Aštuoniolikta diena. Sekmadienis, 2016-10-09

Saulėtekis kelyje • Gailiuosi, kad neužsukau į šventyklų kaimelį • Pamąstymai apie šv. Antano vietų kolekcionavimą • Ką pardavinėja kaimo krautuvėse • “Į-lūpą-ką-davai” miestelyje • Poilsis “Green line” restorane • Velankulamo sankryžoje • Atgal į Manarą su gražuole • Finansinė parama autobusų stoties dispečeriui • Ilgas kelias namo

24 km

Penktą valandą pažadino prieglaudos senukas, bet aš jau buvau atsibudęs. Atnešė arbatos pusryčiams. Neskubėdamas nusiprausiau, susiruošiau, arbatą išgėriau ir 05:30 pajudėjau toliau. Palikau kambaryje truputį pinigų, nes manau, kad jei būčiau davęs į rankas, senukas nebūtų ėmęs. Nesugadinti žmonės šiose vietose. Sudie, Vidatalavitu bogadielnia, kas žino, gal man teks čia senatvėj paskutines dienas praleisti, jei iki senatvės dagyvensiu.

05:43 pravažiavo autobusas į Jaffną, reiškia, kad sekantį etapą iš Manaro galėsiu pradėti anksti.

Priėjau gražius vartus į keliuką vedantį į Kovilkulamo hinduistinę šventyklą. Tame kaimelyje už 2.5 km kelios hindu šventyklos ir porą katalikų bažnyčių, viena jų šv. Antano. Gal neblogai būtų apsilankyti tame kaimelyje, bet ryto vėsoje taip gerai pirmyn einasi… Kitą dieną rašydamas šias eilutes gailiuosi, kad neužsukau. Jei prieš eidamas būčiau labiau pasinagrinėjęs žemėlapį, būčiau nusiteikęs ten užeiti.

Pagalvojau, kiek šv Antano bažnyčių yra Šri Lankoje, kelioliką jau praėjau šiame žygyje. Keli šimtai turėtų būti. Įdomu jas visas aplankyti, nufotografuoti – savotiška kolekcija būtų. Bet užtrukčiau ne vienus metus. Lietuvoje Šv Antano bažnyčių nedaug, Vilniuje išvis tokios nežinau. O viso pasaulio šv. Antano bažnyčių aplankymui ir gyvenimo neužtektų – kol šimtą aplankai, dar kelias naujas pastatys. Geriau būtų pabuvoti visuose šv Antano vardo pasaulio miestuose ir miesteliuose. Turbūt pradėti reikėtų nuo San Antonio Teksase. Kadaise trainiojausi po Porto miestą Portugalijoje, bandžiau apeiti visus šv Antano vardo barus, daug jų ten. Bet čia jau kita istorija.

Tie vartai visai nauji, Google street view jų nėra.

Toliau kelias tiesus, lygus, kiek nuobodus.

Prisėdau krautuvėlėje atsipūsti ir šalta pepsikola pasilepinti.

Ir ką pardavinėja kaimo pakelės krautuvėlėse? Be ryžių, žirnių, svogūnų, česnakų – pyragai, sausainiai, saldumynai yra pagrindinė prekė. Kas belieka negeriantiems kaimo žmonėms, tik saldumynais smaližiauti. Dar čia turi palmių aliejaus, skalbimo miltelių, muilo, kažkiek bananų pardavėjas atsineša iš savo sodo, tai ir viskas daugmaž. Kitose krautuvėlėse būna ir ūkio prekių – virvių, šniūrų, geležų visokių. Kai kur galima bambalį benzino nusipirkti motoroleriui ar tuktukui. O mane palepina šaltais gėrimais. Šaldytuvų neturi tik visai atkampiose vietose.

Porą valandų paėjus atsiranda nuovargis, reikia dažniau pailsėti ir kojoms duoti atsigauti, kad pūslės ne taip greitai formuotųsi. Todėl apsidžiaugiu priėjęs autobusų stotelę, ten dažnai galiu net prigulti ant suolelio pavėsyje.

Priėjau I-lūpą-ką-davai miestelį.

Paskambino viršaičio pavaduotojas Krisas, kuris vakar buvo man nakvynę senelių namuose parūpinęs. Ar viskas gerai, klausia. Nuoširdžiai padėkojau, jis tikrai man daug padėjo, ta nakvynės vieta buvo nuostabi. Pasakiau, kur dabar esu. Už kelių kilometrų bus toks restoranas “Green Line”, ten galėsi pailsėti, sako, pasirūpinsiu, kad ten tave gerai sutiktų. Nuostabu.

Pagalvojau, kad gal kroksai nekalti, kad pūslės ant padų atsiranda. Pirmuose etapuose padai mažiau pavargdavo dėl to, kad neidavau tokių ilgų atstumų nesustodamas, bet labiausiai dėl to, kad tada svėriau 7 kilogramais mažiau – tiek priaugau vasarodamas Lietuvoj ir kasdien valgydamas cepelinus, kotletus, dešras, kumpius, lašinius, koldūnus. Šri Lankoje maistas kitoks, per mėnesį vėl turėčiau stabilizuotis iki 80 kg, tada ir kojos mažiau vargs.

Viršaičio pavaduotojas Krisas dar kelis kartus skambino, rūpinosi, ar atėjau iki žaliosios linijos restorano. Nesirūpink, sakau, aš negreitai einu, stoju dažnai, neaišku, kad būsiu vietoj, pats viską rasiu.

Pagaliau priėjau žalios linijos restoraną. Vienintelis toks didelis pasitaikė šio etapo trasoje.

Menedžeris pasitiko, šalto gėrimo davė. Pasėdėjau ten gerą pusvalandį, net kompą išsitraukiau padirbėti su korespondencija. Kur čia nusiprausti galėčiau, klausiu. Nuvedė į gretimą pastatą, o ten kambariai kaip viešbutyje. Gali čia pamiegoti, jei nori, sako. Gera vieta būtų nulūžti pietums, paskui pavakary toliau žygį tęsti. Taip ir padaryčiau, jei tai būtų pirmoji etapo diena. Bet dabar esu sumąstęs nužygiuoti iki Velankulamo, iš jo autobusu į Manarą, iš ten autobusu į Kolombą namo, kad naktį namie atsirasčiau ir pirmadienį dirbti galėčiau. Taigi, nėr kada miegoti, juolab gerai bogodielnioj išsimiegojau, nenoriu miego. Bet jei ne pūslės ant kojų, gal pratęsčiau šį etapą viena diena ilgiau, antradienį namo atsirasčiau – retai pasitaiko šiose vietose tokio dieninio “daunšifto” galimybė. Bet dabar grįžčiau su baisiai pažeistomis kojomis, nespėčiau užsigydyti iki kito savaitgalio, iki dešimtojo kelionės etapo.

Toliau patraukiau per išdžiuvusį šiaurės vakarų Šri Lankos pakraštį.

Pagaliau priėjau šio etapo galą, Velankulamo kryžkelę. Dar tik pirma, bet užteks eiti šiandien. Prie autobusų stotelės krautuvė yra, ten prisėdau ant maišų šalia raupsuoto dieduko ir laukiu autobuso fantos pasiėmęs.

Reikia įdėmiai žiūrėti, kad spėčiau pribėgti, kai autobusas pasirodys už kampo ir trumpai stabtelės. Atėjo vaikai su sąsiuviniais, matyt iš kažkokios sekmadieninės mokyklos – tai gerai, lengvai pamatysiu, kaip jie už mane anksčiau pastebės atvažiuojantį autobusą.

Autobuso Jaffna-Manaras laukiau apie 20 minučių, tai pats ilgiausias laikas, kai reikėjo laukti autobuso. Todėl, kad čia užkampis. Šri Lankos visuomeninis transportas gerai sutvarkytas.

Pravažiavom mano šiandien ir vakar pereitas vietas. “Į lūpą ką davai” miestelyje daug žmonių prilipo, šalia manęs daili panelė atsisėdo. Maloniai pasišnekėjom, ji sakė esanti labai patenkinta galinti pasipraktikuoti kalbėtis angliškai su manim. Kad ji pati ne ką blogiau už mane šneka, mokytoja matyt, nespėjau paklausti. Dar nusifotografavom, tik gaila, kad nuotrauką netyčia ištryniau.

Kažkiek po dviejų jau buvau Manare. Artimiausias autobusas į Kolombą, kaip ir tikėjausi, ketvirtą.

Mėlynų (privačių) autobusų stotyje nebuvo autobusų mano kryptimi, todėl turėjau laiko nueiti į washroom ir neskubant nusiplauti kelio dulkes ir prakaitą. Persivilkau švariais marškiniais, atrodau lyg naujai užgimęs.

Laiko dar daug iki autobuso, ko man trintis stotyje, kur viską esu išvaikščiojęs, pasigavau tuktuką, paprašiau, kad prie baobabo nuvežtų. Buvau prie to baobabo pereito etapo pradžioje, bet buvo jau tamsu, neapžiūrėjau kaip reikiant, nenusifotografavau prie jo. Tuktukistas nesuprato ko noriu, privežė prie posto, kur kareiviai saugo Manaro salos įvažiavimą, jiems paaiškinau ko noriu, jie paaiškino vairuotojui.

Baobabas didelis, gražus, apėjau aplinkui fotografuodamas.

Dar ir pats nusifotkinau su ekskursantėmis babytėmis.

Parvežė atgal į stotį, autobusas į Kolombą jau stovėjo. Užsiėmiau vietą ir dar pablūdinėjau aplink – pusvalandis liko iki išvažiavimo, reikės aštuonias valandas sėdėti, dabar geriau pavaikščioti, net jei ir kojos pavargusios.

Prisipirkau įvairių pyragėlių kelionei. Žemiau pateikiu jų galeriją.

Einant pro dispečerio būdelę, mane pašaukė dispečeris ir parodė, kur jam buvo atlikta širdies operacija. Daviau porą šimtų.

16:12 pajudėjom namo. Pabodo autobuse laukti, popiečio saulė ranką nudegino, tingėjau vėl kremu pasitepti po to, kai nusiploviau. Kremas nuo saulės pasiteisino – visą laiką trumpom rankovėm ėjau, neperdegiau eidamas, tik dabar sėdėdamas.

Sustojom prie sugedusio autobuso, gal jis į kokią smulkią avariją buvo patekęs, nesiaiškinau, iš mano pusės nesimatė. Prilipo žmonių labai daug, bet jie netoli važiavo, matyt netolimas reisas buvo.

Buvom sustoję pusvalandžiui prieš Putalamą arbatos išgerti ir pasisioti. Grįžau į Kolombą apie pusiaunaktį.