Septyniolikta diena. Šeštadienis, 2016-10-08
Ilga kelionė stovint naktiniame traukinyje • Ryto laukimas Manaro geležinkelio stotyje • Katheeswaram šventyklose • Šventos karvės • Koks geras dalykas tos autobusų stotelės • Pažintis su viršaičio pavaduotoju • Sugriautas Vidatalvitu miestelis su bažnyčiomis • Nakvynė senelių prieglaudoje
30 km
Laikas tęsti savo žygį aplink salą. Šį kartą sugalvojau pradėti kiek ekstremaliau. Penktadienį po darbų naktiniu traukiniu vykstu į Manarą. Ten turėčiau atsirasti apie trečią nakties (ar ryto). Stotyje palauksiu, kol pradės švisti ir pasigausiu tuktuką į tą vietą, kur baigiau eiti liepos gale.
Naktiniame Manaro eksprese net pirma klasė yra, kaip rašo Šri Lankos geležinkelių portalas. Prie ketvirtos kasos, kur užrašyta, kad parduoda bilietus į 1-2 klases žmonių mažai. Man į Manarą, pirmą klasę, jei galima, sakau. Negalima į pirmą klasę, sako, rodo, kad kažkur kitur reikia eiti. Paėmiau į antrą, juk pereitą sykį antra klase komfortiškai atvažiavau.
Dar geras pusvalandis laiko, dar arbatos atsigėriau su vegetarišku rolsu, tas skanus buvo, dar vieną paėmiau. Vandens kelionei nusipirkau ir nuėjau laukti į savo peroną. Žmonių daugybė, vos prasigrūsi. Pasisaugodamas kišenvagių paslampinėjau pirmyn-atgal. Reiks pasistengti su pirmaisiais į vagoną patekti, kad gerą vietą gaučiau. Šustresni bachūriukai prieš pat atvažiuojant traukiniui ant bėgių sušoko iš kitos pusės bandys patekti. Tie tai geriausias vietas užsiims sau ir savo chiebrai. Aš per senas taip šokinėti, bandysiu patekti į vagoną paprastuoju būdu.
Atvažiavo traukinys, prie manęs kaip tik sustojo antros klasės vagonas. Kažkodėl žmonės į jį nesigrūdo, veržėsi į kitus vagonus. Atsisėdau puikioje vietoje, net staliukas atsilenkia, galėsiu su kompu ką nors nuveikti, kai nemiegosiu. Žmonių mažai, visi matyt trečioje klasėje susigrūdę. Taip besidžiaugiant priėjo vienas dėdė ir parodė man savo bilietą ant didelio lapo atspausdintą. Čia mano vieta, sako. Nejaugi antroje klasėje vietos yra, nusistebėjau. Išsitraukiau savo kartoninį bilietėlį, nėra ten jokios vietos. Pasiėmiau savo daiktus ir einu pas pareigūną stovintį vagono gale. Kur man sėstis, klausiu rodydamas savo bilietėlį. Čia ne tavo vagonas, sako. Juk antra klasė, bandau aiškintis. Taip, antra, bet kita, su rezervuotomis vietomis. Tau reikia į bendrą antrą klasę, sako. O pirmos klasės šiame traukinyje visai nėra. Amžių gyveni, amžių mokaisi. Nuėjau į sekantį antros klasės vagoną, čia jau žmonių prisigrūdę, žinoma. Teko stovėti. Net kuprinei pasidėti vietos nebuvo, taip prigrūstos lentynos. Dar ir elektrą išjungė, ventiliatoriai nebepučia, tvanku, prakaitas žliaugia. Jei taip visą naktį reikės stovėti, kaip paskui aš eisiu? Ko gero teks Manare apsistoti, pailsėti. O gal dar ne vėlu išlipti iš traukinio ir bandyti naktinį autobusą rasti. Bet pajudėjom, elektra atsirado, tai jau gerai.
Ilgai stovėjau, iki pat Kurunegalos, pustrečios valandos, kol vienam jaunuoliui pagailo manęs ir užleido savo vietą. Čia nebuvo tokios didelės keleivių kaitos, kaip šeštadienį, visi toli važiuoja. Tik Anuradapuroje daug išlipo, net vieta šalia manęs atsilaisvino galėjau kažkaip patogiau įsitaisyti. Užmigti nepavyko, pasnūduriavau kažkiek.
Pagaliau Manaras. Tikėjausi, kad vėluosim kokią valandą ar dvi, gal jau švisti pradės, nereikės stotyje trintis, iš karto eiti galėsiu. Bet kai nereikia, traukinys laiku atvažiavo, 03:15. Išlipę keleiviai atidavė bilietus prižiūrėtojui ir išėjo į miestą, o aš pasakiau, kad pabūsiu čia porą valandų. Pareigūnas kažkodėl visai nenustebo, dar net parodė, kur tulikas yra. Švarus, tvarkingas, europietiškas. Perone pamačiau stalą su kėde, pasistačiau kompą ir rašau šiuos žodžius.
Pūtė labai stiprus vėjas, nešalta, bet nepatogu sėdėti, plaikstosi viskas nuo vėjo. Beieškodamas užuovėjos už kampo aptikau ant suoliukų kelis žmones bemiegančius, dar keli susisukę į sarongus miegojo ant grindų. Nepanašūs į bomžus, gal rytinio traukino laukia, tas turėtų aštuntą pribūti. Įsitaisiau šalia, tas vėjas vis tiek pučia, nors mažiau. Nepatogu sėdint snausti, ne koks poilsis, nuėjau į peroną, atsiguliau ten ant suoliukų, irgi nepatogu. Plastmasinės lenktos sėdynės to suoliuko, kuprinė-pagalvė nuslysta, vėjas plaiksto sarongą, kuriuo užsiklojau. Vėl prisėdau už staliuko, susivyniojau nuo vėjo ir po galva pasikišęs pripučiamą branktą priėmiau nusmigusio prie baro pozą. Taip pavyko valandėlę nusnausti.
Jau ir penkios, pradėjau ruoštis eiti. Nusiprausiau, persivilkau taktiniais marškiniais, susidėliojau daiktus, kad svoris teisingai pasiskirstytų. Dar truputį pasėdėjau prieš kelionę ir tiksliai 5:30 pajudėjau. Geriausias laikas pusė šešių – prašvinta tiek, kad jau matosi kelias, netrukus aušra pradeda atsiskleisti visame gražume. Pusiaujas netoli, pre metus tas prašvitimo laikas slankioja nežymiai.
Maniau iki ėjimo pradžios vietos pavažiuosiu tuktuku, gaila laiko ir jėgų eiti penkis kilometrus jau praeitu keliu, kuris, juolab, neįsipaišo į Šri Lankos perimetrą. Geležinkelio stoties prieigose stovi porą trivylerių, bet vairuotojai kietai miega šalia ant žemės į sarongus susivynioję. Pavaikščiojau aplink, pakrenkščiau, pakosėjau, neatsibunda. Kietai miega. Nenorėjau jų spardyti, vis tiek, kol atsičiuchins, praeis kelios minutės, geriau truputį paėjėsiu, gal beeidamas ką nors susitranzuosiu.
Apie kilometrą paėjus mane pasivijo tuktukas, gal iš tų miegojusių kuris atsibudo. Vežk iki pirmos kryžkelės už tilto, prašau vairuotojo, kuris nesupranta, ko aš noriu, teko rodyti jam kelią. Atvažiavus daviau 200, klausiu ar užteks. Gerai, sako, užteks. Nesugadinti čia žmonės.
Žemėlapyje pamačiau, kad netoli tos vietos, nuo kur turiu pradėti eiti, yra šv. Antano bažnyčia. Reikia truputį atgal paeiti. Nusprendžiau užsukti. Nusprendžiau dažnai nuklysti į šonus, nenoriu vien tik plentu eiti, kad tik daugiau km įveikčiau aplink salą. Spėsiu apeiti, ir taip daug įdomių vietų praleidau beskubėdamas.
Šv Antano bažnyčia atidaryta, tvarkinga, šviesa dega, bet viduj nei vieno žmogaus, nei vieno gyvulėlio.
Aplankęs bažnyčią grįžau į trasą ir patraukiau į kitą šventą vietą – už kelių kilometrų turi būti garsi Katheeswaram šivaitų šventykla.
Praėjau didelę karinę bazę, joje net pagoda yra.
Artėdamas prie šventyklos pastebėjau kažką panašaus į svečių namus – nakvynės vietą piligrimams. Jei būčiau bent 20 km nuėjęs, ieškočiau čia vietos pailsėti.
Priėjau Katheeswaram šventyklą. Tai visas šventyklų kompleksas. Įspūdinga vieta. Deja, dabar viskas atstatoma po karo sugriovimų, tos statybos dar ne vienus metus vyks. Tai viena seniausių Šri Lankos šivaitų šventykla, pastatyta dar prieš princo Vidžajos atkeliavimą iš Indijos, t.y. anksčiau, nei VII a. pr.m.e. Šimtus kartų sugriauta ir atstatyta, kažin ar yra koks akmuo likęs iš tų senųjų ikibudistinių laikų.
Apėjau statybas aplink, rytiniame gale priėjau kitą šventyklą – Thirukketeeshwaram – ta veikianti. Žmonės po truputį renkasi – matyt netrukus pudža bus.
Brahmanas pastebėjo mane slampinėjantį. Nori užeiti?, klausia. Norėčiau, sakau, jei galima. Galima, tik nusiauk batus ir nusivilk marškinius, sako. Žinau, batus visur įeinant reikia nusiauti, ir į katalikų bažnyčias. O į kai kuriuos Šri Lankos kovilus (hindu šventyklas) einant reikia ir viršutinę dalį apsinuoginti. Vyrams, ne moterims, tos tai atvirkščiai – turi pečius prisidengti.
Pataikiau pačiu laiku, aukojimai prasideda. Atsisėdau nuošaliau, kojas pariečiau, kad padų nesimatytų (padus rodyti šventykloje yra didelė nepagarba) stebiu smalsiai, kas vyksta, maldininkai nekreipia dėmesio į mane, tik vienas diedukas nusipirkęs aukos popierėlį prisėdo, užšnekino. Aš iš Džafnos, sako. Aš iš Europos, atsakiau. Jaučiasi, kad nebetoli ta Jaffna – šiauriausias Šri Lankos galas.
Tos švenčiausios vietos – altoriai – adijalais uždengti. Juos trumpai atidengė svarbiausiu pakylėjimo momentu (čia ne komuniją šventina, o šventas statulas dūmais aprūko ir saldumynų, gėlių, aliejaus, pieno jiems padeda). Tuo svarbiausiu momentu vienas muzikantas garsiai mušė būgną, kitas pūtė dūdą, dar kitas kriauklę.
Po aukos pasivaikščiojau po šventorių, pafotografavau bokštą.
Papuošta karvutė priėjo prie šventyklos salės. Išdidžiai, žinodama, kad yra šventoji. Ją apsupę maldininkai vaišino skanėstais, barstė gėles, apsmilkė šventais dūmais.
Paskui kiemais nuėjau pažiūrėti į gretimos Katheeswaram šventyklos atstatymo darbus. Pastebėjau, kad ten kažkokie mokslo žmonės apžiūrinėja statybas, kažkam kažką nurodinėja.
Paskui dar po šventyklų kiemus pavaikščiojau, įdomiausių dalykų pamačiau.
Gerą pusvalandį praleidęs šventoje vietoje patraukiau į kelią. Prieš užsivilkdamas marškinius kremu išsitepiau. Šį sykį pasiėmiau kremo nuo saulės. Subalansuotas moterims, bet tinka ir vyrams. Pasitepiau rankas, išbandysiu, būsiu trumpom rankovėm šiandien ir rytoj.
Užsukau į arbatinę, ten užkandau, nieko šiandien valgęs dar nebuvau. U-teko arbatos puodelio ir sausainio. Galima čia būtų kur pernakvoti, klausiu šeimininko dėl įdomumo. Reikia į Manarą važiuoti, atsakė jis. Bet aš mačiau poilsio namus maldininkams, sakau. Juos tik per šventes atidaro, kai piligrimai susirenka, atsakė man.
Prie arbatinės karvutė užėjo, šeimininkas pavalgyti jai išnešė. Jai bevalgant susirinko priėjo keli žmonės, glostė karvutę ir sakė, kad kažkas jai negerai su sveikata. Man ji atrodė sveika.
Grįžtant į pagrindinę trasą pamačiau sinhalų užrašus rodančius į budistų šventyklą – retesnis dalykas šiuose tamilų kraštuose.
Iki pačios šventyklos nėjau, matėsi, kad ji irgi tik statoma. Šiuolaikinės budistų šventyklos statomos pagal tą patį projektą, beveik vienodos, ne taip įdomu. Va užtat senoviškos, kur išlikusios, tikrai įspūdingos.
Prie pat įvažiavimo į plentą dar ir katalikų bažnyčią pamačiau. Tai Lurdo švenčiausios mergelės bažnyčia. Ir ta dar tik statoma.
Įėjimas į plentą spygliuotom vielom užgriozdintas. Apeinant jas policininkas išlindęs pasisveikino. Kur eini, klausia. Į Jaffną, atsakau. Jis tik linktelėjo galva, Šiose vietose jau nebenustebinsi sakydamas eidantis į Džafną.
Priėjau naujai pastatytą autobusų stotelę. Švaru ten, pavėsis. Tikras išganymas keliautojui.
Jei kas 2-3 km prisėdi atsipūsti pavėsyje, kojas ištiesti, pailsinti, pamasažuoti, tai gali virš 30 km lengvai nueiti be pėdų pažeidimų. Taip man ir buvo pirmais ėjimo aplink salą etapais – vietos apgyvendintos, pilna krautuvėlių, kur šalto vandens gausi ir pailsėsi. Tačiau šitose vietose nemažai kilometrų tenka praeiti negyvenamomis vietomis, kur nerasi ne tik krautuvėlės, bet ir pavėsio prisėsti. Todėl kojos ir kenčia.
Dar vienoje stotelėje atsipūčiau. Buvo priėjęs bachūriukas, kur eini, klausia. Į Jaffną. O aš į Manarą. Kita gatvės puse pravažiavo autobusas, jaunuolis bėgo jo stabdyti, kad mane į Jaffną paimtų. Sulaikiau jį, sakau, kad man netinka tas autobusas. Tada atvažiavo jo autobusas į Manarą ir jis įlipo stebėdamasis mano kaprizais. O aš išsitiesiau ant suoliuko baigti ilsėtis.
Ir dar vieną stotelę poilsiui priėjau. Nepraleidžiu jų, pasėdžiu kiekvienoje. Kas žino, kada sekančią beprieisiu.
Teisingai padariau, kad sustojau pailsėti – toliau ilgai reikėjo eiti dykyne be šešėlių, be suoliukų, be kelmelių prisėdimui.
Taip bevargstant baisiame karštyje sustojo prabangi mašina, laukia, kol prieisiu. Aš praeidamas pro šalį pasisveikinau, bet net nestabtelėjau. Tada mašina pavažiavo į priekį, išlipo vyrukas, užkalbino mane. Iš kur tu, kur eini – standartiniai klausimai. Pastebėjau, kad jis gerai kalba angliškai, tai papasakojau apie savo esmę. Vyrukas prisistatė vardu Chris, sako esąs tų vietų didelis žmogus, viršaičio pavaduotojas, ar kažkas panašaus. Davė telefono numerį, sako, jei turėčiau šiose vietose kokių problemų, skambinčiau jam. Ar yra čia koks viešbutis, svečių namai, ar bent viešnamis, klausiu. Ne, sako, nėra, reikia į Manarą grįžti. Aš taip ir ketinau daryti, kai prieisiu Vidataltivu miestelį – grįžiu į Manarą nakvoti, paskui anksti ryte čia atvažiuosiu žygio tęsti. Tai lengva atlikti – autobusai Jaffna-Manaras kas kelios minutės pro mane pravažiuodavo, o Manare turiu gerą vietą pas dieduką. Krisas pagalvojęs pasakė, kad vyskupija čia netoli yra atidariusi senelių prieglaudą, jei man nereikia komforto, galėčiau pernakvoti. Puiku, sakau, nebereikės ten-atgal važinėti. Dabar dar anksti, bet jau esu toli nuėjęs, jei dar toliau eisiu, kojos neatlaikys. Dar ir miego trūkumas jaučiasi, kaip gerai dabar būtų prigulti. Važiuoju tau nakvynės parūpinti, sako Krisas, po kelių kilometrų turėtum tuos senelių namus prieiti, jie prie pat kelio.
Taip atsidūriau nuostabioje nakvynės vietoje Vidataltivu senelių namuose.
Prie vartų pasitiko Krisas ir keli senukai, kambarį parodė. Ten net trys lovos ir tvarkingas wc. Tikiuosi nieko nenuskriausiu čia apsistodamas, nenugrūs čia gyvenusių senukų kažkur kitur. Ne, sako, šiuo metu šis kambarys laisvas.
Dar tik pirma, o jau apie 30 km nuėjau. Dabar reikia pamiegoti, pavakariais apžiūrėti miestelį, nusipirkti kažko vakarienei, nueiti anksti gulti, keltis penktą, 05:30 toliau judėti.
Nusiprausiau ir pamiegojau geras tris valandas. Žvalus atsikėliau ir nuėjau pasivaikščioti.
Iki pačio Vidataltivu miestelio reikėjo kelis šimtus metrų paeiti pirmyn ir pasukus kairėn keliuku dar porą kilometrų. Sumoj apie 5 km, neblogas pasivaikščiojimas prieš miegą. Bet tų trijų valandų užteko kojoms atsigauti, nejaučiau diskomforto.
Stebino tiek daug griuvėsių miestelyje. Greit dešimt metų bus praėję nuo karo veiksmų, bet neatstatinėja.
Prisėdau vandens atsigerti krautuvėlėje. Aiškinu nustebusiam pardavėjui, kad lankau visokias gražias bažnyčias. O taip, yra pas mus dvi, sako, viena Šv. Marijos (Mari Matha), kita – šv. Jokūbo (St James).
Iš pradžių aplankiau MataHari vardo bažnyčią. Gyva, graži bažnyčia. Šventoriuje vaikai futbolą žaidė, šalia žmonės būriavosi, “vanakam”, sveikinasi tamiliškai, “vanakam”, atsakau jiems.
Paskui nuėjau link šv Jokūbo bažnyčios griuvėsius pafotografuodamas.
Į Šios bažnyčios vidų nebeėjau.
Pačiame miestelio centre informatyvūs plakatai. Jie primena, kad čia pat yra krantas su mangrovių brūzgynais. Užsimaniau ten nueiti, bet susilaikiau – tuoj tems, čia greitai šviesą išjungia. Teks mangroves palikti kitiems kartams, rytoj irgi čia užsukti neketinu. Dėl tų brūzgynų pakrante čia nepraeičiau tolyn, ka,po nenukirsčiau. Gal kitą kartą kitoje vietoje bus patogesnis priėjimas prie mangrovių.
Grįždamas užsukau į krautuvę, vandens gazuoto nusipirkau ir spragintų žirnių vakarienei.
Parėjau į kambarį, kompą įsijungiau, nuotraukas perkėlinėju. Ateina diedukas ir porą babyčių, rodau jiems nufotografuotas bažnyčias, atpažįsta. Paskui atnešė man vakarienei arbatos, duonos, žuvies ir net sūrio trikampiukų dėžutę. Jezus Marija, sakau, tas sūris labai brangus, nereikėjo dėl manęs.
Tas senelis, kur man kambarį parodė ir vakarienę atnešė, puikiai kalba angliškai, matyt kolonijiniais laikais gerai mokino. Pakalbėjom su juo apie aplinkines vietas. Rytoj lengvai turėčiau nueiti iki Velankulamo, O prie jūros mangrovių žiūrėti geriau nereikia eiti, ten pavojinga. Kas ten pavojingo, klausiu. Paklysti galima tuose brūzgynuose, sako.
Prieš devynias guliau miegoti. Gera čia vieta. Labai ilga buvo šiandien diena.
keliauju kartu. Nepaprastai idomu 🙂