Dvidešimt aštunta diena.
Šeštadienis, 2016-11-12

Bemiegė naktis piligrimų autobuse • Paryčiai Džafnos stotyje • Švintant per ilgą tiltą • Paukščių ir augalų fotografavimas • Dovanos svetingoje šivaitų šventykloje • Šventoje budistų vietoje • Prie didelio lurdo • Džiovintos žuvies turgelyje • Šrilankietiška pirtis iš arčiau • Pirmas rimtas lietus per visą žygį • Atgal į Džafną • Pasivaikščiojimas po vakarinį miestą

20 km

Šį kartą nebuvau pasirūpinęs traukinio bilietais bilietais iš anksto, kai susigriebiau ketvirtadienį, nebegavau. Nenoriu stovėdamas važiuoti, reikia ieškotis kitų variantų. Jau seniai žinojau, kad iš Welawatos (tokio Kolombo rajono, kur didelė tamilų diaspora) į Džafną kursuoja naktiniai piligrimų autobusai. Radau autobusų portalą, ten net galima bilietą internetu pirkti, galima net vietą pasirinkti. Taip ir padariau, pirkimas įvyko sklandžiai. Po to man skambino kelis kartus, skambinantysis nekalbėjo nei angliškai, nei sinhališkai, tamiliškai nesusišnekėjom. Skambino periodiškai, kas valandą, šiaip ne taip supratau, jog nori įsitikinti, ar tikrai jų autobusu į Džafną važiuoju. Užsakant bilietą reikėjo pažymėti sąraše vietą iš kur autobusas turės mane paimti, jis važiuoja per visą Kolombą, pravažiuoja visai netoli mano darbo, tai patogu. Pažymėjau, kad lauksiu prie metodistų bažnyčios 19:35.

Atėjo penktadienio vakaras, dar kelis kartus skambino, kad pasitikslintų, jog tikrai važiuoju. Atsirado angliškai kalbantis vadybininkas, pasakė, kad mane veš geltonas didelis autobusas. Laukiu prie bažnyčios nuo 19:20, laukiu pusvalandį, autobuso nėra. Policininkai priėjo, ko čia stovi, klausia. Jokie autobusai čia nesustoja, sako, čia nėra stotelės. Aš rodau bilietą, kur parašyta, kad važiuoju nuo metodistų bažnyčios. Policininkai pradėjo visus pravažiuojančius autobusus stabdyti, sakau, kad baigtų, man reikia tik geltono, tokių beveik nėra. Dar paskambinau tam vadybininkui, jis pasakė, kad autobusas yra išvažiavęs, iki manęs dar neprivažiavęs. Viskas gerai, 40 minučių galima vėluoti šio didmiesčio chaose.

Pagaliau policininkai sustabdė geltoną autobusą, važiuoju. Įsitaisiau savo vietoje. Patogu, sėdynė atsilenkia daug, pusiau gulom galima snausti. Kas šimtą metrų autobusas stabteli kitų keleivių paimti. Ten dar kartu su keleiviais įsigudrina įlipti visokie pardavėjai. Pardavinėja skuteklius, žaislus-transformerius, bet ne vandenį, ne maistą, deja. Gerai, kad riešutų turiu.

Vienas vaikinas nedrąsiai stovėjo prie manęs, kol įsidrąsinęs parodė man savo bilietą, ten ta pati vieta pažymėta. Einam priekin pas konduktorių aiškintis. Ten jau būrelis tokių su vienodom vietom. Konduktorius pasimetęs, skambinėja kažkur. Sustojom, palaukėm pusvalandį, kitas autobusas privažiavo, paėmė pradubliuotus keleivius. Likau savo patogioje vietoje. Man dar geriau, kad vėluojam išvažiuoti – pagal tvarkaraštį turim atsirasti Džafnoje 4:30, geriau būtų pavėluoti bent pusvalandį.

Lėkėm greitai. Visą kelią grojo muzika graži tamiliška paslaptinga, tiktai baisiai garsiai, teko ausis užsikimšti. Nieko nepadarysi, mėgsta triukšmą šrilankiečiai. Porą kartų sustojom užkąsti ir į wc. Patogu.

Nors ir smarkiai vėlavom išvažiuoti, vietoj atsiradom laiku. Keista, bet visai tuščia didelė Džafnos stotis 04:30. Klausiu taksisto kada bus autobusas į Karainagarą. Šeštą pirmas išvažiuoja, sako. Miegaliai. Man labai tiktų švintant eiti pradėti, nuo 05:45 maždaug, bet su pirmuoju autobusu vietoj atsirasčiau maždaug prieš septynias.

Viena gerai – kelios švarios kavinės Džafnos stotyje veikia visą parą, galima ten sėdėti laukti, snūduriuoti ar su kompu dirbti. Dar arbatos skanios išgerti, užkąsti, muzikos garsios paklausyti.

Pasėdėjęs 20 minučių nusprendžiau grįžti pas taksistą ir pasiderėti, kad iki trasos nuvežtų. Nenoriu laukti iki šešių. Už kiek nuveši iki Karainagaro tilto sankryžos, klausiu taksisto. Tas galvą krapšto. Tūkstantų duosiu, sakau. Sutiko džiaugsmingai, derėtis nebandė. Šiaip tai maksimali kaina už 20 km. bet aš ne vietinis, nesiderėsiu dėl centų.

Atvažiavom pačiu laiku, buvo prašvitę tiek, kad jau galima eiti.

Nei vieno žmogaus mano pereito etapo baigimo vietoje. Nors keli autobusai į Džafną pravažiavo, bet į čia nei vieno. Suveržiojau kuprinės dirželius, susitepiau tepalais ir pradėjau žingsniuoti tilto link.

Paryčiais daug žvejų (tiksliau krabininkų ir krevetininkų) dviračiais privažiavo tinklų tvarkyti.

Pirmą tikrą autobusą iš Džafnos (prieš tai buvo kažkoks tarnybinis) pamačiau tik apie 06:30, gerai, kad nelaukiau.

Už tilto pasukau AB21 keliu į Ponnalai.

Priėjau gražią šventyklą, pasėdėjau prie jos, pasėdėjau joje, tik viduj fotografuoti negalima. Gaila, ten tokia graži Višnu statula buvo.

Beeidamas pro neapgyvendintas vietas mačiau daug visokių paukščių. Mažų ir didelių, visokių spalvų, jie visaip čirškė, čiulbėjo, klykavo. Be šansų nufotografuoti. Net keista, kol einu, jie netoli laksto, tik stabteliu, jie bemat nulekia. Tokiems vaizdams užfiksuoti reikia geros technikos, išmanymo, ištvermės, daug laiko laukti užsimaskavus. Geriau augalus pafotografuosiu, tie taip pat įdomūs.

Priėjau prie vandenyno, pailsėjau.

Praėjau pro labai sutvarkytą ruožą – jokių šiukšlių, žolytė prižiūrėta. Reiškia šalia kareivinės.

Paskui priėjau nedidelę šivaitų šventyklėlę.

Šalia šventyklos sėdėjo senelis brahminas, tikras sadhu. Pamatęs mane bežioplinėjantį pasikvietė prie savęs ir pelenų saują pribėrė, išsitepiau jais šiek tiek. Paskui karolius man užkabino nuo savęs nusiėmęs. Paskui bananų davė užvalgyti. Paskui atviruką davė su Sarasvati mandala. Paskui pašaukė šeimyną, nusifotografavom, fotkino vaikinukas motociklu privažiavęs. Paskui moterys atnešė man limonado atsigerti. Toks didžiulis svetingumas užgriuvo staiga, neturiu kuo atsidėkoti. Daviau keletą lietuviškų centų. Paskui daviau 500 rupijų banknotą, nenorėjo imti, bet nepasidaviau. Tada man atnešė dar įrėmintą mandalą, įstiklintą. Paskui dar bananų ryšulėlį kelionei. Nepatogu atsisakyti, bet ir nešiotis su savim nepatogu. Bananus valgiau paskui prisėdęs ant kelmelio, kiek nesuvalgiau, karvutėms atidaviau.

Pasisvečiavęs mažoje jaukioje šventykloje toliau patraukiau, bet netoli nuėjau – priėjau didelę budistų šventyklą – retos jos čia šiaurėje, kur budistų mažai.

Kitoje gatvės pusėje nuo budistų šventyklos paslaugos turistams lyg Europoje. To dar nemačiau savo kelyje. Net atvirukus pardavinėja, kuriuos čia pat į pašto dėžutę galima būtų įmesti, matyt, kad ir pašto ženklų turi. Nesiteiravau, labai jau neišvaizdūs tie atvirukai. Yra ir suvenyrų – pakabukų raktams. Toliau krautuvė su gėrimais, užkanda. Šone pavėsinės, galima patogiai pasėdėti. Bet aš neseniai prisisėdėjau svetingoje šivaitų šventykloje, keista būtų čia užlūžti, kai taip gerai einasi pailsėjus. Va, jei tokia vieta pasitaikytų apie pusiaudienį, saulei kepinant, kelioliką kilometrų nuėjus, kaip gerai būtų. Bet tada dažniausiai nebūna kur patogiai atsisėsti, nei nuo saulės pasislėpti.

Priėjau lurdą prie jūros. Šitas lurdas didelis, anksčiau pro mažesnius, vienodesnius praeidavau.

Kareiviai palmių prisodino. Tomis vietomis beeinant susidarė įspūdis, kad kareiviai čia viską tvarko, o civiliai kaimiečiai griauna, šiukšlina.

Artėjant prie vandenyno patekau į didelį laumžirgių spiečių. Neišėjo nufotografuoti.

Bachūriukai pasisiūlė dviračiu pavežti.

Priėjau vietą kur prie kelio džiovinta žuvimi prekiauja.

Spėju, kad žuvies džiovinimą čia užvežė portugalai. Tropikuose gyvenantiems šrilankiečiams nereikia kaip nors saugoti maisto, jie viską šviežią valgo. Todėl čia nėra džiovinimo, rūkymo, sūdymo, rauginimo tradicijų. Pasigaudavo kiek reikia žuvies, išsikepdavo ar išsivirdavo, tuoj pat suvalgydavo (manau, kad žuvis nebuvo dažnai valgomas maistas). O portugalai žuvies prisidžiovindavo, kad mėnesius plaukdami vandenynuose iš bado nemirtų. Džiovinta menkė bakalao ir už šviežią skanesnė, kai atmirkyta ir ištroškinta. Džiovinti žuvį vietiniai išmoko dar ir dėl to, kad pradėjo gaudyti jos daugiau, nei tuoj pat gali suvalgyti. Užuot perteklių išmetus, galima sudžiovinti ir parduoti, aišku pigiau, nei šviežią. Čia nevalgo džiovintos žuvies kaip voblos prie alaus, ją išmirko. Tiktai mažytes žuvytes, mailių džiovintą vartoja žalią kaip papildą prie prieskonių (baduma), ypač tam tinka žuvelės iš Maldyvų.

Praėjau pro šrilankietišką pirtį. Čia niekas nesimaudė, todėl nufotografavau.

Stotelėje besėdint, ledus bevalgant lyti pradėjo. Kol kas nedaug, eiti pakilau, netrukdo. Bet paskiau įsismarkavo, gerai, kad lietsargį turiu. Pirmas rimtesnis lietus per visą ėjimą aplink Šri Lanką. Seniai turėjo mane užklupti, laikas čia liūčių sezonui. Bet tik pagąsdindavo. Dabar jau rimtai.

Kyrimalajaus miestelyje palindau po medžiais. Pasigrožėjau senoviškos šventyklos vartais.

Netrukus privažiavo autobusas į Džafną. Dar tik pusiaudienis, dar galėčiau porą valandų paeiti, bet nusprendžiau nebelaukti, kol lietus praeis, geriau Džafnoje pabūsiu, išsimiegosiu, nes nors ir patogus buvo tas naktinis autobusas, užmigti nepavyko, gal dėl ypatingai garsios muzikos.

Taip tik pirmai stojus grįžau į Džafną. Lijo ir čia. Dviejų žemėlapyje pažymėtų viešbučių neradau. Tas, kur radau (Pillayar Inn), buvo brangesnis ir prastesnis už tą, kur nakvojau per pereitą etapą. Nusibodo per balas šlepsėti ir nuo mašinų išsisukinėti, nuėjau ten, kur neblogai pernakvojau pereitą kartą, į Yal’s Town In.

Gavau tą patį kambarį už 3300, nesiaiškinau, kodėl dabar 300 brangiau, pavargęs buvau. Pamiegojau porą valandų. Atsibudau žvalus, nuėjau po miestą pašliaužioti. Džafną jau pažįstu kaip savo kelnes, bet dar pavaikščiojau nelankytomis gatvelėmis tikėdamasis rasti kokį perliuką. Nieko ypatingo neužtikau, bet vistiek pasigėrėjau vakariniu miestu, kur žmonės kažkuo užsiima kiekviename name. Jei ne parduotuvė, tai kokios nors dirbtuvės ar siuvykla.

Dar į karčiamą užėjau, tą pačią kur ir pereitą sykį, daugiau jų neradau. Prie alaus skardinės gavau mažyčių pupelių skaniai sutaisytų.

Šią dieną man eiti patiko. Kelias visą laiką asfaltuotas, bet ne nuobodus plentas. Truputis šventyklų, truputis pajūrio, visko po truputį. Gera trasa. Jei ne lietus, būčiau iki Kankesanturajaus geležinkelio stoties nuėjęs, o gal net iki oro uosto.

Dvidešimt septinta diena.
Sekmadienis, 2016-11-06

Pusryčiai viešbutyje • Per Kayts salos šventyklas, bažnyčias, kapines • Šrilankietiška pirtis • Vėlinių žvakelės ir smilkalai • Metodistų bažnyčioje • Nojaus arka į Karainagaro salą • Kaip aš nepamačiau forto • Karainagaro žvejų luotai • Kareivukas nukreipė į krantą • Jūra darosi vis tikresnė • Prie apleisto švyturio • Kaip karinę bazę su restoranu supainiojau • Kazuarinų pliaže • Višnu čakra ir pas mane • Namo

31 km

Gerai miegojau, sapnus sapnavau visokius, kol beldimas į duris pažadino, pusryčius atnešė, kaip žadėjo, penktą ryto. Sumuštiniai iš mano nemėgstamos vietinės duonos (tradicinį roti čia gerai iškepa, bet europietiško tipo duona visai neskani) ir omletu tarp riekelių.

Viešbutis geras, jo kokybės/kainos santykis aukštas, galiu rekomenduoti jį visiems.

Nusprendžiau tęsti savo ėjimą nuo kryžkelės prieš tiltą į Pundukutivu. Eisiu Kayts (Velanai) salos vakariniu pakraščiu, paskui persikelsiu į Karainagaro salą. Garsiąją Nainativu salą aplankysiu kitą kartą, specialiai dėl jos atvažiuosiu, gal su kompanija. O dabar pirmyn į autobusų stotį. Išėjau 06:15. Stotis netoli nuo viešbučio, autobusą radau iš karto, 06:22 jau jame sėdėjau, paslaptingos tamilų muzikos klausiausi.

Išlipau prie benzino kolonėlės, toje vietoje, kur pereitame etape buvau prisėdęs kolos atsigerti prieš einant į Punkudutivu salą. Ir dabar tą patį padariau.

Pakrantės keliukas į Suruvilą šviežiai asfaltuotas.

Užsukau į šventyklą, žmonių yra. Besidairant jauna moteriškė pasakė, kad pudža prasidės 07:30, dar tik septynios, nelauksiu.

Išėjus laukan pasigirdo pučiamos kriauklės garsai iš kitos šalia esančios šventyklos. Ten pudža kaip tik prasidėjo. Užsukau pažiopsoti.

Judu toliau link Suruvilo. Kelias geras, mašinų nėra.

Priėjau kaimo pirtį, jos įdomios Šri Lankoje. Tai toks didelis šulinys siena aptvertas, žmonės semiasi vandenį ir apsipila. Prislinkau pažiūrėti kas maudosi, negąsdinau mergaičių, nefotografavau.

Suruvile kelias priartėjo prie vandenyno, paskui staiga pasuko gilyn į salą. Pasukau ir aš, nes pakrantėje pamačiau daug spygliuotos vielos tvorų, nenoriu eilinį kartą karinės bazės apeidinėti.

Toliau kelias suprastėjo visai, bet niekas juo ir nevažinėja, tik kelis motociklus sutikau.

 

Žemėlapyje kelias baigiasi, realybėje visai ne, jis toks pat visą laiką veda į Kayts miestelį.

Priėjau šabakštynų bažnytėlę. Labai nuošalioje vietoje.

Toliau priėjau kapines. Palikau kuprinę prie tvoros, nuėjau žiūrėti, kaip čia žmonės pakavoti.

Klydau anksčiau rašydamas, kad čia niekas nedegina žvakelių per Vėlines. Degina. Ir dar smilkalus kūrena, jų dėžutės visur mėtosi.

Beeinant ir besistebint kaip toje visai dykoje vietoje pagal žemėlapį iš tikrųjų geras kelias, daug namų, daug žmonių, pasigirdo giesmė pritariama būgno, vargonėlių. Prieinu arčiau – taigi metodistai gieda. Pasidėjau kuprinę ir skrybėlę prie sienos, nusiaviau kaliošus, atsisėdau ant slenksčio, klausausi, ilsiuosi. Netrukus mane pastebėjo berniukas, kėdę atnešė. Po to priėjo mergaitė, didesnę kėdę atnešė, su ranktūriais.

Pasibaigus giesmei viena po kitos stojosi moterys ir sakė emocingas kalbas, kai kurios verkė kalbėdamos. Baigus kalbėti visi sušukdavom “amen”. Vyrai nekalbėjo, tik moterys. Todėl ir man niekas nepasiūlė pasisakyti, o aš ir nelaukiau labai, padėkojau, daviau šimtinę berniukui priėjusiam su aukų lėkštele ir toliau patraukiau.

Priėjau didžiulę katalikų bažnyčią, tik apleistą, krūmais apžėlusią.

Pagaliau priėjau Kayts miestą salos pakrašty. Prieš ieškodamas kelto į kitą salą nusprendžiau pasistiprinti. Rolsai skanūs tose vietose, skanesni nei Kolombe.

Vieno kolos buteliuko neužteko, dar pepsikolos pasiėmiau. Ne dėl to, kad taip baisiai ištroškęs buvau, o dėl to, kad išsiaiškinčiau, kas geriau: pepsi ar kola. Šį kartą nugalėjo kola.

Tasai Kayts salos kampas kaip transporto mazgas koksai, pilna autobusų. Bet jokio aktyvumo dienos kaitroje, snaudžia visi pavėsiuose, niekas niekur važiuoti nesiruošia.

Ėjau ėjau, kol galą priėjau. Ten tokia didžiulė valtis stovėjo, daugiau nieko.

Prisėdau ant valties krašto, laukiu, kol kas nors prieis ir paaiškins, kaip į kitą krantą persikelti. Karšta baisiai, pavėsio nėra, skrybėlė tik saugo.

Atvažiavo motociklas, motociklininkas berniukas prisėdo ant dėžės, jis be skrybėlės, bet neiškepa.

Pradėjo daugiau žmonių rinktis. Vieni lipa į valties triumą, kiti ant denio.

Didelė ta valtis, Nojaus laivą primena. Įlindau vidun su keliom moterim. Viduj ir motoras, berniukas motoristas pradėjo aplink jį krapštytis, reiškia greit pajudėsim.

Taip aš atplaukiau į Karainagaro salą. Nojaus arkos motoristas paėmė iš manęs 10 rupijų už perkėlimą, bus kokie 6 eurocentai.

Tolumoj matosi Hamenhielo fortas mažoje salelėje netoli Karainagaro kranto. Ta kryptim ir nuėjau, gal pavyks tą fortą kaip nors apžiūrėti.

Prisėdau arbatinėje pabendrauti su pirmaisiais sutiktais Karainagaro čiabuviais. Tokie pat žmonės kaip ir kitur, tokie pat tamilai. Ar bus čia kur man pernakvoti, bandau išsiaiškinti. Yra viešbutis forte paaiškino man. Iki forto greitai turėčiau nueiti, pažiūrėsiu kas ten ir kaip, toliau eisiu, jeigu ką, grįšiu pernakvoti.

Toliau ėjau palei karinės bazės spygliuotą tvorą, bet nereikia per šabakštynus brautis, geras kelias į fortą veda.

Apžiūrėjau pakelės šventyklas ir koplytėlės.

Priėjau forto iškabą, bet ten tik dideli vartai į kareivines su ginkluotais sargybiniais, kurių, suprantama, nefotografavau. Matyt iki pačio forto reikia smėlio keliuku paeiti.

Ėjau ėjau, kol vandenyną priėjau. Jokio forto nesimato. Turėtų matytis už kampo kairėje, bet priėjimas ten atitvertas.

Supratau, kad visos forto įdomybės yra kareivinėse, kurias praėjau, ten ir restoranas, ir viešbutis. Reikėjo pakalbėti su kareiviais, gal būtų įleidę. Nebenoriu grįžti atgal, geriau pajūriu pirmyn paeisiu.

Bangų nėra, bet yra gražių koralų.

Tų vietų žvejai plaukioja ne valtimis, o tokiais luotais. Ko gero taip patogiau, kai seklu ir nėra bangų.

Ne visur smėliukas patogus basam eiti, yra ir akmenų, aštrių, plikų ir dumbliais apaugusių. Einu per vandenį kroksais apsiavęs.

Praeidinėju pro karinį postą. Tai tik mažas namelis, vos ne lūšnelė. Išėjo jaunas kareiviukas, pakvietė prieiti prie jo. Jaunas dar, eilinis, angliškai nekalba, nors ginkluotas. Negalima pakrante vaikščioti, sako man, reikia keliu eiti. Bet matosi, kad krante jokių karinių objektų, tik taikūs žvejai su savo luoteliais. Jei būtų karininkas, pakalbėčiau su juo, paaiškinčiau apie savo žygį, aišku, kad praleistų. Bet nenorėjau ginčytis su eiliniu, juolab ir pats jau ketinau nuo kranto nusukti, keliuku paeiti. Prisėdau ant posto slenksčio, smėlį valausi nuo kojų. Paskutinį kilometrą basas bridau. Negalima autis smėliu aplipusias kojas, kaip mat nugrauš kruvinai. Valausi kruopščiai, kiekvieną smiltelę, tai svarbu. Dar apsitrinu drėgnom servetėlėm. Kareiviukas paėmė vieną servetėlę, stebisi, klausia ar iš Europos ją atsivežiau. Ne, Kolombe jų yra pirkti. Kol krapštausi, kareiviukas man atnešė vandens atsigerti, bando manęs klausinėti iš kur aš, ar aš vedęs (visi čia būtinai to paklausia), kokie mano šalyje pinigai ir t.t. Tik labai sunkiai kalba einasi, man reikia tamiliškai išmokti.

Išlindau į salos gilumą. Netoli, tik truputėlį.

Ar turit šaltų gėrimų, klausiu krautuvėlėje dieduko pardavėjo. Ne, jis tik sukneles pardavinėja. Vis tiek prisėdau pakalbėti, su juo lengviau susišneku. Iš kur tu, klausia diedukas. Iš Europos, atsakau. Matosi, kad iš Europos, sako jis, bet iš kokios šalies, tikslinasi. Protingas diedukas, daugumai užtenka žinoti, kad iš Europos. Pas jus komunizmas, sako sužinojęs, kad aš iš Lietuvos. Tikrai protingas diedukas.

Per kiemus išlindau prie Kovalam beach. Ne tik dėl to, kad vėl užsinorėjau pajūriu paeiti, bet ir dėl to, kad įdomu, kaip atrodo pats vakarinis pakraštys, po to reikės šiauriniu krantu eiti.

Turėjau vilties, kad tame Kovalam pliaže bus kokia nors pavėsinė, koks nors kioskelis su gėrimais. Nieko, tik kelios žvejų lūšnelės.

Užsilenkiant už vakarinio maksimumo krantas pradėjo keistis. Atsirado bangos, pasigirdo tikras jūros ošimas, kurio buvau pasigedęs.

Švyturį priėjau. Turi būti švyturys tokioje vietoje, čia juk pats salos kampas. Saulė kepinti nustojo, lengviau eiti pasidarė.

Priėjau vietą, kuri vadinasi Casuarina beach. Girdėtas pavadinimas, čia jau turėtų kas nors būti. Tikrai, matau gražų namą, ten viduj matosi staliukai, baras. Super, puikiai čia pailsėsiu. Priėjęs prašau padavėjo, kad duotų ko nors šalto gazuoto atsigerti. Tas išsigandęs nubėgo ir atsivedė karininką. Karininkas mandagiai paaiškino, kad patekau į karinį objektą, čia man būti negalima, reikia paeiti toliau krantu, ten tikras pliažas, ten visko gausiu ko noriu.

Kiek paėjęs radau tikrą pliažą apaugusį ne palmėmis, o spygliuočiais, todėl ir vadinasi Casuarino beach. Matosi, kad vietinių pamėgta vietelė.

Nusipirkau šalto gazuoto vandens, ledų, sėdžiu ant pavėsinės slenksčio, kaifuoju. Toli nuėjau šiandien, matosi pagal žemėlapį. Reikia baiginėti šį etapą, kol nesijaučiu pervargęs. Paeisiu dar keletą kilometrų iki AB17 tilto, ten kryžkelėje pasigausiu autobusą į Džafną. Tokiu būdu užbaigsiu mažų salų epopėją, toliau eisiu pagrindinės salos krantu.

Nelindau tiesiai iš Casuarino beach į krantą, dar pajūriu paėjau, išlindau tik prie šventyklos.

Išlindau į lekią prie Šivos šventyklos.

Apėjau šventyklą, vidun nėjau, nes laiko jau nebe daug iki vakaro beliko. Juolab, kad ženklas ten buvo su perbrauktu fotoaparatu – negalima ten fotkinti viduj

Keliukais vinguriuodamas, vis žemėlapin pažiūrėdamas, kur sukti, patraukiau į finišą, į kryžkelę prie tilto.

Išlindau į plentą, prisėdau kolos išgerti prieš sukdamas link tilto. Sėdžiu ant krautuvėlės slenksčio prieš mokyklą. Iš jos išlindo diedukas mokytojas, pasikalbėjom. Aš tik vienas šiose vietose gerai kalbu angliškai, sako jis. Jei reiktų, ar rasčiau čia pernakvoti, klausiu. Žinoma, sako, yra vienas brangus viešbutis už 10,000, bet neverta į jį eiti, geriau apsistoti pas privatininkus už 1000.

Išlindau prie tilto kryžkelės, nespėjau net apsižvalgyti, prie manęs sustojo autobusiukas, paėmė į Džafną. Važiavo ne tiesiai, per aplinkinius kaimus, bet vis tiek gana greitai atsiradom. Tik vieną kartą ilgokai stovėjom, kažko laukėm, tikriausiai konduktoriaus pažįstamo, tas vis skambinėjo kažkam, bet nesulaukėm ir išvažiavom.

Džafnoje aš jau kaip namie. Autobusas į Kolombą stovėjo, pajudės po 45 minučių, t.y. 18:45. Spėjau į turgų sulakstyti, lauktuvių nupirkti, dar provizija kelionei apsirūpinau. Pajudėjom tiksliai laiku, šį kartą ne anksčiau, kaip anksčiau. Matyt vairuotojo laikrodis teisingai rodė.

Kolombe buvau trečią nakties. Patogu keliauti po Šri Lanką.

Dvidešimt šešta diena.
Šeštadienis, 2016-11-05

Yel Devi ekspresu iš Mt Lavinijos • Sotus ir ilgas važiavimas • Nainativu salos legendos • Vėlyvas atsiradimas vietoje • Autobusas su augalais • Prieplaukoje į salas • Painus kelias atgal į Džafną • Radau puikų viešbutį • Konsultacijos su inteligentija

6 km

Pasirodo, tasai traukinys, kuriuo stovėdamas važiavau pradėti dešimtąjį žygio etapą, startuoja ne iš centrinės forto stoties, o anksčiau, galima bilietą ir iš Mt. Lavinijos gauti. Būčiau žinojęs, būčiau net Dehiwaloje įlipęs – tas ekspresas stoja prie mano namų. Tuo tarpu oficialiame Šri Lankos geležinkelių web saite rašo, kad 4077 startuoja iš Forto.

Taigi, iš anksto nusipirkau bilietą į Yal Devi ekspresą į nekondicionuotą vietą už 900. Bilietas iki pat galo, iki Čunakamo, bet lipsiu anksčiau, Džafnoj. Traukinys pagal oficialius duomenis turėtų iki Kankešturajaus važiuoti, kaip visi, bet šis baigia kelią anksčiau. Užtat ir pradeda anksčiau, ne Forte. Šri Lankoje žmonės ne veltui nepasitiki jokiais oficialiais tvarkaraščiais, juolab web saitais – visada reikia gyvai pasiteirauti kasoje arba mašinisto pasiklausti. Indijoje net ir tie nežino tiksliai kur ir kada patys važiuoja.

Traukinys išvyksta 05:50, iš namų išėjau 05:25. Pliaupė tropinė liūtis, patikrinau, kaip einasi su skėčiu. Normaliai, jei be vėjo galima būtų keletą kilometrų pasitaškyti per balas. Gal kelioliką kilometrų, ko gero teks netrukus tai patikrinti.

Užtaikiau ant taksi vairuotojo, kuris nežino kur geležinkelio stotis. Būna čia tokių, kurie net skaityti nemoka, nežino nei vienos gatvės. Juos keleiviai vairuoja, kiekvieną posūkį rodo.

Vagonuose chaosas, visiškai neaišku į kurį man lipti, niekur neparašyta, tik klasė. O ant mano bilieto net klasė neparašyta. Nieko baisaus, atsisėdau į man patikusį vagoną į savo 36 vietą. Traukinio viduje radau užrašą, kad čia pirma klasė, man ko gero į antrą reikia. Centrinėje Forto stotyje konduktorius parodys, kur iš tikrųjų turiu sėdėti.

Forte nepriėjo joks pareigūnas, joks kitas keleivis su ta pačia vieta, tad likau sėdėti vietoje. Neišėjau net pyragėlių nusipirkti, ir gerai, stovėjom trumpai. Vandens turiu, o iš bado nemirsiu iki pat Jaffnos. Vis tik tikiuosi praeis koks pardavėjas, vagonas čia nekondicionuotas.

Jau gerokai pavažiavus, jau prie Ragamos įlipo senukas kontrolierius, duodu jam bilietą. Viskas gerai, paklausė kur važiuoju pasižymėjo pas save į sąsiuvinį. Ar teisingame vagone sėdžiu, paklausiau. Viskas gerai, atsakė. Ką reiškia tas FCR, klausiu. FCR reiškia FCR, atsakė. Vėliau dašuto, kad FCR tai First Class Reserved
Pamačiau, kad viena mergina sėdynę atsilenke. Pagrabaliojau aplink rankenas, šiaip taip ir man pavyko rasti kur paspausti, kad ir man atsilenktų.

Neteko badauti, praėjo bulkų pardavėjas, jis ir samosų turėjo. Vieno samoso užtenka, gal paskui ko nors dar gausiu. Taip ir buvo, prisivalgiau važiuodamas gardaus traukinino maisto.

Tarp Kurunrgalos ir Anuradhapuros šiek tiek kalnų pasimatė. Aišku, tikrų kalnų reikia giliau į salą važiuoti.

Iki Anuradapuros mano smartfonas gerai internatą gaudo, todėl pasiskaičiau apie tą Nainativu salelę, kurią rytoj ketinu aplankyti. Pasirodo, tai tikrai šventa vieta, minavota seniausiuose hindu šventuose raštuose.

Dar vediniais laikais buvo tokia gražuolė Ahalija. Suviliojo išminčių Gautamą Maharišį (vieną iš septynių vedinių išminčių, mantrų išradėją), tapo jo žmona. Bet vilioti nenustojo. Statė akeles, kraipė užpakaliuką prieš svečiuosna užsukusį dievą Indrą (kaip žinia, vediniais laikais dievai su žmonėm susimaišę gyveno). Nors Indra galingas dievas, kartais vadinamas dievų karaliumi, griaustinio dievas, kaip Perkūnas, bet turėjęs ir silpnybių nemažai. Susigundė Indra ta gražuole, neatsispyrė josios kerams. Bet ta nors ir viliojo, tačiau arčiau neprisileido iš karto, norėjo dar už nosies pavedžioti. Indra galingas dievas, jis lengvai pasivertė jos vyru išminčiumi ir gavo ko norėjo be ilgų preliudijų. Kai Gautama Maharišis apie tai sužinojo, prakeikė Indrą taip, kad to kūne atsirado tūkstantis žymių, panašių į moteriškus reprodukcinius organus (yoni). Visi pradėjo iš Indros juoktis, vadinti jį Sa-Yoni (lietuviškai būtų p..duku), ir tas neiškentęs pažeminimo pasislėpė Nainativu saloje. Ten jis atgailavo, kol Visatos valdovė Bhuvanešvari Aman jo pasigailėjo ir pavertė tas prakeikimo žymes akimis, po to jį pradėjo vadinti Indrakši (Indra akytasis). Keliais amžiais vėliau kobra Nagam plaukė į Nainativu salą įsikandusi lotoso žiedą, kad paaukotų deivei Bhuvanešvari, kurią ten buvo išgarsinęs Indra. Dievas-erelis Garuda pamatė kobrą ir bandė ją pagauti. Ta apsivyniojo iš vandens išlindusį akmenį Paambu Sutriya Kal, kelis kilometrus nedaplaukus Nainativu. Garuda savo ruožtu nutūpė ant kito akmens, vadinamo Garudan Kal. Pro šalį plaukė pirklys vardu Maanikan iš Čolos karalystės, pamatęs kas darosi pradėjo prašyti paukščio Garudos, kad neskriaustų gyvatėlės Nagos, leistų jai plaukti toliau. Garuda sutiko, tik su viena sąlyga, jog pirklys pastatys saloje gražią šventyklą deivei Bhuvanešvari. Pirklys sutiko, o Garuda tris kartus pasinėrė į vandenyną, kad nuplautų nuodėmes prieš Nagą, tokiu būdu erelis ir gyvatė nustojo būti ilgalaikiais priešais. O tuo metu (ar prieš tai) dievas Brama pavargo bekurdamas pasaulį, todėl dievas Šiva jėgų atstatymui paaukojo jam savo šakhti, t.y. moterišką energiją, už ką Brama Šivai pažadėjo jam tą šakhti energiją grąžinti moters pavidalu. Pažadą ištęsėti teko Bramos sūnui Dakšinui, katras materializavo savo dukrą Dakšayani kaip mergaitę kuri turėjusi tapti Šivos žmona. Deivė Dakšayani gimusi žmogaus pavidalu nuo pat vaikystės buvo pamaldi Šivai, katras tuomet pergyveno savo asketišką periodą šventame Kailašo kalne, ruošėsi tapti jo žmona. Dakšayani taip pat pradėjo gyventi asketiškai, išėjo į mišką, ten badavo, kol Šiva sutiko ją imti į žmonas. Tuomet Dakšajani grįžo į tėvų namus ruoštis vestuvėms, bet jos tėvas Dakšinas persigalvojo, nes jam pasirodė labiau apsimoka išleisti dukrą už turtingo princo, negu už asketo Šivos. Tačiau Dakšajani vistiek ištekėjo už Šivos, pasivadino Gauri, apsistojo pas jį Kailaše, dėl to buvo atskirta nuo šeimos ir tėvo prakeikta. Bet praėjus kiek laiko Gauri nusprendė aplankyti tėvų namus, vis tik ji mylėjo savo tėvą. Šiva visaip bandė ją atkalbėti, ji nepasidavė. Galų gale Šiva ją išleido, kaip ir Žilvinas Eglę. Tėvas Dakšani šaltai ją sutiko ir tol visaip blogai kalbėjo apie jos vyrą Šivą, kol Gauri pradėjo jausti savi kaltę, kad iš viso gimė ir supriešino Šivą su Dakšinu, todėl ji pritaikė savo jogos galias ir susinaikino. Sužinojęs apie tai Šiva įsiuto ir sutvėrė du monstrus Virabadha ir Badhrakali, katrie sukėlė chaosą ir sunaikino Dakšino pasaulį (tų monstrų šventyklos yra Nainativu saloje). Negana to, Šiva užsidėjęs Gauri kūną ant pečių pradėjo baisųjį Tandavos šokį ir ištaškė savo mirusią žmoną į visas puses. Tiktai Višnu tesugebėjo nuraminti įsisiautėjusį Šivą pasiųsdamas savo Sudaršana čakra, dažnai vaizduojamą laidu prie jo pilvo prijungtu mažesniu dievuku. O Gauri kūno dalys nukrito į 64 pasaulio vietas, viena iš jų (pėdos) ir yra Nainativu saloje, Nagapooshani Amman šventyklos vietoje, į kurią plaukia šivaitų ir šahtistų (moteriškos energijos garbintojų) piligrimai iš viso pasaulio. Po viso šito apsiraminęs Šiva atstatė sunaikintą pasaulį, net atgaivino Dakšiną, tiesa, uždėdamas jam ožio galvą. Atgaivintas Dakšinas pasidarė didelis Šivos garbintojas. Tiesa, Gauri nebuvo atgaivinta, kažkodėl. Rytoj nuvyksiu išsiaiškinti, kaip ten buvo iš tikrųjų, o smalsūs skaitytojai (matyt vargiai kas atlaikė iki šitos vietos) lai pasiskaito Vikipediją ar tamilų  epą Silapathikaram.

Liūčių sezonas čia jau įsibėgėjo. Ryžių laukuose žmonės darbuojasi.

Geriausias važiavimas buvo šituo traukiniu. Ir tulikas tvarkingas. Senukas konduktorius sėdėjo mano vagone. Bananukais pavaišino.

Išlipau Džafnoje prieš keturias. Ilgai važiavom ne todėl, kad traukinys lėtas, o todėl kad išvažiuojant iš Kolombo ir įvažiuojant į Džafną jis stovinėjo visose stotelėse.

Iš geležinkelio į autobusų stotį per Hospital road ėjau apie 15 minučių. Jei būčiau tuktuką ėmęs, būčiau per 5 atsiradęs. Gatvėje, kur privatūs autobusai, stovi vienas į Kurikaduvaną, keleivius renka. Kitoje gatvės pusėje nusipirkau gėrimų ir užkandos, atsisėdau į pustuštį autobusą, laukiu.

Sėdžiu autobuse, laukiu jau virš dešimt minučių ir galvoju. Jei dar reiks ilgai laukti, jei mes važiuodami stojinėsim dažnai, tai toje vietoje kur pereitą etapą baigiau atsirasiu jau temstant. Ar yra prasmė dabar iš viso ten važiuoti, jei apsisukus, gal net su tuo pačiu autobusu, reiks grįžti nakvynei į Džafną… Jei kas nors mane staigiai nugabentų į Punduktivu salą, tai dar yra šansų nueiti iki pat uosto, išsiaiškinti dėl keltų į Nainativu, gal net spėčiau ten persikelti į tą šventą salą. Apie 20 km reikia važiuoti iki sankryžos, kurią prieš savaitę pasiekiau, gal nuveš koks taksi už 1000, gal dar labiau pavyks nusiderėti.

Užsimečiau kuprinę ir braunuosi prie išėjimo. Nebuvo taip paprasta – ant autobuso grindų lentų prikrauta, o pro priekines duris tempia medžius sodinimui. Susibraižiau į šakas kol išlipau, dar pirštą iki kraujo į kažkokį spyglį įsidūriau.

Einu pirštą čiulpdamas, taksistai siunčia vienas pas kitą, karpo ausimis, kai bandau išaiškinti kur man reikia. Rodyk nerodęs jiems žemėlapį, nesupranta tokių dalykų. Gali tarti salos Punkudutivu pavadinimą kaip nori, nesupras. Gerai, kad helperis pasimaišė, vaikinukas angliškai suprantantis, tas ir paaiškino taksistui, kur man reikia. Kelis kartus paprašiau, kad ištartų teisingai salos pavadinimą – sako lygiai taip, kaip ir aš sakau, bet jį supranta, o manęs – ne. Esu susidūręs su tais tarimo niuansais, užtenka per plauką ne taip pasakyti kokią priegaidę ir nebesupranta. Taip yra ir sinhalų kalboj, ne tik tamilų.

Pajudėjom. Taksistas benzino užsipylė tokiai ilgai kelionei.

Lekiam pro mano praeitas vietas, lekiam greitai. Bet ne taip greitai, kaip autobusai. Jei tas su augalais pralenks, reiškia dar vieną klaidą padariau.

Reikiamoje vietoje atsiradom prieš pat penkias, reiškia turiu gerą valandą ėjimui, kol pradės išjunginėti šviesą. Duodu vairuotojui 1000, galvodamas, kad tikrai nusipelnė – greitai nulakino. Galėčiau dar ir pridėti, nes jam atgal toli grįžti, vargu ar ras klientų. Vairuotojui neužteko tūkstančio. Faiv tausend, sako. Na jau ne, čia ne Paryžius. Pasiginčijom truputį, kol supratau, kad jis norėjo pasakyti, jog turiu pridėti 500, ką ir padariau. Šoferis liko patenkintas, o aš nužingsniavau greitu tempu.

Paskutinėje didesnėje kryžkelėje iki prieplaukos šventyklų kompleksą priėjau. Laiką taupydamas neužėjau į vidų pudžos pažiūrėti, sulėtinęs žingsnį spėjau pasidairyti, kelis kadrus užfiksuoti. Ir čia statulos buvo laukan išneštos, tokios mažos procesijos vyko.

Priėjo diedukas, pakalbėjom. Sako, paskutinis autobusas į Džafną važiuoja 17:30, man reikia palaukti kryžkelėje. Dar beveik pusvalandį turiu, dar paeisiu, sakau, autobusą toliau pagausiu.

Tolumoj vanduo pasimatė, reiškia Kurikaduvanas netoli, čia pat ir uostas.

Visai temstant priėjau kelią į prieplauką. Niekur nebenuplauksi, sako man sutikti bachūrai, dabar tik į čia keltai dar keli bus, o iš čia tik rytoj ryte. O kada autobusas į Džafną? Pusė aštuonių, sako. Ok, einu arčiau uosto pažiūrėti.

Prieplaukoje nemažai žmonių. Ten ir postas, iš jo išėjęs kareivis užkalbino mane. Patvirtino, kad kitas keltas į Nainativu tik rytoj. O ką čia žmonės ant suoliukų veikia, klausiu. Tai piligrimai, jie lauks iki ryto, jei nori ir tu gali prisijungti, sako. Geriau važiuosiu nakvoti į Jaffną, sakau. Autobusas bus septintą, sako.

Nuėjau atgal, kur tiltas į prieplauką prasideda, ten kažkokia krautuvėlė, gal arbatos gausiu. Man beeinant autobusas atlėkė, apsisuko prieplaukoje, ten visai nelaukęs atgal pro mane važiuoja. Stabdau, ar į Džafną, klausiu. Kur daugiau kitur, atsako, sėsk.

Va tai koks vietinių laiko ir eismo supratimas – diedukas prie šventyklos sakė, kad paskutinis autobusas bus 17:30, bachūriukai prie krautuvės, kad 19:30, kareiviai, kad 19:00, o aš pasigavau 18:05.

Važiuodamas žymiuosi žvaigždutėmis žemėlapyje viešbučius Džafnoje aplink autobusų stotį, planuoju maršrutą, kaip visus apeisiu, kol geriausią išsirinksiu. Anksti dar, spėsiu padaryti Džafnos nakvynės vietų apžvalgą, gal pravers kitiems keliautojams.

Pastebėjau, kad kažkaip ne taip važiuojam. Tikrai, užuot lėkę tiesiai į Džafną, pasukom į B441 į Kaytsą. Ok, aplinkui apvažiuosim, pamatysiu, kaip Karainagaras atrodo, laiko turiu. Bet Kaytse netoli perkėlos autobusas sustojo ilgam. Išjungė variklį, reiškia tikrai stovėsim ilgai. Gal kelto reikia laukti. Keleiviai išlipo, susėdo ant bordiūro. Išlipau, vaikštinėju aplinkui. Gal pritaikyti Merfio dėsnį, gal nueiti kur toli, kad autobusas važiuoti pradėtų… Bet tada kažkaip reiks greitai suspėti grįžti.

Netoli kelios krautuvės, nusipirkau kolos buteliuką, išgėriau. Grįžau prie autobuso, tebesėdi visi. Vairuotojas krapštosi prie bagažinės, kada pajudėsim, klausiu. Po 15 minučių sako. Gerai, tiek dar pakentėsiu, nepradėsiu taksi ieškoti. Vos įlipau vidun, pajudėjom. Ne po 15, o po 2 minučių, gerai, kad kur toliau nenuėjau.

Nevažiavom į Karainagarą, apsisukom ir atgal patraukėm AB19 keliu. Netrukus atvažiavom į Džafnos autobusų stotį, nebestojom daugiau.

Einu nakvynės ieškotis. Iš pradžių pasukau į senąjį pašto kelią, ten Nagapushani viešbutis pažymėtas. Toje vietoje, kur viešbutis turi būti šnapsinę radau. Kur viešbutis, klausiu pardavėjo. Jis pasitaręs su kitais darbuotojais paaiškino, kad turiu eiti toliau tiesiai, perkirsti sankryžą ir toliau tiesiai. Taigi ten Yal’s Town Inn, tą irgi esu pasižymėjęs.

Tamsu viešbučio akligatvyje, telefonu pasišviečiau. Resepšione džiaugsmingai pasitiko manageris, parodė kambarį be kondicionieriaus už 3000. Švaru, tvarkinga. Yra rankšluostis, papildoma paklodė užsiklojimui. Rozetė prie pat lovos. Staliukas, kėdės. Vandens butelis padėtas. Muilo porą gabalėlių. Yra net telikas. Yra net karšto vandens kolonėlė duše, ji net veikia! Patingėjau ieškotis alternatyvių vietų, man čia patinka. Pasirodo, dar ir pusryčius duoda. Gal galima be pusryčių, klausiu. Nepavyko dėl to kainos numušti, teks pusryčiauti. Kaip visada būnant B&B, tie pusryčiai, kurie man visai nerūpi (man geriau pavalgyti kur nors arbatinėje pakeliui, ten, kaip taisyklė, skaniau būna) yra ypatingos svarbos dalykas menedžeriui, jis linkęs nuodugniai aptarinėti kelintą pusryčiausiu, ką valgysiu. Jei jau taip norit, kad tuos pusryčius valgyčiau, sakau, paruoškit man juos penktą ryte, nes anksti norėsiu išeiti. Tikėjausi, jog vadybininkas pasiduos ir leis man išvengti tų pusryčių, bet jis nenusiminė, o pakvietė patarnautoją ir prisakė jam atnešti man pusryčius į kambarį penktą ryte. Nenorėsiu tada valgyti, nenorėsiu tampytis su savim, teks palikti.

Man vakarienė svarbiau už pusryčius, bet viešbučio restorane negausiu ko noriu, man labiau patinka ko nors gatvėje nusipirkti ir parsinešus užkandžiauti. Dar ne vėlu, nesu pavargęs, todėl išėjau į miestą. Ankstesnių etapų metu buvau nusižiūrėjęs vieną snarglinę, manau reikia užeiti susipažinti su vietine pijokija, gal inteligentų ten rasiu.

Taip atsidūriau Džafnos Restorane Nr. 1. Jis yra maždaug čia, rekomenduoju.

Užlipau į antrą aukštą, ten tipiška Šri Lankos vietinių knaipė (kaip ir Pietų Indijoje). Vos įėjus prieini grotas, už jų pardavėjas. Pasakai jam ko reikia ir eini prie stalelio, tau atneš.

Gerai, kad buvo silpno alaus, pasiėmiau Lions skardinėlę. Prisėdau prie poros geriančių vietinių, tie nustebo, bet labai apsidžiaugė. Pradėjau jiems vardinti vietų pavadinimus, kur jau buvau ir kur dar būsiu – pagrindinė pokalbio tema nežinant kalbos. Rodžiau jiems nufotkintų šventyklų nuotraukas, jie džiaugėsi jas atpažinę. Malonus toks bendravimas, bet kalbos barjeras trukdo man reikiamos informacijos gauti. Pagaliau atvedė vieną inteligentą angliškai kalbantį. Jam paaiškinau savo esmę, jis vertė visiems, visi stebėjosi.

Pasakiau, kad norėčiau iš pradžių nuplaukti į Nainativu salą paskui iš ten į Analaitivu, iš ten į Eluvaitivu, ar tiesiai į Karaingarą. Dar neblogai būtų iš pradžių į Delftą užsukti. Buvo sušauktas konsiliumas, atsirado žinančių tas vietas, net gyvenančių tose salose. Man paaiškino, kad daug visokių keltų plaukioja į mano paminėtas salas, bet visi iš Kurikaduvano, visą laiką reikėtų grįžinėti į tą uostą. Bandžiau aiškintis, gal kokie žvejai mane po salas paplukdytų, bet čia nebūna tokių turistų, būtų labai komplikuota susitarti. Ir nelauks niekas kol vieną ar kitą salą pereisiu, reikės naujo laivelio ieškotis. Anksčiau dar buvo galima su kariškiais tartis, bet užraukė jų turistinį biznį.

Sužinojęs ko noriu, skardinėlę išgėręs, atsisveikinęs su pijokėliais, patraukiau namo į viešbutį. Pakeliui keptų kalmarų nusipirkau.

Ko gero paliksiu Nainativu kitam kartui, gal su draugais atvažiuosiu šventyklų apžiūrėti. Geriau šį Šri Lankos kampą apeisiu tiesiai per Kayts ir Karainagaro salas. Bet rytoj bus geriau matyti atsikėlus.

Dvidešimt penkta diena.
Sekmadienis, 2016-10-30

Neblogas Treat ooo viešbutis • Rožančius ant šv. Pilypo bažnyčios • Tvarkingos kaimo kapinaitės • Krabai visur • Nieko gero Čaddy beach pliaže • Kalvarijų kelias ir palmių kelmai • Už ką reikia balsuoti • Šventyklose • Tiltu į Punkudutivu salą • Varnų valgykla • Pilvo graužatis dėl per didelės švaros • Suku iš kelio dėl takelio • Fantastiškos šventyklos • Virtuozas vairuotojas

27 km

Nors gulti anksti nuėjau, bet atsikėliau vėlai, greit šešios. Užtat išsimiegojau gerai prieš sunkią tolimo ėjimo dieną. Viešbutyje nei gyvos dvasios, gerai, kad už viską vakare atsiskaičiau, kad nereikėjo ieškoti vadybininko. Gerai, kad pagrindinės durys ir vartai nebuvo užrakinti, nereikėjo nieko žadinti.

Visai neblogas tas Treat ooo viešbutis, tik matosi, kad dar kažkoks per naujas, nesusitupėjęs. Aišku, išskyrus savaitgalio iškylautojus iš Džafnos niekas čia neužsuka. Pliažas čia per prastas baltiesiems poilsiautojams, Šri Lankoje pilna geresnių vietų, kur nereikia taip toli belstis. Todėl viešbutyje ir nėra nei baro, nei restorano, vietinei publikai tokių dalykų nereikia. Nors ant iškabos lėkštė su peiliu ir videlčium nupaišyta ir užrašyta “authentic Jaffna food”, bet tai ateičiai, tsakant į priekį numatyta. O wi-fi veikia, kai paprašai – tai lengviau, nei kavinę įrengti.

Visų pirma turiu grįžti į tą vietą, iš kur vakar mane tuktukas paėmė, kad neliktų nepraeito tarpo. Todėl užuot traukęs toliau pajūriu į vakarus, nuėjau po miestelį Allaipidi pasižvalgyti.

Priėjau šv Pilypo bažnyčią. Pataikiau į rytmetines mišias, kaip tik į pamokslą. Bet neilgai klausiausi gražios tamilų kalbos, kol kojos šviežios, kol ryto gaivumas dar neišsisklaidė reikia eiti toliau.

Pastebėjau dailiai supiltas akmenų ir akmenėlių krūvas

Šri Lankos šiaurėje sutikau nemažai jaunuolių be rankų. Spėju, tai karo vaikai. Iki šiol kartais girdisi sprogimai – piemenys bovijasi sprogmenimis užsilikusiais po karo – iki šiol jų kur nors randa. Neretai ir susisprogdina.

Priėjau kapines, kurias vakar praėjau, reiškia jau nebėra tarpo, galiu sukti į vakarus. Dar pasižvalgiau po kapinaites, jos visai tvarkingos, aišku, ne taip išcackintos, kaip mūsų Marylande. Čia turbūt nėra mados žvakutes deginti per Visus Šventus.

Užkalbino pravažiuodamas motociklistas, nedažnai tai pasitaiko šiose vietose, dažniau taip būdavo ankstesniuose etapuose. Papasakojau apie savo ėjimą aplink salą. Kodėl taip darai, klausia pravažiuotojas. Iš tikrųjų, kodėl? Pats stebiuosi.

Priėjau didžiulio vandens bokšto šiuolaikiškas statybas. Šiuose kraštuose visur matosi rūpinimasis vandeniu, jaučiasi jo trūkumas. Tuom tarpu Šri Lankos pietuose to vandens perteklius.

Priėjau dar vienos šventyklos statybas. Kulto pastatus čia labiau stato nei gyvenamus namus – gyventi ir lapų trobelėje galima.

Ėjau ėjau ir priėjau pasukimą į Chaddy Beach. Reikia užsukti, ten nemažai visokių dalykų žemėlapyje prižymėta.

Priėjau pajūrį, einu krantu link pliažo, jis turėtų kažkur netoli prasidėti.

Pastebėjau, kad salose aplink Džafną daugybė krabų. Juos veisia prie kranto, pardavinėja šviežius visur, ir varnoms tai pagrindinis maistas. Tiktai nemačiau niekur pakelėj, kad kas nors juos pardavinėtų paruoštus valgyti. Kolombe žmonės pasakojo, kad Džafna garsėja savo krabų patiekalais, bet kur jų rasti? Visur tas pat – ryžiai, karis, vištiena, blynai ir pyragėliai visokie. Gal krabus į Kolombą veža, kur jų daug kur gausi.

Musulmonų daug į pietus nuo Manaro ir Kalpitijoje, o Džafnos salose nemačiau daug mečečių.

Pagaliau priėjau pliažą, žmonės ten maudosi. O aš prisėdau kojų pailsinti ir nusivalyti, kojinėm apsiauti.

Pliažas man pasirodė labai skurdus. Matosi, kad buvo ketinta čia kažkokią gražią promenadą įrengti, bet nieko nesigavo, viskas smarkiai apleista. Ne karas čia kaltas, po karo tas pavėsines ir suolelius statė, bet vietiniams to visai nereikia, o kurortininkai čia nevažiuoja.

Užėjau į vienintelį pliažo restoraną pažiūrėti, ten tik spragėsiai ir kola. Paklausiau pardavėjo už kiek čia pernakvoti galėčiau, sako su kondicionieriumi kainuos 6500, be kondicionieriaus 6000. Net nėjau žiūrėti, nes dabar man nereikia, o iš visko sprendžiant, mažai tikėtina, kad bus nors kiek geriau, negu ten kur šiąnakt nakvojau, kur dvigubai pigiau.

Nusprendžiau nebeeiti tuo pajūriu, nes tas apleistas pliažas kažkiek mane nuliūdino, o įdomių žvejų kaimelių perspektyvoje nesimatė. Pasukau kampo nukirsti į tiltą į kitą salą.

Ėjau ėjau ir Marijos bažnyčią priėjau. Žemėlapyje ji užvardinta kaip Chaddy Matha Kovil, pasirodo žodžiu Kovil ne tik hinduistų šventyklas vadina.

Apžiūrėjau kalvarijų kelią, dailios stacijų skulptūros.

Užtaikiau į devintines pamaldas, bet neužtrukau ten, nes dar nesijaučiau pavargęs, dar nebuvo poreikio pasėdėti, pailsėti.

Būtų gerai, jei privažiuotų ledų mašiniukas ar bent ledų dviratis.

Ėjau ėjau kol didelė šventykla pasimatė. Tai Velanam Perunkulam Ammam Kovilas.

Priėjau prie tos didelės šventyklos. Šį sykį jaučiausi šiek tiek pavargęs, tai pasėdėjau čia, pailsėjau.

Pasėdėjęs pavaikščiojau po šventyklą. Čia nereikėjo iki pusės išsirengti, kaip kai kuriose ypatingose šivaitų šventovėse. Žinau, jei ramiai eisi pagal laikrodį apžiūrinėdamas statulas ir altorėlius, nieko neįžeisi, galima ir pafotografuoti, iš pradžių atsiklausius jei yra ko, arba ir neatsiklausius, tik atsargiai, neprisitaikant per ilgai, negalima tik pačių švenčiausių vietelių fotkinti, bet josios vistiek pridengtos būna, kai aukojimas-pudža nevyksta.

Pavaikščiojęs po šventyklą nuėjau toliau visokiais takeliais nukirsdamas kampą į plentą vedantį į tiltą.

Priėjau Kayts salos pakraštį, greičiausiai dar teks paeiti šia sala. Dangus apsiniaukė, lyti ketina, bet aš nebijau, jau nebetikiu, kad mane sulys. Taip ir buvo – kaip apsiniaukė, taip ir atsiniaukė.

Tiltu eiti malonu, saulė nekepina, vėjelis gaivina, nuo pralekiančių mašinų nesunku pasitraukti. Tankiai įrengtos apžvalgos aikštelės. Jose pilna krabų liekanų.

Taip aš atsidūriau Punkudutivu saloje.

Tiltas baigėsi, krante dar viena budistų šventykla.

Kiek paėjus ir induistų.

Priėjau tvorą su edukaciniais piešiniais. Reiškia čia mokykla.

Beeinant keistas dalykas pradėjo darytis – pradėjo graužti ne kojas, o pilvą. Į jį trynėsi vidinė taktinių marškinių kišenė, kurioje powerbanką nešiojausi. Teko jį perdėti į kitą kišenę. Paskui ir telefoną iš išorinės kišenės. Paskui išvis teko pleistrų prisiklijuoti. Kodėl šitaip atsitiko? Matyt be reikalo tuos marškinius vakare išsiskalbiau ir gal be reikalo per stipriai nusiprausiau su muilais. Geriau, kai vidinės siūlės natūraliai suteptos kūno riebalais. Anksčiau, kai eidavau truputį murzinas, negraužė visai.

Priėjau atsišakojimą į Kuričikadu miestelį, nusprendžiau užsukti. Buvau ketinęs niekur neišsukti ir pereiti visą salą. Bet susigriebiau, kad aš ne sportininkas, nesiekiu kuo toliau nueiti. Mano tikslas daugiau įdomių dalykų patirti, o plentu einant nuotykių ar įdomių vaizdų mažiau, nei kaimeliuose. Geriau nespėsiu salos pereiti šiame etape, bet pamatysiu, kaip šia žmonės gyvena, koks čia pajūris. Nors ir ėda nugraužtas vietas, geriau pakentėsiu, pasibastysiu po miestelį, paskui iškart į Džafną važiuosiu, gal dar į penktinį Kolombo autobusą spėsiu, o gal net į tretinį.

Taigi, aš iš tų, kurie suka iš kelio dėl takelio. Bet tikrai, pažiūrėjus į žemėlapį matyti, kuriuo keliu būtų įdomiau eiti – ar AB39 kur nieko nėra, ar pro miestelį, kur daug visokių šventyklų.

Taigi nuėjau Radžos Radžašvario Ambalo Dievo namų kryptim.

Iš pradžių nieko ypatingai įdomaus nebuvo, bet paskui darėsi vis įdomiau ir įdomiau.

Praėjau vieną šventyklą, pafotografavau iš tolo, nesigilindamas.

Priėjau kitą didesnę šventyklą- tai Kaladdy Pilayaar Kovilas.

Šventykla tikrai įspūdinga, originali, daug Ganešo ir dramblių skulptūrų

Po Dramblių šventyklos ėjau ėjau ir kitą didžiulę šventyklą priėjau. Tai Sri Raja Rajeswari Ambal šventykla, kitaip vadinama Kannakai Amman. Jos prieigose namai piligrimams stovi, pačių piligrimų visur pilna – tikrai šventa vieta.

Nusiaviau kaliošus, pasidėjau prie tvoros kuprinę ir skrybėlę ir įėjau vidun atsivėdinti, pailsėti, o svarbiausia – apžiūrėti.

Iš pradžių pasėdėjau kojas parietęs ir pasižvalgiau. Paskui iš lėto pagal laikrodį apėjau patalpas. Su manim pasisveikino protingo veido pagyvenęs brahmanas, pakalbėjom truputį. Sako, kad čia viena svarbesnių hindu šventyklų, su ja susilyginti gali nebent Nainativu salelės Radžamaha Viharaya. Ketinu ten nukakti, bet kitame kelionės etape. Norėjau dar brahmaną paklausinėti kas čia ir kaip, ką reiškia kelios keistos skulptūros su krokodylais ir drambliukais, bet jis turėjo kažkur skubėti, tad likau be paaiškinimo žvalgytis ir dyvytis. Turėčiau daug laiko, palaukčiau pudžos, kai brahmanas grįš, bet ir pats turiu eiti, noriu šiąnakt namo parsirasti.

Palikau šventyklą, nuėjau pakrante iki Manalkaado krematoriumo, bet nieko ypatingo ten nepastebėjau

Priėjau kriauklių kalną.

Praėjau pro dar vieną šv. Antano bažnyčią, žemėlapyje kažkodėl pažymėtą Anthonyar Church. Kas tas Anthonyar, net Gūglas nežino.

Šalia bažnyčios hindu šventykla, galima vienu sykiu keliems dievams pasimelsti.

Užkalbino keli dėdės, pasisveikinau. Vienas jų pašaukė netoli buvusį dviratininką ir liepė jam mane pavežti. Padėkojau, pasakiau, kad nereikia. Dviratininkas po to dar privažiavo, siūlė prisėsti ant bagažinės.

Ėjau ėjau ir į plentą išlindau. Iš čia jau reikia namo važiuoti, užteks šiandien eiti. Išlindau kaip tik prie krautuvėlės, nusipirkau fantos išgerti. Klausiu pardavėjo ar čia stoja autobusai į Džafną. Čia čia, sako.

Nespėjau fantos išgerti, kaip autobusas privažiavo, stabtelėjo sekundei, greitai įšokau. Žmonių prisigrūdę kaip silkių bačkoje. Iš šventų vietų važiuoja, iš kelto iš Nainativu salos, vairuotojas tai patvirtino vėliau.

Stovėjau ant vienos koja priekyje pavydėdamas tiems, kurie važiavo duryse persisvėrę – taip smagiau. Vairuotojas pakvietė įsitaisyti šalia jo ant motoro – kaip gerai. Staigiai lekiam, bet nebaisu – mus saugo Lakšmi altorėlis prie priekinio lango, o vairuotojas dar ir persižegnoja kiekvieną koplytėlę pravažiuodamas.

Greitai lėkėm tiltais ir keliukais. Šri Lankos keleivinių autobusų vairuotojai tikri virtuozai. Atsižvelgiant į vietinio eismo ypatumus, reikia ypatingos reakcijos, sugebėjimo žaibiškai priimti sprendimus. Taip tik karą praėję karininkai sugeba. Tą hipotezę vairuotojas patvirtino gerai kalbėdamas angliškai. Taksistai taip nemoka.

Pagaliau Džafnoje. Autobusų stoty jau kaip namuose jaučiuosi.

Savo vietoje jau stovėjo valstybinis autobusas į Kolombą. Tas pusę penkių išvažiuoja. Užsiėmiau vietą ir dar spėjau kvartalą apibėgti, maisto bei gėrimų užsipirkti, wc apsilankyti.

Kaip ir pereitais kartais autobusas prisigrūdo žmonių, išvažiavom 16:27. Reiškia čia negalima ilgai wc užsisėdėti, reikia anksčiau išvažiavimo vietoj būti.

Išvažinėdami iš Džafnos pravažiavome paminklą parkerio plunksnai. O Kolombe netoli stoties stovi paminklas telefonui. Tokie įdomūs paminklai prie stočių, reikės nufotografuoti.

Prie Vavunijos smarki liūtis pliūptelėjo, bet tai nedaug tesulėtino mūsų važiavimą. Kolombe atsiradau apie pirmą nakties.

Dvidešimt ketvirta diena. Šeštadienis, 2016-10-29

Iš Mount Lavinijos su intercity traukiniu • Tiltu prieš stiprų vėją • Išsukimas į Mandativu salą • Šv Petro bažnyčia ir skeletų krantas • Aplink karinę bazę ir hindu šventyklas • Tuščias kelias per mangroves • Per vandenį bristinom į Kayts salą • Treat ooo beach resort viešbutyje

17 km

Į sekantį savo žygio etapą šį kartą važiuoju ne iš centrinės Kolombo forto stoties, o iš Mount Lavinijos – tai netoli mano namų. Turiu išankstinį bilietą į intercity brangų traukinį. Išvažiuoti turiu 05:10, stotyje atsiradau dar prieš pusvalandį. Bevažiuodamas mačiau budistų eiseną – tokią vietinę mikro pereherą. Tokias eisenas kartą per metus rengia šventyklos, jos gali vykti bet kuriuo paros metu, kol kas neišsiaiškinau sistemos. Procesijoje praėjo nedidelis išpuoštas dramblys, virptelėjau jį pamatęs – reakcija prisimenant susitikimą su drambliais Vilpatu draustinyje.

Stotyje daug žmonių, bet nieko nepardavinėja, gerai, kad vandens iš namų pasiėmiau. Belaukdamas pagalvojau, kad žmonės kito traukinio laukia, gal man reikia į kitą eiti. Čia kaip ir Indijoje, visada reikia pasiklausinėti pareigūnų – visi užrašai gali būti klaidingi. Pasiklausiau darbuotojo – akurat. Perėjau tiltu į antrą kelią, bet matau, kad į trečią traukinys atvažiavo ten išėjau, klausiu mašinisto. Ne, į Jaffną į antrą atvažiuos. Taigi, viskas vyksta stebėtinai tvarkingai.

Tuščias vagonas. Yra keli televizoriai, rodo Mauglį. Dar įlipo keli žmonės, blaškosi po vagoną, ieško kur atsisėsti, nors vietos aiškiai sužymėtos. Atėjo konduktorius susodino. Žiopli tie keleiviai, bet gal taip ir turi būti – nuo seno čia negalima pasitikėti užrašais, reikia pasiklausti. Vagone net rozetės yra, jose net elektros yra, taigi atvažiuosiu 100% pakrautas, tai puiku. Vagonas, žinoma, kondicionuotas, bet saikingai, nešalta. Patogu sėdėti, erdvu, geriau, nei lėktuve, tik kad ekranų rodančių maršrutą nėra. Ši sykį važiuoju be kompo, bandysiu išsiversti smartfonais. Todėl viską sutalpinau į kuprinę, būsiu kokiais 3 kg lengvesnis.

Kolombo Forto stotyje dar spėjau nusipirkti rolsų ir vandens. Matė kad skubu, labai greitai aptarnavo. Paskui kontrolieriai sutikrino, ar visi savo vietose sėdi. Vagone sėdi dar aukštesnės klasės elitas, nei pereitą kartą, kai važiavau naktiniu rezervuotu vagonu. Netgi pagalvėles-branktus kelios mergaitės turėjo. Mano branktai jau purvini, gėda rodyti. Bandžiau skalbti, po to orą pradėjo leisti, reiks naujų ieškotis.

Paskui rodė Juros parką su korejietiskais subtitrais. Anuradhapuroje beveik visi išlipo, kaip visada.

Dar pirmos nėra, o aš jau Džafnos stotyje.

Prieš važiuodamas į ėjimo vietą papietavau valgykloje prie stoties. Ten daug tuktukų stovėjo, paprašiau, kad iki forto nuvežtų. Išvariau vairuotojo draugelį, kuris norėjo kartu važiuoti, parodžiau kur reikia vežti, daviau 150, daugiau neprašė. Nors tik pora kilometrų, bet Kolombe būtų kauliję daugiau. Džafna dar nesugadinta turistų.

Paskutinį kartą prisėdau ant suolelio prieš eiti pradėdamas, kremu nuo saulės susitepiau ir  13:12 pajudėjau tiltu į Mandativu ir Kayts salas.

Autobusų daug važiuoja pirmyn ir atgal, lengva bus į Džafną grįžti.

Saulė kepina, bet vėjas gaivina. Stiprus vėjas, reikia eiti prieš jį, tai šiek tiek sunkina ėjimą.

Neketinu visą laiką eiti plentu, reikia išsukti šonan, ten ką nors įdomaus pamatysiu. Todėl išsukau iš tilto į Mandativu salą.

Ilgai ėjau nauju geru keliu palei mangroves. Mašinų mažai, nereikia nuolat saugotis, atsitraukti praeiti.

Pagaliau priėjau apgyvendintas vietas.

Įsukau prie Šv Petro bažnyčios. Kelias aplink ją neblogas, nors žemėlapiuose nepažymėtas.

Taip nepažymėtu bet geru keliuku nuėjau iki pat jūros. Toliau krantu paėjau.

Keliukas šalia kranto nuvedė mane į karinę bazę. Teko eilinį kartą eiti aplink palei spygliuotą tvorą.

Tvora greitai baigėsi, šventyklą priėjau.

Toliau ėjau aš keleliu ir priėjau dar vieną didesnę šventyklą. Man priartėjus iš jos garsiakalbių pradėjo gražią giesmę transliuoti. Apėjau aplinkui ta proga. Tiktai gal neteisingai, reikėjo pagal laikrodį eiti, o man gavosi atbulai.

Pagal kelių žemėlapį man reikėtų grįžti atgal į tiltą, kuriuo atėjau į Mandativu salą. Bet taip neįdomu, reikia bandyti kaip nors persikelti tiesiai į Allaipidi. Google Earth rodo, kad kažkoks praėjimas yra.

Priėjęs sankryžą pabijojau, kad čia ir vėl atsiremsiu į kokią karinę bazę, bet ne, toliau kelias veda, tą kelią dar tik tiesia.

Visai tuščias kelias veda per kemsynus, niekas nepravažiuoja. Tose mangrovėse daug paukščių mačiau, buvo tokių su dideliais juodais snapais, tik fotografuotis jie nesidavė.

Netrukus paaiškėjo, kodėl niekas nevažiuoja. Atsirėmiau į vandenį.

Ką daryti? Vakarėja, baisiai nesinori toli grįžti atgal, niekas nepaveš čia. Bandysiu perbristi tą kliūtį. Susikišau daiktus į šiukšliamaišį, kurį nuo lietaus buvau pasiėmęs, nusirengiau ir prabridau įsikibdamas į povandeninį rąstą.

Bjauru buvo bristi, visur slidu, glitu. Tik bebrisdamas prisiminiau, kad čia krokodilų gali būti tose mangrovėse. Gerai, kad nebuvo labai gilu, tik iki bambos tesušlapau.

Išsigręžęs ir apsirengęs einu toliau ir galvoju – jei dar tokią kliūtį prieisiu, ką reiks daryti? Nejaugi teks likti įkalintam nakčiai tame ruože, nes atgal bristi visai nebenoriu. Bet tektų, jeigu ką. Pamaniau, kad gerai būtų turėti kokį droną, paskristi priekin, pasižvalgyti.

Bet daugiau bristi ar plaukti nebereikėjo, sėkmingai išlindau į Allaipidi miestelį Kayts saloje.

Pirmiausia praėjau hindu šventyklą, paskui katalikų bažnyčią.

Ar yra čia koks viešbutis, klausinėju sutiktų žmonių. Sako, kad yra.

Priėjau kryžkelę ir nesugalvoju kur eiti toliau. Į kairę viešbučio ieškoti, ar į dešinę, į plentą, autobuso Džafnon gaudyti.

Sustojo tuktukas, kur vežti, klausia. Kažin, koks tas viešbutis čia yra, klausiu. Galima sužinoti, sako, čia pat prie įvažiavimo į plentą yra to viešbučio plakatas, jame telefonai nurodyti, galima pasiskambinti, pasiklausinėti. Taip ir padarėm. Paskambinau, sako yra kondicionuotas kambarys už 3500. Dar paklausiau vairuotojo už kiek į Džafną nuvežtų, jei man tas viešbutis nepatiktų. Už 200 sako. Netoli tenutolau nuo didmiesčio šiandien.

Viešbutis Treat ooo beach resort hotel pasirodė visai geras. Dar turėjo man ir nekondicionuotą kambarį už 3000 su vaizdu į jūrą. Super, čia lieku nakvoti.

Viešbutyje nėra nei baro, nei virtuvės, gerai, kad nors vandens geriamo turėjo. Kai paprašiau, davė man ir rankšluostį ir dar vieną paklodę užsiklojimui (vietiniai miega be kaldrų), net wi-fi įjungė.

Belaukdamas kol įjungs wifi pasigrožėjau vakaro prietema iš balkono. Ne aš vienas čia buvau, dar vietinio jaunimo buvo, matyt iš Džafnos atvažiavo savaitgalio kurorte praleisti. Čia yra ir gulbinis vandens dviratis, ir baidarės.

Prieš eidamas gulti išsiskalbiau savo kariškus marškinius, Ne dėl to, kad jie tokie jau baisiai nešvarūs, o dėl to, kad patikrinčiau, ar tikrai spės išdžiūti per naktį. Išdžiūvo.

Dvidešimt trečia diena. Sekmadienis, 2016-10-23

Dar viena nakvynė su rupūže • Nuostabi tamilų muzika • Tuktukistai nesupranta manęs • Kaimo keliukais į žvejų kaimelį • Pakrante per jūros putas • Pigūs pietūs karininkų valgykloje • Didmiesčio prieigos • Tikėjimo žodžio bažnyčioje • Perkūnas gąsdina, bet nelyja • Žvejų uosto promenada • Džafnos fortas • Eksperimentas valgykloje • Grįžimas namo ilgu keliu

27,4 km

Atsibudau penktą gerai išsimiegojęs. Pažadino nuostabi giesmė iš hindu šventyklos netoliese. Kuo toliau tuo labiau patinka tamilų muzika. Sinhalų muzika (šiuolaikinė) per daug sueuropinta, primena lietuvišką popsą, o tamilų muzika (šiuolaikinė ir senoviška) melodinga, egzotiška, paslaptinga. Yra ir sinhalų tradicinė senoviška muzika, tik ją retai kur išgirsi.

Kol giesmių pasiklausiau, kol atsikėliau, nusiprausiau, susiruošiau – jau ir šešios. Gerai angliškai kalbančio vadybininko nebuvo, bandžiau susitarti su budinčiu berniuku, kad iškviestų man taksi iki Manaro haivėjaus kryžkelės. Jis ilgai bandė išsiaiškinti kur aš noriu važiuoti. Sakau nevark, nebandyk suprasti, aš pats vairuotojui rodysiu kelią, bus kokie 6-7 km. Pagaliau pradėjo skambinėti savo pažįstamiems vairuotojams, sako greitai atvažiuos. Aš pasakiau, kad lauksiu 5 minutes, po to eisiu į kelią gal kokį autobusą pasigausiu.

Palaukęs 10 minučių išėjau. Stoviu vienas autobusų stotelėje. Keli autobusai prašvilpė pro mane – tie tolimesnių reisų, mažose stotelėse nestoja. Bet kai aš autobusais važiuoju, tie stojinėja kas kelis žingsnius žmonių paimti. Visada taip su manimi – ir eilė kurioje atsistoju nustoja judėjusi, ir kiti Merfio dėsniai veikia. Jau seniai dėl to nebepergyvenu. Bandžiau patranzuoti, bet tik keli dviračiai tepravažiavo, būtų bent motoroleriai buvę.

Pagaliau privažiavo tuktukas. Matyt tas pats, kurį viešbučio berniukas buvo užsakęs. Vairuotojas ilgai bandė suprasti kur mane reikia vežti. Kad būtų paprasčiau, pasakiau, kad iš pradžių vežtų į autobusų stotį. Kai ją privažiavom, pasakiau, kad toliau važiuotų B76 keliu iki galo, iki kryžkelės. Vairuotojas ilgai kraipė galvą, paskui paskambino savo vaikui, tas mokykloje anglų kalbos mokosi, kad išsiaiškintų, ko man reikia. Tai nepadėjo. Teko ženklais rodyti, kad važiuotų kur rodau nesukdamas galvos, parodysiu kur sustoti. Šiaip ne taip suprato ir toliau pajudėjom. Žinoma, nereikia durninti vietinių, aš pats kaltas kad vis dar neišmokau tamiliškai susišnekėti.

Prieš pradėdamas eiti prisėdau ant įspūdingų kėdžių kryžkelės krautuvėlėje kolos įkalti.

Daugiau įspūdingų kėdžių nebuvo, tad nufotografavau kokius gerus daiktus ten pardavinėja.

Dar nufotografavau savo nakvynės vietos vizitinę kortelę. kad galėčiau ją išmesti, kad nesinešiočiau papildomo svorio.

Pirmyn į kelią. Turėčiau prieiti Džafnos didmiestį šiandien, bet jei neprieisiu, nieko tokio.

Prie šulinio pasisveikinau su bachūrėliais, tie vandenį namo veža.

Pasukau prie šventyklos keleliu į šoną. Nusibodo plentu eiti, pralekiančių mašinų keravotis, kilometrinius stulpus skaičiuoti.

Pagaliau priėjau prie vandenyno. Koks ten vandenynas, Platelių ežere didesnės bangos būna. Palko įlankoje bangas blokuoja Adomo takas ir visokios tai salos bei salelės.

Bangų nėra, bet užtat putų prinešė. Baltų, kaip pienas.

Taip beeidamas pakrante į krūmus atsirėmiau. Nusprendžiau nesukti atgal, o vandeniu pabristi. Teisingai nusprendžiau, už krūmų neblogas krantas buvo, tiesa, negyvenamas visai. Tuo pačiu patikrinsiu, ar ilgas kojų mirkymas neturės įtakos tolesniam ėjimui (neturėjo).

Nusibodo vandeniu bristi. pasukau į krantą. Atsisėdęs ant kelmelio nušluosčiau kojas drėgnomis servetėlėmis kūdikiams. Jos geresnės už tas spirituotas, kažkokio aliejaus turi, tas gerai kojas sutepa, trintį mažina.

Per šabakštynus išlindau į smėlio keliuką. Šį kartą pavyko nesusibraižyti.

Dažnai tenka apeidinėti karines bazes palei spygliuotos vielos tvorą. Pamačiau kelis gandrus, lygiai tokius, kaip Lietuvoje bevarlinėjančius. Bet kai nusitaikiau fotografuoti jie nuskrido. Baikštūs čia gandrai.

Išalkau, be pusryčių šiandien dar. Tam turiu gerų Jumbo riešutėlių. Superinis dalykas, sudozuoti po tiek, kiek reikia vienam kartui – lygiai 18 gramų – nei per daug, nei per mažai. Galima einant kramsnoti.

Čia suveikė Merfio dėsnis, kaip ir turi būti. Suvalgęs riešutėlius priėjau gerą valgyklą. Ji stovi prieš kareivines, skirta karininkams, bet tinka ir kitiems žmonėms. Ten man davė arbatos ir saldžių blynų. Jaunas karininkas prisėdo šalia ir šnekino. Išsiaiškinęs kas aš toks ir ko čia atsibasčiau davė kelis gerus patarimus, ką čia galima įdomaus pamatyti. Pasiūlė visokios pagalbos, tik kad nereikia nieko man. Keliaujant po Indiją ir Šri Lanką visada malonu bendrauti su uniformuotais pareigūnais. Nevariau Dievo į medį, nefotografavau kareivių ir kareivinių. Nors tie tai gražiai atrodė – vieni pilnai ekipiruoti su šalmais, kiti pasipuošę su kokardomis, gal kokį paradą repetuoja. Karininkai valgykloje žaidė šaškėmis tokį vietinį sprigtinį žaidimą, sudėtingesnį už Čiapajevą, dar pagalvoti reikia, kaip kokiam bilijarde.

Už pietus sumokėjau 97 rupijas, bus du litu. Trys blynai, arbata, dar limonado buteliukas – pigumėlis.

Pasibastęs kaimo keliukais grįžau į plentą.

Priėjau geležinkelį. Galima būtų paeiti žuoliais porą kilometrų iki Čundukulio, bet toks ėjimas labiau išvargina, be to dar prisivaikščiosiu geležinkeliu, kai eisiu pietvakarine Šri Lankos pakrante. Taigi, tęsiu kelionę plentu.

Artėjant prie Džafnos pradeda jaustis didmiestis. Daug mašinų, dideli reklaminiai plakatai, pramoninės zonos, cemento dulkės, kanalizacijos smarvė…

Priėjau bažnyčią, žmonės prie jos būriuojasi. Nuostabu, turėsiu kur pailsėti pavėsyje, bo saulė ne juokais užkepino.

Įeinu į bažnyčią, žiū – čia gi Tikėjimo Žodis. Turėtų būti linksma, tačiau linksmoji dalis baigėsi, visi jau skirstosi. Atsisėdau prie durų, visi praeidami ranką man paspaudžia.

Jei reikėtų, čia ir nakvynę susirasčiau, ir draugų. Bet nereikia, šiandien į Džafną ir namo vakariniu autobusu. Nelaukiau, kol manim susidomės pastorius, truputį pailsėjęs patraukiau toliau.

Ilgai ėjęs miesto prieigomis pagaliau pasiekiau oficialią Džafnos ribą. Nusiselfinau ta proga. Gavosi atbulai.

Nufotkinau teisingai po to. Tarp kitko, sinhališkai miesto pavadinimas skaitosi Japanaja, tamiliškų kringelių dar neišmokau skaityti.

Vėl išsukau iš plento į keliuką, nes pavargau mašinų saugotis ir jų išmetamom dujom kvėpuoti.

Už geležinkelio iš kažkur toliau esančios šventyklos tamiliškos giesmės garsai atsklido. Galėčiau klausytis ir klausytis.

Ėjau ėjau kol vandenyną priėjau. Koks ten vandenynas, įlanka ir tiek. Pasėdėjau tuščiame žuvų turgelyje, žuvų kvapo prisiuosčiau, pailsėjau, su karvėm pakalbėjau.

Dangus visai apsiniaukė, perkūnija sugriaudėjo, turbūt tuoj užklups liūtis. Lai lyja, čia lietaus trūksta šiuose sausuose kraštuose.

Lietaus nesulaukiau, griaustinis tik pagąsdino.

Beach road priėjau nuostabią hindu šventyklą. Pasigrožėjau dievais.

Ant gatvės džiovinami tinklai man sako, kad artėju prie žvejų uosto.

Vėl priėjau jūrą. Dabar toli eisiu vaizdingu pakrantės keliu, tiesiog promenada.

Praėjau pro daugiaaukščius socialinius būstus karo nuskriaustiems

Pagaliau priėjau Džafnos fortą – tai jau pats miesto centras. Metų pradžioje, kai čia buvau savo darbuotojo vestuvėse, palaipiojau po forto sienas, pasigrožėjau saulėlydžiu. Dar ne iki galo tas fortas atstatytas, bet tam skirti pinigai jau išnaudoti. Šį kartą neužsukau į fortą, pro šalį praėjau.

Tarp forto ir jūros gražus vingiuotas raudonų plytų kelias.

Nuėjau gražiu vingiuotu raudonų plytų keliu iki pat tilto vedančio į salas ir ten baigiau šios dienos ėjimą. Grįšiu čia kitą savaitę. O dabar reikia iki stoties nusigauti, autobusą namo susirasti. Netoli, kojos neskauda, apsieisiu be taksi.

Pakeliui užsukau į veikiantį žuvų turgų. Tas matyt visą laiką dirba.

Užėjus už forto yra didelis laukas kur chaotiškai išsimėtę privatūs autobusai. Yra ir pigių senų griuvenų, ir prašmatnių dviaukščių. Daug autobusų į Kolombą važiuoja. Paklausiau vieno vairuotojo kada artimiausias išvyksta, tas sako, kad čia visi naktiniai reisai, anksčiau aštuntos vakaro niekas neišvažiuos. O dar tik po trijų. Nueisiu į centrinę autobusų stotį, ten turėtų anksčiau išvežti, pereitą sykį po penkių išvažiavau, patogiai ir greitai į Kolombą parlėkiau.

Užtat šnapsinės dirba be pertraukos. Jei nusipirkčiau skardinėlę alaus, klausiu pardavėjo, galėčiau čia vietoje išgerti? Ne, negalima.

Vis dėl to norisi atšvęsti tą svarbų nueitą kelio etapą, todėl nusipirkęs skardinėlę nusinešiau į šalia esančią valgyklą. Paprašiau užkandos, vandens ir stiklinę. Įsipyliau į stiklinę alaus, skardinėlę paslėpiau, kad nesimatytų.

Užkandžiauju ir gurkšnoju alų. Ne todėl, kad pijokas, o eksperimento dėlei – prisikabins prie manęs ar ne. Neprisikabino, nieko nesakė, nors, kaip čia būna, visi atsisukę žiūrėjo, ką darau. Neskanu taip pasirodė gerti kažkaip pusiau slapčia, be kompanijos. Paeksperimentavau ir tiek, kitą sykį alaus nebepirksiu.

Priėjau centrinį spalvingą miesto turgų. Jame ir šventykla yra.

Centrinė stotis jau čia pat. Dar praėjau mikriukų stotį, bet tie netoli tevažiuoja.

Džafnos centrinė valdiškų raudonų autobusų stotis chaotiška, kaip ir Manare, nėra sužymėtos kryptys. Bet autobusai stovi savo įprastose vietose, nereikia po visą stotį klaidžioti (tik pirmą kartą, kol neišsiaiškini kas ir kur). Radau autobusą į Kolombą, tas po pusvalandžio išvažiuoja. Dar spėjau į wc suvaikščioti, persirengti, vandens, limonado, vaisių kelionei nusipirkti.

Autobusas turėjo pusė penkių išvažiuoti, pajudėjom net 16:29, paprastai kiek vėliau išvyksta, nei sako. Bet žmonių prisigrūdo, vairuotojas nusprendė nebelaukti. Arba jo laikrodis skubėjo.

Pravažiavom Kilinočį, paskutinę tamilų tigrų citadelę. Ten toks didelis įdomus paminklas karui, toks modernistinis. Nespėjau nufotografuoti, reiks kitą kartą nepamiršti.

Važiavom ne pro Anuradapurą ir Putalamą, kaip anksčiau ar iš Manaro, o aplinkui pro Dambulą ir Kurunegalą. Vis tiek pirmą valandą jau buvom Petoje. Dar 20 minučių buvom pusiaukelėj pavalgyti sustoję.

Šitas kelionės etapas man patiko. Nepervargau, kojos visai sveikos, nenutrintos. Reikia neviršyti 30 kilometrų per dieną, dažnai ilsėtis. Stengsiuosi ir toliau taip daryti.

Dvidešimt antra diena. Šeštadienis, 2016-10-22

Naktis šaltame vagone rezervuotoje vietoje • Vietinis elitas mėgsta šaltį • Liūčių sezono pradžia • Vėl Čavakačeryje • Pusryčiai Pooneryne • Tiltas į pusiasalį • Varnų girdymas •  Ir vėl į Čavakačerį • Ramunių namuose • Miestelio tyrinėjimas

23,4 km

Iki šiol keliavau aplink Šri Lanką be rezervacijų, nepirkdavau išankstinių bilietų, nerezervuodavau viešbučių anksčiau, nei tą pačią dieną. Taip geriau, nes nežinai, kur kelias nuves, kur nakvoti reikės, iš kur važiuoti teks. Tačiau nusigavimas į paskutinius du etapus ilgai stovint traukiny man pradėjo nebepatikti. Prieš einant iki išsekimo dar vargti stovint… nusipelniau gyventi geriau. Todėl tolimiems etapams aplink Džafną ir toliau į rytus nuo šio etapo pradedu pirkinėti bilietus iš anksto. Prieš savaitę pavyko gauti sėdimą vietą į naktinį traukinį, dar po savaitės važiuosiu intercity ekspresu – gavau ten paskutinį bilietą.

Turint bilietą nereikia anksti būti stotyje, galima atsirasti prieš pat traukiniui išvažiuojant, todėl neskubėdamas baigiau darbus ir 20:30 jau sėdėjau šaltame kondicionuotame pirmos klasės vagone. Visos vietos užimtos, sėdi pasiturintys šrilankiečiai, bilietas jau virš 1000 rupijų kainuoja į tokią prabangią vietą.

Šalta vagone, geriau nebūtų to kondicionieriaus. Bet vietiniam elitui kuo šalčiau, tuo prabangiau. Patys dreba apsikloję kuo turi, peršala, čiaudėja, kosėja, bet jei kas išjungtų kondicionierių, užprotestuotų, lieptų atgal įjungti.

Gerai, kad turiu kelis marškinius, susivilkau vienas ant kito, dar sarongu apsivyniojau, taip galėjau pakelti tą +20°C  šaltį. O mano kaimynas prie lango sėdėjęs neturėjo kuo apsisiausti, kas kelios minutės vis prašydavo išleisti eiti į tamburą pasišildyti, trukdė man užmigti. Gerai, kad išlipo Anuradhapuroje, dar gerą kelio galą galėjau išsidrėbęs per dvi sėdynes bandyti atsipalaiduoti ir pasnausiti, kas nelabai sekėsi.

Dar vienas prabangaus vagono europietiškumas – nėra jokių pardavėjų, muzikantų, ubagų. Neįleidžia jų į kondicionuotą uždarą vagoną. Todėl važiuojant pirma klase reikia nepamiršti apsirūpinti vandeniu ir užkanda. O prastesnės klasės vagone visada gausi vandens, limonado, kavos ar arbatos, wada pyragėlių, traškėsių, kokių nors vaisių. Rinkčiausi žemesnę klasę, tik kad sėdėjimo vieta būtų garantuota.

Švisti pradėjo jau Džafnos prieigose. Pravažiavus garsųjį Dramblių taką (Elephant Pass Causeway) traukinys pradėjo stojinėti kas kelios minutės kiekvienoje stotelėje. Tai mane sudomino. Pereitą etapą baiginėdamas, į Džafną važiuodamas iš Puneryno persėdau Čavakačeryje – tai toks lyg autobusų mazgas, kur susikerta keliai į visas pusiasalio kryptis. Gal ir dabar nėr ko man važiuoti iki pat Džafnos, dar iš ten turėsiu į autobusų stotį belstis (netoli, tiesa), geriau išlipsiu Chavakachcheri stotyje, ten ir autobusų stotis šalia, o pro ten turėtų autobusai į Manarą pravažiuoti.

Pravažiavom smarkų lietų. Besirūpinant kaip čia man reikės eiti nesušlapus pralenkėm tą debesį. Čavakačeryje jau nelijo. Rudens musonų pradžioje lietūs trumpi (nors gali ir smarkūs būti), kur nors pralauksiu kelias minutes. Blogiau, jei bučiau užkluptas kur nors dykynėje, kur nėra medžių, bet tada viską į maišelį įvilkčiau ir eičiau sau šlapias. Jau 22 dienas einu, bet ant lietaus dar neužsiroviau. Laikas jau būtų.

Prieš pat šešias išlipau Čavakačeryje, persirengiau žygio apranga ir nuėjau prie tuktukų, dėl viso pikto sužinoti už kiek mane į Puneryną nuvežtų. Tuktukistai nesuprato ko noriu, tiek toli su taksi čia niekas nevažiuoja. Pasiūlė nuvežti į autobusų stotį už 100 Rs (kas yr apie €0,6). Ten bus tik koks 100 metrų, bet pasivažinėjau truputėlį.

Čavakačerio autobusų stotyje tuščia, bet keli diedukai sėdėjo, pakalbėjau su jais. Žinau, kad visų pirma reikia išsiaiškinti kokioje vietoje autobuso laukti, nes man reikiama kryptimi važiuojantys tranzitiniai autobusai gali stoti visai ne pačioje stotyje, o kažkur šalia (kaip yra buvę Putalame). Buvau nuramintas, kad Manaro autobusai (iki Puneryno daugiasiai jie veža) sustoja pačioje stotyje, nepravažiuoja pro šalį.

Neilgai palaukus autobusas atvažiavo, Šri Lankoje retai reikia ilgai autobusų laukti (išimtis iš Mankulamo į Velankulamą pereitame etape, bet ta trasa nauja, visuomeninio transporto dar neįsisavinta, žmonės dar nepratę ja važiuoti).

Važiuoju tomis vietomis, kurias šiandien turėsiu praeiti. Tai man nelabai patinka, bet turi ir privalumų – galima nusižiūrėti vieteles poilsiui. keletą tokių užfiksavau.

Išlipiau Pooneryn junction – pereito etapo baigimo vietoje. Ką tik čia būta lietaus.

Prieš pradėdamas eiti papusryčiavau. Parodžiau, kad noriu rolso prie arbatos. Prikrovė visą bliūdą, man tik vieno reikia. Bet žinau, kaip čia daro – atneša daug, bet teisingai suskaičiuoja kiek suvalgei – už tiek ir mokėsi. Aš susigundžiau dviem skirtingais rolsais.

Iš pradžių buvo kilusi mintis eiti Kavatarimunai pusiasaliu iki Kalumnai iškyšulio, paskui kaip nors persikelti į Mandativu salą, ar į Džafnos uostą. Bet per daug rizikos užstrigti vakare iškyšulyje, kažin ar gausiu valtį, kažin ar rasiu kur pasislėpti nuo lietaus ilgame kelyje negyvenama vietove. Pasirinkau ne tokį ekstremalų kelią A32 plentu kartais užsukant į pakrantę.

Pajudėjau lygiai septintą. Dangus smarkiai aptrauktas, tolumoj griaudi, galiu į liūtį pakliūti. Čia daug namų, rasiu kur pasislėpti.

Dangus griaudėjo, vis grasinosi mane sušlapinti, bet tik pagąsdino. Jei būčiau valanda anksčiau čia atsiradęs, būčiau turėjęs slėptis nuo lietaus.

Prieš ilgą kelią tiltu sustojau kolos atsigerti.

Priėjau tiltą į pusiasalį. Iš tikrųjų tai ne tiltas, o pylimas toksai.

Mašinos greitai lekia tuo pylimu, bet nebaisu. Kelias platus, posūkių nėra, spėju ant pakelės akmenų šonan pažengti pamatęs ką nors atvažiuojant iš priekio. Beveik kiekviena mašina pypteli mane pamačiusi, sveikinasi.

Tiltas-pylimas naujas, modernus. Vidury tilto įrengta apžvalgos aikštelė. Gera vieta poilsiui. Ten besėdint privažiavo motociklistas ir nusifotografavo su manim.

Toliau pylimas trumpam pavirto į tiltą, ten dar viena apžvalgos aikštelė.

Ėjau ėjau ir tilto galą priėjau. Malonu buvo juo eiti, kai saulė nekepino.

Išsukau šonan truputį krantu prasieiti. Krante pilna valčių, bet žvejų nėra.

Ėjau ėjau, kol priėjau pirmą didelę kryžkelę. Dangus seniai pragiedrėjo, pasidarė baisiai karšta, nepučia gaivinantis vėjas. Užteks vargti, reikia vietą apsistojimui rasti. Klausinėju visų, ar yra čia kokie svečių namai, niekas nežino.

Kryžkelėje atsišakoja kelias į tą patį Čavakačerį, kur šįryt traukiniu atvažiavau. Ten stovi tuktukas. Klausiu vairuotojo, ar yra hotelis Čavakačeryje – ne tas, kur valgyti duoda, bet tas, kur pernakvoti galima. Nežino. Jaunesni bachūriukai netoli stovėjo, jie suprato, ko aš noriu, sako, kad yra ten svečių namai, nereiks iki Džafnos važiuoti. Paprašiau, kad paaiškintų tai vairuotojui. Tas atseit viską suprato, sako, kad nuveš mane į svečių namus už 250.

Važiuojam asfalto likučiais – labai jau prastas keliukas, nors rimti autobusai juo į Manarą kursuoja. Nuvežė į Čavakačerį, sustojo prie valgyklos, atvežiau, sako. Jis taip ir nesuprato, ko man reikėjo, nors berniukai paaiškino. Hotel pas tamilus valgykla. Guest house – viešbutis. Rooms – viešnamis. Pastarųjų žodžių vairuotojas nesuprato. Jau ruošiausi išlipti ir pats susirasti kur nakvoti, bet čia pribėgo pagelbėti toks inteligentiškai atrodantis vyrukas, jis iškart suprato, ko noriu. Sako, nėra čia gerų viešbučių, reikia į Jaffną važiuoti. Man ir nereikia gero, sakau, tik permiegojimui. Tada, sako, čia yra toks gesthausas važiuojant į Džafną, jei nepatiks, galėsiu toliau važiuoti. Paaiškino vairuotojui, tas dar pavežė trejetą kilometrų. Sumokėjau jam 300, galvojau, kad pradės burbėti (sumoj vos ne 7 km gavosi), bet jam užteko. Vis tik nesugadintas dar čia kraštas.

Taip atsidūriau Daisy Villa svečių namuose. Kažkur tarp šventyklos ir kolonėlės.

Viešbučio vadybininkas nustebo mane pamatęs, retai kas nors čia užsuka. Bet viskas tvarkinga, švaru, išblizginta. Man be kondicionieriaus, jei galima, paprašiau kambario. Gavau už 3,000. Visai neblogas už tokią kainą. Net wifi veikia. Tik vanduo duše nebėga. Tik televizorius nerodo. Bet iš pradžių nugriuvau pamiegoti, nes naktis bemiegė buvo, nežiūrint į rezervuotą sėdimą vietą.

Nusiprausiau vandeniu iš krano, puikiai pamiegojau porą valandų, reikia keltis, miestelio apžiūrėti, dar ne vakaras. Nusprendžiau iki Čavakačerio centro tuktuku važiuoti, paskui tuos tris kilometrus grįšiu pėsčias apžiūrinėdamas istorines-revoliucines vietas. Viešbučio menedžeris ruošėsi pažįstamam tuktukistui skambinti, bet aš pastebėjau motociklą kieme, ir nujausdamas, kad taksi kokią valandą laukti reikės, pasiūliau nuvežti mane motociklu, sumokėsiu, kaip už taksi. Vadybininkas sutiko.

Paplepėjom bevažiuodami. Sako, to ramunių vilos viešbučio savininkas yra olandas, todėl čia viskas taip tvarkinga.

Toliau iki pat sutemų vaikščiojau po Čavakačerį. Kas galėjo pagalvoti, kad tris kartus teks apsilankyti šiame miestelyje per šią savaitę. Pirmus du tik trumpam užsukau, dabar ta vieta nusipelnė išsamesnio ištyrinėjimo.

Grįžęs paprašiau, kad vandenį duše pajungtų, kad televizorių sutaisytų, kad duotų kuo užsikloti. Viskas buvo padaryta per kelias minutes. Superinis servisas, rekomenduoju tą ramunių vilą, bet kas važiuos į šį užkampį…

Prieš miegą įtryniau vienos kojos padą Samahan tepalu, skirtu sąnariams. Patikrinsiu, ar ta koja geriau pailsės, ar mažiau jausis tas ilgo ėjimo mausmas. Ryte abu padus vienodai švelniai maudė, reiškia, tepalas toje vietoje neveiksmingas.

Dvidešimt pirma diena. Pirmadienis, 2016-10-17

Nakvynė su rupūže • Ilgas ir baisus džiunglių kelias • Susitikimai su kariškiais • Slaptų objektų fotografavimas • Kuria plento puse geriau eiti? • Surūgusi kokakola • Punerynas-Čavakačeris-Džafna • Greitas parlėkimas namo

32,4 km

Atsibudau penktą, man nereikia žadintuvo. Nusiprausiau sūriu vandeniu iš bačkos – gėlą vandenį čia taupo, jis atvežamas iš toli.

Kai susiruošiau eiti, pasibeldė kunigėlis, jis irgi jau atsikėlęs, ruošiasi ankstyvosioms mišioms. Padėkojau už tikrai didelį svetingumą.

Dar nėra šešių, aš jau kelyje mėgaujuosi ryto gaivumu.

Beeidamas takeliais šiaurės kryptimi pagalvojau, kad gal nereikia bandyti apeidinėti pusiasalio, nepavyks greičiausiai, teks toli atgal grįžti. Pasukau į vakarus, ten džiunglių kelias į Džafnos plentą.

Sutikau sportininkus lakstančius su Šri Lankos rinktinės treningais. Tai karininkai. Jie paklausinėjo ką čia darau, kur nakvojau. Užsiplepėjęs su jais nepažiūrėjau į žemėlapį ir nuėjau kelis šimtus metrų ne ten – neįsukau į džiunglių kelią, kai reikėjo. Teko grįžti ir vėl pasisveikinti su sportuojančiais karininkais. Kaip žinodamas krautuvėlėje užsipirkau daug vandens, paskui ilgai nebuvo tokios galimybės.

Džiunglių kelias ilgas, kokie 8 km bus, gal daugiau. Juo niekas nevažinėja, tik kariškiai. Nėra stotelių, suolelių. Pavargus teko ant žemės pakelėj sėsti pailsėti. Bijojau, kad į kelnes vabalų neprilįstų. Kelias smėlėtas, apsimoviau kojines, dėl to smėlis kojų nenugraužė.

Džiunglės tikros, tankios, ne šabakštynai Wilpatu draustinyje. Pakelės tankumynuose traška šakos, nuolat kažkas krebžda, šiugžda, nejaugi vėl teks su drambliais susitikti. Vakar kunigas sakė, kad kartais drambliai naktimis užklysta į Veravilo miestelį. Bet dabar vėlyvas rytas, sutikti dramblius tikimybė maža. Ir drambliašūdžių čia niekur nematau, jų pilna buvo Wilpatu šabakštynuose. Šakas traškina beždžionės, tikriausiai. Jų čia daug.

Džiunglių viduryje priėjau karinį objektą su didelėmis antenomis. Sargybinis išbėgo ir ženklais parodė, kad fotografuoti negalima. Jau buvau porą kadrų padaręs. Paskui perkėlinėjant nuotraukas į kompą, beveik visi šios dienos kadrai dėl mano žioplumo išsitrynė, teko atstatinėti SD. Beveik viską atstatyti pavyko, tik tie militariniai ir tolesni džiunglių kelio kadrai (>3 val. ėjimo) liko sugadinti. Stebuklai.

Išlendant iš džiunglių pasitiko automatais ginkluoti kareiviai, mandagiai pakalbėjom.

Baigėsi neramus ėjimas džiunglėmis, toliau ilgas ėjimas plento asfaltu. Kojos stebėtinai gerai atlaiko tą ilgą ėjimą, pereitą sykį pūslės, nuospaudos ir mazoliai atsirado po mažiau kilometrų. Matyt tai todėl, kad dažnai ilsiuosi, gaivinu padus drėgnom servetėlėm. Dar toli eiti, dar gali nutrinti, todėl apsiaviau kitas kojines, sportines. Pirmas dvi dienas ėjau visai be kojinių.

Privažiavo džipas su kareiviais, išlipęs karininkas paklausinėjo kaip man sekasi eiti. Pasiūlė atvežti vandens ir maisto, sako dar mažiausiai 5 kilometrus nebus kur nusipirkti. Padėkojau, pasakiau, kad visko turiu. Vandens dar kokį pusantro litro ir riešutėlių, užtektų visai dienai.

Paskambino kunigas, sako pas jį kareiviai buvo atėję, apie mane klausinėjo. Puiku, kuo daugiau apie mane visi žinos, tuo geriau. Visoje kelionėje sutikti kariškiai man paliko gerą įspūdį – mandagūs, paslaugūs, angliškai gerai kalba. Jei bus kokia bėda, galėsiu jų pagalbos prašyti. Bet nebus bėdų, Šri Lanka nuostabi šalis vienišam keliautojui.

Ką gi, vėl ilgas ėjimas plentu, vėl kilometrų stulpus skaičiuoju. Kuria kelio puse geriau eiti? Kaimo keliukais einu ten, kur šešėliai nuo palmių. Plentu einu visaip. Neatrodo, kad čia būtų kažkokios taisyklės, kuria puse pėstiesiems eiti – karvės, ožkos, šuneliai ir kiti žmonės visaip vaikšto. Eismas Šri Lankoje kairiapusis, jei einu kaire kelio puse, nematau, kas iš nugaros atvažiuoja. Bet nereikia matyti, mašinos visada pypsi, išgirdęs pažengiu šonan. Einant dešine kelio puse nereikia atgal sukinėtis, iš tolo matosi, kad atvažiuoja, kad reikia pasitraukti. Tik dideli sunkvežimiai ar autobusai iš priekio atlėkdami stiprią oro bangą sukelia, kažkaip baisu. Yra viena priežastis einant plentu kaitalioti kelio puses – pakraštys truputį nuolydus, kojos žengia nesimtriškai, o simetrija ilgame ėjime svarbus dalykas, kitaip būtinai pūslės atsiras.

Pagaliau priėjau krautuvėlę, paprašiau ko nors šalto atsigerti. Čia nėra šaldytuvo, gavau šiltos fantos, ir tai gerai. Šaltą vandenį skaniau gerti, bet troškulį geriau malšina šiltas – tokį atradimą padariau bekeliaudamas.

Ėjau ėjau ir Pooneryno kryžkelę priėjau. Užteks šiandien eiti, reikia iš čia Džafnon važiuoti, o ten kokio naktinio autobuso Kolomban ieškotis.

Kryžkelėje daug valgyklų, parduotuvių, žmonių daug slampinėja. Klausiu vieno, ar čia reikia autobusą į Jaffną gaudyti. Čia, sako, tik į pačią Džafną tuoj nebus, tuoj turi būti į Point Pedrą, Chavakachcheryje reikės persėsti. Į Čavakačerį, tai į Čevakačerį, su persėdimais įdomiau keliauti. Nei minutės nepalaukus atvažiavo autobusas, visuomeninis transportas Šri Lankoje idealus.

Čavakačeryje nebuvo laiko net apsižvalgyti, ten jau stovėjo autobusas į Džafną, įšokau ir iškart pajudėjom.

Džafna didelis miestas, jaučiasi didmiesčio šurmulys. Galvojau pirma paslampinėsiu po autobusų stotis (kaip ir visur didesniuose Šri Lankos miestuose, čia yra raudonų autobusų stotis (valdiškų) ir mėlynų autobusų stotis (privačių), dar, sako, yra speciali naktinių komfortiškų kondicionuotų autobusų stotis, kažkur toliau). Kadangi mane atvežė į raudonų autobusų stotį, čia ir pradėjau apsižvalgyti. Iškart radau autobusą į Kolombą, važiuojantį iš atkampios Karainagaro salos, tikiuosi ją pereiti kažkada. Kada pajudėsit, kalusiu šoferio. Po 15 minučių, sako. Kada būsit vietoj? Kokią antrą nakties, sako. Ne ką ilgiau gaunasi, nei iš Manaro, iš kur jau tris kartus autobusais namo važiavau. Užsiėmiau vietą (pasidėjau kuprinę) ir pabandžiau dar nueiti į mėlynų autobusų stotį, bet pamačiau, kad eiti gaunasi toli, nespėsiu, tad grįžau dar pakeliui šilto vandens bambalį prigriebęs. Gal kitur ir laukė koks geresnis ar greitesnis autobusas, bet vargu ar daug geresnis ir daug greitesnis – tas kurį pirmą pamačiau visai neblogas ir greitas, ir nereikia laukti, kol išvažiuos.  Gerai padariau, kad vandens nusipirkau, nes paskui iki pat Kolombo niekas nepasiūlė – keista, po autobusą šmirinėjo tik loterijos bilietų pardavėjai, jokio maisto, jokių gėrimų visą ilgą kelią.

Gerai, kad vietą užsiėmiau, žmonių daug prilipo, stovėjo susigrūdę, bet rotacija vyko intensyviai, daug išlipdavo stotelėse, todėl nereikėjo užleidinėti vietą pasėdėti kokiam pavargusiam diedukui ar babytei.

Kolombe atsidūriau pusę antros – per septynias valandas atlėkėm. Nebuvom net sustoję pavalgyti ar pasisioti, gerai, kad neprispyrė.

Dvidešimta diena. Sekmadienis, 2016-10-16

Ilgas kelias per Mulankavilį • Tuktukinė ekskursija po šiaurinę miestelio dalį • Puikios poilsio vietos prie hindu šventyklų • Rausvas dulkėtas kelias į Veravilį • Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu • Poilsis ant suolelio iš liniuotės • Karo farmacininkų kongresas • Svečiuose pas Gunamą • Su mergaitėmis šv Onos bažnyčios šventoriuje • Apsistojau klebonijoje • Politikavimas su jaunu kunigu • Kallu gėrimas su kaimo inteligentais

29 km

Atsibudau pusę šešių, reikia skubiai ruoštis ir toliau judėti. Dušo kambarys užimtas, visi čia taip anksti keliasi. Be manęs čia apsistojusi porelė motociklu vakare atvažiavusi, ir šeimininkai čia gyvena. Tiek to, būsiu nesiprausęs, vakar vakare nusiploviau kelio dulkes.

Plačiai išsidriekęs Mulankavio miestas, niekaip negaliu jo praeiti. Priėjau benzino kolonėlę, čia atsišakoja kelias į pakrantę. Norėčiau pažiūrėti, kas ten įdomaus, bet ir vėl kilpa gausis. Tai nėra blogai. Tačiau toliau bus Veravilas, ten tikrai reikės didelę kilpą daryti. Prisėdau kolonėlėje pagalvoti kaip toliau gyventi, kolos atsigėriau, kremu nuo saulės pasitepiau. Matau, kad kryžkelėje tuktukai stovi. Pagalvojau, kodėl nepadarius trumpos ekskursijos po miestelį. Tokiu būdu laiko sutaupysiu, pailsėsiu tuo pačiu, pafotografuosiu ką įdomaus pamatęs. Grįšiu atgal ir toliau eisiu. Žmonės čia nesugadinti, taksistas neapiplėš manęs. Kaip tariau, taip ir padariau. Vežk mane prie jūros, sakau jauniausiam tuktukistui (senesni prasčiau angliškai šneka), parodysiu, kur reikia.

Ekskursija truko mažiau nei pusvalandį. Daviau vairuotojui 500, nepagailėjau.

Priėjau kelią į Veravilą. Reikia išsukti iš plento. Visų pirma, nusibodo eiti plentu. Visų antra, per daug nuo kranto nutolsiu. Visų trečia – noriu pamatyti, kas yra tame Veravile. Viršaičio pavaduotojas Krisas man anąkart sakė, kad Veravile nieko įdomaus nėra, neverta ten eiti, nes pakrante to iškyšulio vistiek neapeisiu. Tai mane kaip tik ir suintrigavo.

Pailsėjau autobusų stotelėje prie įsukimo. Keli keleiviai autobuso laukia, gražiai burbuliuoja tamiliškai. Atvažiavus autobusui į Džafną kviečia mane lipti su jais. Ne ačiū, aš dar palauksiu. Keistas svetimšalis, stebisi jie.

Įsukau iš asfalto į dulkėtą rausvo grunto kelią. Pakelės papuoštos Šri Lankos ir kažkokimis kitokiomis vėliavomis.

Prisėdau pailsėti ant suolelio iš liniuotės. Kad kojų nenutrintų, kad pūslės neatsirastų, dabar kur tik radęs vietą prisėdu pailsėti. Turiu pasiėmęs drėgnų servetėlių, kruopščiai nusišluostau pėdas, kaliošų vidų. Paglostau, pamasažuoju, paguodžiu savo kojas, pakalbu su jomis. Tai tikrai padeda.

Ledų motociklas pravažiavo tokioje nuošalioje vietoje. Man šokoladinį. Atsigaivinau.

Vienoje kelio pusėje hindu šventykla, kitoje – katalikų. Abi nufotografavau.

Priėjau nemažą žmonių ir mašinų susibūrima. Pasirodo, šioje nuošalioje vietoje vyksta armijos farmacininkų kongresas. Buvo kilusi pagunda įeiti vidun, pasėdėti, pažiūrėti, bet susilaikiau – per daug reikės į visokius klausimus atsakinėti. Nuėjau pirmyn, Veravilis jau nebetoli.

Hindu šventyklos kaitaliojasi su katalikų bažnyčiomis. Požymis, kad miestas čia pat.

Artėjant prie Veravilio vis daugiau žmonių sutinku. Vienas vyriškis su dviračiu ilgai važiavo šalia manęs, bandė bendrauti. Kažkiek pavyko susikalbėti. Vardu Gunam. Pakvietė į savo namus.

Kur galima Veravile perbakvoti, bandau išsiaiškinti. Svečių namų čia nėra. Gunamas patarė nueiti į bažnyčią, kunigas turėtų man ką nors patarti.

Tikrai norėčiau nakvoti Vervile, nes tiek toli atgal į plentą eiti šiandien nebeturiu jėgų. Priėjau ligoninę, kalbinu išsigandusią seselę. Gal yra koks nors kambarėlis, kokia laisva palata, aš sumokėsiu už nakvynę. Reikia daktaro atsiklausti, bet tas išvažiavęs, sako. Galėčiau bandyti gauti daktaro kontaktus, bet dar pamėginsiu laimę bažnyčioje.

Atsigėręs kolos krautuvėlėje bandau aiškintis dėl nakvynės, bet pardavėjas nesupranta ko noriu. Privažiavo motociklu jaunuolis, sako eik į bažnyčią. Jau antra nuoroda ten, reikia nueiti. Tikrai nepergyvenu, nepanikuoju, tikrai rasiu kur nakvoti. Dar anksti. Tiesiog pokalbis apie nakvynę yra neblogas pabendravimas su vietiniais.

Veravilo Šv Onos bažnyčia yra prie jūros, reikia pereiti pliką lauką.

Bažnyčia užrakinta, tuščia aplink. Atsisėdau pavėsyje, ilsiuosi, laukiu ko nors, niekur neskubu. Priėjo gražios mergaitės, paklausė kuo gali padėti. Pasakė, kad dėl nakvynės galiu susitarti su klebonu, netrukus jam mane pristatys. O kol kas man atnešė vandens ir pavalgyti.

Nesu aš alkanas, dėkoju mergaitėms. Bet kad jau atnešė, paragavau vištienos, daržovių, ryžių. Aplink mane pradėjo rinktis žmonės. Bandžiau pasakoti, kur keliauju, bet nelabai mane suprato.

Netrukus nuvedė į kleboniją. Kunigėlis visai jaunas, džiaugsmingai mane priėmė. Jaučiu, kad šiandien Kristus mane aplankė, sako. Iš pradžių pakvietė su juo papietauti. Nemandagu atsisakyti. Tokiu būdu du kartus iš eilės pavalgiau nebūdamas išalkęs. Kukliame kambaryje valgėm kartu su zakristijonu (taip pat jaunu), mums patarnavo senukas virėjas-ekonomas. Valgyk daugiau vištienos, sako, čia ne broileriai iš krautuvės, čia vietoj viskas užauginta.

Jaunasis klebonas parodė man kambarėlį, kur galėčiau pernakvoti. Pasakiau, kad mielai dabar pailsėčiau valandą-kitą, paskui dar iki temstant pavaikščiočiau po Veravilį, o vakare galim pabendrauti. Kunigas pasakė, kad ir jis dabar nueis pokaičio pamiegoti, nes anksti reikėjo mišioms keltis. Paskui turi važiuoti į Džafną – reikia šuniuką vežti veterinarui. O vakare apie aštuntą pakvietė vakarienei, sako valgysim roti (tokie blynai). Sako, tokia proga galėsim paragauti ko nors stipresnio, tokių progų labai mažai tebūna, vietiniai net neįsivaizduoja, kad kunigas galėtų alkoholį vartoti. Padėkojęs pasakiau, kad stiprius gėrimus geriu tik peršalęs kaip vaistus, o šiaip beveliju paragauti vietinio toddy – tamiliškai kallu – parūgusios palmių sulos. Tokią gėriau salos pietuose, sinhalai ją Ra vadina. O tamilai, esu girdėjęs, daro tą gėrimą ne tik iš kokoso palmių, bet ir iš palmyrų (borassus), kurios auga Džafnos apylinkėse. Tokio dalyko dar nesu ragavęs, būtų puiku, jei galima, palmyros kallu gerti šį vakarą. Kunigas apsidžiaugė mano pasirinkimu, matyt ir jam tas tradicinis vietinis gėrimas patinka, paprašė ekonomo dieduko, kad viską suorganizuotų vakarui.

Kunigas nuėjo miegoti į savo apartamentus, o aš dar su kompu padirbėjau, kol snūduriuoti pradėjau. Paknapsėjęs prie stalo atsibudau – jau greitai penkios. Jau pavakarys, laikas pasivaikščioti po miestelį.

Apėjau pietinę Veravilo dalį. Patiko man čia, galima ir ilgam laikui apsistoti.

Sutemus kunigas grįžo iš veterinaro, pasėdėjom paplepėti prieš vakarienę. Paskambino miestelio daktarui, pakvietė į kompaniją. Kol daktaras važiavo kalbėjom apie vietinius dalykus. Jis paprastai papasakojo man apie pilietinį karą, apie dabartinius tamilų ir sinhalų santykius. Nėra taip viskas gerai, kaip dabar iš šalies atrodo. Karas ir vėl gali atsinaujinti, tiesiog man niekas apie tai nepasakoja, žmonės išgąsdinti.

Nuo tų senų laikų, kai budistai atsikraustė į Šri Lanką, čia buvo dvi karalystės – tamilų-hinduistų šiaurėje (Džafnos) ir sinhalų-budistų pietuose (Polunaruvos – Kandžio). Tos valstybės kažkaip sugyveno viena šalia kitos, kol britai savo Ceilono administracija apjungė jas ir sumalė viską į vieną krūvą, faktiškai davė valdžią sinhalams. Nuo to laiko tamilų mažuma yra visaip skriaudžiama sinhalų daugumos. Iš pradžių tamilai priešinosi taikiai, dažniausiai vykdė viešus protesto susideginimus, bet paskui susibūrė karinga tigrų organizacija (LTTE) ir prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas, terorizmas. Per karą žuvo 150.000 žmonių. Reguliarioji armija naudojo cheminį ginklą, plastikines minas ir kitus draudžiamus dalykus. Apie tai yra BBC-4 filmas “War crime in Sri Lanka”. LTTE irgi nebuvo geri – naudojo teroristinius metodus, įtraukė į karą daug jaunų žmonių, net vaikų ir moterų. Baigiantis karui keli šimtai tigrų likučių buvo apsupti, jiems buvo pažadėta, kad gaus amnestiją, jei pasiduos ir pripažins savo kaltę. Sako, kad prezidentas RadžaPaksas laimėjo karą, nes susitarė su Indijos valdžia, kurios atstovai iš Šiaurės, irgi nusiteikę prieš tamilus, nes ir Indijoje jie kelia separatistines nuotaikas. Todėl baigėsi Indijos parama tamilų tigrams. uždarytos kareivių apmokymo bazės, sustabdytas ginklų tiekimas ir t.t.  Per paskutinius prezidento rinkimus tamilai balsavo prieš prezidentą Paksą, bet nėra patenkinti ir dabartiniu prezidentu, nes tas nevykdo pažadų. Dabartinė valdžia neleidžia tamilams švęsti karo aukų atminimo dienos, sunaikino kapus, ant šventyklų griuvėsių pristatė kareivinių, bando masiškai apgyvendinti tamilų žemėse sinhalus, stato budistų šventyklas, kur jų anksčiau nėra buvę, ir t.t.

Taigi, išklausiau ir tamilo kunigo požiūrį į ne taip seniai vykusius dalykus. Niekas taip drąsiai su manim nėra kalbėjęs apie politiką, sakau kunigui. Visi bijo, o aš nebijau, sako jis, gali apie tai rašyti savo dienoraštyje. Gal nerašysiu geriau, sakau. Ne, parašyk, sako jis. Štai ir parašiau.

Atvažiavo daktaras, susėdom kambaryje prie stalo palmyrinio toddy ragauti. Man patiko, šviežias gaivus skonis, net geriau už kokosinį Ra.

Skanaudami palmių sula, kalbėjom apie visokius filosofinius dalykus. Kunigas pastebėjo, kad skirtingų tikėjimų žmonės puikiai gali bendrauti prie vieno stalo. Jis katalikas, zakristijonas hinduistas, dakratas budistas, o aš agnostikas. Mielas pokalbis gavosi. Aš dar paklausinėjau apie galimybę praeiti pusiasalio krantu tiesiai į Pooneryną, neišeinant į plentą. Deja, tai nėra įmanoma, už Velnio taško man eiti neleis pasieniečiai, juolab ten takas baigiasi, toliau nepraeinami brūzgynai ir neperbrendama upė.

Papasakojau, kad man labai patiko Veravilio miestelis, kad mačiau Erumaitivu salą nuo kranto, įdomu, ar ten yra kas nors įdomaus. Ten yra Šv Antano bažnyčia, sako. Ten per atlaidus šimtai maldininkų valtimis suplaukia. Šv Antano bažnyčia yra ir Kakativu salelėje. Ir daug kur kitose salose Palko įlankoje. Kunigas kilęs iš tų salų, jo tėvas ten turi jūros agurkų fermą, iš jos gaunamo pelno statoma klebonija. Suintrigavo jūros agurkų ferma. Jūs valgot tas kaluratijas, klausiu. Ne, sako, mes tos bjaurasties nevalgom, bet kinai gerai už jas moka. Pakvietė mane apsilankyti čia dar kartą, suorganizuos valtį, apžiūrėsiu visas aplinkines saleles, pamatysiu ir jūros agurkų fermą.

Papasakojau, kad eidamas mačiau daug beždžionių. Užkniso tos bjaurybės sako, nusipirkau ginklą prieš jas. Atsinešė parodyti orinį šautuvą. Ko tos beždžionės užkliuvo, klausiu. Vagiliauja, sako. Kunigas ir daktaras pradėjo žaisti su šautuvu, o aš pasakiau, pykit-nepykit, bet einu miegoti, pavargęs jaučiuosi ir įkaušęs truputį nuo tos palmių sulos.

Devyniolikta diena. Šeštadienis, 2016-10-15

Ir vėl ilgas stovėjimas traukinyje • Pirmas lietus • Nepavykęs tranzas naujame tuščiame Mankulamo-Velankulamo plente • Baigėsi tyrai ir šabakštynai • Arbūzai medyje • Nukrypimas į Mulankavį • Fantastiškas pakrantės keliukas • Karinė bazė, uostas, futbolas, beždžionės • Svečių namuose

16 km

Pereitame etape privargau naktį, kol Manare atsidūriau, šį kartą nusprendžiau naktį nevažiuoti. Yra dieninis traukinys į Džafną, vadinasi Yal Devi, iš Kolombo išvažiuoja 06:17, Džafnoje būna 14:37. Nuveža greičiau, nei į Manarą, nors gaunasi toliau. Todėl, kad ekspresas, mažai stoja. Yra dar greitesnis intercity traukinys, tas išvažiuoja iš Mt Lavinijos 05:30, netoli mano namų, Jaffnoje būna apie pusiaudienį, bet į tą prabangų traukinį bilietus reikia prieš mėnesį rezervuoti. Todėl važiuosiu Yal Devi, juolab, kad jis stoja Mankulame, iš kur galėčiau tiesiai nusigauti į Velankulamą, nereiktų iki pat Džafnos važiuoti, paskui autobusu atgal. Pasiaiškinau telefonu, ar galiu į tą traukinį rezervuoti sėdimą vietą antroje klasėje, bet sėdimos vietos prieš savaitę išpirktos. Ne bėda, įšoksiu su pirmaisiais į bendrą antrą klasę, turėčiau kur nors atsisėsti. Arba pastovėsiu valandėlę, kas nors išlips. Dieną tai ne naktį, nepavargsiu išsimiegojęs.

04:50 išėjau iš namų. Pasigavau tuktuką, tas greitai nulakino mane į stotį, bo kamščių mažai šeštadienio paryčiais. 05:17 jau atsistojau į ilgą eilę prie ketvirtos kasos, kur pirmos-antros klasės bilietus pardavinėja. Ta ilga eilė, judėjo greitai, kasininkai dirbo profesionaliai.

Dar daug laiko iki traukinio, tad nusipirkęs bilietą nėjau iškart į peroną, o apsilankiau išankstinių bilietų ofise. Ten sužinojau, kad bilietai į visas sėdimas vietas seniai išpirkti, ne tik į Džafną, bet ir į kitus traukinius, kuriuose yra rezervacijos. Į kai kuriuos bilietų nebeturi iki pat mėnesio galo.

Perone papusryčiavau jau įprastoje vietoje. Rolsai švieži, skanūs.

Tablo rašo, kad mano traukinys bus 06:35 trečiame kelyje, prie pat kavinės, niekur eiti nereikia. Išvažiavimas truputį vėluoja, bet nedaug. 05:45 jau praneša, kad traukinys į Džafną atvyko į trečią kelią. Kažko labai anksti. Konduktorius pažiūrėjo į mano bilietą ir paaiškino, kad čia ne tas traukinys, čia tas intercity, kur bilietus sunku gauti. Aiškus reikalas, tik tokiuose prabangiuose traukiniuose konduktoriai būna, kitur iš pradžių įlipi, paskui aiškiniesi. Sėdžiu, laukiu savo.

Kaip ir žadėjo, mano traukinys pasirodė 06:35. Įšokau su minia į antros klasės vagoną, gerą vietą spėjau užsiimti. Puiku, galėsiu padirbėti važiuodamas, laikas neprailgs. Bet įlipo pareigūnas ir pradėjo keleivius iš vagono varyti. Man nieko nesakė, tad sėdžiu toliau. Pajudėjom, visai tuščias vagonas, daug laisvų vietų. Patogu, vietos daug kojoms ištiesti.

Priėjo uniformuotas dėdė ir paprašė parodyti bilietą. Pasakė, kad turiu eiti į kitą vagoną. Kodėl, klausiu, aš savo antros klasės vagone, čia niekur neparašyta, kad vietos rezervuotos. Pareigūnas pasimetė ir nuėjo. Bet neilgai teko džiaugtis, atėjo kitas pareigūnas, matyt viršininkas ir paaiškino man, kad nors ir neparašyta, vagonas vistiek skirtas rezervuotoms vietoms, nes bilietų išankstinių daug pardavė, vietų neužteko, todėl visus nerezervuotus teko sukelti į bendrą vagoną. Ką padarysi, teko susirinkti daiktus ir nueiti į prisigrūdusių keleivių vagoną. Istorija kartojasi, nors maniau, kad šį sykį būsiu pasimokęs ir teisingai įlipsiu į traukinį.

Belieka tikėtis, kad kas nors anksti išlips. Tačiau šį kartą dar blogiau, negu pereitą važiavimą naktiniu traukiniu – kuo toliau, tuo daugiau žmonių prisigrūda. Net Kurunegaloje vietų neatsirado. Belieka nusiteikti, kad stovėjimas nepatogioje pozoje yra toks specialus jogos pratimas, nereikia į jokius jogos kursus įsirašinėti. Tai padėjo, diskomforto jausmas praėjo. Pradėjau galvoti, kad geriau pačiam atrasti sau tinkamus jogos pratimus, savo kvėpavimą. Geriau pačiam įsijausti į savo kūną ir dvasią, nei atsiduoti visokiems jogos mokytojams-šarlatanams, kurių begalės prisiveisė visur, kur žmonės linkę už tai pinigus atiduoti.

Dar pagalvojau, kad kas iš to, jei ir būčiau atsisėdęs – vistiek būtų tekę užleisti vietą kokiai bobutei ar mamytei su vaikučiais, negi leisi kentėti šalia.

Prisigrūdusiame vagone virtuoziškai šmirinėja visokių dalykų pardavėjai. Pirkau iš jų vaisių, pyragėlių, vandens.

Anuradapuroje pagaliau vagonas ištuštėjo, patogiai atsisėdau. Užteko laiko pailsėti važiuojant likusį kelią.

Prieš Mankulamą traukinys visai ištuštėjo. Mankulame ir aš išlipau, toliau reikia kažkaip iki Velankulamo nusigauti.

Mankulamo-Velankulamo kelias prie pat geležinkelio stoties. Tuščias tas kelias, niekas nevažiuoja. Stovi vienas autobusiukas pakelėj, važiuos trečią iki Malavio, o dar dviejų nėra. Netinka, ten dar persėsti reikės, geriau tranzuosiu. Paėjau iki kryžkelės, kur stovėjo keletas tuktukų. Ar bus koks autobusas į Velankulamą, klausiu. Artimiausias ketvirtą. Belieka tranzuoti, taip dar įdomiau. Paėjau į patogią vietą, pradėjau laukti, bet niekas nevažiuoja. Dangus apsiniaukė, pradėjo krapnoti. Jei pradės smarkiai lyti, tranzuoti bus sunku. Grįžau prie tuktukistų, už kiek nuvešit į Velankulamą, klausiu. 2000 užsiprašė. Gal galima už 1500, klausiu. Ne, pats pagalvok, tai 40 kilometrų, paskui atgal grįžti reikės – neina į derybas. Kaina teisinga, nelabai ir pasiderėsi. €12 nėra daug už 40 km, kai pagalvoji.

Taigi, užuot tranzavęs, važiuoju taksi. Apsiniaukę, bet nelyja. Tie keli lašai nulijo ir viskas. Pirmi krituliai, šį sezoną, džiaugiasi vairuotojas, pagaliau lietūs turi prasidėti.

Važiavom nauju geru plentu. Tokių Lietuvoj paieškoti reikėtų. Tik labai tuščia, per pirmus 10 kilometrų niekas nepravažiavo. Gerai, kad ir netranzavau.

Pravažiavom Malavį. Didelis miestas, net mano Sampath bankas yra su bankomatu.

14:30 jau vietoj. Išlipau kryžkelėje prie pat tos vietos, kur pereitą sekmadienį baigiau devintąjį etapą.

Lietaus nebuvo Velankulame. Dangus išsigiedrijo, teko nuo saulės kremu pasitepti. Atsigėriau šaltos kolos ir pradėjau eiti.

Tyrai ir šabakštynai palaipsniui perėjo į dideliais medžiais apaugusį peizažą, eiti darėsi maloniau. Cikados medžiuose garsiai čirškia, kaip kokiame Provanse.

Praėjau kelias kareivines. Aplink jas švaru, aplinka sutvarkyta.

Mulankavio miestas pasitiko varpais. Skambino iš nedidelės hindu šventyklos, mažas berniukas iš visų jėgų tampė varpo virvę.

Už šventyklos pasukau į miestelį. Nusibodo plentu eiti, reikia daugiau vaizdų, įspūdžių. Kol dar kojos nepavargo galima būtų ir pakrante paeiti kaliošus nusiavus. Šį sykį nelėksiu plentu kilometrų stulpus skaičiuodamas, užsukinėsiu į miestelius. Nesu užsibrėžęs šio etapo tikslo, eisiu kiek eisis, nesvarbu tie kilometrai, nesvarbu kuo greičiau apeiti šalį, reikia pavinguriuoti, nukrypimus daryti.

Dažnai tokiais keliukais įdomiau eiti, nei plentu.

Vienas vyriškis išbėgo iš savo kiemo į kelią, pasisveikinom. Geriau neik ten toliau, sako man. Kodėl, nesugebėjo paaiškinti. Reikia nueiti, pažiūrėti.

Kaip spėjau, atsirėmiau į karinę bazę. Kelias prie jūros užtvertas, pasuku į dešinę. Karininkas teiraujasi, kur einu. Sakau, kad noriu krantu šiauriau paeiti, ar galima? Galima, parodė ranka, kur eiti.

Toliau ėjau įspūdingu pakrantės miško takeliu. Tokia vieta gerai būtų eiti per dienos karščius.

Jūros krantas visai nepliažinis – mangrovės arba dumblynai. Bangų nėra, vanduo stovi.

Priėjau uostą, tuščia ten, tik pasieniečio būdelė. Reikia sukti į krantą, į miestelį, kad nesutemtų, kol nusigausiu atgal iki plento. Paskambinau pereito etapo pagalbininkui viršaičio pavaduotojau Krisui, klausiu, jeigu ką, ar galėčiau pernakvoti Green Line restorane. Gerai, sako, įspėsiu šeimininką. Iki to restorano su svečių kambariais reiks gerokai pavažiuoti, bet vieta žinoma, galiu ten ir sutemus atsirasti. Autobusų daug iš Džafnos į Manarą pro ten važiuoja.

Grįžinėdamas į plentą priėjau didelį žmonių susibūrimą. Kažkokios svarbios futbolo rungtynės mokyklos stadione.

Klausiu moksleivių – tie geriau angliškai susišneka – ar yra čia kokie nors svečių namai. Yra, sako, už 200 kilometrų, Už 200 metrų, pasitaiso. Reikia nueiti iki plento ir laikytis dešinės. Iš tikrųjų reikėjo eiti porą kilometrų, bet ne bėda – vakarėjant daug lengviau einasi, negu dienos karštyje.

Išėjęs į plentą dar pasitikslinau dėl svečių namų – jie tikrai yra, reikia šventyklą praeiti.

Šventykloje skambėjo vakarinė malda – tamilai hinduistai labai gražiai gieda.

Užuot ėjus priekin teko atgal grįžinėti, kilpa tokia gavosi. Jei nebūčiau į miestelį įsukęs, būčiau tuos svečių namus anksčiau priėjęs, gal tai būtų pakeitę mano maršrutą. Bet man patinka taip, kaip gavosi.

Taip susipažinau su Mulankavil miesteliu. Vietiniai taria Mulankávi, tą “mu” ištaria neaiškiai, skamba, kaip Malaizijos kurortas Langkavi.

Svečių namuose gavau kuklų kambarį už 1500, dušas ir wc bendras namo gale. Ko vakarienei, klausia šeimininkas. Kokakolos, sakau. Nuėjo į krautuvę nupirkti. Noriu dabar atsiskaityti, nes rytoj anksti išeinu, sakau, ar turėsit grąžos iš 5000 (rasčiau ir smulkesnių, bet paskui beliks tik stambūs, kitur grąžos gali ir neturėti). Turėsiu atsakė, paėmė banknotą. Grąžos laukiau valandą, būčiau pamiegojęs geriau. Šeimininkas vaikščiojo po miestelį ieškodamas išsikeisti.