Dvidešimt septinta diena.
Sekmadienis, 2016-11-06
Pusryčiai viešbutyje • Per Kayts salos šventyklas, bažnyčias, kapines • Šrilankietiška pirtis • Vėlinių žvakelės ir smilkalai • Metodistų bažnyčioje • Nojaus arka į Karainagaro salą • Kaip aš nepamačiau forto • Karainagaro žvejų luotai • Kareivukas nukreipė į krantą • Jūra darosi vis tikresnė • Prie apleisto švyturio • Kaip karinę bazę su restoranu supainiojau • Kazuarinų pliaže • Višnu čakra ir pas mane • Namo
31 km
Gerai miegojau, sapnus sapnavau visokius, kol beldimas į duris pažadino, pusryčius atnešė, kaip žadėjo, penktą ryto. Sumuštiniai iš mano nemėgstamos vietinės duonos (tradicinį roti čia gerai iškepa, bet europietiško tipo duona visai neskani) ir omletu tarp riekelių.
Viešbutis geras, jo kokybės/kainos santykis aukštas, galiu rekomenduoti jį visiems.
Nusprendžiau tęsti savo ėjimą nuo kryžkelės prieš tiltą į Pundukutivu. Eisiu Kayts (Velanai) salos vakariniu pakraščiu, paskui persikelsiu į Karainagaro salą. Garsiąją Nainativu salą aplankysiu kitą kartą, specialiai dėl jos atvažiuosiu, gal su kompanija. O dabar pirmyn į autobusų stotį. Išėjau 06:15. Stotis netoli nuo viešbučio, autobusą radau iš karto, 06:22 jau jame sėdėjau, paslaptingos tamilų muzikos klausiausi.
Išlipau prie benzino kolonėlės, toje vietoje, kur pereitame etape buvau prisėdęs kolos atsigerti prieš einant į Punkudutivu salą. Ir dabar tą patį padariau.
Pakrantės keliukas į Suruvilą šviežiai asfaltuotas.
Užsukau į šventyklą, žmonių yra. Besidairant jauna moteriškė pasakė, kad pudža prasidės 07:30, dar tik septynios, nelauksiu.
Išėjus laukan pasigirdo pučiamos kriauklės garsai iš kitos šalia esančios šventyklos. Ten pudža kaip tik prasidėjo. Užsukau pažiopsoti.
Judu toliau link Suruvilo. Kelias geras, mašinų nėra.
Priėjau kaimo pirtį, jos įdomios Šri Lankoje. Tai toks didelis šulinys siena aptvertas, žmonės semiasi vandenį ir apsipila. Prislinkau pažiūrėti kas maudosi, negąsdinau mergaičių, nefotografavau.
Suruvile kelias priartėjo prie vandenyno, paskui staiga pasuko gilyn į salą. Pasukau ir aš, nes pakrantėje pamačiau daug spygliuotos vielos tvorų, nenoriu eilinį kartą karinės bazės apeidinėti.
Toliau kelias suprastėjo visai, bet niekas juo ir nevažinėja, tik kelis motociklus sutikau.
Žemėlapyje kelias baigiasi, realybėje visai ne, jis toks pat visą laiką veda į Kayts miestelį.
Priėjau šabakštynų bažnytėlę. Labai nuošalioje vietoje.
Toliau priėjau kapines. Palikau kuprinę prie tvoros, nuėjau žiūrėti, kaip čia žmonės pakavoti.
Klydau anksčiau rašydamas, kad čia niekas nedegina žvakelių per Vėlines. Degina. Ir dar smilkalus kūrena, jų dėžutės visur mėtosi.
Beeinant ir besistebint kaip toje visai dykoje vietoje pagal žemėlapį iš tikrųjų geras kelias, daug namų, daug žmonių, pasigirdo giesmė pritariama būgno, vargonėlių. Prieinu arčiau – taigi metodistai gieda. Pasidėjau kuprinę ir skrybėlę prie sienos, nusiaviau kaliošus, atsisėdau ant slenksčio, klausausi, ilsiuosi. Netrukus mane pastebėjo berniukas, kėdę atnešė. Po to priėjo mergaitė, didesnę kėdę atnešė, su ranktūriais.
Pasibaigus giesmei viena po kitos stojosi moterys ir sakė emocingas kalbas, kai kurios verkė kalbėdamos. Baigus kalbėti visi sušukdavom “amen”. Vyrai nekalbėjo, tik moterys. Todėl ir man niekas nepasiūlė pasisakyti, o aš ir nelaukiau labai, padėkojau, daviau šimtinę berniukui priėjusiam su aukų lėkštele ir toliau patraukiau.
Priėjau didžiulę katalikų bažnyčią, tik apleistą, krūmais apžėlusią.
Pagaliau priėjau Kayts miestą salos pakrašty. Prieš ieškodamas kelto į kitą salą nusprendžiau pasistiprinti. Rolsai skanūs tose vietose, skanesni nei Kolombe.
Vieno kolos buteliuko neužteko, dar pepsikolos pasiėmiau. Ne dėl to, kad taip baisiai ištroškęs buvau, o dėl to, kad išsiaiškinčiau, kas geriau: pepsi ar kola. Šį kartą nugalėjo kola.
Tasai Kayts salos kampas kaip transporto mazgas koksai, pilna autobusų. Bet jokio aktyvumo dienos kaitroje, snaudžia visi pavėsiuose, niekas niekur važiuoti nesiruošia.
Ėjau ėjau, kol galą priėjau. Ten tokia didžiulė valtis stovėjo, daugiau nieko.
Prisėdau ant valties krašto, laukiu, kol kas nors prieis ir paaiškins, kaip į kitą krantą persikelti. Karšta baisiai, pavėsio nėra, skrybėlė tik saugo.
Atvažiavo motociklas, motociklininkas berniukas prisėdo ant dėžės, jis be skrybėlės, bet neiškepa.
Pradėjo daugiau žmonių rinktis. Vieni lipa į valties triumą, kiti ant denio.
Didelė ta valtis, Nojaus laivą primena. Įlindau vidun su keliom moterim. Viduj ir motoras, berniukas motoristas pradėjo aplink jį krapštytis, reiškia greit pajudėsim.
Taip aš atplaukiau į Karainagaro salą. Nojaus arkos motoristas paėmė iš manęs 10 rupijų už perkėlimą, bus kokie 6 eurocentai.
Tolumoj matosi Hamenhielo fortas mažoje salelėje netoli Karainagaro kranto. Ta kryptim ir nuėjau, gal pavyks tą fortą kaip nors apžiūrėti.
Prisėdau arbatinėje pabendrauti su pirmaisiais sutiktais Karainagaro čiabuviais. Tokie pat žmonės kaip ir kitur, tokie pat tamilai. Ar bus čia kur man pernakvoti, bandau išsiaiškinti. Yra viešbutis forte paaiškino man. Iki forto greitai turėčiau nueiti, pažiūrėsiu kas ten ir kaip, toliau eisiu, jeigu ką, grįšiu pernakvoti.
Toliau ėjau palei karinės bazės spygliuotą tvorą, bet nereikia per šabakštynus brautis, geras kelias į fortą veda.
Apžiūrėjau pakelės šventyklas ir koplytėlės.
Priėjau forto iškabą, bet ten tik dideli vartai į kareivines su ginkluotais sargybiniais, kurių, suprantama, nefotografavau. Matyt iki pačio forto reikia smėlio keliuku paeiti.
Ėjau ėjau, kol vandenyną priėjau. Jokio forto nesimato. Turėtų matytis už kampo kairėje, bet priėjimas ten atitvertas.
Supratau, kad visos forto įdomybės yra kareivinėse, kurias praėjau, ten ir restoranas, ir viešbutis. Reikėjo pakalbėti su kareiviais, gal būtų įleidę. Nebenoriu grįžti atgal, geriau pajūriu pirmyn paeisiu.
Bangų nėra, bet yra gražių koralų.
Tų vietų žvejai plaukioja ne valtimis, o tokiais luotais. Ko gero taip patogiau, kai seklu ir nėra bangų.
Ne visur smėliukas patogus basam eiti, yra ir akmenų, aštrių, plikų ir dumbliais apaugusių. Einu per vandenį kroksais apsiavęs.
Praeidinėju pro karinį postą. Tai tik mažas namelis, vos ne lūšnelė. Išėjo jaunas kareiviukas, pakvietė prieiti prie jo. Jaunas dar, eilinis, angliškai nekalba, nors ginkluotas. Negalima pakrante vaikščioti, sako man, reikia keliu eiti. Bet matosi, kad krante jokių karinių objektų, tik taikūs žvejai su savo luoteliais. Jei būtų karininkas, pakalbėčiau su juo, paaiškinčiau apie savo žygį, aišku, kad praleistų. Bet nenorėjau ginčytis su eiliniu, juolab ir pats jau ketinau nuo kranto nusukti, keliuku paeiti. Prisėdau ant posto slenksčio, smėlį valausi nuo kojų. Paskutinį kilometrą basas bridau. Negalima autis smėliu aplipusias kojas, kaip mat nugrauš kruvinai. Valausi kruopščiai, kiekvieną smiltelę, tai svarbu. Dar apsitrinu drėgnom servetėlėm. Kareiviukas paėmė vieną servetėlę, stebisi, klausia ar iš Europos ją atsivežiau. Ne, Kolombe jų yra pirkti. Kol krapštausi, kareiviukas man atnešė vandens atsigerti, bando manęs klausinėti iš kur aš, ar aš vedęs (visi čia būtinai to paklausia), kokie mano šalyje pinigai ir t.t. Tik labai sunkiai kalba einasi, man reikia tamiliškai išmokti.
Išlindau į salos gilumą. Netoli, tik truputėlį.
Ar turit šaltų gėrimų, klausiu krautuvėlėje dieduko pardavėjo. Ne, jis tik sukneles pardavinėja. Vis tiek prisėdau pakalbėti, su juo lengviau susišneku. Iš kur tu, klausia diedukas. Iš Europos, atsakau. Matosi, kad iš Europos, sako jis, bet iš kokios šalies, tikslinasi. Protingas diedukas, daugumai užtenka žinoti, kad iš Europos. Pas jus komunizmas, sako sužinojęs, kad aš iš Lietuvos. Tikrai protingas diedukas.
Per kiemus išlindau prie Kovalam beach. Ne tik dėl to, kad vėl užsinorėjau pajūriu paeiti, bet ir dėl to, kad įdomu, kaip atrodo pats vakarinis pakraštys, po to reikės šiauriniu krantu eiti.
Turėjau vilties, kad tame Kovalam pliaže bus kokia nors pavėsinė, koks nors kioskelis su gėrimais. Nieko, tik kelios žvejų lūšnelės.
Užsilenkiant už vakarinio maksimumo krantas pradėjo keistis. Atsirado bangos, pasigirdo tikras jūros ošimas, kurio buvau pasigedęs.
Švyturį priėjau. Turi būti švyturys tokioje vietoje, čia juk pats salos kampas. Saulė kepinti nustojo, lengviau eiti pasidarė.
Priėjau vietą, kuri vadinasi Casuarina beach. Girdėtas pavadinimas, čia jau turėtų kas nors būti. Tikrai, matau gražų namą, ten viduj matosi staliukai, baras. Super, puikiai čia pailsėsiu. Priėjęs prašau padavėjo, kad duotų ko nors šalto gazuoto atsigerti. Tas išsigandęs nubėgo ir atsivedė karininką. Karininkas mandagiai paaiškino, kad patekau į karinį objektą, čia man būti negalima, reikia paeiti toliau krantu, ten tikras pliažas, ten visko gausiu ko noriu.
Kiek paėjęs radau tikrą pliažą apaugusį ne palmėmis, o spygliuočiais, todėl ir vadinasi Casuarino beach. Matosi, kad vietinių pamėgta vietelė.
Nusipirkau šalto gazuoto vandens, ledų, sėdžiu ant pavėsinės slenksčio, kaifuoju. Toli nuėjau šiandien, matosi pagal žemėlapį. Reikia baiginėti šį etapą, kol nesijaučiu pervargęs. Paeisiu dar keletą kilometrų iki AB17 tilto, ten kryžkelėje pasigausiu autobusą į Džafną. Tokiu būdu užbaigsiu mažų salų epopėją, toliau eisiu pagrindinės salos krantu.
Nelindau tiesiai iš Casuarino beach į krantą, dar pajūriu paėjau, išlindau tik prie šventyklos.
Išlindau į lekią prie Šivos šventyklos.
Apėjau šventyklą, vidun nėjau, nes laiko jau nebe daug iki vakaro beliko. Juolab, kad ženklas ten buvo su perbrauktu fotoaparatu – negalima ten fotkinti viduj
Keliukais vinguriuodamas, vis žemėlapin pažiūrėdamas, kur sukti, patraukiau į finišą, į kryžkelę prie tilto.
Išlindau į plentą, prisėdau kolos išgerti prieš sukdamas link tilto. Sėdžiu ant krautuvėlės slenksčio prieš mokyklą. Iš jos išlindo diedukas mokytojas, pasikalbėjom. Aš tik vienas šiose vietose gerai kalbu angliškai, sako jis. Jei reiktų, ar rasčiau čia pernakvoti, klausiu. Žinoma, sako, yra vienas brangus viešbutis už 10,000, bet neverta į jį eiti, geriau apsistoti pas privatininkus už 1000.
Išlindau prie tilto kryžkelės, nespėjau net apsižvalgyti, prie manęs sustojo autobusiukas, paėmė į Džafną. Važiavo ne tiesiai, per aplinkinius kaimus, bet vis tiek gana greitai atsiradom. Tik vieną kartą ilgokai stovėjom, kažko laukėm, tikriausiai konduktoriaus pažįstamo, tas vis skambinėjo kažkam, bet nesulaukėm ir išvažiavom.
Džafnoje aš jau kaip namie. Autobusas į Kolombą stovėjo, pajudės po 45 minučių, t.y. 18:45. Spėjau į turgų sulakstyti, lauktuvių nupirkti, dar provizija kelionei apsirūpinau. Pajudėjom tiksliai laiku, šį kartą ne anksčiau, kaip anksčiau. Matyt vairuotojo laikrodis teisingai rodė.
Kolombe buvau trečią nakties. Patogu keliauti po Šri Lanką.
Ačiū už pasakojimą, Antanai.