Trisdešimt aštunta diena.
Šeštadienis, 2017-01-28

Pagaliau vėl į kelią • Apmąstymai kur lipti iš traukinio • Sėdimų vietų pardavimo biznis Kolombo Forto stotyje • Vagono muzikantai • Sudėtingas atvažiavimas į Mankulamą • Ilgas laukimas sankryžoje • Vėlavimai ir skubėjimai – gyvenimo kompensacijos • Pakelės medžiai ir žiedai • Klaidinga nuoroda į poilsio namus • Raudonu keliu į kareivines • Kariškiai ilgai ieško kur man nakvoti • Ėjimas tamsoje • Greej Jacket Hollyday resort

12 km

Daugiau nei mėnuo praėjo nuo paskutiniojo žygio etapo. Pasiilgau tų ėjimų, laukiau, kada vėl startuosiu. Pagaliau atsirado laisvas savaitgalis ir kaip visada paskutiniais etapais šeštadienio paryčiais patraukiau į Mount Lavinijos geležinkelio stotį. Kaip visada nusipirkau antros klasės bilietą į Džafną, nors lipsiu kur kas anksčiau.

Kur man išlipti? Arčiausiai tikslo būtų Mankulamas. Bet kaip iš ten autobusai važiuoja? Buvau vienąsyk išlipęs toje stotelėje. Tada ėjau šiaurėn į Jaffną, starto pozicija vakaruose, Velankulame. Autobusų nebuvo, tranzo nebuvo, teko tuktuku už 2000 rupijų belstis. Šįkart reikia į rytus, į Mulautivu, maždaug toks pat atstumas. Vakarų kelias buvo nors tuščias, bet geras. Neaišku, koks bus rytų. Greičiausiai ir dabar teks taksi važiuoti. Nelabai norisi. Ne todėl, kad brangu, o todėl, kad visuomeniniu transportu įdomiau, teisingiau.
Jei išlipčiau Vavunijoje, iš ten važiuoti toli, bet autobusai aplenkdami Mankulamą važinėja neretai. Jei pasiseks, atsirasčiau greičiau, nei pirmuoju metodu. Bet gali nepasisekti.

Kaip ir turėjo būti, Kolombo forte prisigrūdo žmonių. Pirmieji sulipo bachūriukai, vietų pardavėjai. Kai kurie šustresni net pro langus sulindo. Kiekvienas su keliom nedidelėm tašėm ant pečių, mėto tas tašes į laisvas vietas, paskui klientų ieško. Vienas toks padėjo krepšelį prie manęs. Žmonės įlipę klausia, ar galiu patraukti, nori šalia atsisėsti. Ne mano ta tašė, sakau. Netrukus tas bachūriukas atsigrūdo su tokia tetule, pasodino į užimtą vietą, pinigų paėmė, išlipo patenkintas. Toks tatai biznis sukasi prigrūstame traukinyje.

Traukinys greitai lekia. Čiongas stiprus pro langą, kad tik ausų neperpūstų. Bet negaliu uždaryti, kad besigrūdantys pakeleiviai nenutrokštų. Nusprendžiau lipti Mankulame, nes pagalvojau, kad A34 keliu turėtų kas nors važinėti, turėtų būti daugiau mašinų, nei mažesnės reikšmės B269 kelyje.

Vagono gale pradėjo dainuoti. Vienas dėdė būgnija rankomis į sieną, kiti pritaria. Dainuoja ir vyrai, ir moterys. Esu tai jau matęs. Jie ne profesionalai, pinigų neprašo, dainuoja savo malonumui. Repertuaras – sinhališka popsa.

Pridedu tą dainavimą su garsu ir judesiu. Supaprastintas variantas, tik bendram įspūdžiui.

Likus 2 km iki tikslo, iki Mankulamo traukinys sustojo ilgam. Po pusvalandžio pagaliau pajudėjom. Bet pavažiavom 100 m ir vėl sustojom. Po kelių minučių vėl truputį pasislinkom. Ir dar sykį. Taip kelis sykius, kol pagaliau privairavom į stotį.

Išlipau Mankulame bedvimtrys, dar visai neblogai. Kelias vakaruosna platus naujas tuščias. Šiaurė-pietūs kryptimis nemažas judėjimas. Man reikia į rytus, ten kelias platus, bet judėjimas mažas. Žiūriu, iki Mulaitivu vos ne 50 km. Nusipirkau sankryžoje vandens ir riešutų, 500 prasismulkinau. Saulė kepina, nelyja čia.

Autobusas jau laukia stotelėje. Žmonių yra, tik vairuotojo nėra. Autobusas iš Tunukajaus važiuoja, net nežinau tokios vietos. Paskuo pasitikslinau – kaimelis prie Malavio.
Vairuotojas vis neateina, bandau tranzuoti, beviltiška, judėjimas per mažas. Kelios bobutės ir mano kuprinė tuo tarpu kantriai laukia autobuse. Teikia kantrybės ir man.
Išsinešiau kuprinę laukan, stoviu pakelėj. Ne dėl to, kad tikiuosi kažką susitranzuoti, o dėl to, kad tvanku stovinčiame autobuse. Lauke nors ir saulė, bet ir vėjelis. O prognozės dėl lietaus nepasitvirtino. Reikia net kremu nuo saulės išsitepti.

Žinau, ką reikia daryti – eiti į priekį, palikti autobusą, tas ir pradės važiuoti. 15:20 atėjo šoferis ir užvedė variklį. Netrukus pajudėjom. Lėtai važiuojam, kaži, ar ketvirtą atsirasiu vietoj. Jei pusė penkių, tai dar pradėsiu eiti, kokius 5 km spėsiu nukeliauti. Jei vėliau, tai varau iki pat Mulaitivu, apsistoju ten kur nors.

Karupadamuripu kaimelyje autobusas nusuko į šoną. Nelemta man šiandien pasivaikščioti. Ten iš kir pajudėjau chiebra laukė stotelėje, nelipo į autobusą. Gal netrukus turėjo koks greitesnis ir tiesesnus atvažiuoti. Bet ką padarysi, kad ir kaip optimaliai stengiuosi viską daryti, gaunasi kaip visada. Toks tatai mano gyvenimas.

Užtat po visiškai neištyrinėtus šunkelius pasivažinėsiu.

Bet ne taip baisiai gaunasi, pavažiavom trejetą km šunkeliu į bevardį kaimelį, išleidom kelias babytes, apsisukom ir grįžtam atgal į trasą.

Pamatęs liek daug autobusų trasoje iš Vavunijos supratau, kad iš ten man reikėjo važiuoti, valandą būčiau sutaupęs.

Autobuse skambejo jau pasiilgta tamiliška muzika. O konduktorius be bilietų pardavinėjimo dar užsiima krentančių sedynių atlošų rankiojimu.

Pagaliau autobusas įsibėgėjo kaip reikiant. Su taxi nebūčiau taip greitai. Viskas susikompensuoja šiame gyvenime.

Man reikia išlipti sankryžoje, kur pereitą sykį baigęs eiti sustabdžiau autobusą namo. Iš ten eisiu keliuku iki B297 plento į pietus kol eisis. Bet autobusas netikėtai sustojo visai šalia tikslo, prie tilto, visi keleiviai išlipo. Vairuotojas veda visus kelioliką metrų pirmyn laukti kito autobuso, galėčiau ir pėsčias ten kur reikia nueiti, netoli, bet įkalbėjo pavažiuoti toliau. Įlipęs kitan autobusan stabdau konduktorių prie mano sankryžos, tas aiškina, kad viskas gerai, nuveš mane į Mulaitivu, kur man dabar ir nereikia, Kol aiškinausi, autobusas jau buvo nuvažiavęs iki kitos sankryžos į B297, čia ir išlipau. Taip dar geriau, tarpo nesigavo, liko tik pereitą kartą palikta <km atšaka.

Pusė penkių jau pradėjau eiti.

Truputį paėjau jau pereitą kartą nueitu keliu, netrukus įžengiau į naują man teritoriją. Ypač malonu eiti, kol esi šviežias, nepavargęs, kai saulė nekepina, kai aplinka neišmirusi pietums, kai pavakario apšvietimas gražiai nuspalvina vaizdus aplinkui.

Niekaip negaliu atsigrožėti pakelės medžiais, vis juos fotografuoju.

Priėjau posūkį į karinę bazę. Žiūriu – ten nuoroda į kurortą.

Ant afišos nupaišyta, kad ten galiu pavalgyti, arbatos atsigerti, pamiegoti, į tualetą nueiti ir mašiną prisiparkuoti. Viskas, ko man reikia. Buvau ketinęs dar eiti priekin iki Marukan šventyklos, ten pasiklausinėti dėl nakvynės, greičiausiai jos nerasiu, tad jau sutemus autobusu grįšiu į Mullaitivu, ten yra guest housų, nakvojau yen pereitą kartą, buvau radęs ir geresnių vietų. O gal tuk-tuku nuvažiuosiu palmyros palmių sulčių pagerti, žinau kur, žemėlapyje pasižymėjau. Bet dabar prieš akis toks pasiūlymas.

Iš pradžių paskambinau į plakate užrašytą numerį. Operatorė sako, kad nėra tokio numerio. Gal ten koks sewnas, gal su klaida užrašė, maža ką. Reikia paeiti tą puskilometrį, pažiūrėti.

Gražiu raudonu keliu pasukau į tą kurortą – resortą.

Ėjau ėjau (iš tikrųjų daugiau nei puskilometrį) ir į karinę bazę atsirėmiau. Kur čia kurortas-resortas, klausiu ginkluoto sargybinio. Čia uždara teritorija, sako man, čia negalima eiti. O kodėl tas ženklas su rodykle prie kelio, klausiu rodydamas nuotrauką. Matote, čia ir lova nupaišyta, reiškia čia pernakvoti galėčiau. Toli ėjau iki čia, toli išsukau iš kelio, tuoj sutems, kur man dabar dėtis? Sargybinis iškvietė karaūlo vadą, tas irgi aiškina man, kad čia negalima, aš irgi jam kišu nuotrauką: čia jūsų ženklas? Taip, sako, čia mūsų kurortas, bet ne civiliams. Kodėl tai neparašyta ant plakato, kodėl turėjau eiti tiek toli tuščiai, bent telefonu būtų kas atsiliepę. Vadas kažkam paskambino, atvažiavo aukštesnis karininkas su džipu, kame reikalas, klausia. Papasakojau viską, jis irgi pradėjo kažkam skambinėti. Taip, čia yra ir kurortas kareivinėse, sako man, bet dabar čia viskas užimta, čia vestuvės vyksta. Kur man dėtis klausiu. Palauk čia, sako. Davė komandą sargybiniui, tas kėdę man atnešė. Pats skambinėjo dar kažkam, paskui išvažiavo kažkur paprašęs, kad palaukčiau. Netrukus atvažiavo kitas džipas, sėsk, sako, ir nuvežė į bazės teritoriją. Pradėjau tikėtis, jog gausiu nakvynę kur kareivinėse ant narų, puiku būtų dėl įvairovės. Biškį pavažiavę sustojom, palauk sako, niekur neik, pats nubėgo su kažkuo pakalbėti. Grįžo, davė man telefoną, ragelyje pasakė, kad apnakvydins mane, tiktai vakarienės negausiu. Ok, sakau, apsieisiu be vakarienės. Toliau važiuojam. Grįžom atgal, išvažiavom iš kareivinių, nuvažiavom į pagrindinį kelią, važiuojam pirmyn link ežeriukų. Bandau stabdyti, aiškinti seržantui, jog aš geriau pėsčias paeisiu, nesupranta manęs. Truputį pavažiavus mane vis dėlto išleido, sako, jie turi su reikalais kažkur šonan užsukti, paskui mane pasivys ir paveš iki nakvynės vietos. Puiku, nedidelis kelio nutrūkimas, galėsiu grįžti. Nedaug tepaėjau, džipas pasivijo, mane vėl įsodino, dar kelis šimtus metrų pavažiavom. Skambina kažkas vairuotojui, tas sako, kad jie turi grįžti, tai mane vėl paleido. Sako, eik tiesiai, porą km, prieisi katalikų bažnyčią, už jos pasuk kairėn, per tiltelį pereisi ežerėlį, toliau prieisi pliažą, ten bus poilsio namai Green Jacket, ten priims nakvoti, tik be vakarienės. Puiku, einu. Tik jau tamsu visai, reikia pasišviesti telefonu. Pirmą kartą einu tiek toli tokioje tamsoje, kažkaip net nejauku. Manau, jei pravažiuos autobusas link Mulaitivu, stabdysiu ir ten važiuosiu. Bet priėjau tą bažnyčią, netoli jos net valgyklėlė maža veikė, ten kottu roti (tokie kapoti blynai, kaip makaronai gaunasi) daro. Ketinau paimti išsinešimui, bet galvoju, kad nebus faina su maistu tampytis, apsieisiu be tos vakarienės.

Taip aš tamsoje priėjau karininkų poilsio namus, jie vadinasi Green Jacket Hollyday Resort. Keli nameliai, jokio resepšeno, jokio žmogaus, tik šuneliai pribėgo man pašūkavus. Pavaikščiojau aplinkui. Galėčiau kur pastogėje prigulti. Paskui hamaką pamačiau pakabintą – visai neblogai. Paskui pradėjau klebenti namelių duris – niekur neužrakinta. Ten visai tvarkingi kambariai, lovos paklotos, elektra veikia, vanduo duše bėga, wc vanduo nusileidžia. Nuostabu. Pradėjau rinktis, kur miegosiu šią naktį. Viename kambaryje stovėjo didelis ventiliatorius, gal čia man tiks.

Tuo metu atsirado keli nustebę bachūrai, pamatę mane pradėjo kažkam skambinėti. Sužinoję, kad taip ir turi būti, kad turiu čia būti, jie mane nuvedė į galinį namuką, sako tas geriausias. Ok, sakau, rytoj anksti išeisiu, dabar galiu susimokėti, kiek kainuos. Jie ilgai kažkam skambinėjo, sako, kad rytoj išeidamas ir atsiskaitysiu. paprašiau vandens, atnešė bambalį. Gal arbatos, klausia. Mielai, sakau. Kai atnešė arbatos, klausia ar norėčiau ko nors vakarienei. Super, sakau, du kartus buvau įspėtas, kad vakarienės negausiu, o jūs man siūlot. Ačiū labai. Virtuvės čia, sako, nėra, bet jie suvažinės ir atveš jo nors iš miestelio. Ok, sakau, ten mačiau netoli kotu roti darė, galit man atvežti.

Sočiai pavakarieniavau, gelėjau ir apsieiti, riešutėlių būtų užtekę, bet kad pasiūlė…

Kambaryje net kondicionierius buvo, toks senoviškas, be pultelio, viskas dideliais jugikliais ant sienos valdosi. Birbia garsiai, pučia baisiai, išjungiau.

Trisdešimt septinta diena.
Sekmadienis, 2016-12-18

Kuo blogi valstybiniai viešbučiai • Plakatų peržiųra tuščiame Mulaitivu centre • Graudus paminklas • Zigzagais per sušaudytą kaimą • Jordanijos laivo likučiai • Karinės bazės patvoriais • Žvejai ant  strateginio tilto • Meditacija prie krautuvėlės • Matracovežis • Bėgu nuo apsireiškimo liudytojų • Zlastis dėl viešbučių • Vėl karininkų kavinėje su beždžionėle • Valstybinio pliažo suoliukai • Palmių sula ir pokalbiai apie karą • Prie apvalaus ežerėlio • hip-hop autobusais namo

20 km

Atsibudau prabangiame valstybiniame-vyriausybiniame pub-viešbutyje už 4500 LKR, t.y. 30 JAV baksų. Normaliam permiegojimui būtų užtekę trigubai pigesnio. Kondicionierium vistiek nesinaudojau,  o karšto vandens čia vis tiek nebuvo. Tiek kainuojančiame kambaryje turėjo būti televizorius su 100 kanalų, bet man ir nereikia jo. Daug sumokėjau dėl to, kad švaru, kad nauji baldai, kad vaizdas į jūrą (nakvynės metu vistiek nesimato) ir kad viešbutis valdiškas. Žodžiu, nieko gero tie valstybiniai viešbučiai, privačiuose ir kainos lankstesnės, ir personalas draugiškesnis. Akivaizdus pavyzdys netobulumo to socializmo į kurį veržiasi nemaža dalis Šri Lankos žmonių. Nusivildavau visur, kur anksčiau užklysdavau į tuos valstybinius viešbučius (Čilave, Kalpitijoje). Išimtis – Putalame, bet ten viskas panašiau į privatų, tik pavadinimas kaip valdiško.

Viešbutis prie pat vandenyno, ten ir pliažas yra, bet neinu į tą pusę, pro ten ko gero dar praeisiu vėliau, o dabar suku į miesto centrą, kur autobusai, man reikia į vakarykštę pabaigą nusigauti.

Priėjau patį Mulaitivu centrą, neišvaizdus jis man pasirodė. Pafotografavau plakatus visokius. Dauguma jų išblukę nuo tropikų saulės, ilgiausiai išsilaiko juodi ir mėlyni dažai.

Autobusų stotis beveik tuščia. Keli žmonės laukia kryžkelėje. Man reikėtų pavažiuoti A35 plentu, bet ta kryptim niekas nelaukia. Sustojo vienas autobusas į Jafną, bet kai pasakiau, kad man reikia į Mulivaikalą, man pasakė, kad eičiau kitur stabdyti, tuo keliu autobusai ten nevažiuoja. Ai, pagalvojau, pavažiuosiu tuos 10 km taksi, nenubiednėsiu baisiai, neįdomu ilgai trintis Mulaitive paryčiais. Stovėjo keletas triratukų, vienas ir nuvežė mane ten kur reikia už 500 (10 litų). Iki tilto vežė ne A35, o mažesniais keliukais, paaiškino, kad tas A35 kelio ruožas uždarytas kariniams tikslams. Štai kodėl autobuso negalėjau pasigauti, kitur reikėjo ieškotis. Ką darysi, pereitame ilgame etape beveik visai pinigų neišleidau, šitas brangesnis gavosi.

Taigi, tuktukas nuvežė mane į tą kryžkelę, kur vakar vakare autobusą gaudžiau. Tęsiu toliau savo žygį. Iš pradžių užsukau į krautuvėlę, kur vakar gazirovkę gėriau. Arbatos čia nedaro, o kokakola su sausainiais labiau pietums tinka, ne pusryčiams.

Ilgai eiti plentu nenorėjau, įsukau į kaimą, kur visas gatvelių tinklas, gal ten ką įdomaus pamatysiu, gal rasiu kur papusryčiauti.

Viename kaimo gatvelių tinklo mazge aptikau graudų paminklą. Iš pradžių pamaniau, kad čia cunamio aukoms, bet vėliau sužinojau, kad pilietinio karo civilėms aukoms.

Netoli paminklo buvo plakatas cunamiui skirtas, visai išblukęs. Pastebėjau, kad labiausiai išblunka valdiški, socialinio pobūdžio ar politinės agitacijos plakatai. Komerciniai plakatai, firmų reklamos laiko spalvas daug ilgiau. Matyt valstybinių užsakymų atlikėjai randa pigių dažų, kad navaras liktų didesnis.

Išgirdau giedant, paėjęs ta kryptimi radau bažnyčią, užėjau.

Mišios netrukus baigėsi, mane benueinantį pasivijo vienas žmogus, pakalbėjom. Iš jo sužinojau, kad tas graudus paminklas ne cunamiui, o karui. Daug civilių čia žuvo, kai paskutiniai tamilų tigrai buvo užspiesti šiose vietose. O kaip cunamis, klausiu, cunamio plakatų čia pilna. Cunamis nepridarė daug žalos šiam kaimui, sako. Kur čia galima arbatos gauti, klausiu. Tuoj atnešiu, sako. Stop, sakau, man taip nereikia, aš noriu arbatą gerti su kitais žmonėm kur nors arbatinėje. Nėra čia hotelio, krapšto galvą žmogus. (Primenu, kad šituose kraštuose hoteliu vadina ne tą vietą, kur kambarį gausi nakvynei, o paprasčiausią valgyklą.) Nėra tai nėra, sakau, toliau kur nors rasiu. Svetingas žmogus vis siūlėsi arbata pavaišinti, bet atsisakiau šį kartą, padėkojau.

Einu toliau per kaimą zigzagais, kad daugiau visko pamatyčiau.

Pamačiau, kad tą karo sugriautą kaimelį atstatė Caritas.

Dar pamačiau sušaudytą sieną.

Artėjant prie jūros vis daugiau visokių karo liekanų rūdija laukuose.

Atėjau į krantą, ten pamačiau laivo liekanas. Istorija apie tą Jordanijos laivą, kurį buvo užgrobę tigrai, aprašyta lentelėje.

Lipti į vandenį prie to laivo negalima.

Paėjau krantu šiek tiek. Sutikau vietinius gyventojus po pliažo smėlį besikapstančius. Ne pilis čia jie stato, o moliuskus šitaip renka.

Būčiau ir toliau taip ėjęs paplūdimiu iki pat sąsiaurio, bet sustabdė pasieniečiai. Teko eiti aplink palei tvorą, jau ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą. Gerai, kad netoli.

Tokį tiltelį reikėjo praeiti.

Išlindau į plentą, juo ėjau iki tilto.

Taip priėjau Vaduvakalo tiltą (arba perėją, bet aš vadinu tiltu, nors čia toks kaipo pylimas, bet žemėlapyje atrodo kaip tiltas koks). Tas tiltas buvęs svarbus karo pabaigoje, apie tai lentoje parašyta.

Dabar ant tilto ne kareiviai. o žvejai susibūriuoja. Čia pat įsibridę tinkleliais jūros gėrybes gaudo, čia pat ir pardavinėja pravažiuojantiems.

Pasikalbėjau su vienu žveju, jo vardas Hasanas, jis, pasirodo, iš Indijos čia atsikėlęs. Ką jūs čia sugaunat tais mažais tinkleliais, klausiu. Parodė laimikį.

Iškart už tilto užėjau į krautuvėlę. Prieangyje buvo patogi kėdė, čia ir pasėdėjau pusvalandį. Neskubu niekur šiandien, nenoriu toli nueiti nuo Mulaitivu, kad kitą etapą patogiau būtų pradėti. Dabar jau įpratau pirmą dieną skirti apšilimui, nueiti tik apie 10 km, nes iš Kolombo atvažiavus laiko daugiau nebelieka iki temstant. Todėl iki kito etapo pradžios turi būtp kuo lengviau nusigauti. O šiandien geriau labiau susipažinsiu su Mulaitivu apylinkėmis, zigzagais pavaikštinėsiu.

Krautuvėlė ne tikras hotelis, virtuvės čia nėra, bet arbatos man žadėjo padaryti. Pasiėmiau užkandos – skanių rolsų porą, dar limonado.

Paskaičiau laikraštį į kurį rolsai buvo suvynioti.

Arbatos taip ir nesulaukiau. Žadėjo, bet užmiršo. Nieko tokio, man ir taip gerai.

Gerai pasėdėjęs išlindau į didelę kryžkelę. Kur toliau eiti? A35 plentas bus uždarytas dėl militarizmo. Intriguoja kelias palei vandenį, ten budistų šventykla. Bet tas kelias baigiasi greitai. Pasukau viduriniu keliu, tuo, kuriu mane ryte taksi atvežė.

Užėjau į nedidelę bažnytėlę žvilgtelėti, ten išgąsdinau vieną madoną su kūdikėliu, ji nubėgo kviesti žmonių paliudyti apsireiškimo, aš nusišypsojau jai ir išėjau.

Čia jau ne krautuvėlė, čia jau visas supermarketas. Riešutų nusipirkau.

Imbierinio kvaso atsigėriau, su pardavėja paplepėjau. Ji nuėjo į giluminius kambarius ir iš ten atnešė man parodyti savo dukrų nuotraukas. Jos Anglijoje gyvena. Pardavėja ketina ten skristi aplankyti anūkių.

Daug bažnyčių Mulaitivo šiaurinėje dalyje – ten ir Misionieriš bažnyčia, ir Jėzaus šaukinių bažnyčia, ir Tikėjimo bažnyčia ir dar kelios kitos, visos netoli viena kitos, visos nedidelės, amžinai statomos remontuojamos. Gal vietoj tų kelių pastatytų vieną didelę, bet ne man čia aiškinti ką žmonėms reikia daryti.

Pačios didžiausios bažnyčios prieangyje kareiviai sėdėjo šešėlyje. Pasisveikinau, užsukau vidun pažiūrėti. Išeidamas sutikau vienuolę, ji papasakojo, kad šiandien čia kažkas atsitiko, kažkas kažką netoli nušovė, gal todėl čia tie kareiviai, gal ne pasimelsti atėjo.

Prie dar vieno tilto buvo plakatas reklamuojantis restoraną, kuriame ir viešbutis yra. Jau praėjau du ženklus su nakvynės namų nuorodom, būčiau žinojęs, nebūčiau nakvojęs tame vyriausybiniame viešbutyje. Zlastis net suėmė.

Išlindau į kelią prie jūros. Kelias platus, naujas, mašinų beveik nėra.

Palei krantą plakatai kviečiantys rinkti šiukšles. Tikrai reikia rinkti, šiukšlių pilna, nors mačiau ir daug šiukšlinesnių paplūdimių.

Taip atsidūriau toje pačioje vietoje, kur nakvojau. Tame pačiame karininkų restorane atsigėriau vandens ir kolos. Valgyti neužsisakinėjau, nes ryžių ar makaronų su kariu nenoriu, savo riešutų pagraužiau.

Ant baro sutikau beždžionėlę. Pasifotografavom.

Ilgai sėdėjau restorane. Niekur neskubu, čia pavėsis ir vėjai prapučia, o lauke saulė kepina. Kai jau susiruošiau išeiti, pastebėjau meniu. Jei būčiau pastebėjęs anksčiau, būčiau omleto užsisakęs. Mano žioplumui ribų nėra.

Priešais restoraną ir viešbutį vyriausybinis pajūrio pliažinis paplūdimys. Suoliukai tai puiku, dar geriau būtų, jei pavėsis būtų.

Nors ir sekmadienis, bet žmonių beveik nėra vyriausybiniame pliaže. Gal į pavakarę prisirinks. Pasėdėjau ant vieno suoliuko, paskui ant kito pasėdėjau, bet ką čia prisėdėsi, ypač ant saulės, geriau reikia eiti.

Einu toliau tuščiu pajūriu, pasieniečiai nestabdo. Čia geras paplūdimys, galėtų blyškiaveidžių poilsiautojų privažiuoti, jei pristatytų viešbučių ir restoranų. Bet gal ir taip gerai.

Paplūdimyje ne visada rasi kur patogiai atsisėsti, suoliukai tik vyriausybiniame pliaže buvo. Kartais valtys pasitaiko, bet kartais tenka ir ant smėlio tūptis. Šį kartą palmiarąstį radau, čia pailsėjau, kojas pamasažavau.

Reikia eiti į pajūrio keliuką, o iš ten sukti į gilyn į krantą, kad per toli nuo Mulaitivu nenueičiau.

Ėjau ėjau ir priėjau namelį ant kurio užrašyta, kad čia galima gauti išgerti palmių sulos. Sihališkai iš karto supratau, nes mano pirmas išmoktas rašytinis žodis yra රා, kuris skaitosi RA ir reiškia tą palmių gėrimą. Tamilai tą sulą vadina kitaip, KALU ar kažkaip panašiai. Užsukau, visi apsidžiaugė mane pamatę. Šinkorius kvietė vidun, į tamsų kambariuką, ten, matyt, vipinė vieta, bet aš bevelijau pasilikti kieme su žmonėmis.

Palmių sulą renka iš medžių viršūnių, ten, kur žiedai, niekas negręžia skylių į kamieną, kaip Lietuvoj beržams ar klevams.

Šita sula buvo iš palmyros palmių, tokią ragavau besisvečiuodamas pas kunigą Veravile. Pirmas gurkšnis pasirodė kiek šleikštokas, bet po to labai skaniai ir lengvai ėjo. Man atrodo, kad palmyros Ra skanesnė už kokosinę. Pastarąją gerti reikia labai šviežią, nes paskiau tik mielės belieka, o šitą galima kelias valandas laikyti tropikų karštyje, ne taip greitai sugenda. Ar duosit druskos užsikąsti, klausiu šinkoriaus. Tas nustebo, kokia dar užkanda, šitas gėrimas ir be jos skanus. Čia neužsikandama druska, kaip Čilavo krašte ir nevalgomas manijokas, kaip salos pietose, palmyros sula yra skani be jokių priedų.

Įsikalbėjau su vietos inteligentija. Atsirado vienas jaunuolis vardu Rakunradžas, angliškai truputį rokuojantis, jis man ir vertėjavo visą gėrimo laiką.

Apie ką kalbėjom?  Iš pradžių sugėrovai manęs visko klausinėjo, be abejo, jiems įdomu, svetimi čia neužsuka. Paskui aš klausinėjau, apie karą daugiausia, nes tose vietose vyko paskutiniai mūšiai su LTTE (tamilų tigrų) armijos likučiais. Nežinia, ar kas nors iš sugėrovų tuomet prieš mažiau, nei 10 metų kovėsi tigrų gretose, bet pora invalidų buvo mūsų tarpe. Tas, kur be kojos, sakosi, ant minos buvo užlipęs.

Sužinojau, kad čia buvo sunaikintas tigrų vadas Velupilajus Prabakaranas, nors daug kas liko neaišku. Oficialiai skelbiama, kad po mūšių jį rado negyvą mangrovėse, bet žmonės sako, kad jis galėjęs išsigelbėti. Pamatysit, dar sugrįš Velupilajus, vėl pakels tautą kovai už laisvę, sakė vienas kiek įkaušęs diedukas, bet tuoj buvo kitų nutildytas.
Jei kur ir slapstosi tas tigrų vadas, tai vargu ar Indijoje – ten jis ypatingai būtų paieškomas dėl Radživo Gandžio nužudymo.
Tarp kitko, pats paskutinis mūšis vyko ne čia, o kiek šiauriau, Putukudijaripe – ten, kur vakar atvažiavau autobusu iš Kirinočio, keli km nuo XVII ir XVIII etapų sandūros.

Ir toliau būčiau taip įdomiai bendravęs, bet priėjo vietos savininkas ir mandagiai atsiprašė, kad užsidaro, nes jau dvi. Čia Šri Lankoje alkoholiu girdyti negalima nuo antros iki penktos, tik viešbučiai ir baltašiknių restoranai tos taisyklės nesilaiko.
Labai gerai, nes jei būčiau kablį pagavęs, čia ir būčiau likęs nakvoti berinkdamas visokias šių vietų legendas. Sugėrovai įkalbinėjo su jais palaukti šalimais iki penkių, bet aš jau geriau eisiu.

Priėjau apvalų ežerėlį. Prisėdau pasigrožėti.

Išlindau į B297 kelią. Naujas, platus plentas beesąs.

Taip atsidūriau plento A34 kryžkelėje, kur autobusai į didelius miestus važiuoja. Ten ir autobusų stotelė. Tiks bet koks autobusas, ar į Mankulamą, ar į Vavuniją – vis arčiau Kolombo.

Laukiau laukiau ir sulaukiau. Ne taip staigiai atlėkė, kaip būdavo kitais kartais, bet tai ir gerai – gavau progos statiniais popietiniais vaizdais pasigrožėti.

Jau buvau prisitropijęs tranzuoti, bet autobusas pats atvažiavo. Važiavo į Vavuniją, neužsukdamas į Mankulamą.

O Vavunijoje visai nereikėjo laukti. Vos žemę palietęs iš vieno autobuso perlipau į kitą ir pirmyn (atgal) tiesiai į Kolombą.

Apie pusiaunaktį jau buvau namuose. Toks tatai paskutinis žygis aplink Šri Lanką šiemet.

Trisdešimt šešta diena.
Šeštadienis, 2016-12-17

Traukiniu atžagariom nerezervuotame vagone • Apie prekiautojų balsus traukinyje • Apie Dialogo ežio papildymą • Gražuolės autobusų stotelėje • Tamilų tigrų povandeninių laivų bazėje • Karininkų bungaluose nakvynės negavau • Autobuso laukimas kryžkelėje • Makaronų laukimas karininkų restorane

11,4 km

Važiuoju jau įprastu maršrutu į mano žygio eilinį etapą. Jei anksčiau būčiau žinojęs, kad iš Maunt Lavinijos galima neužsirezervavus iš anksto gauti sėdimą vietą, kokius tris etapus būčiau pasiekęs patogiau ir pigiau.

Lengvai radau sėdimą vietą, žmonių buvo net kiek mažiau, nei pereitą šeštadienį. Įsitaisiau dešinėje pusėje (jei žiūrėtum traukinio važiavimo kryptimi), kitoje, nei pereitais kartais, kaip buvau įpratęs. Sėdynės nukreiptos priešinga judėjimo kryptimi, tai mažiau patogu. Kiek važiavau rezervuotuose vagonuose, žiūrėdavau priekin, o ne atgal, kaip šitame ar kituose nerezervuotose. Kažin, ar taip specialiai padaryta, ar tai sutapimas.

Įsitikinau, kad važiuojant į šiaurę sėdėti dešinėje nėra labai gerai – saulė spindi iš šono pirmoje dienos pusėje.

Šito traukinio skanių dalykų pardavėjus jau pažįstu ne tik iš matymo, bet ir iš balso. Kiekvienas turi savo stilių. Vieni rėkia garsiai pratisai, kiti burbteli savo šaukinį trumpai kas kelios sekundės, vieni storai bliauna, kiti cypauja.

• Vada-vada-vada-vada – rėkia pyragaičių pardavėjas;
• Kiri-kopi-kiri-kopi-plain-kopi – rėkia kavos pardavėjas (kiri reiškia pieną);
• Mailo-eka-bymu-eka-kūl-vaturaaaaa – šaukia gėrimų pardavėjas (mailo – tokia balta kavasiusė tetrapakelyje, bymu – visokie saldūs gėrimai, vatura – tiesiog vanduo);
• Kadžu-kadžu – šnypščioja riešutų pardavėjas.

Už Anuradapuros ilgam išvažiuojam iš ryšio zonos. Nieko tokio, iš Vilniaus į Klaipėdą važiuojant Omnitelio irgi keliose vietose negaudo.

Sustojus Vavunėje iškilo klausimas kur man išlipti. Yra bent du variantai: Kilončyje,  iš ten pirmyn važiuočiau taip, kaip pereitą sykį grįžinėjau, arba Mankulame, iš ten per Mulaitivu gal arčiau būtų. Bet tada pravažiuosiu tas vietas, kuriom paskui eiti reikės – vengiu tokių dalykų (nors būna neretai), man labiau patinka eiti nežinomomis vietomis, kur siurprizai laukia.
Dar galima už Kilnočio pavažiavus lipti Parantane, ten sankryžoje autobusą gaudyti. Bet ar tikrai ten stos traukinys? O jei pralėksiu? Teks Dramblių perėjoje lipti, mašiną į pietus gaudytis.

Išlipau Kilinočyje, dar ir dviejų nėra. Jei pasiseks greitai nukakti į Putumatalaną, toli šiandien nueiti spėsiu.

Toliau reikia į autobusų stotį eiti. Išlindau į pagrindinį kelią lygiagretų gelžkeliui, konduktorius man iš tolo žalia vėliavėle pamojavo, geros kelionės palinkėjo.

Susigriebiau, kad mano Dialogo ežys baiginėjasi. Ne tiek svarbu pokalbiams, kiek 4G internetui. Kol dar nenulindau gilyn į kaimus, reikia pasipildyti. Praėjau krautuvėlę su Dialog lipduku, ten man davė papildymo bilietėlių. Nutrini apsaugą, paskambini 123, įvedi numerį, kurį slėpė apsauginis sluoksnis – paprasta. Paskui pasiunti reikiamu numeriu žinutę int199 ir gauni gigabaitą už 199.

Beeidamas Kandy-Jaffna greitkeliu šiaurėn susigriebiau, kad reikėjo eiti į pietus, juk ten autobusų stotis. Bet nebegrįžinėjau, nes stotelėje gražias mergaites pamačiau. A če stuoja autuobusai į Mulaitivu, klausiu gražuolių. Stuoja stuoja, atsako viena, aš ten irgi važiuoju.

Neilgai laukiau su mergaitėmis, privažiavo mėlynas (reiškia ne valstybinis) lazas, įlipom, važiojam. Negreitai slenkam, kaip vėžliai, kad keleiviai galėtų įšokti į važiuojantį nestabdant. Žinia, čia autobusų durys visada atviros (išskyrus kondicionuotų, žinoma).

Man iki Putukudijiripu, vienu iškvėpimu ištariau savo tikslą konduktoriui. Keista, bet tas suprato iš karto. Išrašė bilietą už 100 rupijų, pirmą kartą taip apvaliai pasitaikė.

Bet netoli pavažiavom. Sustojom prie Parantano kryžkelės ilgam. Šoferis sako, kad 20 minučių stovėsim. Išėjau po turgelį pasivaikščioti, kažkur užkaboriuose wc radau (pirmą kelionės dieną prireikia, bet vėliau organizmas prisitaiko kažkaip, kad nebereikia visą parą), dar šio to valgomo nusipirkau, užteks šiai dienai.

Pagaliau vėl važiuojam. Dabar jau greitai lekiam. Bet kažką pavyksta pro langą nufotkinti.

Dar pravažiavom gražuolių povų pulkelį, nepavyko nufotografuoti.

Nuo tos sankryžos iki Putukudijaripo kelionė truko valandą. Artėjant prie tikslo dangus vis niaukėsi ir niaukėsi, kol lyti pradėjo. Nesmarkiai kol kas. Aš jau traukiu skėtį iš kuprinės gelmių, kad būčiau pasiruošęs iškart slėpti savo techniką išlipęs, bet kai išlipau, pataikiau tik į krapnojimą, neprireikė parasodniko.

Vežk mane į Putumatalaną, iki karinio posto, sakau pirmam pasitaikiusiam taksistui. Tas viską iš karto suprato, nulėkėm. Nesistebėjo, ko ten važiuoju, nerinko konsiliumo tartis su kolegomis, net kaip koks gidas bandė pasakoti kas aplink įdomaus yra. Geras taksistas pasitaikė, gavo arbatpinigių.

Išlipau ten, iš kur pereitą sykį gerasis kirpėjas nugabeno į grįžimo trasą. Galvojau pasisveikinti, bet kirpykla uždaryta. Užtat atidarytos kelios krautuvėlės, kurių anuomet net nepastebėjau.

Pirmyn į Mulaitivą. Iki miesto, žinoma, nedaeisiu šiandien, bet žemėlapyje užtikau tokius bungalus pakeliui, gal ten pernakvosiu.

Priėjau į atšaką į Tamilų tigrų povandeninių laivų bazę, kaipgi praeisi tokį dalyką. Matosi, kad vieta lankoma, prie kryžkelės saldumynų kioskas stovi, toks, kokie būna jomarkuose ir prie šventų vietų. Užeik užeik, kviečia. Grįždamas užeisiu, atsakau.

Taigi, prieš temstant spėjau apžiūrėti kokius povandeninius laivus gamino separatistai – teroristai (arba partizanai – kovotojai už laisvę, čia kaip kam geriau atrodo). Ten buvo gilus baseinas tų submarinų bandymui. Rodos, nei vienas karo veiksmuose taip ir nedalyvavo. Daug skaitlingesnės ir geriau ginkluotos vyriausybinės Šri Lankos pajėgos, rodos, visai neturėjo povandeninių laivų, nebandė jų ir kurti, čia tik toks įdomus partizanų sugalvojimas (lai mane pataiso labiau išprusęs skaitytojas, o aš noriu greičiau parašyti šį dienoraštį, nėr kada gūglintis).

Rekomenduoju tą atvirą muziejų, nors ir nelengva iki jo nusigauti. Lankytojų buvo keletas, vaikai žaidė, bet nedaug jų. Kareiviai nekalbūs būdelėje sėdi, pas juos gėrimų galima nusipirkti.

Skubu toliau, nes šešta stojo, zars temti pradės.

Išlindau į kryžkelę, ten kelio rodyklės. Rašo, kad iki Mulaitivu 9 kilometrai. Keista, kad užrašai tik sinhališki, vietiniai tamilai jų neperskaitys.

Tokiu būdu išlindau į A35 plentą, čia jau geras kelias.

Įsukau į keliuką vedantį į bungalus. Pakeliui dar Kali šventyklą pamačiau.

Einu einu, niekaip tų bungalų nerandu. Kažkokie vartai tolumoj pasimatė, bet ten kareivinės, einu aplinkui. Atsirėmiau į jūrą, bet ten spygliuota tvora. Už jos matau, keli žmonės turistiškai apsirengę vaikštinėja, vaikai žaidžia. Kažkoks pastatas matosi, gal ten vienas iš bungalų.

Begalvojant, kaip tą tvorą perlipti, kareiviai mane sustabdė. Toliau negalima, uždara zona. O kaip bungalai, klausiu, juk Gūglės mapuose parodyta. Viskas čia užrezervuota karininkų šeimoms, paaiškino man, civiliams nakvynės reikia Mulaitivu ieškotis.

Ką gi, kol visai nesutemo, reikia grįžti į plentą ir gaudyti autobusą į Mulaitivu.

Kryžkelėje krautuvėlėje nusipirkau gazirovkės ir paklausiau, kurioje čia vietoje autobusus į Mulaitivu stabdo. Visai šalia, kaip ir turi būti kryžkelėse. Laukiu laukiu stotelėje telefonu pasišviesdamas. Nevažiuoja autobusai.

Grįžau į krautuvėlę, kada čia turi būti autobusas, klausiu. Septintą, sako. Dar pusvalandis liko, palauksiu, paėmiau dar vieną buteliuką sodos vandens, man į lauką kėdę išnešė, puiku. Tik atsisėdus pravažiavo autobusas, vos spėjau nubėgti sustabdyti.

Taip aš atsidūriau Mulaitivu – paskutinėje tamilų tigrų citadelėje.

Gūgelis rodo, kad prie jūros yra valstybiniai svečių namai. Netoli nuo autobusų stoties, bet daviau šimtinę tuktukistui, kad nuvežtų. Prisivaikščiojau šiandien, rytoj atgal pieškom praeisiu.

Viešbutis švarus, tvarkingas, matosi. Už kambarį paprašė 4500. Man paprastesnio reikia, sakau, nekondicionuoto, tik permiegojimui, kai kada nors su pana atvažiuosiu, tada brangesniame gyvensiu. Nėra prastesnių, sako, imk ką duodam.

Taip aš apsistojau valstybiniuose poilsio namuose. Kur jūsų restoranas, klausiu. Tokioje brangioje vietoje turėtų būti. Reikia eiti šalimais į karininkų namus – rodo, kur šviesos. Sustabdė beeinantį tiesiai, sako, taip nepraeisiu, ten spygliuota tvora, reikia aplinkui. Nuėjau aplinkui, radau visai neblogą užeigą. Be alkoholio, žinoma. Ką valgysi, klausia. O ko turit, klausiu. O ko norėtum, klausia. Cepelinų, atsakau. Neturi. Tada tiks ir makaronai su kariu. Paėmiau vandens gazuoto ir kolos užsiskaninimui, makaronų laukiu.

Turėjau ilgą skaipinį susirašinėjimą, tad laikas neprailgo laukiant. Bet vistiek nusibodo. Matau, kad kiti klientai jau užsisakė taip pat makaronų, jau gavo, jau suvalgė, o man neneša. Užmiršo. Ką darysi, čia dažnai taip būna, net brangiuose restoranuose. Tokiais atvejais silpnas žmogus nervuotis pradeda, bartis iš pykčio šnypšdamas, o stiprus žmogus tik pagūžčioja pečiais ir nueina. Nesveika prieš naktį prisiryti. Jeigu ką, savo apartamentuose riešutėlių pagraušiu, nusipirkau šiandien autobuso belaukdamas.

Trisdešimt antra diena.
Pirmadienis, 2016-12-05

Vairuotojų streikas sutrukdė laiku išvažiuoti • Ilgas važiavimas iki Point Pedro • Apie triukšmo taršą Pietų Azijoje • Vėl Tulpių namuose • Litanija senoje šventykloje • Valipuramo šventyklos ir lėktuvas-ledainė • Seniai bematytas šventas Antanas • Nuostabi pasakiška fantastiška kazuarinų giraitė • Seku žvejus • Ilgas kelias paplūdimiu • Per rudą vandenį į šv Jūzepo kelią • Kelio remonto stadijos  • Palmė su bumbulais • Atgal į pamiltą Džafną • Trys reikalai ir namo

35,7 km

Atvykimas į vietą dieną prieš tai

Traukiniui bilietų gauti nepavyko, teks į startinę poziciją autobusu važiuoti. Kaip ir užpereitame etape užsisakiau bilietą internetu. Tik ne į Džafną, o į Point Pedrą – ir tokie iš Kolombo važinėja. Tik ne į naktinį, o į dieninį – naktiniu per anksti atvažiuosiu, o man reikėtų pirmą dieną paeiti tik kelis kilometrus, priartėti prie mažai apgyvendintų vietų, kurioms pereiti (apie 30 km) paskirsiu visą sekančią dieną.  Toks autobusas iš Kolombo išvažiuoja septintą ryte, vietoje būna apie ketvirtą – galima bus spėti dar paeiti kažkiek iki temstant.

Penktadienį sužinojau, jog privatus Šri Lankos transportas sustreikavo. Mat valdžia ketina padidinti baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, visi užprotestavo. Kaip žinia, eismas čia chaotiškas, bandymai jį sureguliuoti nepavyksta, sukelia didelį vairuotojų pasipriešinimą. Jūs ten savo europose važinėkit tvarkingai vorelėmis, kaip konclageryje, o Šri Lankos žmonių laisvės neribokit, nekaustykit visokiom disciplinom.

Šeštadienio ryte streikas dar nebuvo pasibaigęs, mano autobusas nevažiavo. Kada baigs streikuoti niekas nežino. Paprašiau, kad paskambintų, kai reisai atsinaujins.

Sužinojau, kad sekmadienį ryte jau galiu važiuoti. Bilietas tiks tas pats, nereikės primokėti. Puiku.

Autobusas startuoja iš Welawatos rajono, netoli mano namų. Mane paima iš Welawatos policijos skyriaus.  Nuėjau iki ten per kelioliką minučių. Autobusas vėlavo gerą pusvalandį, ką padarysi, čia tai įprasta. Keleivių nedaug, neprilipo jų ir vėliau, važiuoju vienas per dvi sėdynes, galiu visaip išsiraityti.

Atlėkėm greitkeliu į Negombą. Ten sustojom ilgam. Ne keleivių laukėm, o krovinius kažkokius pakavo, į bagažinę krovė. Prie Čilavo sugedom, gerai, kad remontavomės neilgai, tik pusvalandį. Ilgas važiavimas, garsiai rėkiant televizoriams autobuso palubėj. Rodė primityvius tamilų filmus, taip vadinamą Kollywood (tamilų Boliwood) produkciją – aktoriai rėkauja, dainuoja, normaliai nekalba visai. Daug geriau buvo važiuoti naktiniu autobusu užpereitame etape į Džafną – tuomet grojo paslaptinga tamilų muzika ir ne taip pašėlusiai garsiai.

Triukšmo tarša dalykas įprastas Šri Lankoje (ir Indijoje), jei aš taip savo namuose Lietuvoje triukšmaučiau, seniai būčiau nubaustas policijos, o čia jei kur nors pasiskundi dėl triukšmo, niekas nesupranta, ko tu nori. Nuo pat paryčių pradeda rėkti maldas iš bažnyčių, mečečių, hindu ir budistų šventyklų, važinėja duoną, ledus ir kitus dalykus pardavinėjančios mašinėlės su galingais garsiakalbiais, vaikšto žuvų, loterijos bilietų pardavėjai ir kitokie bagamazninkai bei ubagai rėkiantys visa gerkle, mašinos nepypindamos nepavažiuoja (Šri Lankoje dar nieko, lyginant su Indija), vestuvių, laidotuvių procesijos ir politinės demonstracijos baisiai triukšmingos, naktimis fejerverkai, budistų vienuolių giedojimai (per garsiakalbius, žinoma), iš autobusų išlindę konduktoriai rėkiantys ant visos gatvės… pripranti prie to. Lietuvon grįžęs negali atsistebėti spengiančia tyla.

Stojom dar kelis kartus krovinių atiduoti ir naujų paimti – keista, anksčiau kitais tolimais autobusais važiuojant to nebuvo, šitas kažkoks krovininis, nors ir brangesnis už kitus.

Dėl tų krovinių vietoje atsiradau prieš šešias – kur benueisi staigiai temstant. Ne tik dėl krovinių, o ir dar dėl to, kad ne tiesiai į Point Pedrą važiavom, kaip buvo skelbiama toje vietoje, kur bilietus pirkau, o pro Džafną – matyt todėl, kad dėl streiko firma reisus apjungė į vieną. Žmonių autobuse vistiek buvo mažai – matyt nesitikėjo, kad šiandien bus iš vis važiuojama.

Žemiau keli vaizdeliai pro autobuso langą.

Pagaliau Point Pedre. Belstis į pereito ėjimo pabaigos vietą per vėlu, belieka eiti į viešbutį. Gerai, kad žinau gerą – Tulpių namus.

Gavau tą patį kambarį, kaip ir pereitą kartą. Buvau vienintelis viešbučio svečias. Šeimininkas nuvažiavo dviračiu šopintis, man vandens parvežė, o aš geras knygas skaičiau, kol užmigau.

Ėjimas tęsiasi

Kaip visada atsibudau be žadintuvo pusę šešių. Dar pagulėjau, apie gyvenimo prasmę pagalvojau. Be reikalo, geriau būčiau pusvalandžiu anksčiau išėjęs brėkštant. Apie gyvenimo prasmę galvoti galima ir  einant, kai vaizdai ne tokie įdomūs aplink.

Nedaug po šešių jau žingsniuoju. Einu siauromis gatvelėmis, vos ne per kiemus, Google Map ir Earth man padeda.

Priėjau vietą, kur iš abiejų gatvės pusių šventyklos. Dešinėje sena, kairėje nauja. Senojoje pamaldos vyko, giesmių paklausiau pakelėj prisėdęs atsipūsti. Giedojo litaniją “* vana pastrekali”, kur vietoj * ėjo visokie žodžiai.

Išlindau į B370, paėjau į pietus į B371 kryžkelės, toliau link Valipuramo, sako, ten graži šventykla.

Netrukus priėjau Valipuramą. Pats kaimelis mažas. Svarbiausia – šventyklos iš abiejų kelio pusių. Kairėje didelė Aalvar kovil. Dešinėje mažesnė Ganešo šventykla. Nuėjau prie didesnės, ten viskas uždaryta, bet prieigos gražios, pasėdėjau ten.

Besėdint, kojas bemasažuojant, priįjo berniukas, bandė visaip kalbinti, bet nesusišneku tamiliškai. Pinigų pradėjo prašyti, aš juk baltasis, iš manęs pinigai turi tiesiog byrėti. Daviau lietuvišką centą, dar turiu jų.

Pailsėjęs pasukau link mažesnės šventyklos. tarp šventyklų užtikau arbatinę. Vanakam, pasisveikinau su prie durų sėdinčiais diedukais. vanakam vanakam, atsakė jie. Arbatos išgėriau su kieta šalta spurga.

Mažesnioji Ganešo šventykla buvo atidaryta, bet ten nei vieno žmogaus.

Už kryžkelės įdomi ledainė pasirodė. Deja, uždaryta. Gerai būtų ledų suvalgyti…

Laikas sukti prie jūros. Koks ten tas pliažas, kur rodyklė rodė? Iš pradžių pajūrin veda įžambus keliukas, paskui statmenas. Priėjau tą įstrižą, ten akmenys supilti. Einu link statmenojo.

Prieš įsukimą pajūrin krautuvėlę užtikau, sodos vandens atsigėriau. Gerai, kad tokio yra, pabosta tos saldžios kolos. Pardavėjas protingas diedukas, su akiniais, reiškia – angliškai šnekantis. Jis paaiškino, kad tuoj-tuoj prieisiu jūros kelią, juo porą kilometrų reikės paeiti iki pliažo.

Priėjau statmenąjį kelią link jūros, jis visai neblogas.

Ėjau aš keleliu ir priėjau nuostabią pasakišką fantastišką kazuarinų giraitę.

Tie spygliuočiai keistai atrodo drėgnuosiuose tropikuose.

Panašūs į maumedžius.

Auga kazuarinai (Casuarinaceae) kopose, vandens apsemti per liūčių sezoną. Tiesa, čia iš to liūčių sezono tik pavadinimas, lietaus nėra. Bet vandens atsirado daug. reiškia, čia prilyja, kai aš neinu. Puiku.

Visur daug vandens aplink. Tas vanduo rudas, bet nesugedęs, nesmirdž. Toks, matyt, ir turi čia būti.

Taip priėjau Manalkadu pajūrio miestelį. Čiabuviai pasitinka mane šypsenomis, mielai fotografuojasi.

Miestelio įžymybė šv Antano bažnyčia. Štai kodėl kryžkelėje praėjau jo koplytėlę, seniai bematytą.

Užėjau vidun pavėsyje pasėdėti. Po bažnyčią vaikiukai laksto.

Pasėdėjau ir gana, reikia pagaliau prie jūros prieiti.

Pliažas nuo miestelio atskirtas patvinusiu vandeniu, nors palydoviniuose žemėlapiuose to vandens beveik nėra. Bet perbristi galima, visi brenda. Pamačiau berniukus brendančius su žuvies krepšiu, aš iš paskos.

Perbridę atsidūrėm tame pliaže, kur rodyklės rodo. Čia pliažas ne poilsiautojams, čia pliažas žvejams.

Taigi, einu dabar pajūriu.

Pliažas nuo kranto atskirtas vandeniu, tai tęsiasi nemažai kilometrų. Reiškia per siaurą neriją einu.

Taip paplūdimiu ėjau toli, daugiau nei 8 kilometrus. Jau nusibodo, kojos visai išmirko, reikia grįžti į plentą. Bet kaip? Kažin kur tas vanduo patvinęs baigsis… Žemėlapyje pažymėtas toks Švento Jūzepo kelias, reikia kažkaip į jį išeiti. Bet ten vanduo.

Matau, kad jei čia tos kliūties neįveiksiu, reikės toliau dar kelis kilometrus eiti iki kito kelio vedančio į plentą. Nusprendžiau pabandyti. Susikišau elektroniką į maišelį, pamėčiau ką radęs vandenyn, kad išbaidyčiau krokodilus ir pradėjau bristi tamsiai rudu kaip jodas vandeniu. Nebuvo gilu, tik iki pažastų kažkur, net kuprinė nelabai spėjo sušlapti.

Ppagalvojau, kad gerai, jog bridau – nuploviau jūros vandeniu sušlapusias kelnes, kai išdžius, nebus tų baltų druskos dėmių.

Valio, sėkmingai perbridau, nebereiks toli pajūriu eiti, kur nieko nėra, o vanduo mano buteliukuose jau baigėsi.

Taip varvėdamas įėjau į šv. Jūzepo kelią. Jo pradžioje koplytėlė, kaip priklauso. Atsisėdau ant tvorelės, kojines apsiaviau.

Saulė kepina, kol priėjau šv Jūzepo bažnyčią beveik ir išdžiuvau.

Bažnyčioje tuščia, ji užrakinta, per grotas vidų nufotografavau.

Išmiręs vidudienį ir visas švento Jūzepo miestelis. Koks ten miestelis, keli namai ir tiek.

Miestelis išmiręs, bet krautuvėlė veikia. Pardavėja miega ant žemės. Atsibudo, kai priėjau. Kolos davė.

Už krautuvėlės šventyklą priėjau.

Taip išlindau atgal į B371 plentą. Iš vienos pusės kopos, iš kitos ežeras.

Pagaliau grįžau į civilizaciją, į žmones.

Iš traktoriaus išlipo vaikinai, nusifotkino su manim.

Priėjau kelio remontą. Beidamas mačiau visas kelio praplėtimo stadijas. Kelininkai fotografavosi su manim.

Šone pamačiau gražią palmę su bumbulais.

Kelias neblogas, dar vis platinamas. Juo važinėja autobusai tarp Point Pedro ir  Alijavalajaus. Ten, Čundikulamo paukščių draustinio prieigose man reikės būti kitame etape. O kol kas reikia kažkaip spėti nueiti iki Marutankernio kryžkelės ir baigti etapą, bo jau vakaras artėja.

Likus 2-3 kilometrams iki užsibrėžto tikslo užšnekino motociklistas, pasisiūlė pavėžėti iki ten, iš kur galėčiau į Džafną nuvažiuoti. Sutikau, nes buvau pavargęs ir nenorėjau įstrigti neaiškioje vietoje. Taip ir baigiau XVI ėjimo etapą tokiame taške nepriėjęs kryžkelės. Kitą sykį iki čia galėsiu taksi atvažiuoti.

Motociklistas nulakino mane iki kryžkelės, ten paaiškino stovinčiam tuktukistui, kad man reikia į Džafną, reikia pervežti mane į kitą kryžkelę, kur A9 plentas, kur autobusai į Džafną važiuoja. Kodėl į Džafną? Juk Kilinočis arčiau, pro kurį Kolombo autobusai važiuoja. Ogi todėl, kad aš pavargęs ir namo noriu grįžti patogiai sėdėdamas iš maršruto pradžios, o ne lipti į prisigrūdusį autobusą Kilinočyje.

Nusipirkau krautuvėlėje sodos vandens (keista, čia visur jo turi, ankstesniuose etapuose retai kur jo gaudavau), lekiu tuktuku ir kaifuoju. Sumokėjau 250, nors kokie 3 km tebuvo.

Kryžkelėje daug autobusų važiavo, ne visi į Džafną, buvo ir į Point Pedrą.

Autobuse daug žmonių, reikėjo grūstis, ant vienos kojos stovėti. Bet autobusas greitai lekia, vairuotojas virtuozas, vairuoja nuolat plepėdamas telefonu. Bet nebaisu, mus saugo talismanas – ant siūlo sukabinti pipirai ir citrinos.

Varėm į Džafną mano pramintais takais – pro tą patį Čavakačerį, pro tą patį berniuką vaisius pardavinėjantį, pro tą pačią tikėjimo žodžio bažnyčią.

Toks mielas man miestas pasidarė ta Džafna, arba Japanaja, kaip ją vadina. Įvažiuodamas jau žinau, kas bus už kampo, žinau, kad tuoj pravažiuosim learning cancer hospital ligoninę, geltoną prekivietę ir t.t.

Džafnoje kaip ir reikėjo tikėtis, Kolombo autobusas jau laukė manęs. Iki išvažiavimo 40 minučių. Numečiau kuprinę ant sėdynės ir išbėgau miestan trijų reikalų atlikti: turguje surutti cigarų lauktuvėms nupirkti, snarglinėje skanių žirnių pavalgyti, wc nusitualetinti. Viską spėjau.

O toliau – ką toliau – parlėkiau įprastu būdų, nėra ko ir pasakoti, viskas tiksliai kartojasi. Autobuse garsiai grojo ne paslaptinga dvasinga tamilų dvasinė muzika, o popsūcha besikartojanti – vis tą pačią kasetę leido. Jau įstrigo atmintin, galėsiu juokinti tamilus dainuodamas jų hitus su žemaitišku akcentu.

Trisdešimt pirma diena.
Sekmadienis, 2016-11-27

Ilgas kelias į startą • Puikus pajūrio kelias • Koloritinis žvejų kaimelis • Aitvarai • Mėlynasis stadionas • Gyja sutrenktas pirštas • String hoperiai – makaroniniai blynai • Šiauriausiame Šri Lankos taške • Pokaitis tinklinėje • Petro Taško prieplaukoje • Prisisotinimas gražiais vaizdais • Tuščiu paplūdimiu iki sugriauto tilto  • Autobuso gedimas • Namo

22 km

Atsikėliau šeštą švintant, o ne penktą, nes neketinu ilgai eiti, piršto sutinimas nepraėjo. Maudė per naktį, užmigti nedavė. Išgėriau movalio tabletę, kitų vaistų neturėjau. Jei nuima sąnarių skausmą, gal ir nuo sutrenkimo padės. Nelabai padėjo, nors kas žino, gal be tabletės būtį daug labiau skaudėję. Tai nesugadino nuotaikos, traukia eiti, kol einasi.

Nuklibinkščiavęs į kvadratinę Point Pedro aikštę kur autobusai stovi iš pradžių užėjau papusryčiauti. Į tą pačią arbatinę pas tą patį jaunuolį kur vakar bandė padėti viešbutį rasti. Išgėriau baltos arbatos su wada pyragėliu – puikūs standartiniai mano pusryčiai. Už viską 80 sumokėjau, t.y. pusę euro. Kol pusryčiavau arbatinės darbuotojas man žinias pasakojo, parodė Fidelio nuotrauką, pasimirė, sako.

Man reikia grįžti į Thondaimanru kryžkelę, bet dauguma autobusų važiuoja į Džafną kitu keliu. Bet vienas nedidelis buvo man tinkamas. Tuščias, reikėjo laukti, kol keleivių prilips, bet neskubu šiandien.

Vairuotojas greitai pasimeldė ir pajudėjom. Netrukus stabtelėjom prie hindu koplytėlės, žavinčios savo natūralumu, konduktorius iššoko ir greitai paaukojo. Dar stabtelėjom su vairuotojo draugu paplepėti. Kur skubėti, be manęs dar tik 2 keleiviai. Paskui sustojom prie mažos šventyklos trumpai pudžai, konduktorius uždejo tiką (tokį tašką raudoną) sau, vairuotojui ir autobusiukui ant priekio. Paskui sustojom kryžkelėje šiaip pastovėti. Paskui dar prie vienus šventyklos. Ten toks plyšelis pinigams ir indelis su raudonais milteliais tikai. Konduktorius viską atliko. Super. Man patinka tai. Nepraleidžiam ir kiekvienos krautuvėles, sustojam pasisveikinti su pardavėju, paplepėti. Jei skubėčiau, kaip pvz vakar patekti i ėjimo vietą, būčiau pradėjęs nervintis, bet dabar palaima nogna.

Paskui sustojom prie stoteles, ilgokai stovėjom, gal per anksti atvažiavome. Tokios stotelės džiaugsmas nenusakomas valkatai keleiviui, čia ne tik prisėdus pailsėti galima, čia ir pamiegoti išsitiesus biški galima.

Konduktorius pradėjo pinigus rinkti. Ištiesiau iam 20 ir dar 50, jei 20 neužtektų. Abu paėmė. Lyg ir per daug, bet negaila už ekskursiją.
Sustojom prie katalikų bažnyčios, ten visi persižegnojo, konduktorius nubėgęs rankom koplytėlę palietė.

Prie Velvatiturai kryžkelės dar pastovėjom. Trys gražuolės įlipo. Vėl pasukom šonan. Gerai, lai pavežioja už didelius pinigus.
Priartėjus prie mano sankryžos autobusas prilipo žmonių, prisigrūdo. Važiuoja Džafnon iš čia.

Išlipęs užėjau į krautuvėlę,  įkaliau kolos ir nuklibinkščiavau AB21 keliu.

Kelias nedideles hindu šventyklas praėjau, bet aukojimai buvo pasibaigę, vėlu jau.

Kelias priartėjo prie vandenyno. Išlindinėju į paplūdimį, matau, kad toli juo nepaeisiu, kliūtys visokios priekyje matosi. Nieko blogo, kelias šalia, juo eiti nesunku.

Ėjau ėjau ir eilinį sykį išlindęs prie jūros patekau į Velvetiturajaus koloritinį žvejų kaimelį. Daug prifotografavau beeidamas pakrantės gatvele.

Šių vietų vaikai mėgsta aitvarus leisti. Nemažai jų mačiau laiduose įstrigusių.

Priėjau melsvą stadioną. Čia yra suoliukai patogūs, pasėdėjau truputį.

Beeidamas pajutau, kad sutrenktas pirštas gyja, jau nebereikia šlubuoti. Prisėdęs mėlynajame stadione, bešluostydamas ir masažuodamas kojas pasikalbėjau su pirštu, padėkojau už palaikymą, pasakiau jam, jei kas negerai, tegul iškart duoda žinoti.

Išlindau iš nuostabaus žvejų kaimelio į plentą. Vis dar einu šiaurėn, bet netrukus turėčiau pasiekti maksimumą, paskui į pietus leisiuosi.

Priėjau valgyklą. Gal jau laikas pietauti. Ten teturėjo tik makaronų. Nenoriu. Reiškia nereikia, nealkanas dar.

Jau iš tolo pastebėjes pavėsmedį nusprendžiau po juo pailsėti. Priėjau arčiau, o čia ir laipteliai patogūs, ir stotelė, ir pavėsis. Dvigubas-trigubas malonumas. Privažiavo dviračiu vaikinas, papasakojo man kokios čia šventyklos aplink. Nespėsiu jų apeiti, bus dar daug kitų šventyklų kelyje.

Priėjau dar vieną valgyklą. Suvalgiau string-hoperių – makaroninių blynelių.

Prie pat šiauriausio Šri Lankos taško užsukau kolos atsigerti ir pončkutę suvalgyti.

Taip priėjau šiauriausią Šri Lankos tašką. Vieta pažymėta ženklais.

Toliau jau mano kelias kryps į pietus.

Priėjau pastatą, kur žvejai tinklus tvarko. Pusiaudienis, karšta, žmonių nėra. Man ta vieta tiko pietų poilsiui. Įsitaisiau ant slenksčio, kojas patepiau, pamasažavau, vandenyno bangom pasigrožėjau. Atsirėmęs į stulpą atsipalaidavau, truputį snūstelėjau.

Mane pastebėjo vaikas, renkantis nuo akmenų moliuskus. Vaikščiojo ilgai aplinkui, bet nedrįso užkalbinti. Netrukdė man. Paskui nubėgo, matyt, draugų pasikviesti, ufonauto parodyti. O aš atsikėliau ir nuėjau, jau buvau pailsėjęs.

Gražus pajūrio kelias,nuostabūs vaizdai. Jokių kareivinių nėra, galima visur praeiti.

Priėjau Point Pedro prieplauką. Laivų nėra, bet vieta gera. Yra kavinė, kelios patogios vietos pasėdėti. Pasigedau kažko panašaus Manare prie Adomo tilto, ten visai nieko nėra.

Priėjau bažnyčią, ten tėveliai vedė išpuoštus vaikus. Matyt pirmai kumunijai.

Priėjau jaunų mergaičių kapines.

Taip gražu aplink, įdomu. Pirmą kartą užsinorėjau, kad baigtųsi tokie gražūs vaizdai, nes akys pavargs bežiūrint tiek daug nuotraukų.

Ant švyturio sienos znokas, iki kiek cunamis čia vandenį buvo pakėlęs.

Po švyturio kelias nusuka į pietvakarius, o aš toliau pajūriu ėjau. Ten neblogas paplūdimys.

Einu paplūdimiu, tolstu nuo plento. Kiek neramu pasidarė, nes pagal žemėlapį galiu atsidurti vandens atskirtas nuo visų kelių.Bet tolumoj pasimatė pastatas, kažkokio tilto kontūrai – čia ir išlįsiu į žemyną.

Tiltas sugriautas, bet praeiti juo galima. Tuoj vakarėti pradės, gerai būtų iki tamsos baigti savo ėjimą šiandien. Iki B370 dar reikia visokiais kiemais praeiti, o toliau jau galiu mašinas gaudyti.

Užšnekino inteligentiškas dėdė, jis net žino, kur Lietuva. Jis ir jo pati labai stebėjosi iš kur čia atsidūriau, svetimi čia neužsuka niekad. Lydėjo mane iki savo namų, kvietė į svečius, bet aš laiko jau nebeturiu.

Pagaliau išlindau į plentą. Ketinau daeiti iki B371 kryžkelės, čia ir būtų XV etapo pabaiga, bet nedaėjus poros šimtų metrų prie manęs sustojo tuktukas, pavežti pasisiūlė. Pamaniau, kad tos šansas gali greitai nepasitaikyti, sutikau.

Tuktukistas norėjo nuvežti mane į Valipuramą šventyklos parodyti, bet ta vieta bus mano sekančiame etape. Vežk dabar į Point Pedrą, sakau, į autobusų stotį, į Džafną skubu, o iš ten į Kolombą.

06:30 jau buvau Point Pedre. Pakalbėjau su policininku, rodos, policijos viršininku, taip solidžiai atrodė. Gal tiesiai į Kolombą iš čia galima nuvažiuoti, klausiu. Galima, bet pirmas autobusas bus septintą. Užuot laukus, geriau į Džafną važiuoti, iš ten autobusai dažnai važinėja. Džafnos autobusas jau tuoj pajudės, įlipau į jį.

Pravažiavo Ačuvelio kryžkelę, kur didelė autobusų stotis, kur jau trečią kartą pravažiuoju.

Netoli nuo Ačuvelio autobusas sugedo. Vairuotojas ilgai krapštėsi motore. Išėjau patranzuoti, man sako, kad tuo viską sutvarkys. Po 15 minučių atvažiavo kitas autobusas, ten sulipom.

Pagaliau Džafna. 20 minučių iki Kolombo autobuso išvažiavimo. Pusę trijų nakties jau buvau Petoje, trečią namuose. Sutrenktas kojos pirštas pasveiko beeinant.

Trisdešimta diena.
Šeštadienis, 2016-11-26

Startinė trauma prie namų • Pamąstymai apie perspektyvą • Važiavimo traukiniu privalumai • Žaliuojantys ryžių laukai • Vienas traukinyje • Sumanus taksistas • Klibinkšt klibinkšt tiesiu kaip styga keliu • Puikus pliažas prie upės žiočių • Man patinka kryžkelės • Kvadratinė Point Pedro aikštė • Puikus nebrangus kambarys Tulpių namuose • Blaivininkų miestas

4,2 km

Padariau pertraukėlę savo ėjime, turėjau svečių iš Lietuvos pereitą savaitgalį. Pasiilgau kelionės, laukiau šio savaitgalio.

Pasirūpinęs bilietais iš anksto varau į Mt. Lavinijos stotį, važiuosiu į man jau gerai pažįstamą Džafną eiti toliau. Gal nelipsiu Džafnoje, traukinys važiuoja iki Čunakamo, iš ten arčiau važiuoti iki to taško, kur baigiau eiti prieš dvi savaites.

Prie pat namų patamsyje beskubėdamas pereiti gatvę kad p..stelėjau į bordiūrą, net pargriuvau. Susiplėšiau kelnes, nusibrozdinau kelią, bet tai niekis. Susitrenkiau kojos nykštį – čia jau ne niekis. Jei ne kroksai, gal ir susilaužęs būčiau dabar tik šiaip skauda.
Bus patikrinimas, kiek galiu nueiti su sutinusiu kojos pirštu. Šlubuoti yra blogai, prarandama simetrija – iškart nuospaudos ir kitos bėdos. Teks eiti dažnai ilsintis.

Stebiu vaizdą pro langą, apie perspektyvą galvoju. Ne savo ar savo kelionės perspektyvą, o apie tą, kurią dailininkai išmano. O kai perspektyva juda, geometrija išvirsta į fiziką, energija, masė atsiranda. Taip bemislydamas perėjau prie visai kvailų minčių. Puiku, nes visokių niekų ėjimas į galvą yra užsnūdimo požymis. Čia jau pusė miego. Mazgams poilsis

Nedaug žmonių pirmos klasės vagone, yra neužimtų vietų.

Gerai važiuoti traukiniu. Privalumai prieš autobusą (jei gauni atsisėsti):

• Erdviau kojoms
• Vaizdai dažnai gražesni būna
• Langas tik tavo, o autobuse reikia stumdyti – tai tu ką nors užstumi, tai tave
• Tulikas

Autobusų privalumas gal tik tas, kad jie dažniau važiuoja ir daug kur (ne visur) greičiau nuvažiuoja.

Kainų lyginti negaliu, priklauso nuo klasės. maršruto. Pigu abiem atvejais.

Privažiavom šiaurinę salos dalį. Vavunijos stotyje fantastiška tamilų muzika girdėjosi. Džafnos pusiasalyje, prie Čavakačerio  prieš porą savaičių buvo sausi dulkėti tyrai. Prasidėjo liūčių sezonas, sužaliavo ryžių laukai.

Važiuoju iki Čunakamo. Po Jaffnos vagone likau vienas, ir prieš tai ne kas tebuvo.
Atrodo, kad ne tik kad vienas vagone, o vienas visame traukinyje.

Ketvirtą išlipau iš tuščio traukinio. Reikia skubiai nusigauti iki etapo starto ir paklibiknkščiuoti, kol temti nepradės. Tuščia stotyje, bet pora tuktukų stovi. Pasitaikė supratingas vairuotojas, iškart suprato, kur man reikia. Į kryžkelę, kur kaimas vardu Tampalài, rodau žemėlapyje. A, Tampãliai, sako šoferiukas. Tamilai kirčiuoja bile kaip, be sistemos, dar sudėtingiau, nei lietuviai.

Galvojau, kad veš B380 iki galo, paskui į šiaurę, bet taksi pasuko šiaurėn anksčiau, AB18 keliu. Kaip mes kareivines pravažiuosim, galvoju, ten juk nepraleis. Turbūt vairuotojas nežino, teks mums atgal sukti. Bet prieš pat postą pasukom tuo pačiu keliuku dešinėn, kuriuo ėjau pereitą kartą. Išvinguriavom per sodus į B437 kelią, paskui į Ačuvelio kryžkelę, ten pat jau ir tikslas.

Nepagailėjau virtuozui vairuotojui 600 rupijų (paskui atstumą pamatavęs supratau, kad pravinguriavom 18 km, reikėjo bent 800 duoti, bet vairuotojas daugiau neprašė – nesugadinti čia žmonės).

06:40 pasipusčiau padus ir pirmyn. Sumuštas pirštas protestuoja, skauda. Bet greitai pripratau, nebejaučiu didelio diskomforto. Tik nesigauna normalus ėjimas, šlubuoti tenka. O tai jau didelis trukdymas. Šlubavimas – asimetrinis ėjimas, greitai pavargsti, daug greičiau, nei normaliai eidamas. Prisimenu, kaip prieš kažkiek metų po kelio operacijos, fizioterapijos gydytoja man aiškino, kad reikia mokėti teisingai šlubuoti. Bet kaip konkrečiai, nebeprisimenu.

Einu tiesiu kaip styga keliu link Tondaimanaro, link upės žiočių.

Priėjau posūkį į tiltą. Dar yra laiko, paėjau tiesiai pažiūrėti, kaip Akkarai pliažas atrodo. Radau puikų paplūdimį, su krautuve, suoliukais, lankytojais. Saulė leidžiasi ne toje pusėje, bet vis tiek gražus vakaras. Būtų buvę protinga pereitą etapą čia užbaigti – buvo nedaug belikę, per tą laiką kol tuomet autobuso laukiau ir būčiau nuėjęs, čia būčiau lengviau autobusą Džafnon pasigavęs. Bet mano kelias nėra nei protingas, nei logiškas. Šitoje gražioje vietoje pasėdėjau biškelį.

Pasėdėjau biškelį ir patraukiau link Tondaimanaro centro – ten kryžkelė didelė, turėtų autobusai važinėti į Point Pedrą, kur ketinu apsistoti nakčiai. Bet gal nereiks niekur važiuoti, gal čia pat nakvynę rasiu.

Netrukus tą kryžkelę priėjau, kaip tik ir temti pradėjo. Sudėtinga kryžkelė, daug atšakų. Man patinka kryžkelės Šri Lankoje. Kryžkelėse būna autobusų stotelės ir užeigos. Kryžkelėse patogu pradėti ir baigti dienos ėjimą – lengva paaiškinti vairuotojui iki kur mane vežti. Kryžkelės čia turi pavadinimus, pvz. Acchuveli junction, Palavi junction, Velakulam junction – buvę mano kelionės jungiamieji taškai.

Nusipirkau kolos buteliuką, pasiklausiau žmonių ar yra čia koks viešbutis, gesthausas ar viešnamis. Nėra čia tokių. Pasiklausiau žmonių kurioje vietoje autobusai į Point Pedrą stoja. A, Pedro, sako jie, tą “point” čia nutrumpina. Ten kelios stotelės, reikia žinoti, kur stovėti. Autobusas netrukus atvažiavo.

Bevažiuojant sutemo visai, todėl nesimatė tos vietos, kur rytoj eiti turėsiu. Tai gerai. Išsukom iš tiesiausio pajūrio kelio, važiavom per Thampasidy. Nejaugi ir ten reikia kareivines apvažiuoti… Išsiaiškinsiu rytoj.

Point Pedro autobusų stotis nedidelė, kai kuriuose kryžkelių kaimeliuose didesnės būna. Autobusai stovi kvadratinėje aikštėje, kurios centre krautuvės. Jokių krypčių, specialių vietų, reikia vaikščioti ir klausinėti. Ten pat ir tuktukų keletas. Prieš pradėdamas klausinėti, paieškojau žemėlapyje viešbučių, radau tik vieną. Tulips Guest Inn už puskilometrio pietuose.

Nesugadintas čia kraštas, nepribėga taksistai su pasiūlymais, pačiam reikia prieiti, klausinėti. Kur čia arti kambariai nakvynei, klausiu. Niekas nežino. Susirinko pasitarti. Atsirado vienas žinąs, sako, kad už poros kilometrų yra viešbutis. Nusprendžiau dar pavaikščioti aplinkui. Užsukau į arbatinę, berniukas gerai angliškai šneka. Sako, kad yra netoli gesthausas, už 200 m., parodė kryptį. Einu prie taksistų, pasakiau jiems apie tą gesthausą. Arbatinės darbuotojas irgi priėjo, aiškina jiems. Tai kad ta vieta jau keli mėnesiai uždaryta, sako daug žinantis taksistas. O kur tas tolesnis, paprašiau paaiškinti vietą, arbatinės berniukui vertėjaujant. Pasirodo, tai tie patys tulpių namai, kur žemėlapyje pažymėti. Gerai, važiuojam. Nuvežė už 150.

Pabaladojom į vartus, išėjo senukas su sarongu. Man kambarėlio be kondicionieriaus, tik pernakvosiu ir anksti paliksiu. Yra toks. Palauk, sako, parodysiu. Nuėjo kažkur, matyt to kambario tvarkyti, nes laukti ilgai teko, gal 20 minučių. Kieme expatai sėdėjo, juoda babytė su dieduku, angliškai kalbėjosi (tiksliau singlish). Gal ne expatai, gal iš Indjos.

Pagaliau mane nuvedė kambario parodyti. Viskas ten gerai – švaru, viskas veikia, net karštas vanduo yra, net užsiklojimas, net rankšluostis ir muilo gabaliukas atpjautas, popieriuje suvyniotas. Bus nepigu, manau, juolab spėjau pažiūrėti to viešbučio įkainius internete – rašo nuo 3500. O pasiūlė už 2000. Čia Šri Lankos rupijomis, klausiu kiek nustebęs. Taip. Gera kaina už neblogą kambarį. Net stalas yra, bet aš be kompo, kaip tyčia, stalas man nereikalingas šį sykį (kitada kai jo reikia, nebūna).

Dar septynių nėra. Pasidėjau kuprinę ir nuklibinkščiavau miestan vakarienės ieškotis. Ne taip ir toli iki miesto centro, kur atvažiavau. Užtikau vaistinę, ten pleistro nusipirkau. Turėjo ir platesnio, ne tokių mažyčių lopelių, kur visur parduoda. Tie maži neuždengia mano kelio nubrozdinimų. Pleistras tamsiai rudas, pritaikytas vietinių odos spalvai.

Radau didelę valgyklą – visą restoraną. Nusipirkau mažyčių keptų žuvyčių. Džiovintų, išmirkytų ir pakeptų. Labai skanios. Kur čia inteligentai renkasi alaus ar arako išgerti, klausinėju žmonių. Nėra tokios vietos visame Point Pedre, nėra jokių snarglinių. Blaivybės kraštas. Nenoriu mūčyti sutinusios kojos, atgal taksi parlėkiau.

Dvidešimt devinta diena.
Sekmadienis, 2016-11-13

Pusryčiai ne viešbutyje • Mikriuku link Kankės • Nukentėjusių nuo karo stovykla • Atsirėmiau į karinę bazę • Vėl atsirėmiau į karinę bazę • Atgal ten iš kur pradėjau • Smarkiai militarizuotoje zonoje • Karininkų kurortas • Automobilių muziejus • Moterų kareivinės • Per minų laukus • Džafnos kokteilis • Optimalus kareivinių apėjimas • Sudėtingas grįžimas į Džafną • Paprastas grįžimas namo

27 km

Atsikėliau švintant, jau žinau, kad sunku bus išvažiuoti anksčiau, nei šeštą. Pereitą kartą išgirtas viešbutis truputėlį nuvylė. 300 rupijų daugiau nuplėšė ir pusryčių neatnešė. Nereikia man jų buterbrodų, skaniau pavalgysiu prie stoties. Išeidamas pafotografavau paveikslus koridoriuje.

Gera kavinė prie Džafnos autobusų stoties. Visada dirba, greitai arbatą suplaka. Kaip čia priklauso, atneša bliūdą arba lėkštę bulkučių ir pyragėlių, suvalgai kiek nori, paskaičiuoja kiek liko, nereikia už visus mokėti. Yra net servetėlės iš laikraščių.

Neilgai pasitrainiojus po stotį suradau autobusiuką į Kankesanturajų. Tą miestelį, kur yra galutinė traukinių iš Kolombo stotelė (tvarkaraščiuose ir stotyje visur rašo, kad traukinys yra Colombo-Kankesanturai, kad jis į Džafną važiuoja, reikia žinoti) vadina sutrumpintai Kankė. “Kankė, Kankė, Kankė” – šaukė prie mikriuko stovėdamas konduktorius, ten ir įlipau. Atsisėdau pačiame priekyje.

Sėdžiu ant kažkokio pufiko kojas parietęs. Mergaitė už nugaros atsistojo. Noriu jai vietą užleisti, ji nesutinka. Vairuotojas prieš važiuodamas išsitraukė trupintų areko riešutų, susisuko į betelio lapą, susikišo į burną, gaivinasi iš lėto kramtydamas. Buvau ir aš į tą reikalą kadaise įjunkęs, kai po Indiją basčiausi. Mergaitė kur už manęs stovėjo netrukus ir išlipo. Tą jos nuvažiuotą atstumą galima būtų buvę per penkias minutes nueiti, ji ilgiau laukė, kol važiuoti pradėsim. Bet transportas ir laikas čia toks pigus, kad žmonės vengia pėsčiam vaikščioti, net neturtingi važinėjasi visur, todėl autobusai tokie prisigrūdę.

Čunakame įsukom į šunkelį. Užsukom į didelį turgų keleivių paimti. Grįžom į plentą. Paskui vėl nusukom nuo jo Telipalai miestelyje, per geležinkelį užvažiavom į mokomąją vėžio ligoninę dar keleivių paimti.

Išleido mane Mavidapurame, iki tos vietos, kur man reikia (Kyrimalajaus kryžkelės) nevažiuoja, turiu trejetą kilometrų paeiti. Ne pirmas kartas visokias atšakas daryti, kartais jose įdomių dalykų būna.

Išlipau prie įspūdingos šventyklos. Ji atstatoma, dar nenudažyta. Būkit geri, nedažykit, taip gražiai atrodo tokia, kokia dabar yra.

Kol šventyklą fotkinau mano kryptim autobusas pravažiavo, nespėjau sustabdyti. Reiškia lemta tų 3 km atšaką pėsčiom praeiti. Rodos ko čia parinuosi dėl tokio mažo atstumo, bet žinau, kad paskui praėjus 25 km, kožnas 100 metrų darosi karonė sopulinga. Reiškias, nenueisiu šiandien iki Point Pedro, na ir gerai.

Startuoju. Kelias naujas, puikus, judėjimas nedidelis. Priėjau kaimelį pastatytą nukentėjusiems nuo karo.

Prie vartų nupaišyta ir užrašyta kaip kariuomenė padėjo nukentėjusiems tų vietų gyventojams.

Prisėdau prie krautuvės atsipūsti, kolos išgerti. Kur eini, klausia pardavėjas šnekantis angliškai. Į Point Pedrą per Kankesanturajų. Nepraeisi ten palei jūrą, sako, ten karinės bazės, sako, reikia aplinkui eiti, sako, reikia iki pat Čunakamo grįžti, sako. Nenoriu taip toli grįžti, pabandysiu praeiti kaip nors, ne pirmas kartas, kai man sako, jog nepraeisiu, bet ramiai praeidavau,

Ėjau ėjau, kol vakar prieita šventykla pasimatė iš kitos pusės. Tai ne šiaip sau šventykla, čia piligrimai atvažiuoja. Pasivaikščiojau po nedidelį jomarką šalimais.

Befotografuojant saldumynus suvyniotus į džiovintus lapus pardavėjas parodė į šalia kakojantį kibiran savo kolegą, jį nufotografuok, juokiasi. Pasijuokiau ir aš, bet nefotografavau.

Priėjau prie vakarykštės sankryžos, suku į Point Pedro plentą palei jūrą. Priekyje naujas geras kelias matosi, bet prie jo postas, kareiviai nepraleidžia. Čia karinė zona, civiliams nevalna.

Grįžtu prie tos gražios senovinės šventyklos, kur vakar labai patiko, o šiandien dar gražiau atrodo. Nepraleidžia manęs į kelią, skundžiuosi taksistui. Eik palei jūrą, sako, ten krantas gražus.

Keliukas palei krantą baigėsi prie šventyklos. Toliau šabakštynai. Bridau per juos, kol į karinį postą atsirėmiau. Kareivis mane pastebėjęs išlipo iš savo bokštelio priėjo prie manęs, sako toliau eiti negalima. Ir per vandenį perbristi negalima. Kaip galima jus apeiti, klausiu. Nėra apėjimo, reikia aplink per Malakamą ar Čunkulamą važiuoti. Kad taip basiai toli, gausis ne aplink salą ėjimas, o velnias žino kas. Ar galiu palei tvorą paeiti, klausiu. Leido.

Paėjęs palei tvorą, grįžau prie tos gražiosios šventyklos. Autobusai su piligrimais stovi tušti, dar negreitai važiuos. Nuvežk mane prie Mavidapuramo kryžkelės, prašau taksisto. Tai yra ta vieta, iš kur šiandien pradėjau eiti. Eisiu toliau į Kankę iš ten aplenkdamas tuos karinius objektus. Maršrutas nebus pertrauktas, bet Keerimalai-Mavidappuram ruožas gaunasi pereitas atbulai. Reikia vengti tokių sudurstytų trasų.

Veža mane taksistas pro ką tik pereitas vietas. Puiku, kad eina su juo susikalbėti. “Sirisena good, Radžapaksa bad”, politikuoja apie prezidentus. Klausinėju apie tą karo pabėgėlių kaimelį. Iš kur čia žmones atkėlė, klausiu. Iš čia pat, atsako, nieko iš jų namų neliko. Ui ui, kokie mūšiai čia vyko, sako, ui ui, net griuvėsių neliko, net akmens ant akmens.

Taigi, vėl grįžau prie gražiosios šventyklos, tos, kur nedažyta. Pasukau Kankesanturajaus link, toliau eisiu link Point Pedro, bet iki jo tikriausiai šiandien nebenueisiu, nes vingį didelį teko padaryti.

Stotelę prie kryžkelės užtikau, ten pailsėjau, tepalais susitepiau ir toliau į kelią.

Praėjau kelias valgyklas vieną po kitos. Rodos ten skaniai turėtų valgydinti, tokios nestandartinės valgyklos, ne tokios, kaip kitur šitose vietose. Deja, nesu alkanas.

Priėjau vandenyną, ten iš tikrųjų kurortas. Ne tik karininkams su jų žmonom, mane irgi visur praleido.

Kurorto prieigose stilizuotas peronas pastatytas, vagonas – dekoracija tokia. Po vagoną žmonės laipioja, fotografuojasi.

Toliau baseinas, restoranas, numeriai. Čia galėčiau ilgam sustoti, kokioms trims valandoms. Kaip gaila, kad per anksti čia atsidūriau, po 2-3 valandų būtų gerai čia užlūžti, popietės palaukti, bet dabar reikia eiti, dar nesu nei pavargęs, nei alkanas.

Jeigu vakar nebūtų pradėję smarkiai lyti, gal iki čia būčiau priėjęs (aplinkui, per Mavidapuramą), čia ir pernakvojęs būčiau.

Praėjau pro parkelį, kuriame automobilių muziejus.

Priėjau šiaurinio geležinkelio pabaigą. Toliau nebėra kur važiuoti, toliau vandenynas.

Einu toliau, kelias iš abiejų pusių aptvertas, abiejose pusėse kareivinės. Dešinėje pamačiau mergaites akordeonu grojančias. Dešinėje moterų kareivinės. Graži sargybinė iš bokštelio pasisveikino.

Galvojau eiti toliau pajūriu link Point Pedro, ten gražu turėtų būti. Bet kelias užtvertas, kareiviai ginkluoti stovi. Pakalbėjau su jais. Toliau man negalima, toliau karinė zona. Aplinkui apeiti negalima, reikia grįžti iki pat Čunakamo, tik ten yra pietinis apvažiavimas visų tų militarizuotų zonų. Kad jau baisiai toli. Trumpesnio kelio kariškiai man neparodė, patys nežino, matyt.

Ką darysi, einu atgal. Teks pasigauti kokią mašiną, kad vėl nuvežtų į tą pačią vietą, iš kur šiandien du kartus pradėjau eiti. Iš ten dar reiks į pietus paeiti, paskui kaip nors per Telipalajų gal pavyks prasibrauti į rytus. Ne, niekaip nebenueisiu šiandien iki Point Pedro.

Taip begalvodamas pamačiau gražią mergaitę, užšnekinau. Drąsi, neišsigando manęs. Ir angliškai gerai kalba. Studentė parvažiavusi tėviškėn savaitgaliui.

Nors ta gražuolė ir vietinė, negalėjo man patarti, kaip karines bazes apeidinėti. Vietiniai čia gyvena lyg salose apsuptose kareivinių. Jei reikia kur čia pat į šoną pavažiuoti, keliauja toli į pietus, paskui kita kelio atšaka grįžta atgal. Tiesiai nabevažinėja nuo pat karo laikų.

Teks ir man grįžti. Tačiau priėjęs keliuką šonan susigundžiau juo paeiti. Juolab motociklininką sutikau, tas pasakė, kad tuo keliuku toli galima nuvažiuoti, kareiviai nestabdo.

Taip ir ėjau tuo keleliu. Aplink daug įspėjimų apie minas. Greit bus dešimt metų, kai karas baigėsi, bet dar ne viskas išminuota. Kažkur šone girdisi automatų tratėjimas, šaudymo pratybos vyksta.

Kadaise tose vietose virė gyvenimas, bet dabar vien griuvėsiai. Liūdnas vaizdas.

Bet ir čia gyvena žmonės. Kai kur bando tuos griuvėsius atstatinėti. Tikriausiai visai neseniai žmonėms pradėjo leisti grįžti į šitas vietas.

Taip išlindau į B437 kelią, bet tas ne geresnis už keliuką, kuriuo atėjau. Neilgai ėjau tuo keliu, vėl atsirėmiau į karinį postą. Teko eiti aplinkui: truputį B170, paskui šunkeliu į rytus.

Prie šventyklos atsisėdau, kojines apsiaviau. Karšta, pusiaudienis, šešėlių nėra.

Prieš išlįsdamas į rimtesnį kelią išgirdau varną sakant “au au”. Baisiai nustebau, galvojau, jog garsinės haliucinacijos prasidėjo nuo perkaitimo. Varna didelė, tupėjo netoli medyje. Pastebėjusi, kad ja susidomėjau, ji ir kitus balsus man pademonstravo. Visaip įdomiai kalbėjo, bet ne “kar kar”. Gaila, nesusigriebiau tų garsų įrašyti.

Pagaliau išlindau į platų naują asfaltuotą plentą. Įtariu, kad neilgai juo paeisiu, vėl bus karinė bazė, juk oro uostas netoli.

Pasisveikinau su bachūrais sėdinčiais prie pakelės krautuvėlės. Vienas jų šustras, puikiai angliškai kalbantis. Tai ir pasikalbėjom. Tikrai, kryžkelėje yra karinis postas, toliau niekur, tik atgal. Nejaugi negalima aplink apeiti, klausiu rodydamas keliuką žemėlapyje. A, tai mokyklos kelias, sako, galima juo praeiti, bet ten niekas nevažinėja. Man ir nereikia, kad važinėtų, sakau.

Įsukau į tą mokyklos kelią, visai malonu juo eiti. Sustojo mašinėlė, iškišo galvą dėdė hipsteris su pinta barzda, pasisūlė pavežti. Atsisakiau, jis suprato mano esmę. Sako, kad nenueisiu taip iki Point Pedro. Aš navigatorių turiu telefone, aiškinu, Google maps, su juo visur nueisiu, jei kareiviai nesustabdys. Jei per kiemus landžiosi, tai gal ir nueisi, sutiko dėdė hipsteris.

Praėjęs gerai prižiūrėtus daržus pamačiau, dieduką lendantį pro vartelius į kažkokį kiemą. Pagalvojau, kad gal čia kalu duoda, palmių brogą tokią. Pasitiko nustebęs šeimininkas. Ne, sako, čia gėrimų neparduodam, tik ekologiškai užaugintas daržoves.

Išlindau į kelią B437, radau, kur prasideda karinė bazė iš kitos pusės, reiškia aplink jau apėjau. Galėjau tuo keliu sau ir eiti, bet patraukė ant avantiūros, pasukau šunkeliais į B420 trasą, užsimaniau kampą nukirsti, arčiau jūros išlįsti.

Taigi, vėl einu palei kareivinių tvorą, kur niekas nevažiuoja, niekas nevaikšto.

Taip išlindau į B420 Tumpalai-Valalai plentą. Vakarinėje pusėje karinis postas, pasisveikinau su sargybiniu, paklausiau ar į rytus praeisiu. Praeisi, sako. Manu, kad šį sykį pavyko karines bazes apeiti optimaliai.

Tumpalai-Valalai plentas gal ir buvo plentas kadaise, dabar šunkelis beliko su asfalto liekanomis. Porą kilometrų niekas negyvena, nevažinėja. Žinia, nėra ir kur, tik į kareivines.

Vėliau pradėjo atsirasti namų. Vienas vyrukas paprašė nusiselfinti su manim.

Civilizacijos padaugėjo, kelias pasitaisė. Taip palengva įžengiau į Tampalų kaimą. Nueisiu iki kryžkelės ir bus gana šiandienai, varysiu į Džafną.

Man patiko tas kaimelis. Jaukus, švarus. Tuoj vakarėti pradės, karščiai sumažėjo, žmonės suaktyvėjo. Ir man linksma, jaučiu, kad greitai baigsis šios dienos vargai. Einu kaip dramblys kinkuodamas, ausim karpydamas.

Priėjau kryžkelę pagaliau. Kryžkelėse čia būna autobusų stotelės, patogu orientuotis. Prisėdau prie krautuvėlės, fantą geriu. Kada autobusas į Džafną, klausiu. Už 15 minučių turėtų būti sako pardavėjas. Puiku. Sėdžiu, ilsiuosi. Taip praėjo pusvalandis, paskui dar 15 minučių. Gal nebus autobuso, bet žmonės laukia. Nesinervoja, neskambinėja. Reiškia čia taip įprasta. Galėčiau patranzuoti, bet mašinos nevažiuoja, sekmadienio pavakarys. Be to tingiu nuo patogios kėdės keltis.

Vis tik nusibodo laukti, be to norisi greičiau namo parsirasti. Išlindau į kelią, gal kokį motociklą sustabdysiu. Gal koks furgonas su zimagorais pravažiuos, gal pasiseks. Kai einu, visi stoja, siūlosi pavežti. Kai reikia važiuoti, sunku ką nors pasigauti. Merfio dėsniai lydi mane visur.

Sustojo motociklas, bet bachūras su panele važiuoja, kaip mane paims. Bachūras vietinis, viską čia žino. Autobuso gali ir nebūti, sako, čia toks nežymus kelias. Ojei nusigaučiau iki Ačuvelio kryžkelės, klausiu, gal iš ten daugiau autobusų. O taip, sako, pro ten net į patų Kolombą pravažiuoja. Nuostabu. Iki Ačuvelio bus kokie 2 kilometrai, galėtų vis belaukiantys ten nueiti. Bet aš šiandien net tų 2 km nebenoriu eiti, juolab tai neįsipaišo į ėjimo aplink salą schemą. Bachūras su motociklu man padėjo, paskambino draugeliui, tas su tuktuku atvažiavo, nulakino mane iki tos Ačuvelio sankryžos. Daviau šimtinę už paslaugą.

Ten ne šiaip sau kryžkelė, ten net autobusų stotis nemaža. Kada į Džafną, klausiu laukiančių keleivių. Už 15 minučių turėtų būti, sako. Bandau prisėsti ant bordiūro, žmonės mane kviečia užlipti aukščiau, ten suoliukai. Kol ropščiausi, atvarė autobusas raudonas, stabtelėjo. Lipk į jį, šaukia man visi. Taigi čia tas autobusas, kurio anksčiau laukiau baigęs eiti. Be reikalo važiavau čia tuktuku. O gal ir su reikalu, juk Merfio dėsniai mane lydi. Jei būčiau ten laukęs, velnią būčiau sulaukęs.

Atvarėm į Džafną. Na o toliau viskas kaip jau įprasta. Autobusas į Kolombą stovėjo, turėjau 20 minučių provizijos nusipirkti. 18:36 išvažiavom (turėjom 18:30, puiku). Namuose buvau apie trečią nakties.

Tik vienas dalykas buvo kitaip, nei anksčiau – autobusas važiavo pustuštis, nei vieno stovinčio. Keista, toks pat sekmadienio vakaras kaip ir anksčiau. Kuo dar patiko šis autobusas, kodėl taip gerai jaučiausi? Ogi muzika graži. Bet tyli. Matyt garsiakalbiai sugedę.

Gyvenimas gražus.