Dvidešimt penkta diena.
Sekmadienis, 2016-10-30

Neblogas Treat ooo viešbutis • Rožančius ant šv. Pilypo bažnyčios • Tvarkingos kaimo kapinaitės • Krabai visur • Nieko gero Čaddy beach pliaže • Kalvarijų kelias ir palmių kelmai • Už ką reikia balsuoti • Šventyklose • Tiltu į Punkudutivu salą • Varnų valgykla • Pilvo graužatis dėl per didelės švaros • Suku iš kelio dėl takelio • Fantastiškos šventyklos • Virtuozas vairuotojas

27 km

Nors gulti anksti nuėjau, bet atsikėliau vėlai, greit šešios. Užtat išsimiegojau gerai prieš sunkią tolimo ėjimo dieną. Viešbutyje nei gyvos dvasios, gerai, kad už viską vakare atsiskaičiau, kad nereikėjo ieškoti vadybininko. Gerai, kad pagrindinės durys ir vartai nebuvo užrakinti, nereikėjo nieko žadinti.

Visai neblogas tas Treat ooo viešbutis, tik matosi, kad dar kažkoks per naujas, nesusitupėjęs. Aišku, išskyrus savaitgalio iškylautojus iš Džafnos niekas čia neužsuka. Pliažas čia per prastas baltiesiems poilsiautojams, Šri Lankoje pilna geresnių vietų, kur nereikia taip toli belstis. Todėl viešbutyje ir nėra nei baro, nei restorano, vietinei publikai tokių dalykų nereikia. Nors ant iškabos lėkštė su peiliu ir videlčium nupaišyta ir užrašyta “authentic Jaffna food”, bet tai ateičiai, tsakant į priekį numatyta. O wi-fi veikia, kai paprašai – tai lengviau, nei kavinę įrengti.

Visų pirma turiu grįžti į tą vietą, iš kur vakar mane tuktukas paėmė, kad neliktų nepraeito tarpo. Todėl užuot traukęs toliau pajūriu į vakarus, nuėjau po miestelį Allaipidi pasižvalgyti.

Priėjau šv Pilypo bažnyčią. Pataikiau į rytmetines mišias, kaip tik į pamokslą. Bet neilgai klausiausi gražios tamilų kalbos, kol kojos šviežios, kol ryto gaivumas dar neišsisklaidė reikia eiti toliau.

Pastebėjau dailiai supiltas akmenų ir akmenėlių krūvas

Šri Lankos šiaurėje sutikau nemažai jaunuolių be rankų. Spėju, tai karo vaikai. Iki šiol kartais girdisi sprogimai – piemenys bovijasi sprogmenimis užsilikusiais po karo – iki šiol jų kur nors randa. Neretai ir susisprogdina.

Priėjau kapines, kurias vakar praėjau, reiškia jau nebėra tarpo, galiu sukti į vakarus. Dar pasižvalgiau po kapinaites, jos visai tvarkingos, aišku, ne taip išcackintos, kaip mūsų Marylande. Čia turbūt nėra mados žvakutes deginti per Visus Šventus.

Užkalbino pravažiuodamas motociklistas, nedažnai tai pasitaiko šiose vietose, dažniau taip būdavo ankstesniuose etapuose. Papasakojau apie savo ėjimą aplink salą. Kodėl taip darai, klausia pravažiuotojas. Iš tikrųjų, kodėl? Pats stebiuosi.

Priėjau didžiulio vandens bokšto šiuolaikiškas statybas. Šiuose kraštuose visur matosi rūpinimasis vandeniu, jaučiasi jo trūkumas. Tuom tarpu Šri Lankos pietuose to vandens perteklius.

Priėjau dar vienos šventyklos statybas. Kulto pastatus čia labiau stato nei gyvenamus namus – gyventi ir lapų trobelėje galima.

Ėjau ėjau ir priėjau pasukimą į Chaddy Beach. Reikia užsukti, ten nemažai visokių dalykų žemėlapyje prižymėta.

Priėjau pajūrį, einu krantu link pliažo, jis turėtų kažkur netoli prasidėti.

Pastebėjau, kad salose aplink Džafną daugybė krabų. Juos veisia prie kranto, pardavinėja šviežius visur, ir varnoms tai pagrindinis maistas. Tiktai nemačiau niekur pakelėj, kad kas nors juos pardavinėtų paruoštus valgyti. Kolombe žmonės pasakojo, kad Džafna garsėja savo krabų patiekalais, bet kur jų rasti? Visur tas pat – ryžiai, karis, vištiena, blynai ir pyragėliai visokie. Gal krabus į Kolombą veža, kur jų daug kur gausi.

Musulmonų daug į pietus nuo Manaro ir Kalpitijoje, o Džafnos salose nemačiau daug mečečių.

Pagaliau priėjau pliažą, žmonės ten maudosi. O aš prisėdau kojų pailsinti ir nusivalyti, kojinėm apsiauti.

Pliažas man pasirodė labai skurdus. Matosi, kad buvo ketinta čia kažkokią gražią promenadą įrengti, bet nieko nesigavo, viskas smarkiai apleista. Ne karas čia kaltas, po karo tas pavėsines ir suolelius statė, bet vietiniams to visai nereikia, o kurortininkai čia nevažiuoja.

Užėjau į vienintelį pliažo restoraną pažiūrėti, ten tik spragėsiai ir kola. Paklausiau pardavėjo už kiek čia pernakvoti galėčiau, sako su kondicionieriumi kainuos 6500, be kondicionieriaus 6000. Net nėjau žiūrėti, nes dabar man nereikia, o iš visko sprendžiant, mažai tikėtina, kad bus nors kiek geriau, negu ten kur šiąnakt nakvojau, kur dvigubai pigiau.

Nusprendžiau nebeeiti tuo pajūriu, nes tas apleistas pliažas kažkiek mane nuliūdino, o įdomių žvejų kaimelių perspektyvoje nesimatė. Pasukau kampo nukirsti į tiltą į kitą salą.

Ėjau ėjau ir Marijos bažnyčią priėjau. Žemėlapyje ji užvardinta kaip Chaddy Matha Kovil, pasirodo žodžiu Kovil ne tik hinduistų šventyklas vadina.

Apžiūrėjau kalvarijų kelią, dailios stacijų skulptūros.

Užtaikiau į devintines pamaldas, bet neužtrukau ten, nes dar nesijaučiau pavargęs, dar nebuvo poreikio pasėdėti, pailsėti.

Būtų gerai, jei privažiuotų ledų mašiniukas ar bent ledų dviratis.

Ėjau ėjau kol didelė šventykla pasimatė. Tai Velanam Perunkulam Ammam Kovilas.

Priėjau prie tos didelės šventyklos. Šį sykį jaučiausi šiek tiek pavargęs, tai pasėdėjau čia, pailsėjau.

Pasėdėjęs pavaikščiojau po šventyklą. Čia nereikėjo iki pusės išsirengti, kaip kai kuriose ypatingose šivaitų šventovėse. Žinau, jei ramiai eisi pagal laikrodį apžiūrinėdamas statulas ir altorėlius, nieko neįžeisi, galima ir pafotografuoti, iš pradžių atsiklausius jei yra ko, arba ir neatsiklausius, tik atsargiai, neprisitaikant per ilgai, negalima tik pačių švenčiausių vietelių fotkinti, bet josios vistiek pridengtos būna, kai aukojimas-pudža nevyksta.

Pavaikščiojęs po šventyklą nuėjau toliau visokiais takeliais nukirsdamas kampą į plentą vedantį į tiltą.

Priėjau Kayts salos pakraštį, greičiausiai dar teks paeiti šia sala. Dangus apsiniaukė, lyti ketina, bet aš nebijau, jau nebetikiu, kad mane sulys. Taip ir buvo – kaip apsiniaukė, taip ir atsiniaukė.

Tiltu eiti malonu, saulė nekepina, vėjelis gaivina, nuo pralekiančių mašinų nesunku pasitraukti. Tankiai įrengtos apžvalgos aikštelės. Jose pilna krabų liekanų.

Taip aš atsidūriau Punkudutivu saloje.

Tiltas baigėsi, krante dar viena budistų šventykla.

Kiek paėjus ir induistų.

Priėjau tvorą su edukaciniais piešiniais. Reiškia čia mokykla.

Beeinant keistas dalykas pradėjo darytis – pradėjo graužti ne kojas, o pilvą. Į jį trynėsi vidinė taktinių marškinių kišenė, kurioje powerbanką nešiojausi. Teko jį perdėti į kitą kišenę. Paskui ir telefoną iš išorinės kišenės. Paskui išvis teko pleistrų prisiklijuoti. Kodėl šitaip atsitiko? Matyt be reikalo tuos marškinius vakare išsiskalbiau ir gal be reikalo per stipriai nusiprausiau su muilais. Geriau, kai vidinės siūlės natūraliai suteptos kūno riebalais. Anksčiau, kai eidavau truputį murzinas, negraužė visai.

Priėjau atsišakojimą į Kuričikadu miestelį, nusprendžiau užsukti. Buvau ketinęs niekur neišsukti ir pereiti visą salą. Bet susigriebiau, kad aš ne sportininkas, nesiekiu kuo toliau nueiti. Mano tikslas daugiau įdomių dalykų patirti, o plentu einant nuotykių ar įdomių vaizdų mažiau, nei kaimeliuose. Geriau nespėsiu salos pereiti šiame etape, bet pamatysiu, kaip šia žmonės gyvena, koks čia pajūris. Nors ir ėda nugraužtas vietas, geriau pakentėsiu, pasibastysiu po miestelį, paskui iškart į Džafną važiuosiu, gal dar į penktinį Kolombo autobusą spėsiu, o gal net į tretinį.

Taigi, aš iš tų, kurie suka iš kelio dėl takelio. Bet tikrai, pažiūrėjus į žemėlapį matyti, kuriuo keliu būtų įdomiau eiti – ar AB39 kur nieko nėra, ar pro miestelį, kur daug visokių šventyklų.

Taigi nuėjau Radžos Radžašvario Ambalo Dievo namų kryptim.

Iš pradžių nieko ypatingai įdomaus nebuvo, bet paskui darėsi vis įdomiau ir įdomiau.

Praėjau vieną šventyklą, pafotografavau iš tolo, nesigilindamas.

Priėjau kitą didesnę šventyklą- tai Kaladdy Pilayaar Kovilas.

Šventykla tikrai įspūdinga, originali, daug Ganešo ir dramblių skulptūrų

Po Dramblių šventyklos ėjau ėjau ir kitą didžiulę šventyklą priėjau. Tai Sri Raja Rajeswari Ambal šventykla, kitaip vadinama Kannakai Amman. Jos prieigose namai piligrimams stovi, pačių piligrimų visur pilna – tikrai šventa vieta.

Nusiaviau kaliošus, pasidėjau prie tvoros kuprinę ir skrybėlę ir įėjau vidun atsivėdinti, pailsėti, o svarbiausia – apžiūrėti.

Iš pradžių pasėdėjau kojas parietęs ir pasižvalgiau. Paskui iš lėto pagal laikrodį apėjau patalpas. Su manim pasisveikino protingo veido pagyvenęs brahmanas, pakalbėjom truputį. Sako, kad čia viena svarbesnių hindu šventyklų, su ja susilyginti gali nebent Nainativu salelės Radžamaha Viharaya. Ketinu ten nukakti, bet kitame kelionės etape. Norėjau dar brahmaną paklausinėti kas čia ir kaip, ką reiškia kelios keistos skulptūros su krokodylais ir drambliukais, bet jis turėjo kažkur skubėti, tad likau be paaiškinimo žvalgytis ir dyvytis. Turėčiau daug laiko, palaukčiau pudžos, kai brahmanas grįš, bet ir pats turiu eiti, noriu šiąnakt namo parsirasti.

Palikau šventyklą, nuėjau pakrante iki Manalkaado krematoriumo, bet nieko ypatingo ten nepastebėjau

Priėjau kriauklių kalną.

Praėjau pro dar vieną šv. Antano bažnyčią, žemėlapyje kažkodėl pažymėtą Anthonyar Church. Kas tas Anthonyar, net Gūglas nežino.

Šalia bažnyčios hindu šventykla, galima vienu sykiu keliems dievams pasimelsti.

Užkalbino keli dėdės, pasisveikinau. Vienas jų pašaukė netoli buvusį dviratininką ir liepė jam mane pavežti. Padėkojau, pasakiau, kad nereikia. Dviratininkas po to dar privažiavo, siūlė prisėsti ant bagažinės.

Ėjau ėjau ir į plentą išlindau. Iš čia jau reikia namo važiuoti, užteks šiandien eiti. Išlindau kaip tik prie krautuvėlės, nusipirkau fantos išgerti. Klausiu pardavėjo ar čia stoja autobusai į Džafną. Čia čia, sako.

Nespėjau fantos išgerti, kaip autobusas privažiavo, stabtelėjo sekundei, greitai įšokau. Žmonių prisigrūdę kaip silkių bačkoje. Iš šventų vietų važiuoja, iš kelto iš Nainativu salos, vairuotojas tai patvirtino vėliau.

Stovėjau ant vienos koja priekyje pavydėdamas tiems, kurie važiavo duryse persisvėrę – taip smagiau. Vairuotojas pakvietė įsitaisyti šalia jo ant motoro – kaip gerai. Staigiai lekiam, bet nebaisu – mus saugo Lakšmi altorėlis prie priekinio lango, o vairuotojas dar ir persižegnoja kiekvieną koplytėlę pravažiuodamas.

Greitai lėkėm tiltais ir keliukais. Šri Lankos keleivinių autobusų vairuotojai tikri virtuozai. Atsižvelgiant į vietinio eismo ypatumus, reikia ypatingos reakcijos, sugebėjimo žaibiškai priimti sprendimus. Taip tik karą praėję karininkai sugeba. Tą hipotezę vairuotojas patvirtino gerai kalbėdamas angliškai. Taksistai taip nemoka.

Pagaliau Džafnoje. Autobusų stoty jau kaip namuose jaučiuosi.

Savo vietoje jau stovėjo valstybinis autobusas į Kolombą. Tas pusę penkių išvažiuoja. Užsiėmiau vietą ir dar spėjau kvartalą apibėgti, maisto bei gėrimų užsipirkti, wc apsilankyti.

Kaip ir pereitais kartais autobusas prisigrūdo žmonių, išvažiavom 16:27. Reiškia čia negalima ilgai wc užsisėdėti, reikia anksčiau išvažiavimo vietoj būti.

Išvažinėdami iš Džafnos pravažiavome paminklą parkerio plunksnai. O Kolombe netoli stoties stovi paminklas telefonui. Tokie įdomūs paminklai prie stočių, reikės nufotografuoti.

Prie Vavunijos smarki liūtis pliūptelėjo, bet tai nedaug tesulėtino mūsų važiavimą. Kolombe atsiradau apie pirmą nakties.