Penktoji diena. Sekmadienis, 2016-03-13

Šrilankiški pusryčiai ir stringų teorija • Varnų dialektai • Grįžimas į vakarykštę poziciją • Pririšta kiaulė • Antanas Sigitui • Visų šventųjų krevečių peryklos • Čilavo ožkos • Munnesvaramo šventykla • Namo

12 km

Atsibudau C&I Beach viešbutyje, kol kas brangiausiame šioje kelionėje ($52 USD). Užtat vakar nakvynė kainavo $7. Tikiuosi ilgainiui nakvynės vidurkis nusistovės apie $20.
Nusprendžiau šios dienos ėjimo nepradėti anksti, nes reikia pasimėgauti tokio gero viešbučio patogumais, o ir Chilaw miestas nebetoli, iš jo ketinu važiuoti namo.

 

Pašėriau varną. Ji negali pas mane ant stalo atskristi, virš jo virvės išrampytos. Varna gera, nerijo tyliai visko pati, drauges pašaukė. Bandydamas suprasti varnų kalbą išsiaiškinau, kad jos karksi skirtingais dialektais. Signalas „čia yra maisto“ visai kitoks Mt. Lavinijos pliaže, nei čia. O Indijos Diu buvau pastebėjęs, kad jos visai nesako „kar kar“, o sako „kva kva“. Turbūt varna nuvežta keliasdešimt kilometrų nesusišnekėtų su kitom varnom. Gerai būtų , jei tik rasčiau laiko tuo pasidomėti, dabar net Vikipedijon nelendu… Reikia toliau keliauti.

Prisibuvau vėsiame kambaryje. 11:00 paprašiau, kad atsiųstų man taksi, kuris turi nuvežti į Ave Maria gatvę. Iki pasimatymo, viešbuti, užsuksiu netrukus vėl pro čia praeidamas.

Išlindau prie vandenyno nenorėdamas grįžti ta pačia gatve, kuria ką tik atvežė. Palei krantą neturistinis žvejų kaimelis.

Priėjęs Sigithi gatvę prisiminiau savo kursioką Sigitą neseniai išėjusį Anapilin. Geras žmogus buvo, geras draugas, dar buvom susiteikę per pereitą FiDi. Radau baltą žiedą, dabar reikia kokią koplytėlę rasti, paaukoti.

Ilgai ieškoti nereikėjo, netrukus poriėjau didelę šv. Antano koplyčią. Padėjau prie jos auką visiems Sigitams, gyviems ir jau iškeliavusiems.

Priėjau Karambalan Oya upės žiotis, ten tiltas.

Chilaw prieigose krevečių veisyklos viena prie kitos. Bandžiau įeiti vidun pažiūrėti, kaip tas krevetes perina, bet visur užrakinta. Vistik pavyko vieną pamatyti iš vidaus.

Praėjau tiek daug krevetynų, kad sutraukiau jas į vieną galeriją

Daug krevečių peryklų pavadintu šventųjų vardais. Tik dalį jų čia tesudėjauu.

 Štai ir Čilavas, šios dienos tikslas. O dar ir trijų nėra.

Kelias atvedė tiesiai į Čilavo nerijos promenadą. Dar viena nerija-pusiasalis. Jau skaičių pamečiau, kiek tokių praėjau.

Prisėdau pailsėti ir galvoju, kad dar ankstoka namo važiuoti. Galėčiau eiti tolyn iki Čilavo nerijos galo pro Šv. Sebastijono bažnyčią, bet paskui atgal grįžinėti reikės. geriau sėsiu į tuktuką ir po miestą pasivažinėsiu. Nuėjau link tilto, ten trirašiai stovi. Pakeliui ožkų pulkelį sutikau.

Paprašiau, kad nuvežtų į Munneswaram šivaitų šventyklą už 5 kilometrų ir atgal parveštų. Suderėjau už 350.

Gerai būtų į Munneswaramą rugpjūtų atvykti, kai per žarijas vailšto, bet nežinia, kur tada būsiu.

 

 

 

 

Apžiūrėus šventyklą taksistas nuvežė mane į geležinkeio stotį. Ne, sakau, vežk atgal tiksliai į tą vietą, iš kur paėmei.

Dabar jau pėsčias perėjau per Čilavo marių tiltą. Traukinių stotis netoli.

Iki Kolombo traukinio keliokika minučių. Kasa dar neatidaryta. Atsistojau į eilutę, į tvarkaraštį žiūriu. Matau, kad traukinys tris valandas važiuos. Nusprendžiau autobusu grįžti. Tuo, kuris Negombo greitkeliu važiuos užtruksiu dvi valandas. Traukiny turbūt grūstis reikės, o ekspress autobuse sėdėsiu.

Autobusų stotis netoli, dešimt minučių neužtrukau.

Ekspress mikriukas jau laukia, keleivius į Kolombą renka. Pusantros valandos iki Negombo važiavom, paskui panašų atstumą per pusvalandį greitkeliu pralėkėm. Kituose etapuose šiaurinio greitkelio reikšmė sumažės, geriau bus traukiniu į starto ir iš finišo vietų važinėti.

Septintą jau buvau Kolombe, dar po valandos namuose. Nesijaučiau pavargęs, bet elektros nebuvo, todėl užuot kelionės dienoraštį rašęs atguliau miegoti.

Šiandien nuėjau 12 kilometrų.