionę pageriam. Pagal žemėlapį atstumas didelis, du tūkstančiai gera kaina man. Dar daugybė patogumų – laukti autobuso nereikės, patogiai sėdėsiu, galėsim bet kada sustoti pasisioti ar pafotografuoti. pasisekė man.

Prisipylėm benzino už 500 ir varom. Greitai pralėkėm iki Evalankulamo (Serenai vakar buvau paskambinęs, atsiprašiau, kad kambario nebereikia, nieko tokio, sako). Paskui asfaltkeliu iki draustinio, paskui ilgai beldėmės prastu keliu.

Wilpattu nacionalinis parkas neapgyvendintas, be žemdirbystės, bet ne tankios pusiaujo džiunglės su aukštais medžiais ir lianomis, greičiau didelis šabakštynas su pievomis-savanomis. Čia jau kita klimato zona, negu salos pietuose, čia mažiau drėgmės.

Retkarčiais pasitaikydavo karinių postų iškabos. Karo metu, sako vairuotojas, džiungles kontroliavo tamilų tigrai (LTTE), iš pietų pusės žmonės bijojo ten pasirodyti. Nuo tų postų iškabų veda keliukai link vandenyno, ten įdomių dalykų turėtų būti: Apsireiškimo bažnyčia, šv. Teresės bažnyčia, kažkoks Kudiramalei point. Sako į tas vietas (kažkodėl ne į Manarą) atsikraustė pirmieji kolonizatoriai iš Šiaurės Indijos – princas Vidžaja su keliais šimtais palydovų. Čia Vidžaja vedė vietinių aborigenų (jakšų) princesę, patapo karalium ir taip padėjo sinhalų tautos pagrindus, dar prieš budizmą. Dabar čia draustinis, nebėra aktyvumo buvusio kadaise, tik šventyklų liekanos. Didelė pagunda pasukti ten nuo kelio, bet bijau dramblių, kareivių, užsilikusių minų.

Bijo ir vairuotojas, Priankala vardu. Jis nėra taksistas profesionalas, pauždarbiauja retkarčiais. Taip toli nėra dar važiavęs, išvis džiunglėse nėra buvęs. Stabteli pamatęs priekyje ką nors neaiškaus, žiūri, ar ten ne dramblys. Didelių žvėrių nematėm, tik paukščių nemažai, ypač povų. Dar porą sykių mačiau prabėgantį žvėrelį į šešką panašų, nespėjau nufotografuoti.

Draustinyje daug mažesnių ir didesnių ežeriukų, ten, sako, drambliai mirksta dienomis. Bet ne tuose, kur prie kelio, o ten, kur toliau džiunglėse.

Kuo toliau, tuo labiau vairuotojas jaudinasi, skundžiasi, kad nežinojęs, jog taip toli reikės važiuoti, daugiau pinigų prašo. Tikrai toli, trečią valandą važiuojam. Pažadėjau pridėti.

Nedaug mašinų sutikom džiunglių kelyje, tik keletą vandenvežių traktorių. Tuktukistas jų klausdavo, kiek dar liko iki džiunglių pabaigos, paskui dejuodavo, jog be reikalo sutiko taip toli važiuoti, kaip dabar namo reikės grįžti…

Vienoje vietoje kelias smarkiai pablogėjo, privažiavom įklimpusį smėlyje pikapą, padėjom išvažiuoti. Paskui pikapistai mus pastūmė. Taip ir važiavom vieni kitiems padėdami, gerai, kad nebedaug važiuoti beliko.

Pagaliau privažiavom draustinio šiaurinius vartus. Čia atsisveikinau su Priankala, daviau jam daug pinigų, 3500 (dar 500 už benziną buvau sumokėjęs), jis norėjo dar daugiau, bet paaiškinau, kad pačiam neužteks, nes šiose vietose nėra bankomatų.

Čia prasidėjo tikrasis septintasis kelionės etapas. Toliau vedė asfaltuotas kelias, visai naujas.

Šalikelėse ištisai stovėjo nauji vienodi namukai su užrašais “Jassim” ant stogų. Kieme besikrapštantys žmonės pastebėję mane rėkia iš tolo “hello”, rankom moja, užeiti kviečia.  Jei jau būčiau praėjęs 10-15 km, gal ir užsukčiau, juolab, kad šitame naujai pastatytame kaime nėra pakelės krautuvėlių, kur galėčiau atsipūsti, kolos atsigerti. Be šitų namukų čia nėra kitokių pastatų, tik mečečių keletas.

Milijono lotosų pelkė. Tokie didesni ar mažesni lotosynai dažnai pasitaiko prie šiaurinės Šri Lankos miestų ir miestelių

Pagaliau paaiškėjo, ką reiškia Jassim užrašai ant namų stogų. Tai toksai Kataro šeichas, sponsoriavęs miestelį musulmonams karo pabėgėliams.

 

Geras kelias staiga baigėsi, vėl draustinis kažkoks, žemėlapyje nepažymėtas, nejaugi vėl reikės dramblių bijoti? Bet neilgai tęsėsi, netrukus vėl į gerą kelią išėjau.

Visi važiuojantys pro šalį sveikinasi, klausia iš kur aš, kur einu, siūlosi pavežti.
Pora bachūrų motociklu atvažiavę iš priekio ilgai kalbino mane, kol išsiaiškino, ką aš darau. Vienas kalbino, kitas angliškai nemokėjo. Tas kur kalbino sakosi, kad studijuoja Saudo Arabijoje, atostogauti atvažiavęs. Vietinis, žino viską apie aplinkines vietas. Jei ilgai neatstoja, kalbina, reikia išnaudoti situaciją ir paklausinėti kas čia gero aplink. Kur galima šalto gazuoto vandens gauti, klausiu. Niekur arti, sako, bet gali pavežti. O nešalto? Yra kioskas netoli, tik reikia šonan paeiti, gali pavežti. Netoli, nuėjom. Šaldytuvo nėra, bet visko turi. Nusipirkau kolos butelį ir vandens butelį. Kolą išgėriau, vandenį ant kojų pilu. Atėjo keli diedukai su sarongais, aptarinėja mane, bet užkalbinti nemoka. Viską jiems aiškina tas studentas iš motociklo.

Pietų metas, pats karštis, žmonių mažai.
Man išnešė kėdę, įsitaisiau patogiai, ilsiuosi. Klausinėju apie likusius kaimelius iki Manaro: Mulikulamą, Siluvaturai, Vankalai. Kažkur man reikės pernakvoti, geriausiai Silavaturajuje, iki Vankalajaus nedaeisiu. Mano naujasis draugas motociklininkas kaip tik iš Silavaturajaus, sako galėčiau pernakvoti jų mečetėje, ten, kur atvykstančius pamokslininkus priima. Puiku, sakau, man labai tiks, ryte bus lengva atsikelti per pirmąjį namazą, galėsiu dar prieš švintant į kelią išeiti. Paskambino mečetės tvarkytojui, tas iš pradžių sutiko, bet paskui pradėjo atsiprašinėti, nes bijo, kad priėmęs ne musulmoną gali turėti problemų. Ne bėda, sako naujas draugas, kurio ir vardą pagaliau įsidėmėjau – Zahran – rasiu kur nors pas save ar gimines. Susitarėm, kad kai prieisiu Silavaturai, paskambinsiu, jis manim pasirūpins. Dar kelis kartus pasiūlė mane iki ten nuvežti ir nubirbė tolyn.

Aš dar pasėdėjau keletą minučių, reikėjo pailsėti, jau didžiąją dalį kelio nuėjau be jokio poilsio. Beliko kokie 5 kilometrai, o dar visai anksti. Galėčiau po to eiti dar toliau, bet užteks, jau ir taip bus virš 20 km, reikia pailsėti iki rytojaus, su vietiniais daugiau pabendrauti.

Artėjant prie Silavaturajaus naujasis draugas Zahranas skambinėja kas minutę. Sako radęs man nakvynę pas savo pusbrolį. Klausia gal reikia atlėkti ir nuvežti ten mane. Nereikia, sakau, nueisiu tuos kelis km. Vėl skambina, klausia ar aš negeriu, nerūkau, ar nevartoju narkotikų. Mat koks čia stereotipas susidaręs apie baltuosius… Paskui atsiprašinėjo, kad taip klausė.

Pagaliau priėjau Silavathurai, šios dienos tikslą. Praėjau policiją, ieškau kur prisėsti, vandens atsigerti ir Zahranui paskambinti. Praėjau kelias uždarytas krautuvėles, reikėjo tolokai nueiti kol radau vieną atidarytą kryžkelėje. Paskambinau Zahranui, tas sako, kad man reikia grįžti atgal iki policijos ir palaukti. Aš dar noriu kolos atsigerti, pavalgyti, sakau, tai ateisiu ne iškart.

Begeriant prisirinko žmonių, vienas geriau kalbantis angliškai išsiaiškino mano esmę, sako, kad čia yra viešbutis prie vandenyno. Nejaugi, stebiuosi, juk kiti vietiniai to nežino. Važiuojam, parodysiu, sako. Gal ir gerai būtų viešbutis – nereiks vietinių apsunkinti. Nuvežė tuktuku kelis kilometrus šiauriau – reikės rytoj atgal grįžti kelionės tęsti.

Atvažiavom į taip vadinamą “tourist hotel” – vartai uždaryti. Pašūkavus niekas nepasirodė, tad patys sugebėjom kažkaip vartus atkelti, viduj radom visai neblogą vietelę, tiktai viskas dar statoma. Receptionas jau beveik baigtas, apsauginis televizorių žiūri. Nustebo mus pamatęs. Gal yra jau įrengtų kambarių, klausiu. Nežinau, reikia skambinti savininkei, sako. Bet neturi telefono. Duodu savo. Neturi numerio, nuėjo pasiklausti kažkokio kito žmogaus toliau statybose dirbančio. Atėjo abu, sako man numerį, skambinu, niekas neatsiliepia. Važiuojam atgal iš kur mane paėmei, sakau tuktukistui.

Paprašiau kad nuvežtų iki pat policijos, paėmė tik 200. Iš policijos paskambinau Zahranui, sako pusbrolis netrukus atvažiuos manęs paimti, reikia palaukti. Tuo tarpu paplepėjau su policininkais, nes jie jau susidomėjo manimi. Vienas geriau susišnekantis policininkas nenustebo sužinojęs, kad einu pėsčias aplink salą. Sako, tai gerai bus tavo sveikatai. Neabejoju. Pasisiūlė pagelbėti, bet kad man nereikia pagalbos. Pagalvojau, kad jei neturėčiau kur pernakvoti, policijos nuovada būtų puiki vieta. Turėsiu omeny kitam kartui. Nuėjau į šešėlį tokioje nebaigtoje statyti autobusų stotelėje, ten kojas pavyko ištiesti. Vos tik atsipalaidavau, privažiavo bachūriukas su dviračiu, jis ir yra tas pusbrolis. Besivarant dviratį į nakvynės vietą, privažiavo Zahranas su motociklu, nuvarėm kartu, netoli buvo.

Paaiškinau, kad esu pavargęs, visų pirma norėčiau nusiprausti ir pamiegoti kelias valandas. Man davė visą pusbrolio kambarį, o nusiprausimas buvo kieme – toksai didelis bakas vandens ir bliūdelis sėmimui.

Pusbrolis nuėjo į mokyklą, Zahranas nulėkė kažkur savo reikalais, sako, vakare prieš temstant nuveš pas savo tėvus vakarienei. Gerai, sakau, kai pamiegosiu būsiu visas jūsų, galėsiu pasakoti apie keliones, apie viską.

Pavyko pamiegoti ir elektroniką pakrauti.

Atlėkė Zahranas su motociklu, nuvažiavom iki Akathimuripu tvenkinio. Tas tvenkinys kaimo puošmena, pasimatymų vieta, mačiau kelias poreles. Tik beveik išdžiuvęs dabar.

Toliau reikės važiuoti tuktuku, sako Zahranas, nes papildomą šalmą pamiršau, tėvo kaimelyje policija gali supakuoti. Ilgokai laukėm, kol jo tėvukas atvažiuos su tuktuku, jau sutemo. Plepėjom belaukdami. Zahranui dar pusantro mėnesio liko atostogauti, bet prieš grįžtant tęsti studijų į Saudo Arabiją, dar bus jo vestuvės. Nuotaką ir vestuvių laiką parinko tėvai. Ar laimingas esi, klausiu. Labai, sako, tik bus liūdna ką tik apsivedus ilgam laikui išsiskirti.

Pagaliau atvažiavo tėvukas su tuktuku, nulėkėm į jo namus. Jis visai nekalba angliškai, bet šitose vietose, skirtingai, nei Pietinėje salos dalyje, angliškai kalba tik aukštuosius mokslus baigę. Nuvarėm į kaimo valgyklėlę, ten buvo žmonių.

Kol ruošė vakarienei kottu roti su vištiena, išsitraukiau kompą, pradėjau su juo kažką daryti, bet šalia prisėdo Zahranas su savo broliais ir pusbroliais, tad suskleidžiau savo Lenovą, nes nemandagu atsiriboti nuo svetingų šeimininkų, bendrauti reikia.

Šitą užeigą Zahrano tėvukas nusipirko už 12 lakų (lakas reiškia šimtą tūkstančių – populiarus skaičius pietų Azijoje). Išsimokėjo per porą metų. Jų šeima labai dievobaiminga, sūnūs mokosi musulmoniškose dvasinėse aukštosiose mokyklose, pranašo Mahometo kalbą moka geriau, nei anglų. Jo brolis taip pat mokosi dvasininku, baigęs vietinę musulmonišką aukštąją mokyklą ketina praktikuotis Turkijoje.  Vieni musulmonai gyvena Zahrano miestelyje, bet visi rengiasi pasaulietiškai, nemačiau nei moterų su juodais hidžabais nei vyrų su kepurėlėm ir baltais balachonais, kaip Kolombe.

Pagaliau kotu roti gatavas, man davė šaukštą, kad neapsikiaulinčiau nemokšiškai valgydamas rankomis. Buvo skanu, bet visos porcijos neįveikiau. Nedidelis mano apetitas, kai keliauju.

Aplink prisigrūdo žioplių pažiūrėti, kaip kažkoks svetimas keistas baltaodis valgo. Aš jau pripratęs, bet Zahranas susinepatogino ir pasiūlė persikelti prie jo tėvo namo šalia, ten privati teritorija. Išnešė kėdes į kiemą, kalbamės toliau. Ar yra buvę užsieniečių jūsų kaime, klausiu. Pernai svečiavosi dėstytojas iš Saudo Arabijos, bet europiečių niekas neatsiminė. Paklausinėjau apie karą. Musulmonai kentėjo nuo abiejų kariaujančių pusių. Tėvai buvo pabėgę į Putalamą, ten Zahranas ir gimė. Tamilai musulmonai tai ne tie tamilai iš tigrų, aiškino man, bet labiau ta tema kalbėti privengė. Kodėl miestelis Silavathurai vienur rašosi Sil…, kitur Chil…, klausiu. Tai ne dėl lotyniško užrašymo, tamiliškai taip pat prasideda skirtingomis raidėmis, pastebėjau. Kaip kas nori, taip ir rašo, kaip kam patogiau, atsakė. Tie europiečiai tokie smulkmeniški, rūpinasi kiekviena raide, o Šri Lankos žmonės (kaip ir Indijos) žiūri ne į smulkmenas, o į esmę.

Kalbėjomės apie mano rytojaus kelionę. Sako, yra šortkatas (lietuviai turi žodį “aplinkelis”, o antonimas jam kažkoks griozdiškas gaunasi, net nežinau, kaip sklandžiai užrašyti, matyt mūsų bočiai nemesdavo kelio dėl takelio) šiaurės kryptim. Tai mane sudomino, nes kelio sutrumpinimas padidintų tikimybę pasiekti Manarą ne per vėlai ir nepervargus. Žemėlapį vietiniams rodyti beprasmiška, jų kitoks supratimas apie laiką ir erdvę. Man nupasakojo žodžiais, kad reikėtų iš kelio išsukti į dešinę ir mažais keliukais galima pasiekti tiltą per Aruviyaru upę. Mane labiau domina kitas šortkatas – pakrante nueiti iki pat Vankalajaus, bet niekas nežinojo, ar ten yra takeliai ir ar galima persikelti per upės žiotis.

Zahranas pasiūlė likti nakvoti jo namuose netoli, bet pasakiau, kad geriau vežtų atgal, iš kur paėmė – ten mano kuprinė likusi, iš ten arčiau į trasą išeiti.

Dvylikta diena. Sekmadienis, 2016-07-17

Neikit vieni į džiungles, eikit keliese,
kad būtų kam filmuoti, kai laukiniai žvėrys užpuls

Auštant atsikėliau ir laukiau tuktuko – buvom susitarę, kad atvažiuos 05:50 ir apie šeštą nuveš į Šv. Antano bažnyčią. Tikiuosi rezervato apsauga praleis. Paskui iš bažnyčios eisiu šiaurėn Manaro keliu, turiu pereiti džiungles per 10 valandų, atstumas apie 40 km, bus sportinis ėjimas be pailsėjimų. Tikiuosi jei pasitaikys kelyje reindžeriai, pavyks su jais susitarti – neketinu išsukti iš kelio, gyvūnų netrikdysiu. Sodybos šeimininkas siūlė man išsinuomoti dviratį – jei apsauginiai pamatys mane su dviračiu, daugiau šansų, kad leis eiti toliau. Aišku, dviratį visą laiką reikės varytis, paskui jį grąžinti kažkaip – didelis klapatas, bandysiu be dviračio. Tada, sako, išgirdęs mašiną pravažiuojančią, šok į krūmus, kad nedeportuotų iš draustinio – aš be leidimo juk. Leidimų neduoda pavieniams žmonėms, reikia turą organizuoti si gidais, tuos leidimus išduoda pagrindiniame įvažiavime, toli nuo tos vietos, kur ketinu įeiti, Anuradapuros pusėje, rytuose.

Tuktukas atvažiavo šeštą. Jo vairuotojas nežino apie mano planą, jam buvo pasakyta, kad važiuoju į Pomparippu šv. Antano bažnyčią, ten pamedituosiu porą valandų, mane kitas vairuotojas turės parvežti. Pajudėjom. Rezervato prieigose ankstyvą rytą daug paukščių. Povai per kelią lakstė toje pačioje vietoje, kaip ir prieš savaitę.

Prie draustinio įvažiavimo yra šlagbaumas, būdelė su apsauginiu. Į bažnyčią važiuoju, pasakė apsauginis. Aš susigūžiau į kampą, kad nelabai matyčiausi, bet nelabia ir šiūrėjo, kas ten važiuoja. Praleido be klausimų.

Atsisėdau ant grindų priešais altorių. Vairuotojas neišvažiavo atgal, meldžiasi prie kiekvienos koplytėlės. Todėl negaliu tęsti savo žygio, reikia laukti.

Šventas Antanai, kreipiuosi į savo globėją, padėk man įveikti šiandienos etapą. Apsaugok mane nuo visokių reindžerių, miškininkų, kareivių ir policininkų. Nors aš formaliai ir pažeidžiu draustinio lankymo taisykles, bet nieko blogo neketinu čia daryti. Eisiu tik keliu, negąsdinsiu nei vieno žvėries, nešiukšlinsiu, nenulaušiu nei vienos šakelės. Padaryk taip, kad tas vairuotojas greičiau išvažiuotų, negaliu gaišti laiko, kurio nedaug turiu. Antony-murzeny, kreipiuosi sinhališkai, pereitą sekmadienį girdėtais litanijos žodžiais, padėk man, nepasiėmiau žvakelės šiandien, atleisk, bet aš gražiai atšvęsiu Antanines, kad tik tas vairuotojas greičiau išsinešdintų. Ant tų minčių tuktukistas baigė melstis, pažiūrėjo į mane, sėdo į savo taksi ir išvažiavo.

06:42 pagaliau pajudėjau. Aplink skraido paukščiai-raganosiai, daug jų čia, bet per toli, kad nuotraukoje gražiai atrodytų.

Priartėjau prie kryžkelės į tą trasą, kurią turėsiu pereiti. Beliko koks visai nedaug, už kampo jau matosi. Priekyje judėjo krūmai, gal kokį žvėrelį pavyks pastebėti. Nieko pro krūmus neįžiūrėjau, praėjau pro šalį.

Kelis metrus paėjus iš tų krūmų staiga išbėgo drambliai. Sutrimitavo ir bėga tiesiai į mane. Galėjo kirsti kelią, aš jau praėjau tą jų vietą, bet jie mane pradėjo vytis. Rodos, vienas didelis, du maži, viskas taip staigiai įvyko, neužfiksavau.

Pavijo mane per kelias sekundes. Pargriovė, paspyrė, bet neužlipo, ačiū Dievui. Guliu ant žemės, per mane drambliai lipa. Nejaugi jau viskas, galvoju. Jokio skausmo nejaučiu, tik guliu nejudėdamas. Prabėgę pro mane drambliai tuoj pasuko į kitos kelio pusės krūmus, o aš bijau, kad negrįžtų manęs pribaigti.

Pagulėjau kelias minutes, pradėjau iš lėto keltis. Buvo baisu, bet kelnės sausos. Iš pradžių radau akinius, maniau, bus sudužę, bet sveiki, tik sulenkti truputį. Radau savo smartfoną, ir tas nesudužęs. Kuprinė mėtėsi toliau, jos dešinys diržas nutrauktas. Pažiūrėjau į save per selfį, vaizdelis nekoks.

Nuėjau iki kryžkelės, ten apsiploviau kažkiek, marškinius persivilkau.

Ypač gaila mano kelioninių marškinių, apie 10 metų man pratarnavusių. Šimtus kartų nuskalbti, sagos kelis kartus persiūtos. Su jais buvo ypač patogu keliauti. Užsegamos kišenės talpino telefoną, fotoaparatą (kadaise), piniginę. Išdžiūdavo staigiai. Lengvi, bet stiprūs. Išbandžiau daug visokių kitų marškinių, niekas neprilygo. Pirkau ir brangius ir pigius, porą kartų bandžiau siūtis, bet vistiek grįždavau prie senųjų. Sudie, nuostabus rūbe, mano ištikimas palydove, kritai nelygioje kovoje su laukiniais drambliais. Nebesusiųsiu tos plonytės nuskalbtos medžiagos, nebesulopysiu. Parvešiu jus į tėvynę, ten sudeginsiu, pelenus išbarstysiu.

Persivilkau atsarginiais marškiniais, pirktais Kolombe, Petos turguje, irgi su dviem užsegamom kišenėm, bet su jais nesijaučiu taip gerai.

Paeiti galiu, kojos sveikos, tik nubrozdintos. Surišau nutrauktą kuprinės diržą. Įsukau į Manaro plentą, bandau eiti toliau. Paėjus 50 metrų tas diržas atsirišo, kuprinė nuo pečių krito. Sustojau ir galvoju: ar sugebėsiu taip pereiti visą draustinį, apie 40 kilometrų? Bus daug dulkių ir prakaito, o perskeltas antakis vis kraujuoja, akį krauju užlieja. Dar tas kuprinės diržas – nepatogu bus tempti nemažą krovinį – vandens esu prisidėjęs, juk nebus kur atsigerti visą kelią. Svarbiausia, kad sudėtinga bus su sutiktais žmonėm bendrauti. Kaip su tokiu snukiu galėsiu įtikinti kokį reindžerį, kad leistų keliauti toliau?

Apsisukau ir grįžau į kryžkelę. Paskambinau Wilpattu House savininkui, paprašiau, kad atsiųstų tuktuką. Laukti reikėjo pusvalandį. Privažiavo džipas su turistais, sustojo, padėti siūlosi. Nereikia pagalbos, sakau, tuoj mane iš čia išveš. Vis tiek neatstojo, davė servetėlių apsišluostyti, tariasi tarpusavyje ką su manim daryti. Kas atsitiko, vis klausinėja. Pargriuvau nesėkmingai, eidamas iš bažnyčios, atsakiau, beveik nemeluodamas. Važiuokit savo keliais, sakau, dabar pats safario metas, gal gyvūnų pamatysit, negaiškit dėl manęs. Nuvažiavo, dar kelis kartus perklausę, ar nereikia jokios pagalbos.

Pagaliau atvažiavo tuktukas, tas pat, kuris mane atvežęs buvo. Vairuotojas nieko neklausinėjo, supratingai pažiūrėjo į mane, liepė susitraukti į kampą ir nusisukti, kai važiuosim pro postą.

Wilpattu House apsiploviau, apsivaliau ir nuvažiavau tuo pačiu tuktuku į Putalamą pirmos pagalbos. Sodybos šeimininkė Kumari važiavo su manim. Tik niekam nepasakok apie dramblius, sako. Nebijok, raminu, jei ir sakyčiau, niekas nepatikės.

Ligoninėje priimamajame daug žmonių, bet mane praleido be eilės, kaip visada būna Šri Lankoje, kai prireikia pas daktarus eiti. Palydovė aiškina daktarui, kad aš kažką fotografuodamas paslydau pargriuvau. Kažkaip keistai pargriuvai, sako man daktaras. Dramblys užlipo, sakau. Pasijuokėm abu. Nevarkit daug dėl manęs, sakau, praplaukit ten, užsiūkit jei reikia, toliau Kolombe gydysiuosi. Nuvedė pas seselę, ji švelniai mane sutvarkė.

Dar vaistų visokių išrašė, nusipirkau ten pat. Suvalgiau juos pakelės užeigoje, ten buvom užsukę su Kumari pavalgyti prieš mane išlydint į Kolombą.

Putalamo stotyje jau stovėjo autobusiukas į Kolombą – prašmatnus ekspresas su kondicionieriumi. Greitai parlėkėm, nuo Negombo greitkeliu važiavom.

Kolombe dar rambutanų su mangustinais nusipirkau, pasiderėjau su tuktukistu ir parvažiavau namo už 500.

Iš kart po susidūrimo su drambliais niekas neskaudėjo. Užtat grįžus namo pradėjo mausti visą kūną. Rankas sunku pajudinti, kojas sunku lankstyti, net kvėpuoti giliai negaliu, skauda ir kai juokiuosi, bet šonkauliai neturėtų būti lūžę – daug daugiau skaudėtų. Kairiame šone mėlynės pasirodė, nubrozdinimai išryškėjo.

Bandau apibendrinti tą nepasisekusį šeštą kelionės aplink salą etapą. Ko gero, jo nereikėtų net įskaityti – beveik visai nepasislinkau į priekį.

Vienas vidinis balsas sako: ko lindai į tą bažnyčią, reikėjo išlipti kryžkelėje ir eiti toliau, tegul tas tuktukistas mano ką nori. Būtum perėjęs jau tą draustinį, jei nebūtum išsidirbinėjęs su ta meditacija, su ta bažnyčia, iš kurios siauras keliukas veda, per kurį drambliai nebijo vaikščioti.

Kitas vidinis balsas sako, kad man žiauriai pasisekė. Tai buvo signalas, jog nereikia eiti į džiungles, nereikia pažeidinėti draustinio tvarkos. Drambliai čia šeimininkai, nėra ko brautis į jų teritoriją. Švelnus įspėjimas, labai lengvai atsipirkau.

Nusprendžiau išimties tvarka padaryti tarpą savo ėjime aplink salą – pravažiuosiu tą draustinį autobusu, toliau eisiu nuo Kal Aru upės. Lai būna tas 40 km tarpas, gal kompensuosiu tą atstumą apeidamas aplink Manaro salą.

O kol kas reikia žaizdas užsigydyti.

Atvykimas į šeštąjį etapą. Šeštadienis, 2016-07-16

Vengiu ką nors planuoti šioje kelionėje, bet šeštasis etapas išskirtinis. Šešto etapo tikslas kaip nors pagaliau pereiti tas Wilpattu džiungles. Pereitą kartą atlaidų dėka pavyko įsiskverbti į draustinį iki pat Pomparippu, kelioliką kilometrų, bet dar liko trisdešimt keli. Tą kelią reikia pereiti visą iš karto ir baigti ne vėliau šeštos, nes tada draustinį uždaro. Todėl pradėti eiti reikia kuo anksčiau, geriausiai šeštą, kai atidaro įėjimą. Todėl išvakarėse reikia būti rezervato prieigose. Todėl šeštadienį paskyriau nusigavimui iš Kolombo į Eluwankulamą ir pasiruošimui šiam sunkiam etapui.

Tas ėjimas prasidės rytoj, o šiandien tereikia nusigauti kuo arčiau startinės vietos. Todėl nesikėliau labai anksti, iš namų išėjau tik 08:10. Išlindau į Galle rd. gatvę, privažiavo autobusas nr. 100, tas į stotį veža, lipu. Nelipk čia, sako konduktorius. Nustebau, bet tuoj privažiavo nr. 101, tas irgi tinka, ten įlipau. Atsisėdau. Autobuso Nr 100 konduktorius nukreipė keleivius į 101, bo šimtasai sugedo, pasirodo. 08:18 susigrūdę pajudėjom į stotį. Ko čia aprašinėju visokius niekus? Pirštus ir mintis miklinu, reikia prasimankštinti prieš dienoraščio rašymą.

Mėlynų autobusų stotyje lengvai radau autobusą į Putalamą. Kiek važiuosim, klausiu. Pusketvirtos valandos, atsako. Neblogai. Bet autobusas tuščias, variklis neįjungtas, reiškia dar ilgai stovės, reikia kitų variantų paieškoti. Priekyje stovėjo keletas greitų autobusų į Čilavą, tie greitai autostrada nulakintų per Negombą, bet nesinori Čilave persėdinėti, neaišku, ar lengvai ten pasigausiu greitą autobusą į Putalamą. Tų autobusų man reikiama kryptim ištisa kolona stovi. Vienas net į Manarą. Ar per Putalamą, klausiu. Taip. Per kiek nuvešit? Vairuotojas nesugebėjo atsakyti į šį sunkų klausimą. Tiek to, gal čia koks nors ypatingai lėtas, nerizikuosiu. O Manaras mano sekančiuose etapuose dar bus, ko gero dar išbandysiu tą autobusą, ypač jei jis pro draustinį važiuoja senuoju Manaro keliu.

Kaip visada būna stotyse žioplinėjant, netrukus prisistatė helperis, ko ieškai ponuli, klausia. Man į Putalamą, sakau. Nuvedė prie to pačio autobuso, kur pirma buvau, na ir gerai, ten jau kelios moterėlės sėdi hidžabais prisidengusios. Jau 09:00, sėdžiu, stebiu važiuojantį pasaulį iš stovinčio autobuso.

Pajudėjom 09:35, ilgai laukiau. Per tą laiką pro šalį pralėkė Manaro autobusas, juo reikėjo važiuoti. Nuolat darau neteisingus sprendimus, bet jau nustojau dėl to pergyventi, nes pradėjęs gilintis į priežastingumą pastebiu, kad dar visai neaišku, kuris sprendimas visumoj būtų buvęs geresnis.

Kol autobusas gavo palaiminimą, į jį įlipo garsiai rėkiantis kažkokių bilietų pardavėjas po 50 rupijų. Nusipirkęs tą popierėlį kažką paremi. Galėčiau pats tokių prispausdinti ir pardavinėti, žmonės, matau, perka neblogai.

Kočikadėje įlipo porelė su sergančio leliuko nuotrauka. Autobuso keleiviai dosniai aukojo, vos ne kiekvienas po 20 davė, daug kas ir šimtinės nepagailėjo. Toks tatai paradoksas: visi čia atrodo godūs, stengiasi kuo daugiau vienas nuo kito nulupti, ypač kokį baltašiknį išdurti, bet prašantiems aukoja, negaili. Neprapulčiau čia bėdai ištikus, elgetaudamas išgyvenčiau.

Daug žmonių išlipo Palavi kryžkelėje, iki kurios jau du kartus važiavau. Šį kartą varau iki galo. Putalamo prieigose autobusas stabtelėjo prie bažnyčios, konduktorius iššoko ir pridėjo rankas prie koplyčios. Padėkojo už pavykusią kelionę.

Putalame atsiradau 13:30, bet neužsiuvau, nes stotyje jau stovėjo nedidelis autobusiukas į Evalankulamą – ten man reikia, užsuksiu į Wilpattu House sodybą, pažiūrėsiu, kaip  Sereno su Kumari laikosi.

Taigi, Putalame nespėjau net užkąsti, o jau maniau, kad kažkiek užstrigsiu čia – nedaug turėtų būti autobusų į tą Evaankulamo užkampį. Maniau, kad gal reiks eiti į kelią tranzuoti.

13:40 pajudėjom, bet visai netoli. Įsukom į kiemą ir laukėm iki dviejų. Ten prisigrūdo daug žmonių, prikrovė maišų.

Pusiaukelėje autobusas ištuštėjo, daug išlaipiojo tamilų kaimeliuose. Kilo pagunda ir man išlpti apžiūrėti kelias mažytes induistų šventyklėles, bet susilaikiau, spėsiu dar. O nuo Vanathawiluvos vėl prasidėjo sinhalų kaimai – pakelės šiukšlės dingo, pravažiavau didelę Budos statulą užrištom akim (matyt nebaigta statyti), o musulmonų mečetės visur čia pramaišiui. Bet čia turėtų būti paskutinės sinhalų vietos, Wilpattu džiunglės yra tas frontyras, perskiriantis tautas. Pamatysiu.

Išlipu toje vietoje, kur pereitą sykį buvau iš vakarų keliuko įsukęs, netoli pašto. Autobusiukas dar truputį pavažiavo iki galutinės stotelės.

Reikia užkąsti, nežinia, kada valgyti begausiu. Aptikau valgyklą, pamaniau paskutinę prieš džiungles. Sočiai pavalgiau, dar kelionei įsidėjau.

Paskui dar tris tokias valgyklas radau iki posūkio į Wilpattu House sodybą. Buvau pražiopsojęs pereitą kartą.

Ilgai neklaidžiojęs atėjau į pereito etapo nakvynės vietą – Wilpattu House sodybą. Radau šeimininką Sereno, jo pati buvo į Negombą pas gimines išvykusi. Šį kartą gavau kambarį su visais patogumais, nereiks lauke miegoti.

Šiandien elektra buvo visą dieną, nereikėjo laukti penktos. Bet sutemus prapuolė. po dviejų valandų atsirado, bet kažkokia silpna. elektros lemputės vos švytėjo, ventiliatorius neveikė, telefonai nesikrovė.

Šeimininkė grįžo tik apie dešimtą, sutaisė vakarienę, prisivalgiau sočiai ryžių su vištienos kariu.

Vienuolikta diena. Sekmadienis, 2016-07-10

Rytas kelyje į draustinį • Povai • Maldininkų kolonos • Šv Antano atlaidai Pomparipu džiunglių bažnyčioje • Antaninių aibė • Jomarkas • Kova dėl šešėlio • Šv. Antano litanija “Antany, murzeny” • Atgal į Putalamą

11,3 km

Atsibudau prieš penkias, dar prieš švintant, bet kol susiruošiau, kol kavos su šeimininkais išgėriau jau ir šešios.

Išėjęs į plentą mačiau daugybę maldininkų į atlaidus važiuojančių. Daug autobusų, autobusiukų, lengvųjų mašinų, o ypač daug sunkvežimių ir traktorių. Daug policininkų pakelėje, sveikinuosi su jais, porą kartų klausė kur einu, į bažnyčią, sakiau, daugiau klausimų nebuvo.

Taip aš atsidūriau šv. Antano atlaiduose kaimelyje su gražiu pavadinimu Pomparipu. Bet čia net ne kaimelis, nemačiau jokių pastatų, tik vieną bažnyčią. Keista, kad bažnyčia pastatyta tokioje negyvenamoje vietoje, dar keisčiau, kad čia rengiami daugiatūkstantiniai atlaidai. Matyt šventa vieta. Taipogi keista, jog šv. Antano atlaidai čia švenčiami ne per antanines birželio 13. Paskui išsiaiškinau, jog yra ne vienas šv. Antanas, ne vienos antaninės, kurias aš švenčiu, o 01.17, 04.09, 04.29, 06.13, 07.05, 08.15, 10.24. Žymiausiam šv. Antanui Padujiečiui ne viena diena skirta, liepos 5 irgi švenčia. Tai čia tos švenčiamos, kur liepos penktą buvo antradienį, matyt. Geras mano vardas, net 7 vardadieniai.

Slinkau maldininkų minios nešamas link bažnyčios, bet pirma į jomarką pataikiau

Vaikščiojau tarp šventoriuje susėdusių žmonių, jų tūkstančiai. Spėjau pavargti kol atėjau, norisi prisėsti šešėlyje, bet visi šešėliai užimti. Gerai, kad skrybėlę turiu, o jei ką, ir skėtį galiu išsiskleisti. Telefonas čia negaudo jokio operatoriaus, tikras užkampis su tūkstančiais žmonių.

Nufilmavau šv. Antano litanijos fragmentą, ten gieda “Antony murzeny”. Supaprastintą ir sutrumpintą vaizdą galima nusikrauti čia.

Giesmių gražių prisiklausiau, vienoje ir varpai skamba:

Paslampinėjęs tarp besimeldžiančių ir prisiklausęs giesmių grįžau į jomarką, jis kiek nuošaliau, kokį 100 metrų grįžti reikėjo.

Pasikalbėjau su bažnytinės atributikos pardavėju. Jis man kėdę davė šalia atsisėsti, kuprinę pasaugojo, kai po prekyvietes vaikščiojau. Nusipirkau iš jo kryželį virš durų kabinamą. Stebėti šalia besimaišančius žmonės yra taip pat įdomu, kaip ir pačiam einant žvalgytis.

Nesu Lietuvoj matęs tokių didelių atlaidų. Sako, čia susirinko pusantro šimto tūkstančių maldininkų. Manau, kad tiek daug nebuvo, bet virš 10,000 tikrai galėjo būti.

Prekeivis čia atvyko iš Manaro salos, iš jos Indija labai arti. Atvyko čia prekiauti su dukrele ir tėvuku. Važiuojam rytoj pas mane, sako, Manarą parodysiu. Žinau, kad ten nuostabi sala, pats po poros savaičių turėčiau pasiekti tas vietas. Sako, per žolines ten bus dar didesni atlaidai, nei čia.

Sako, naktį aplink šią vietą dramblys vaikščiojo, gal tas pats, kur buvo užklydęs kur nakvojau. Štai iš kur tie šūviai girdėjosi, atbaidyti norėjo.

Per garsiakalbius pradėjo giedoti šv. Marijos litaniją, pardavėjo šeima įsijungė į giedojimą, aš nemoku, tad palikęs kuprinę patraukiau pasižvalgyti.

Dar pafotografavau jomarko margumyną:

Man beslampinėjant mišios baigėsi ir žmonės pradėjo į jomarką plūsti. Netrukus jų tiek daug prisirinko, jog nebeprasigrūsi. Grįžau pas šventų paveikslų, rožančių ir kitų šventų dalykų pardavėją, pasiėmiau kuprinę, padėkojau, atsisveikinau.

Atgal patraukiau, kiek pavargau nuo grūdalynės.

Grįžau į tą atsišakojimą, kur kelias per draustinį šiaurėn veda. Tuo keliu beveik niekas negrįžinėja, visi į Pietus traukia. Ten policininkai stovėjo, aš pasisveikinau, laukdamas, kol jie pradės klausinėti, ko ten einu, bet jie praleido be klausimų. Galėčiau taip tęsti savo kelionę per džiungles, bet apsisukau ir patraukiau atgal. Vistiek nepereisiu Wilpattu nacionalinio parko šiandien, jau popietė. Užstrigti nakčiai draustinyje nenoriu.

Sugrįžęs į sankryžą bemat buvau pakviestas važiuoti kartu su įdomiais žmonėmis iki pat Negombo. Įšokau į kėbulą, pavažiuosiu iki Putalamo, ten autobusą iki Kolombo rasiu.

Mane pakvietęs diedukas daug metų Prancūzijoje pragyvenęs, puikiai pabendravom. Sako, kad man be šansų vienam pereiti draustinį, net su dviračiu nepervažiuosiu, net su motociklu vienas, reikia gidą samdyti. Administracija bijo dėl lankytojų saugumo, ten laukiniai žvėrys vaikšto. Pažiūrėsim.

Mane vežusi mašina dažnai stodavo – tai arbūzo nusipirkti, tai padangą pakeisti. Aš neskubu, bet po ketvirto sustojimo jie patys pasiūlė man autobusą pasigauti, nes valandą remontuotis ketino.

Nuėjau autobuso gaudyti, bet net nespėjus susigaudyti kas ir kur, kita mažina stabtelėjo, pavežti pasisiūlė. Šį kartą patogus mikroautobusas, net stovėti nereikėjo. Ilgai aiškinau bendrakeleiviams kur yra Lietuva, gal kas ir suprato.

Išlipau Putalame prie kryžkelės į Anuradapurą, ten autobusų stotis netoli. Bet nėjau į stotį iš karto, po miestą pasibasčiau valandėlę.

Norint susipažinti su nematytu Šri Lankos miestu iš pradžių reikia aplankyti tris vietas: turgų, centrinę aikštę ir stotį. Vietoj centrinės aikštės galima pasivaikščioti krantine, jei tokia yra. Po to jau eiti į šventyklas visokias. Iš pradžių pasivaikščiojau marių krantine. Kitam krante įžiūrėjau Kalpitijos nerijos objektus aplankytus pereitame etape: mačiau anglim kūrenamos elektrinės kaminus, Kalpitijos miesto radijo bokštą.

Paskui patraukiau stoties link. Gatvėje ištisai prekiaujama buvo – tai ir bus tas turgus. Vienas berniukas iš paskos ilgai ėjo, klausinėjo, gal ko reikia, gal kuo padėti gali. Jis matęs mane Kalpitijoje prieš savaitę.

Putalamo autobusų stotis nemaža, nechaotiška, kryptys sužymėtos. Kolombo kryptyje autobusų nestovėjo, stovėjo tik vaikinukas, kuris man paaiškino, kad iš čia autobusų į Kolombą šiandien nebebus, reikia gatvėj pravažiuojančių laukti. Keista – dar anksti, o pravažiuojančių neturėtų daug būti, dauguma maršrutų iš Kolombo čia baigiasi. Bet paklausiau, nuėjau į gatvę laukti. Čia stoja autobusai į Kolombą, klausiu smuklmenų pardavėjo. Čia, sako. Pastovėjau kelias minutes. Iš stoties atbėgo tas pats vaikinukas ir pasakė, kad yra autobusas į Kolombą, stovi ten, kur priklauso. Nuėjom, ten raudonas autobusas, matyt ilgai veš. Daug žmonių prisigrūdo, vienas ubagas storas įlipo giedoti pradėjo plonu balsu, maniau, kad bobutė. Autobusui pradėjus judėti ubagas pradėjo rėkti, reikėjo sustoti, išleisti.

Be reikalo bijojau, kad ilgai važiuosim. Nulėkėm taip pat greitai, kaip buvau atvažiavęs mėlynu autobusu.

Žmonės autobuse nesikeitė, beveik visi važiavo iki Negombo ir Kolombo – reiškia važiavo pagal grafiką, žmonės žinojo, kada į stotį susirinkti. Tas stoties bachūras nieko nežinojo, bet vaizdavo žinantį, gerai, kad paskui mane iš gatvės parkvietė.

Negombe načiau avarijos sumaltą mažiną, nespėjau nufotografuoti.

Šeduvoj (Seeduwa) pastebėjau Ra gėrimo ženklą, užfiksavau žemėlapyje, kad galėčiau parekomenduoti į Negombą keliaujantiems turistams.

Šeštą jau Kolombe, dar ir sutemti nespėjo.

Šiandien nuėjau maždaug tiek, kiek vakar – apie 12 km.

Neilgas tas penktasis etapas gavosi, nedidelis postūmis į priekį, bet įspūdžių ne mažiau. Tokia daugybė žmonių Pomparipu atlaiduose net išvarginti spėjo.

Tikiuosi kitame etape kaip nors pereisiu tą Wilpatu draustinį.

Jei nesunku, palikit kokį komentarą, kad žinočiau, ar yra skaitančių tuos mano rašinėjimus.