Keturiolikta diena. Sekmadienis, 2016-07-31

Ankstyvas atsikėlimas • Tamiliškos pamaldos • Sportinis ėjimas plentu • Muththarippuththurai • Pagaliau išlindau prie vandenyno • Susitikimas su kariškiais • Aplink karinę bazę • Arripu Šv Marijos bažnyčia • Kilometriniai stulpai • Siesta “Vino stories” • Milijono lotosų ežeras Vankalajuje • Druskos tyrai prieš Manarą • Manaro asilai • Pirtis autobusų stotyje • Ilgas kelias namo
28,3 km

Dar tamsoje prižadino “Allahu akbar” – iš pradžių iš artimiausios mečetės, paskui ir iš aplinkinių. Laikrodis rodo 04:48 – laikas keltis. Malda aidėjo darniai ir trumpai. Šeimininkas pasimeldė ir toliau atgulė miegoti ant grindų, o aš išsiruošiau keliauti.

Gerai būtų arbatos išgerti, galvojau eidamas per švintantį Silavathurajų, bet viskas dar uždaryta, dar per anksti. Bet didžiojoje miestelio sankryžoje, atšakoje į rytus viena arbatinė jau ką tik atsidarė, man pasisekė.

Šiaurinėje Silavathurajaus dalyje gyvena tamilai katalikai. Praėjau pro statomą bažnyčią, joje pamaldos jau vyko šeštą valandą ryto. Nepasukau iš kelio pažiūrėti, nes norėjau kuo toliau nueiti gaivų ir vėsų rytą – paskui, saulei kepinant, dažnai stosiu. Bet tai netrukdė klausytis pamaldų – kelyje iškabinti garsiakalbiai viską garsiai transliavo. Katalikai daug triukšmingesni už musulmonus – anie trumpai Dievą pagarbina, nespėji net atsibusti kaip reikiant, o tie transliuoja visą valandą maldas ir giesmes per visą kaimą. Man patiko einant klausytis kaip meldžiasi tamiliškai, įrašiau fragmentą:

Tamilų kalba ypatinga, žodžiai daugiaskiemeniai. Tikiuosi pavyko užfiksuoti tos kalbos dainingumą, nors vėjas pūtė į mikrofoną.

Šios dienos kelionė ypatinga tuo, kad skubu kuo toliau nueiti. Tai nėra gerai, bet man reikia šią naktį (bent paryčiais) grįžti namo, rytoj turiu Lietuvon išskristi, nelauks lėktuvas. Autobusai į Kolombą šituo keliu nevažioja, o tie kurie iki Putalamo, tie anksti nustoja važinėti, nes temstant Wilpattu draustinis užsidaro, ten keliuose drambliai siautėja. Man reikia važiuoti iš Manaro aplink per Anuradhapurą. Jei nespėsiu nuklibinkščiuoti į Manarą, reikės ten nutranzuoti, o sekančiame etape grįžti į tą pačią vietą, kas yra nepatogu. Tai nėra rimta priežastis neužeiti pažiūrėti griuvėsių, bet nugalėjo tingumas – nesinori pirmyn-atgal vaikščioti. Pateisinau tą tingumą maudžiančiais šonkauliais ir baigiančiais savo tarnybą kroksais – padai suplonėjo taip, kad netrukus skylės atsiras, nebespyruokliuoja, pūslės prasitrins, jei per daug į šonus vaikštinėsiu, ypač ten, kur smėlio pribirs ir sunku bus švariai nusiplauti. Tikiuosi toks lėkimas asfaltuotu keliu retai vyks ateities etapuose – turėsiu naujus kroksus, sugijusius šonkaulius ir daugiau laiko.

Toliau plentas suka tolyn nuo vandenyno, daro lanką į rytus. Maniau tuo keliu ir eiti, nes palei krantą nėra aiškaus praėjimo link Vankalajaus, dar ir upė ten įteka, gali būti neišdžiūvusi. Todėl praėjau vieną posūkį link vandenyno. Bet prie antrojo persigalvojau, susigundžiau – nejaugi visą kelią tik asfaltu eisiu, nejaugi kojų vandenyne nepamirkysiu. O gal kaip nors pavyks per upę persikelti ir takeliais nueiti iki Aččankulakumlamo, ten ir šv. Antano bažnyčia, ir dar kas nors įdomaus turėtų būti. Tarp kitko, vakar man paaiškino, kad tamilų vietovardžių galūnė -kulam reiškia tvenkinį, o -kulamkulam daug tvenkinių.

Taigi, pasukau iš kelio ir nuėjau link vandenyno miestelio šunis lodydamas.

Kelias paplūdimiu buvo puikus – kojos neklimpo į smėlį. Krante nei vieno žmogaus – sekmadienis, žvejai bažnyčioje arba ilsisi.

Priėjau upės žiotis. gerai būtų, kad kas nors perkeltų.

Neatrodo, kad greitai rasčiau, kas mane perkels, todėl einu palei krantą, ten turėčiau išlįsti į kaimelį su šv. Marijos bažnyčia, iš ten grįšiu į savo kelią.

Atsisėdau ant jūros išplauto rąsto į žemėlapį pažiūrėti ir pagalvoti, kaip toliau man eiti. Netikėtai iš nežinia kur prie manęs priėjo porą jaunuolių su Šri Lankos rinktinės sportinėmis uniformomis. Draugiškai pasikalbėjom, pasisakiau iš kur ir kur einu. Paaiškėjo, kad jie esantys kariškiai iš karinės bazės, kurios teritorijoje dabar randuosi. Gal galit mane perkelti per upę, klausiu. Negalim, net jei ir perkeltumėm, niekur ten neneitum, atsako, nėra ten praėjimo. Jie man paaiškino, kad esu atsidūręs vietoje, kur man negalima būti, turiu palikti šią teritoriją. Gal galima perkirsti įstrižai jūsų teritoriją ir patekti į kaimelį? Negalima, reikia grįžti pro ten, iš kur atėjau. Truputį arčiau būtų grįžinėti aplink bazę palei spygliuotą tvorą, paskui bus keliukas į bažnyčią.

Einu takeliu aplink tvorą, krūmai dygliuoti braižo man šonus.

Apėjus aplink tvorą karininkai buvo jau priėję iš kitos pusės, stebėjo, ar aš nebandysiu pro kur nors kitur pas juos prasibrauti.

Tai išlindau į Arippu miestelį prie šv. Marijos bažnyčios, ten nemažos pamaldos, moterys šventoriuje ant smėlio sutūpusios, vyrai patvory buriuojasi.

Iš pakelės krūmų kažkas mane pašaukė. Ten sėdėjo vakarykščiai policininkai iš Silavatguramo, ryžius valgė. Klausinėjo, ar viskas man gerai, siūlė pasivaišinti. Tolokai jie nuvažiavo iš savo kaimo.

Kilometrų stulpai nuolatiniai palydovai šio etapo kelionėje. Būtų puiku, jei prie kiekvieno būtų kranelis kojom nusiplauti, suolelis su pavėsine, šaltus gėrimus pardavinėtų.

Atsisėdau pailsėti autobusų stotelėje prie sankryžos į Ačankulano. Galvojau ar verta sukti iš kelio ir nukirsti kampą per kaimelius ir ryžių laukus. Nenoras kur nors netikėtai užstrigti nugalėjo ir toliau ėjau plento kilometrų stulpus skaičiuodamas. Kažkoks sportinis ėjimas gaunasi.

Priėjau Nanatano didelę kryžkelę, ten pavalgiau – pora wada pyragėlių ir šalta kola – kuo toliau link Manaro, tuo daugiau civilizacijos.

Užeigoje pilna žmonių šventiškai apsirengusių (t.y. su kelnėm o ne su sarongais), matyt iš bažnyčios į karčiamą suėjo, tik čia ne kaip Europoje – alkoholio niekur neduoda.

Užėjau “Vino stories” krautuvėlę, kurioje, aišku, vyno niekada nėra buvę, užtat gavau didelį butelį šalto vandens. Man išnešė kėdę, pasėdėjau 20 minučių pavėsyje tingiai plepėdamas su vienu angliškai kalbančiu vaikinu, tas viską vertė savo draugams ir šeimininkui, kuris man kėdę išnešė. Net truputį pasnūduriavau besiklausydamas dainingos tamilų greitakalbės.

Vankalajaus prieigose asfaltas baigėsi, bet netrukus vėl atsirado.

Vankalajuje priėjau lotosų ežerą – simboliška – etapo pradžioje ir pabaigoje milijonai lotosų. Bet dar ne pabaiga, dar kokius penkis km liko eiti. O tie paskutiniai būna patys sunkiausi.

Kelio dulkės nusidėvėjuosiuose kroksuose pūsles pragraužė, teko pleistrus užklijuoti ir kojines apsiauti. Besikrapštant prie manęs sustojo motociklininkas, siūlė pavežti. Jau netoli, pats nueisiu.

Toliau kelias iki pat Manaro tilto vedė per druskingas plynias. Dabar sausa, bet per musonus čia ežeras turėtų būti. Karšta eiti, nėra šešėlių, tik skrybėlė nuo saulės saugo.

Priėjau pirmąją kryžkelę, dar puskilometris ir bus tilto kryžkelė, ten turėtų baigtis mano pėsčioji etapo dalis.

Prieš pat tiltą užsukau į didelę užeigą, ten turėjo gazuoto šalto vandens – soda watter – kitokio su burbuliukais čia nebūna. Puiku, nusibodo jau ta saldi koka-pepsi-fanta. Priėjau tikslą anksti, jei pasigausiu autobusą, Kolombe būsiu dar šį vakarą. Bet prieš patenkant į autobusą reikėtų nusiprausti, marškinius pasikeisti. Kur čia galėčiau nusiprausti, klausiu berniuko prie prekystalio. Čia nėra kur, atsakė tas. Prie gretimo stalo sėdėjo toks dėdė su dviračiu atvažiavęs, pasiūlė nuvažiuoti pas jį į namus nusiprausti. Ne, nenoriu gaišti, turėčiau rasti wc Manaro autobusų stotyje, ten turėtų praustuvas būti.

Tilto sankryža čia pat, toliau į salą nebereikia pėsčiam eiti, kitą etapą nuo tos sankryžos ir pradėsiu. Kas mane galėtų į Manarą nuvežti, klausinėju. Niekas nevažiuoja į šalia esantį miestą, keista. Tik tas dėdė su dviračiu siūlo pavėžėti iki jo namo, bet jis ne toje pusėje. Tikėjausi sankryžoje daug tuktukų rasti, visose kryžkelėse jų būdavo, bet čia ne vieno. Matyt, toks dabar siestos metas, aktyvumas visai sumažėjęs. Ką gi, teks eiti į tiltą ir bejudant miesto link ką nors pasigauti.

Tas dėdė su dviračiu palydėjo mane iki pat tilto, pats bandė man gaudyti pravažiuojančias mašinas, bet jam niekas nestojo. Lengviau susitranzuosiu be jo pagalbos, todėl padėkojau už jam triūsą ir pasakiau, kad nebegaištų laiko dėl manęs ant saulės. Atsisveikinom, jis nuvažiavo atgal, o aš per kelias minutes pasigavau tuktuką. Ne iš karto, prieš tai keli pilni pravažiavo. Pamačiau ir autobusą į Kolombą pravažiuojantį, tas dėdė man sakė, kad jie kas valandą važinėja.

Taip atsidūriau Manaro autobusų stotyje. Čia, kaip ir Kolombe yra dvi stotys – raudonų ir mėlynų autobusų. Raudonų tai valstybinė, mėlynų – privati. Tik kitaip, nei Kolombe, raudonų autobusų stotyje daugiau tvarkos ir autobusai toliau važiuoja, o mėlynų – tik į aplinkinius miestus (Pesalai, Vavunjia). Nepastebėjau ten mažų kondicionuotų latvijų, tik didieji lazai ir ikarusai (iš tikrųjų indiški autobusai). Užtat mėlynų autobusų stotyje radau washroom, tik ten kriauklė neveikianti, vanduo nebėga. Apsiplovimo vieta buvo moterų pusėje, bet kadangi moterų nebuvo, mane ten įleido. Vandentiekis ir ten neveikė, bet buvo didelis konteineris su vandeniu ir kaušas apsilieti. Man net muilo gabalą pasiūlė. Jei reiktų, ten iš išsiskalbti galėčiau. Nusiploviau kelio dulkes ir prakaitą, persivilkau švariais marškiniais ir atsišviežinęs išėjau įleisdamas nustebusias moteris į jų vietą. Už tokią pirtį sumokėjau 20 rupijų, t.y. apie 0,12€.

Raudonų autobusų stotyje jau radau bestovintį autobusą į Kolombą. Išvažiuos po valandos, kelionė truks apie septynias valandas, nes važiuosim aplinkui per Anuradhapurą. Užsiėmiau patogią vietą ir dar pasitrainiojau po stotį.

Ketvirtą pajudėjom. Lik sveika, Manaro salele, nespėjau kaip reikiant su tavim susipažinti, bet sekančiame etape ketinu čia gerokai pasivaikščioti. Rytoj vyksiu Lietuvon vasaros palydėti, rudenį čia grįšiu, ir jei nesutrukdys liūtys, apeisiu aplink salą prie didelės salos. Galėčiau Manarą praleisti ir keliauti toliau Jaffnos link, bet mane ta sala suintrigavo, jos apėjimas galėtų būtų lyg ir kompensacija už tai, kad Wilpattu džiungles ne savo kojom praėjau.

Iš pradžių autobuse vienas išsidrėbiau per dvi kėdes, nebuvo daug žmonių. Bandžiau rašyti kompu, bet nepatogu, kojas reikia smarkiai sulenkti, tad prisipūčiau branktą ir bandžiau snūduriuoti, kai jau sutemo, kai jau nieko įdomaus pro langą nematysi. Kuo toliau, tuo daugiau keleivių prisirinko.

Anuradhapura didelis miestas, daug šviesų. Nesu dar buvęs tame šventame mieste – biokotavau auksinį trikampį (Polunaruva, Sigirija, Anuradhapura), kur iš užsienio turistų begėdiškai lupa pinigus. Bet niekur nesidėsiu, teks kada nors ir čia apsilankyti.

Prieš Putalamą sustojom pusvalandžiui pavalgyti. Labai ilgai reikėjo važiuoti aplink Wilpattu draustinį, nors autobusas lėkė greitai, kamščių nebuvo. Kelionės pabaigoje žmonių daug prisigrūdo autobuse.

Kolombe atsidūriau prieš pat pusiaunaktį, bet Petoje gyvenimas virė, prisipirkau rambutanų lauktuvėms į Lietuvą, maisto vakarienei. Apie pirmą grįžau namo ir nugriuvau miegoti pavalgęs prie beišsikraunačio telefono šviesos, nes elektros nebuvo, o aš tingėjau dėl generatorium aiškintis.