Septyniasdešimt ketvirta diena

Sekmadienis, 2017-11-19

Kodėl nereikia kloti lovos pigiuose viešbučiuose • Nardytojų rojus • Uostų korporacijos įkainiai • Žolelių sriuba • Šventykla nukentėjusiems nuo vagių • Apie cunamį • Apie vėžlelių peryklas • Cunamio aukų bareljefas • Apie fantazijos trūkumą • Pro pažįstamas vietas • Poilsis buvusiuose namuose • Saugau sultis • Vargšas aukštynkojis • Bachūrėlių salto • Vestuvių salėje • Tinklas nuvedė pas žvejus • Budistų sunkvežimis • Keptas tunas pietums jaukioje vietelėje • Garnių fotosesija • Spalvingas uostas • Saulėlydis nuostabiame Šangrelos viešbučio kieme

26,6 km

Atsibudau šeštą be žadintuvo ir išsiruošiau toliau eiti.

Lovą palieku truputį sujauktą ne todėl, kad esu toks nevala netvarkingas, o todėl, kad taip reikia daryti pigiuose viešbučiuose. Pakločiau tą lovą gražiai, tai paskui ateis berniukas tvarkytojas, įkiš galvą, o, viskas čia tvarkoj, pagalvos, taip paliks, nebekeis patalynės. O mano atveju jam lengviau bus surinkti tą sujauktą patalynę į skalbinių maišą ir naują užtiesti.

Kaip visada, esu jau susimokėjęs iš anksto, todėl nereikia ieškoti žadinti šeimininko – palieki raktą duryse ir keliauji toliau. Jei nereiktų anksti keltis, pigiuose viešbučiuose nerekomenduočiau iš anksto mokėti – paskui nieko nebeprisprašysi, jeigu ką – nei elektros ar vandens pataisyti neprisišauksi.

Gražus rytas po lietaus. Liūčių sezonas čia lyg ir baiginėjasi, palyja dažniausiai sutemus arba paryčiais. Kolombe dar pagriaudi smarkiai.

Pliažas apytuštis, poilsiautojai pramiega tokį gražų rytą.

Mano kelias vis labiau užsilenkia į šiaurę, vis labiau artėju prie finišo tiesiosios į Kolombą.

Praėjau pro tas vietas, kur dideli prijaukinti vėžliai atplaukdavo į krantą, juos iš rankų pliažininkai maitindavo. Dabar miega ir vėžliai ir pliažininkai.

Didysis Hikaduvos pliažas baigėsi, toliau akmenų takeliu reikia persikelti į mažesnį šiaurinį pliažą, kur nardytojų rojus.

Dar anksti, bet daivingo ir snorkelingo siūlytojai jau gaudo klientus. Good diving here, Sir. No, maybe next time, Sir.

Praėjau pro vietą, kur nardytojai renkasi. Vandeny daugybė laivelių, bet ne žvejų, o nardytojams išvežioti.

Priėjau galą, toliau sunku į uostą per statų molą repečkotis, geriau į plentą išlįsiu.

Išlindau į gatvę pačiame miesto centre – prie autobusų stoties sankryžos. Iš čia reikia gaudyti autobusų link Kolombo. Galima eiti į stotį, bet ten stovi tik iš čia išvažiuojantys, o tie, kur pravažiuoja į stotį neužsuka, jie prie sankryžos stabteli.

Einu pro rytmetinį Hikaduvos miestą ir stebiu skirtumą tarp pliažinės dalies, kur visi miega, ir šia, kur rytinis šurmulys, gyvenimas verda. Nuo čia iki tų pliažų tik keli žingsniai.

Priėjau žuvies turgelį, reiškia uostas čia pat.

Prie uosto surašytas kainininkas, patvirtintas visos šalies uostų korporacijos. Reiškia tas 100 rupijų prašymas iš užsieniečių įeinančių laivų pafotografuoti ne apsauginių išmislas. Bet kvitų jokių jie neduoda, tai neaišku, ar pinigai eina uosto priežiūrai.

Nėjau šį kartą vidun, tų laivelių jau daug prisižiūrėjęs ir prifotografavęs esu.

Hikaduvos miestas jau baigiasi, priemiesčiai prasidėjo.

Praėjau tiltą pro Hikaduvos upę, tolyn nuo kranto ji į ežerą išplatėjusi. Tose vietose turėtų veistis visokie įdomūs vandens paukščiai ir krokodilai, žinoma. Štai ir safarius organizuoja.

Praėjau pro moterėlę kažką iš kibiro pardavinėjančią. Aišku, kad ne sultis. Prieinu arčiau – taigi tai skani šilta sveikatinga sriuba iš žolelių. Sriuba, o ne arbata, nes sutirštinta kažkokiais miltais, bet to visai ne saldi. Tokia, kokia man patinka. Pasigardžiuodamas išgėriau stiklinę. Davė prisikąsti palmių sirupo saldėsiu, bet neėmiau, man be jo skaniau. Stipriai jautėsi žolės skonis. Visai neblogi pusryčiai. 50 rupijų kainavo, pigiau, nei sultys ir  labai ajurvedinis dalykas – kas dieną gersi, sveikas būsi.

Priekyje pasimatė salelė su šventykla. Netrukus arčiau prieisiu.

Praėjau pro aukų šventyklai krautuvę – reiškia šventykla jau netoli.

Praėjau pro užeigą, kur daug žmonių pusryčiavo. Reiškia vieta gera, pyragaičiai švieži. Bet toliau pasimatė šventyklos vartai, nusprendžiau ten nueiti pasižvalgyti tuščiu skrandžiu, paskui čia grįžti pavalgyti.

Va kokie gražūs budistų šventyklos vartai. Už jų kranto šventykla, iš ten tikriausiai galima nusikelti į salelės šventyklą. Esu girdėjęs, kad į tą salelės šventyklą vyksta melstis apvogti žmonės. Kai jie paaukoja ir pasimeldžia, vagiui ant galvos kokoso riešutas nukrenta.

Budistų šventyklų vartai ypatingi tuo, kad išpuošti visokiomis pagoniškomis dievybėmis, kurios, rodos, neturėtų su budizmu nieko bendro. Bet tokios tradicijos. Budizmas tai ne islamas ar ateizmas, nedraudžia garbinti kitų dievų. Todėl čia budistų šventyklose gali pamatyti Lakšmi, Sarasvati, Ganešo ir kitų statulų.

Nesikėliau į salelę, nemačiau, kad ten ką nors ir kilnotų. Užteko pavaikščioti po kranto šventyklą. Nustebino, kad niekas nepriėjo prašyti, kad paaukočiau.

Pasitrainiojęs po šventyklą grįžau į valgyklą. Ajurvedine sriubele sotus nebūsi, reikia rimčiau papusryčiauti. Man arbatos paprastos (reiškia, kad su pienu), tik be cukraus ir dar rolsų. Pyragaičių-rolsų atnešė visą rinkinį, kiek suvalgysiu, už tiek ir paskaičiuos. Kadangi valgykla prie šventyklos, tai rolsai buvo su daržovėmis – budizmas nedraudžia valgyti mėsos, bet vegetarizmą skatina.

Praėjau pro nedidelę pakelės laivų statyklą.

Priėjau Peralijos kaimą, garsėjantį cunamio muziejais. Šitoje vietoje 2004.12.26 cunamio banga nubloškė važiuojantį traukinį. Iš ten važiavusių apie 2000 keleivių (tiksliai nežinoma, daug kas be bilietų važiavo), gyvi liko 150. Ta banga ir visą kaimą nušlavė, liko tik 10 pastatų. 500 kaimo gyventojų žuvo, 200 dingo be žinios. Iš viso tas cunamis nusinešė apie 30,000 šrilankiečių gyvybių.

Priėjau didelę Budos statulą cunamio aukoms atminti.

Bevaikštinėjant aplink statulą priėjau geltoną namelį, iš ten išėjo vyriškis ir pakvietė užeiti. Taip aš aplankiau cunamio aukų atminimo muziejų.

Muziejuje tik nuotraukos ir straipsnių kopijos. Dalį jų nufotografavau.

Muziejaus darbuotojai man pasakojo, kad nors viskas buvo sugriauta aplink, nei viena budistų šventykla nenukentėjo. Va koks stebuklas, aiškino man, va koks Buda galingas, valdantis stichijas. Pagalvojau, kad geriau Buda, jei toks galingas, būtų apsaugojęs žmonių gyvybes, o ne savo šventyklas. Bet nesiginčijau, tik pagalvojau.

Paaukojau cunamio aukų fondui biškelį pinigų, muziejaus darbuotojai man užrišo ant rankos šniūrelį.

Praėjau pro jūros vėžlių priežiūros centrą. Buvau ten prieš 5 metus, dabar matau, kad pastatas atnaujintas, sienos perdažytos. Reiškia nenuėjo veltui tada mano paaukoti 500 rupijų (dabar tai gal prilygtų visam tūkstančiui).

Per tą laiką daug atsirado vėžliukų peryklų. Dabar tai išvirto į turizmo biznį, į tokius zoologijos sodus, kur tuos vėžlelius duoda čiupinėti turistams, neleidžia jiems natūraliai vystytis. Anksčiau žvejai iškasdavo tuos pliaže padėtus kiaušinius ir parduodavo kinams, tie gerai mokėjo už delikatesą. Todėl tie didieji vėžliai jau buvo prie išnykimo. Atitinkamos tarptautinės organizacijos skyrė lėšų įsteigti vėžlių perykloms, ir žvejai dabar kiaušinius neša parduoti ten. Tose fermose vėžliukų nepaleidžia iškart po išsiritimo, dar paaugina turistams pasižaisti. O po to paleisti vėžliukai jau nebesugeba normaliai išgyventi.

Prieštaringi jausmai kyla stebint į žmonių įsikišimą į gamtą. Nustojau vaikščioti į visokius zoosodus, safarius ir laukinių gyvūnų veisimo centrus – ten tik biznis.

Priėjau prie cunamio aukų memorialo. Bareljefas įspūdingas.

Praėjau pro žvejų susibūrimą. Žuvelių aukcionas vyksta iškart po laimikio.

Čia žmonės biznį daro taip: kas nors pirmas sugalvoja atsidaryti kokią naują specializuotą  parduotuvę, ar vėžlelių fermą, ar muziejų kokį, ir jei jam gerai sekasi, tai netrukus šalia dar vienas toks objektas atsiranda, ir dar vienas, ir dar vienas. Kaimynai atidaro. Jei tam sekasi, ir man turi sektis. Ką nors naujo sugalvoti daugeliui trūksta fantazijos.

Prisėdau ant akmenėlio, pailsėjau ir toliau patraukiau.

Pamatęs gražų suolelį prisėdau pailsėti, kokoso išgerti ir minkštimo išvalgyti.

Praėjau pro didesnes pakelės-pajūrio kapines.

Atėjau į gerai pažįstamas vietas. Akuralos kaimelis. Kadaise ten praleidau kelias savaites, jos aprašytos tų laikų dienoraštyje. Būčiau nepatikėjęs, jei tada kas būtų pasakęs, kad po 6 metų apeisiu pėsčias visą salą. Daug kas pasikeitė nuo tų laikų, žvilgtelėjau į to meto parašinėjimus – naivūs, kai kur klaidingos išvados.  Matyt taip galvosiu po kelių metų skaitydamas šituos rašinėjimus.

Iš pradžių praėjau pro Boat House Restaurant, kur buvau susidraugavęs su savininku Nihalu. Nebėra to restorano, šeimininkas seniai jį apleido. 

Paskui praėjau pro snarglinę. Jos dar nebuvo, kai čia gyvenau, po poros metų užsukęs ją radau. O dabar jau panaikinta, liko tik iškaba ir interjero likučiai. Gaila, gera vietelė buvo.

Praėjau pro vietinių pliažą – varlininką. Koralai apsaugo nuo bangų.

Užsukau pailsėti į savo buvusius namus – Jūros purslų terasą. Stengiuosi kasmet čia užsukti. Dabar ir baseinas yra. Pabendravau su šeimininku Danieliu. Tada kai čia gyvenau jam gimė dukra, dabar jau į mokyklą pradeda eiti.

Pakalbėjau su Danieliu, naujienom apsikeitėm, pailsėjau patogiai atsidrėbęs terasos krėsle, skanaus šalto vandens atsigėriau. Gal alaus kartais turi? Ne. Tai tada tiek to, kuisnim.

Pailsėjau ir toliau einu link Ambalangodos miesto.

Aplink daug viešbučių pristatyta, kurių nebuvo anksčiau, kai čia gyvenau.

Priėjau dieduką pakelėj sultis pardavinėjantį. Ar yra passion fruit? Taip. Puiku, man be cukraus.

Skanios sultys, nesaldžios. Kai reikėjo mokėti susigriebiau, kad smulkių neturiu. Diedukas neturi grąžos iš 500. Ką dabar daryti? Diedukas nuėjo kažkur išsikeisti, aš likau jo sulčių saugoti.

Sultys kainavo 70, daviau 100, nes žmogui vaikščioti kažkur reikėjo dėl mano kaltės. (Kaltas ne todėl, kad 500 daviau, o todėl, kad iškart nepaklausiau, ar grąžos turės)

Jūros šalia nebesimato, nes ją užstoja pylimas. gal tuo pylimu eiti? Get gal bus nepatogu ten laipioti, geriau paeisiu teisinga kelio puse.

Pylimui baigiantis perėjau į kitą pusę pažiūrėti, kaip tas pylimas atrodo. Pamačiau, kad jame buvo puiki praeinama krantinė, reikėjo ten eiti, bet negi grįši atgal.

Ambolangodos priemiestyje dar nemažai cunamio liekanų.

Anot žemėlapio turi prasidėti pliažas be molų, be kliūčių. Ten ir pasukau.

Pliažo pradžioje bachūrėliai salto šokinėjo. Vieną net nufotkinti pavyko. Daug kur teko matyti taip išdarinėjant. Salto įeina į šventinių eisenų perehera programą, tokių triukų mokina šokių būreliuose-rateliuose.

Tolumoj matosi Ambalangodos švyturys. Iki jo turėčiau nueiti be kliūčių.

Šitas Ambalangodos pakraščio pliažas tuštesnis, nei vakarykštis Hikaduvos. Čia jei jau pasitaikė pliažo restoranėlis, reikia pasinaudoti.

Restoranėlis dar statosi. Statybininkai man atėjus darbavosi, bet netrukus pasišalino, kad netrukdytų man alų su vandeniu gerti.

Jau išgėriau viską, jau eiti noriu, reikia susimokėti – nieko nėra aplinkui. Pavaikščiojau po patalpas, pasirodo čia vestuvių salė besanti. Nedidelių vestuvėlių, netilps čia 300 ir daugiau vestuvininkų, kaip būna paprastai Šri Lankoje.

Nieko neradęs aplink grįžau prie stalelio ir pasėdėjau truputį, pasnūduriavau. Pagaliau atėjo šeimininkas, atsiskaitėm, patraukiau toliau.

Priėjau spalvotą tinklą-virvę. Kur jisai-jinai mane nuves?

Nuvedė pas žvejus, žinoma.

Padėjau pirmajam tinklo galui traukti, žvejai patenkinti, dėkoja.

Padėjau ir antrajam tinklo galui patraukti. Ir šitie žvejai liko patenkinti, padėkojo. Ar geria čia kur nors Ra, paklausiau žvejų. Ne, reikia į Bentotą važiuoti.

Palmės kamienas kaip šniūru apvyniotas atrodo.

Smėlis šitame pliaže patogus ėjimui, neklampus. O pliažininkų nėra visai.

Visai priartėjau prie švyturio. Toliau pliažo nebėra, reikia per akmenis užsirepečkoti ir eiti link gatvės.

Išlindau gatvėn, jau Ambalangoda.

Užuot nuėjęs į vėžlių peryklą paspoksojau į išvirtusias šaknis.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų saugotis, įsukau į Modera Dewala gatvelę.

Praėjau pro lėtai važiuojantį budistų šventyklos sunkvežimį per garsiakalbiais giesmes giedantį, aukoti prašantį.

Pamačiau rodyklę į beach garden, įsukau pažiūrėti, patekau į privatų kiemą, grįžau atgal.

Neradęs beach gardeno jūros pusėje, radau restoranėlį gatvės pusėje. Užsukau pažiūrėti.

Ten man patiko. Tokia visai šeimyninė aplinka, jokių atsitiktinių praeivių, rodos į svečius pas gimines užsukau. Pakalbėjau su savininku Džagatu. Turi alaus. Man išnešė stalelį į lauką, ir kėdę patogią. Puiku, pailsėsiu čia. Ketinau mieste kokią snarglinę susirasti, su vietiniais pabendrauti, bet snarglinės dažnai nuo 14 iki 17 val. būna uždarytos, kažin ar čia kokia dirbs. O šitoje vietoje dar geriau, yra ir vietinių, sėdi kieme, pabendravau su jais. Vienas pasiūlė valtimi paplaukioti. Po Madampės ežerą, klausiu. Ne, ne čia, prie Balaptijos, Madhuva mariose. Ten garantuotai krokodilą pamatyčiau ir paukščių visokių.

Džagatas pasiūlė čia papietauti. Kodėl ne? Ką šiandien ruošiate? Tuną iškepsim, ką tik pagautą, su mūsų unikaliais prieskoniais, tau patiks, sako. Na gerai, nebeskubu, čia pasėdėsiu. Lik čia nakvoti, siūlo. Dabar ne, sakau, gal kitą kartą. Tai bent kambarius apžiūrėk, rodo Džagatas. Va iki kiek buvo cunamis namą apsėmęs, rodo.

Iš pradžių atnešė ryžių, žirnių padažo, prieskonių ir tuno gabalėlių keptų. Bet čia ne tas žadėtas tunas, mažą keptą tuną atnešė vėliau.

Pavalgius atnešė sąsiuvinį su amerikonų kosmonautais ant viršelio ir rusų atsiliepimais viduje. Parašiau savo gerą atsiliepimą apie šitą vietą.

Viskas kainavo nedaug, kur kas pigiau, nei prie mano namų Kolombo priemiestyje.

Sočiai papietavęs iš pajūrio gatvelės įsukau į Main str. ir einu link uosto.

Žuvų turgelis – reiškia uostas jau čia pat.

Uosto prieigose pamačiau daug garnių. Čia jie neišsikalstė, gana arti prisileido.

Susimokėjau 100 už įėjimą, reikia pažiūrėti. Buvau čia kadaise, kai dar mokėti nereikėjo, labai patiko. O dabar dar ir apšvietimas popietinis neblogas.

Išeidinėdamas iš spalvingo Ambalangodos uosto dar sykį garnius pafotografavau.

Na ir kur toliau man dar nueiti šiandien? Laiko dar yra, bet nuo Ambalangodos nutolti nesinori. Gal pavyks rasti dar vieną gerą vietelę pasėdėjimui. Einu toliau Market Road gatvele neskubėdamas.

Ėjau ėjau ir Šangrelos viešbutį priėjau. Atkreipiau dėmesį ne į patį viešbutį, o į jo kiemą prie jūros. Ten tokios intriguojančios pavėsinės su vaizdu į uostą. Užsukau pažiūrėti.

Patiko ta vieta, tai gal čia ir pasėdėsiu šios dienos kelio pabaigai. Tiksliau pagulėsiu, čia taip patogiai įrengta, kad ir nakvoti būtų galima. Saulę palydėsiu ir į stotį namo važiuotu eisiu, čia netoli. Po kiek alus, klausiu priėjusio berniuko patarnautojo. 350 sako. Vos ne snarglinės kaina. Nešk, sakau. Ir vandens dar nepamiršk.

Fantastika. Guliu minkštai, į laivus žiūriu, vandeniu paskanintu alum gaivinuosi. Šalia esančioje pavėsinėje rusės plepasi – atpučia vėjas žodžius, galima suprasti. Štai kur dabar rusai bazuojasi – Ambalangodoje. Čia jų tiek daug, kad kai kurie užrašai net angliškai neberašomi, tik rusiškai. Tvarkingi ruseliai, tagilų nepastebėjau kol kas.

Suvaikščiojau į tuliką viešbutyje už gatvės, švaru.

Kad taip gerai, ir kad skubėti niekur nereikia, paėmiau dar vieną alaus. Šį sykį atnešė sušalusį į sniegą, bevarvindamas į bokalą net skardinę sulanksčiau.

Saulę palydėjau, einu stotyn. Reikia kiek atgal dabar grįžti.

Kol stotyje atsiradau jau ir sutemo. Žvalgausi iš kur važiuodavau į Kolombą kadaise. Aikštelė yra, užrašas yra, bet nei vieno autobuso, keista. Paklausinėjau protingai atrodančių bachūrėlių, turbūt studentų, kaip dabar į Kolombą važiuoti. Jie man paaiškino, kad dieną iš čia daug visokių autobusų ir autobusėlių, bet vakarais nebevažinėja, reikia eiti į gatvę ir gaudyti pravažiuojančius iš Galės ar Mataros.

Išėjau iš stoties, perėjau gatvę laviruodamas tarp kamštyje įstrigusių mašinų ir iškart pataikiau į stabtelėjusį autobusą iš Mataros į Kolombą. Ten net vietą prie lango laisvą radau.

Man jau nebereikia į Kolombą, man į Dehiwelą, sakau konduktoriui. Dabar jau prie pat namų išlipsiu.

Nepraėjo nei dvi valandos, aš jau ir namie. Jau visai priartėjau prie kelionės galo, jau beliko pora priemiestinių išvykų.