Dešimtoji diena. Šeštadienis, 2016-07-09

Vėl į Kalpitiją • Raudonų autobusų stotis • Mėlynų autobusų stotis • Antinarkotinė demonstracija • Greitas persikėlimas per įlanką • Dulkėtas kelias iš Gangavadijos į Eluvankulamą • Bušmėnai • Dramblių takais • Wilpattu House sodyboje • Nakvynė lauke

19,7 km

Vėl sulaukiau savaitgalio ir šeštadienį 06:30 jau išėjau iš namų. Į stotį važiavau autobusu su paprastais žmonėmis. Kamščių nebuvo, tad atsidūriau Kolombo Forto stotyje po pusvalandžio.

Šį sykį į startą važiuoju autobusu. Gaunasi greičiau, nei traukiniu, pereitą etapą patikrinau. Buvau ketinąs važiuoti į Puttalamą, iš ten nusigauti į Karative – kaimelį priešingoje sąsiaurio pusėje nuo Kolpitijos, kur prieš savaitę nesėkmingai bandžiau persikelti iš nerijos ir toliau keliauti žemynu.

Tačiau tas faktas, kad mane labai greitai parvežė pereitą kartą iš Kolpitijos paskatino mane pagalvoti kitaip. Jei taip greitai nusigaučiau iš Kolombo į Kolpitiją, tai gal vis dėl to verta ten grįžti ir persikelti per sąsiaurį. Tada buvo sekmadienio vakaras, niekas neplaukė, bet šeštadienio popietę daugiau šansų. Tada nerimtai ieškojau perkėlėjų – paklausinėjau tik keleto žvejų. Jei persikelsiu dabar, neliks mano maršrute tarpo, kur nebūčiau įkėlęs kojos, nors ir į laivą.

Iš pradžių atėjau į raudonų autobusų stotį. Tai pigiausi valstybiniai autobusai važiuojantys visomis kryptimis, jais galima nusigauti į bet kurį Šri Lankos kampelį. Tie raudoni autobusai dažniausiai lėtesni ir labiau prisigrūdę už privačius, bet yra tekę patirti ir atvirkščiai. Raudoni autobusai sustatyti pagal kažkokią sistemą, bet užrašų nėra, reikia klausinėti. Gal ir nereikia tų užrašų ar rodyklių – naujokas išsiaiškins, o visi kiti (jų didžioji dauguma) ir taip žino, kas iš kur išvyksta.

Vienas tuktukistas sužinojęs, kad ieškau autobuso į Kalpitiją arba Putalamą, siūlėsi ten nuvežti už 10,000.

Perėjęs judrią Olcott magistralę įlindau į Bastiono gatvę, joje kita mažiau chaotiška mėlynų autobusų stotis, ten net kryptys pažymėtos. Vienas į Putalamą išvyksta, kada vietoj būsit, klausiu; dešimt:trisdešimt, atsako, pažiūrėsiu, gal kas tiesiai į Kalpitiją varo – sudvejojau, lipk tiktai, sako, jau važiuojam, nebelauksim.

10:35 išlipau Palavi kryžkelėje. Jau trečią kartą atsidūriau toje vietoje, tikiuosi paskutinį šiame salos apėjime. Stoviu šešėlyje ir galvoju, ar man tranzuoti, ar ramiai laukti autobuso.

Netrukus privažiavo Putalamo autobusas, įlipau,radau, kur atsisėsti. Pro mus pravažiavo raudonas autobusas, būčiau geriau jo palaukęs, nes tas į kurį įlipau toks lėtas, kaip ir pereitą savaitę.

Vėl pravažiavau Karambą, vėl nespėjau užrašo nufotografuoti. Atpažįstu prieš savaitę praeitas ir pravažiuotas vietas. Trečią kartą brūžinu tą pačią kelią šią savaitę, lyg į darbą važinėčiau, nusibosti pradeda. Bet čia jau paskutinis kartas, tikiuosi.

Ilgainiui autobusas įsibėgėjo ir 40 km įveikėm per pusantros valandos. Ne taip blogai. 12:05 išlipau patraukiau uosto link. Dar pabandžiau užsukti į snarglinę, gal ten Timi Robinzoną užtiksiu, bet snarglinė buvo uždaryta, aplink ją kareiviai trainiojosi.

Miesto centre pakliuvau į nemažą žmonių susibūrimą. Kas per demonstracija, klausinėju. Akcija prieš narkotikus, aiškina man.

Atėjęs į uostą pamačiau žmones einančius su pirkiniais link valties. Prisijungiau prie jų. Plaukiat į Karative, klausiu. Ne, sako, į Gangawadiya. Tiks ir man. Galiu kartu plaukti, klausiu. Žinoma, sako, tik palaukim valtininko,

Netrukus atėjo valtininkas jaunuolis su dviem draugais. Sulipom, plaukiam. Dar tik 12:30, nepraėjo nei pusvalandžio nuo atvažiavimo į Kalpitiją. Jokių ieškojimų, jokio laukimo – sekasi man. Pereitą savaitę visi man sakė, kad mažai šansų, kad pavyks persikelti, vietiniai autobusu aplink važinėja. Dar sykį įsitikinau, jog nereikia klausyti, ką sako kiti, pačiam viską reikia tikrinti.

Vidury sąsiaurio valtis aukštai šokinėjo per bangas, reikėjo tvirtai laikytis, kad tik neapsiverstumėm.

Kirtom sąsiaurį, įplaukėm, į upės žiotis, bangų neliko, plaukiam ramiai, lyg Amazonijos džiunglėse. Rytoj čia bus dideli atlaidai, sako man pakeleiviai. Jie mano, kad ir aš ten keliauju, nes susirinks tūkstančiai maldininkų iš visos katalikiškos vakarinės pakrantės. Mielai apsilankysiu, jei pakeliui. Kur tie atlaidai, klausiu. Už keliolikos kilometrų, parodė Šiaurės rytų kryptim.

Kiek skolingas, klausiu valtininko. Kiek negaila, sako. Duodu 500, sako, kad šiaip 1000 norėtų. Pridėjau dar 500. Nepastebėjau, kad vietiniai iš viso jam būtų kiek nors sumokėję.

Gangawadiya prieplauka mažytė, aplink ją tik keli namai ir bažnyčia. prie bažnyčios pastebėjau, jog ne į tą pusę einu, apsisukau ir patraukiau ten, kur reikia – link Ewalankulamos kaimo, Wilpattu džiunglių prieigų. Reikia grįžti į Pietus, nes tiltų per upę ir kelių į Šiaurę (į džiungles) toje vietoje nėra.

Toliau apie 7 km ėjau mažai apgyvendinta vietove. Dulkėtas kelias, šabakštynai aplink.

Vienas motociklininkas pavijo mane ir ilgai judėjom kartu. Ir jis pagalvojo, kad aš einu į atlaidus. Pasakojo apie šias vietas, vis siūlėsi pavežti. Apsikeitėm telefonais. Skambink, jei reikės kokios pagalbos, sako.

 

Išlindus į plentą civilizacija prasidėjo. Artėju prie Evalankulamo miestelio. Gavau šaltos kokakolos didelį butelį, išgėriau prie pašto

Evalankulamas – paskutinis miestelis prieš Wilpattu nacionalinį parką. Paskui apie 40 kilometrų nebus žmonių, t.y. krautuvių, vietų kur apsistoti. Mane dar Kalpitijoje pereitame etape prigąsdino, kad pereiti tas džiungles bus sunku – laukiniai drambliai, gyvatės, reindžeriai, kurie neleidžia baltašikniams po vieną bastytis – reikia turą su džipais ir gidais užsisakyti. Todėl nusprendžiau apsistoti kur nors džiunglių prieigose ir viską išsiaiškinti.

Pamačiau rodyklę į Wilpattu House viešbutį, ten ir pasukau. Buvau numatęs ten užsukti dar anksčiau, žemėlapį žiūrinėdamas.   

Ir vėl dulkėtas keliukas. ilgai ėjau, jokio viešbučio neradau, seniai praėjau tą vietą, kur žemėlapyje pažymėta.

Taip apie pusę keturių atsidūriau Wilpattu House namuose. Savininkas Serena ir jo žmona Kumari apsidžiaugė mane pamatę. Viešbutis nedidelis, tik 3 kambarius teturi. Viename jau gyvena blyškiaveidžiai svečiai, kiti du užrezervuoti Kumari giminaičiams maldininkams, jie į atlaidus rytoj iš čia važiuos. Bet man gali palapinę pastatyti.

Nors dar anksti, bet nusprendžiau niekur daugiau neiti šiandien, nes įstrigsiu nakčiai džiunglėse. Geriau pabendrausiu su šeimininkais ir svečiais, informacijos prisikaupsiu.

Prie stalo, kur mes visi sėdėjom, atvedė elektros laidą, galėjau prisijungti kompą, telefonus, powerbankus. Tiesa, elektrą čia duoda tik nuo 17:00, bet laukti nereikėjo ilgai, užteko baterijų. Ilgai plepėjom. Kaip ir bijojau, į parką pavienių lankytojų neįleidžia, yra postas prie įėjimo. Aplinkui per dramblių takus į parką patekti sudėtinga, o ir kas iš to – grįžus į kelią pagaus koks reindžeris, deportuos. O ne keliu visą laiką per šabakštynus braižytis 40 km per daug ekstremalu. Turistai čia patenka su turais, jie perka leidimus, turi gidus. Bet kelionė džipu manęs netenkina, galvoju apie kitus variantus. Sako, važiuojančius, o ne einančius kartais praleidžia. Jeigu išsinuomočiau dviratį, galėčiau jį varytis, gal tada duotų permissioną įvažiuoti. Nacionaliniame parke negalima būti po 17:00, ten nieko nebeįleidžia, o ryte vartus atidaro 06:00. Nėra net pravažiuojančių maršrutinių autobusų vakarais. Nes temstant žvėrys suaktyvėja. Todėl reikia peršokti tą ruožą per maždaug 10 valandų – realu, jei visą laiką eičiau, tik labai trumpam sustodamas atsipūsti. Bet man pasisekė, sako šeimininkai, rytoj juk didžiuliai atlaidai Pomparippu šv. Antano džiunglių bažnyčioje. Sako, tūkstančiai maldininkų ten nuo pat ankstyvo ryto suplauks, prisitrynęs prie jų nesunkiai turėčiau patekti į draustinį.

Taigi, sekasi man šį sykį – lengvai per marias persikėliau, o rytoj kartą metuose pasitaikys proga laisvai į draustinį patekti. Nuėjau, tiesa, nedaug – apie 12 km, dar tiek pat lengvai nueičiau, tik nėra kur dabar.

Porelė baltųjų svečių taip pat visą popietę ir vakarą sėdėjo su mumis. Jie poryt turą užsisakė, šiandien ir rytoj tiesiog ilsisi džiunglių prieigose. Tarpusavyje kalbėjosi man pažįstama kalba. Ar ne iš Kopenhavno būsit, klausiu. Pataikiau. Paplepėjom apie tai, kaip pasikeitė miestas nuo pereito tūkstantmečio, kai aš ten kurį laiką tryniausi. Čia nėra wifi, todėl danams sukūriau prieigą iš savo telefono, jie džiaugėsi gavę galimybę paštą pasitikrinti.

Retsykiais kažkur toli šūviai pasigirsdavo – nejaugi nacionaliniame parke medžioja?

Šalia lovą pastebėjau – šeimininkai ten pokaičio miega. Gal čia galiu nakvoti, klausiu, velniams su ta palapine vargti, be to tvanku ten bus. Šeimininkai mielai sutiko. Lietaus neturėtų būti šią naktį.

Apie devintą danus pakeitė piligrimai iš Negombo, bet aš su jais nevakarojau, ryt keltis anksti. Būtų gerai išeiti dar neprašvitus.

Apie pirmą nakties iš kažkur atėję žmonės triukšmą pakėlė, sako dramblys netoli vaikšto. Visi nuėjo jo nubaidyti. Atėjęs į sodybą laukinis dramblys viską nusiaubtų. Aš likau gulėti. Grįžusi šeimininkė apkamšė mano tinklelį ir pati atgulė hamake netoliese, matyt kad galėtų mus nuo dramblio apsaugoti. Drambliai sausu metų laiku nesibasto po kaimus, jie aplink ežerėlius džiunglėse bazuojasi, bet šitas priklydėlis kažkoks.