Dvidešimt pirma diena. Pirmadienis, 2016-10-17
Nakvynė su rupūže • Ilgas ir baisus džiunglių kelias • Susitikimai su kariškiais • Slaptų objektų fotografavimas • Kuria plento puse geriau eiti? • Surūgusi kokakola • Punerynas-Čavakačeris-Džafna • Greitas parlėkimas namo
32,4 km
Atsibudau penktą, man nereikia žadintuvo. Nusiprausiau sūriu vandeniu iš bačkos – gėlą vandenį čia taupo, jis atvežamas iš toli.
Kai susiruošiau eiti, pasibeldė kunigėlis, jis irgi jau atsikėlęs, ruošiasi ankstyvosioms mišioms. Padėkojau už tikrai didelį svetingumą.
Dar nėra šešių, aš jau kelyje mėgaujuosi ryto gaivumu.
Beeidamas takeliais šiaurės kryptimi pagalvojau, kad gal nereikia bandyti apeidinėti pusiasalio, nepavyks greičiausiai, teks toli atgal grįžti. Pasukau į vakarus, ten džiunglių kelias į Džafnos plentą.
Sutikau sportininkus lakstančius su Šri Lankos rinktinės treningais. Tai karininkai. Jie paklausinėjo ką čia darau, kur nakvojau. Užsiplepėjęs su jais nepažiūrėjau į žemėlapį ir nuėjau kelis šimtus metrų ne ten – neįsukau į džiunglių kelią, kai reikėjo. Teko grįžti ir vėl pasisveikinti su sportuojančiais karininkais. Kaip žinodamas krautuvėlėje užsipirkau daug vandens, paskui ilgai nebuvo tokios galimybės.
Džiunglių kelias ilgas, kokie 8 km bus, gal daugiau. Juo niekas nevažinėja, tik kariškiai. Nėra stotelių, suolelių. Pavargus teko ant žemės pakelėj sėsti pailsėti. Bijojau, kad į kelnes vabalų neprilįstų. Kelias smėlėtas, apsimoviau kojines, dėl to smėlis kojų nenugraužė.
Džiunglės tikros, tankios, ne šabakštynai Wilpatu draustinyje. Pakelės tankumynuose traška šakos, nuolat kažkas krebžda, šiugžda, nejaugi vėl teks su drambliais susitikti. Vakar kunigas sakė, kad kartais drambliai naktimis užklysta į Veravilo miestelį. Bet dabar vėlyvas rytas, sutikti dramblius tikimybė maža. Ir drambliašūdžių čia niekur nematau, jų pilna buvo Wilpatu šabakštynuose. Šakas traškina beždžionės, tikriausiai. Jų čia daug.
Džiunglių viduryje priėjau karinį objektą su didelėmis antenomis. Sargybinis išbėgo ir ženklais parodė, kad fotografuoti negalima. Jau buvau porą kadrų padaręs. Paskui perkėlinėjant nuotraukas į kompą, beveik visi šios dienos kadrai dėl mano žioplumo išsitrynė, teko atstatinėti SD. Beveik viską atstatyti pavyko, tik tie militariniai ir tolesni džiunglių kelio kadrai (>3 val. ėjimo) liko sugadinti. Stebuklai.
Išlendant iš džiunglių pasitiko automatais ginkluoti kareiviai, mandagiai pakalbėjom.
Baigėsi neramus ėjimas džiunglėmis, toliau ilgas ėjimas plento asfaltu. Kojos stebėtinai gerai atlaiko tą ilgą ėjimą, pereitą sykį pūslės, nuospaudos ir mazoliai atsirado po mažiau kilometrų. Matyt tai todėl, kad dažnai ilsiuosi, gaivinu padus drėgnom servetėlėm. Dar toli eiti, dar gali nutrinti, todėl apsiaviau kitas kojines, sportines. Pirmas dvi dienas ėjau visai be kojinių.
Privažiavo džipas su kareiviais, išlipęs karininkas paklausinėjo kaip man sekasi eiti. Pasiūlė atvežti vandens ir maisto, sako dar mažiausiai 5 kilometrus nebus kur nusipirkti. Padėkojau, pasakiau, kad visko turiu. Vandens dar kokį pusantro litro ir riešutėlių, užtektų visai dienai.
Paskambino kunigas, sako pas jį kareiviai buvo atėję, apie mane klausinėjo. Puiku, kuo daugiau apie mane visi žinos, tuo geriau. Visoje kelionėje sutikti kariškiai man paliko gerą įspūdį – mandagūs, paslaugūs, angliškai gerai kalba. Jei bus kokia bėda, galėsiu jų pagalbos prašyti. Bet nebus bėdų, Šri Lanka nuostabi šalis vienišam keliautojui.
Ką gi, vėl ilgas ėjimas plentu, vėl kilometrų stulpus skaičiuoju. Kuria kelio puse geriau eiti? Kaimo keliukais einu ten, kur šešėliai nuo palmių. Plentu einu visaip. Neatrodo, kad čia būtų kažkokios taisyklės, kuria puse pėstiesiems eiti – karvės, ožkos, šuneliai ir kiti žmonės visaip vaikšto. Eismas Šri Lankoje kairiapusis, jei einu kaire kelio puse, nematau, kas iš nugaros atvažiuoja. Bet nereikia matyti, mašinos visada pypsi, išgirdęs pažengiu šonan. Einant dešine kelio puse nereikia atgal sukinėtis, iš tolo matosi, kad atvažiuoja, kad reikia pasitraukti. Tik dideli sunkvežimiai ar autobusai iš priekio atlėkdami stiprią oro bangą sukelia, kažkaip baisu. Yra viena priežastis einant plentu kaitalioti kelio puses – pakraštys truputį nuolydus, kojos žengia nesimtriškai, o simetrija ilgame ėjime svarbus dalykas, kitaip būtinai pūslės atsiras.
Pagaliau priėjau krautuvėlę, paprašiau ko nors šalto atsigerti. Čia nėra šaldytuvo, gavau šiltos fantos, ir tai gerai. Šaltą vandenį skaniau gerti, bet troškulį geriau malšina šiltas – tokį atradimą padariau bekeliaudamas.
Ėjau ėjau ir Pooneryno kryžkelę priėjau. Užteks šiandien eiti, reikia iš čia Džafnon važiuoti, o ten kokio naktinio autobuso Kolomban ieškotis.
Kryžkelėje daug valgyklų, parduotuvių, žmonių daug slampinėja. Klausiu vieno, ar čia reikia autobusą į Jaffną gaudyti. Čia, sako, tik į pačią Džafną tuoj nebus, tuoj turi būti į Point Pedrą, Chavakachcheryje reikės persėsti. Į Čavakačerį, tai į Čevakačerį, su persėdimais įdomiau keliauti. Nei minutės nepalaukus atvažiavo autobusas, visuomeninis transportas Šri Lankoje idealus.
Čavakačeryje nebuvo laiko net apsižvalgyti, ten jau stovėjo autobusas į Džafną, įšokau ir iškart pajudėjom.
Džafna didelis miestas, jaučiasi didmiesčio šurmulys. Galvojau pirma paslampinėsiu po autobusų stotis (kaip ir visur didesniuose Šri Lankos miestuose, čia yra raudonų autobusų stotis (valdiškų) ir mėlynų autobusų stotis (privačių), dar, sako, yra speciali naktinių komfortiškų kondicionuotų autobusų stotis, kažkur toliau). Kadangi mane atvežė į raudonų autobusų stotį, čia ir pradėjau apsižvalgyti. Iškart radau autobusą į Kolombą, važiuojantį iš atkampios Karainagaro salos, tikiuosi ją pereiti kažkada. Kada pajudėsit, kalusiu šoferio. Po 15 minučių, sako. Kada būsit vietoj? Kokią antrą nakties, sako. Ne ką ilgiau gaunasi, nei iš Manaro, iš kur jau tris kartus autobusais namo važiavau. Užsiėmiau vietą (pasidėjau kuprinę) ir pabandžiau dar nueiti į mėlynų autobusų stotį, bet pamačiau, kad eiti gaunasi toli, nespėsiu, tad grįžau dar pakeliui šilto vandens bambalį prigriebęs. Gal kitur ir laukė koks geresnis ar greitesnis autobusas, bet vargu ar daug geresnis ir daug greitesnis – tas kurį pirmą pamačiau visai neblogas ir greitas, ir nereikia laukti, kol išvažiuos. Gerai padariau, kad vandens nusipirkau, nes paskui iki pat Kolombo niekas nepasiūlė – keista, po autobusą šmirinėjo tik loterijos bilietų pardavėjai, jokio maisto, jokių gėrimų visą ilgą kelią.
Gerai, kad vietą užsiėmiau, žmonių daug prilipo, stovėjo susigrūdę, bet rotacija vyko intensyviai, daug išlipdavo stotelėse, todėl nereikėjo užleidinėti vietą pasėdėti kokiam pavargusiam diedukui ar babytei.
Kolombe atsidūriau pusę antros – per septynias valandas atlėkėm. Nebuvom net sustoję pavalgyti ar pasisioti, gerai, kad neprispyrė.