Šeštoji diena. Šeštadienis, 2016-03-19
Kelionė plentu • Sriuba vardu Kolakanda • Anantaya – prašmatniau, nei Druskininkuose • Ilgas kelias per kopas • Bažnytėlė dykynėje • Raudono smėlio kelias • Udapu – pirmoji tamilų gyvenvietė • Nakvynė užeigoje
22,2 km
Atsibudau dar tamsoje, žiūriu, jau be dvidešimt šešios, reikia eiti. Šį sykį greitai susiruošiau, prisibaladojau apsauginiui, kad vartus atidarytų ir išėjau į bundantį Čilavo miestą. Nors stengiuosi neplanuoti, bet truputį pagalvojau, kaip eiti. Galėčiau tęsti pereitą kartą pradėtą ėjimą nerija, pro šv. Sebastijono bažnyčią, bet paskui atsiremsiu į Deduru Oya žiotis, ten per porą salų reikės perplaukti.
Jei nepasiseks, kaip trečią dieną per Maha Oya, teks toli grįžti atgal. Geriau šį kartą iki tilto paeisiu plentu, nors ne taip įdomu. Ten irgi turėtų būti šv. Sebastijono bažnyčia, jeigu ką. Buvo, tik dar iki galo nepastatyta.
Devyni kilometrai plentu nenusibodo. Iš pradžių nekaršta, paskui pakelės medžiai pridengė, jų karūnos tokios vešlios, kad ir platų plentą uždengia, kartais eini, kaip tuneliu.
Kampo nukirsti nepavyko, tolau nuo vandenyno iki pat Karakuponės kelio. Sankryžoje jau rodyklės į Anantya Kurortą, 3.8 km, rodos, visai nedaug.
Šešėliai baigėsi, aplink statosi nauji namai, eiti darėsi ir sunku ir įdomesni vaizdai aplink dingo – aukštom tvorom aptvertos sodybos, statybos.
Anantya Kurortas prabangus, ko gero pats kiečiausias iš mano praeitų šioje kelionėje. Kambario kainos neklausiau, net jei pigu būtų nelikčiau, per anksti dar nakvoti. Restorane radau patogų fotelį, įsitaisiau pusiau gulom, internetinuosi – greitas wi-fi čia. Man neša vieną po kito butelius šalto vandens su burbuliukais – niekaip negaliu pasisotinti. Laukia ilgas kelias negyvenama teritorija, reikia prisigerti iš anksto. Dar ir pavalgiau, maistą stebėtinai greitai padarė, gaspačo sriuba tiesiog puiki. Aukštas lygis.
Paskui prasidėjo ilgas kelias per kopas. Kopų nebuvo, tik klampus paplūdimio smėlis. Vienoj pusėj vandenynas, kitoj ežeriukai, pelkės – nepraeinamos, negyvenamos vietos. Klampojau apie 10 kilometrų. Gerai, kad kepinantį karštį gesino vandenyno vėjukas. Tačiau ėjimas kojoms klimpstant gerokai nualino.
Ta vieta nėra visiška dykynė, praėjau keletą gyvybės žymių. Piemuo karves pravedė paplūdimiu, pora apleistų žvejų kaimelių. Viename dar buvo užsilikusių gyventojų. Keista bažnyčia. Išgąsdinau giedančią merginą. Pritilo mane pamačiusi, bet nepasimetė, netrukus vėl tęsė giesmę.
Pagal žemėlapį artėjau prie Udapu – pirmosios gyvenvietės po tokio ilgo ėjimo. Udapu tamiliškas pavadinimas, gal čia jau tamilai gyvena… Geriausiai tai matyti iš kaimo kapinaičių, kurių čia kas keli kilometrai pribarstyta. Kol kas užrašai sinhališki.
Pagaliau išlindau į Udapu prieigas. Artėjant tolumoje matėsi lyg koks vandens bokštas. Tai didelė hindu šventykla – kovil.
Buvau apspistas žvejų. Drąsiausias paklausė iš kur aš. Juerep, sakau. Juerep, juerep, nuvilnijo šnabždesys. Čia nakvosiu, sakau. Nėra čia viešbučių, sako. Reikia patikrinti. Nulindau tolyn nuo kranto, gilyn į miestelį.
Paklausinėjau keliose vietose, viešbučių tikrai čia nėra. Anei gesthausų, resthausų, jokių rūmų servisų. Jau tuoj saulė leisis, šviesą čia prie pusiaujo greitai užgęsina, reikia susirasti kokį guolį. Gal pliaže pernakvoti į sarongą susivyniojus? Bet dar pabandysiu pas žmones įsiprašyti.
Užsukau į užeigą prie tos didžiosios šventyklos, užsisakiau kolos buteliuką. Gal galiu kur nors pas jus pernakvoti, klausiu. Šeimininkė nustebo, pakalbėjo su kitais ir sako, kad turi laisvą kambarį, bet man bus per prastas. Nebus, sakau, man daug patogumų nereikia. Jos berniukas nuvedė parodyti.
Puikus kambarys, švarus ir elektrizuotas. Liksiu čia.
Kol nesutemo dar pasivaikščiojau po Udapo miestelį, nors kojos jau sunkiai lankstėsi.
Vakarienei arbata, žirniai, kola desertui. Kompą įsijungiau. Šeimininkas ir jo draugas prisėdo šalia. Susikalbėti sunku, niekas čia angliškai nešneka, o aš tamiliškai dar prasčiau. Tuomet geriausiai vardinti aplinkinių kaimelių pavadinimus iš žemėlapio, pašnekovai mielai komentuoja. Buvo proga prisiminti užmirštą žodžį “nandri” – ačiū ir sužinoti naują “hadalai” – skanu.
Pagaliau pranešė, kad matrasas patiestas ir galiu eiti gulti. Kambaryje buvo balkonas, bet raktų nuo jo durų nerado. Užtat langus atidarė, neuždusau.
Nuėjau 22,2 kilometrų.