Penkiasdešimt trečia diena.
Šeštadienis, 2017-03-25

Specializuota autobusų stotis į Kalumunus • Ilgai užsivedinėjantis autobusas-laineris • Teatrališki Kolivudo mordobojai • Pralėkiau pro startą • wc ir pusryčiai • Spalvų ir šviesų rytmetinis šou • Žuvų turgeliuose • Pasvirusi varpinė • Svirtiniai šuliniai • Čigonai • Nesugadinti arbatinės žmonės • Vinguriavimas pagal Gūglą • Karvių bandos • Oluvilio švyturys • Aplink didelį neveikiantį uostą • Per Palamunajų į Adalaičėnus • Musulmonių konferencija viešbutyje • Per siaurą neriją • Akaraipatu miesto pliažas • Netikra autobusų stotis • Atgal į viešbutį

34,3 km

Penktadienį vėl į trasą. Šį kartą turiu autobuso bilietą iki pat Kalmunų, kur baigiau eiti pereitą savaitgalį. Bilietą pirkau internetu, apmokėjau paypalu, patogu. Taip ir atgalinį bilietą įsigijau iš Arugambėjaus, reiks iki ten nueiti.

Ant bilieto užrašyta, kad Kalumnų autobusas išvažiuoja iš Technical junction prie Commercial bank. Nelabai toli nuo Forto centrinės stoties, bet ir ne visai šalia. Manau, kad toje didelėje sankryžoje nesunkiai rasiu kur stovi tas autobusas, bet nebuvo labai paprasta, teko kelis kartus žmonių pasiklausti, gerai, kad atsirado žinančių, parodė. Atėjau į tokį skersgatvį, ten kokie šeši autobusai stovi į Kalmunus, ir tik ten, ne kitur. Specializacija. Ant bilieto buvo užrašytas autobuso numeris, atsisėdau į savo vietą, laukiu.

Ant bilieto parašyta, kad reikia ateiti 20:40, bet autobusas 21:11 dar tebestovi. Tiktai kondicionieriai įsijungė. Užsivedinėja kaip lėktuvas. Vieni motorai pradeda ūžti, paskui kiti. Mano sėdynės kaimynas parodė el bilieta iš smartfono ekrano, suėjo, reiškia ir aš kitą kartą nesispausdinsiu, negadinsiu popieriaus.

21:20 dar tebestovim. Vandens, riešutų ir abėcėlių pardavėjai tik užsuka. Dar ubagai visokie. O autobusas paleidinėja variklius vienas po kito.

21:38 dar tebestovim. Ir niekas nesijaudina.

21:44 visi varikliai užsivedė, įsijungė muzika ir televizoriai, pajudėjom pagaliau. Gal ir gerai, kad neskubam, atsirasiu vietoj kai jau nebebus tamsu, iškart eiti bus galima.

Sėdynės atsilenkia daug, bet kaip visada man neišeina užmigti važiuojant.

Keleiviams buvo rodomas Kollywood (tamilų Bollywood) filmas apie policininką iš Čenajaus atvykusį pas telugus į Visakapatnamą nusikaltėlių gaudyti. Angliški subtitrai, puiku. Bandžiau atsekti Visakapatnamo vietas, esu gyvenęs savaitę tame mieste. Mordabojus kaip reikiant, holivudui toli iki bolivudo, o tam toli iki kolivudo. Tamilų filmų mordobojai patys tetrališkiausi.

Pavyko vis dėl to truputį nusnūsti. Atsibudęs žvilgt į žemėlapį smartfone, tas išsijungęs. Baterija išsikrovė, nors buvo pajungtas prie powerbanko. Baisu, be smartfono būtų visai nefaina keliauti – nei nuotraukų, nei navigacijos. Negi teks atsarginį įsijungti… Bet ir tas išsikraus netrukus. Jungiu prie kito powerbanko – ir iš ten nesimaitina. Aišku, laidas kaltas, čia drėgnuose tropikuose usb laidai greitai nusidėvi. Gerai, kad turiu atsarginį, gerai, kad viskas pradubliuota pas mane.

Galvojau, kad galutinė maršruto stotelė bus Kalmunų autobuso stotis. Tačiau ne, prašvilpėm pro tą storį, reikėjo autobusą tprū tprū stabdyti. Autobusas didelis, lėtai stabdo. Kokį puskilometrį teko atgal eiti.

Štai ir autobusų stotis. First things first, reikia aplankyti wc. Radau vieną už stoties, toks purvinas, galvoju pasiklausiu kavinėje, gal jie švaresnį turi. Iš kavinės nukreipė į tą patį. Ką darysi, nuėjau susiraukęs. Ten užrašai tik tamiliški, jokių žmogeliukų nenupaišyta, nuėjau į artimiausią, tikriausiai moterų. Niekas nesutrukdė, ir tai gerai.

Grįžau į kavinę papusryčiauti. Gavau kaip visada saldžios saldžios kaip sirupas arbatos be cukraus ir pyrago, nes rolsų ar wada neturėjo. Gerai ir taip, saldumą paskiau vandeniu nuploviau.

Startuoju kažkiek po pusės šešių, kai jau švisti pradeda ir galima eiti keliu nepasišviečiant prožektoriumi. Iškart išsukau iš plento į gatvelę vedančią link vandenyno – plentu patamsiais eiti neįdomu ir baimė kyla dėl pralekiančių mašinų.

Štai ir vandenynas pasirodė. Atėjau čia pačiu laiku į spalvų ir šviesų rytmetinį šou.

Toliau ilgai ėjau Beach road. Tokie keliukai dideliausias malonumas ėjikui aplink salą. Čia ir saulėtekio vaizdai gražiausi, ir žvejai, ir žuvų turgeliai, ir mašinos eiti nemaišo, ir per pliažo smėlį bristi nereikia.

Priėjau mečetę su minaretais. Prisėdau prie bokšto gatvėje – pirmas sustojimas šiandien. Ten ir tualetas buvo, tikriausiai tvarkingesnis nei prie stoties, bet kad man jau nebereikia.

Prasidėjo serija žuvų turgelių. Vaizdai tose vietosi įspūdingi, kaip visada. Žmonės draugiški, nepyksta, kai fotografuoji juos ir jų žuvis. Negi patys pasiprašo, kad nufotkintum. Nutraukei mano kaimyną, dabar ir mane, prašau.

Švintant atsibudo varnos, jos labai aktyvios iš ryto, bet ir kitu metu aktyvios. O rytais visų paukščių aktyvumas didelis. Švintant pamatysi ir papūgų, ir visokių kitų paukštelių, o įdienojus tik varnas visur, dar ir gerves, kur drėgna ir yra kirminų.

Saulėtekiai įspūdingi rytinėje pakrantėje, kaip saulėlydžiai vakarinėje. Pridariau atvirukiškų nuotraukų.

Priėjau vieną hotelį, neiškenčiau nepavalgęs vėlyvųjų pusryčių.

Prieš Kali šventyklą pagalvojau, kad reikia sukti tolyn nuo kranto link tilto, nes tasai pakrantės keliukas baigsis, toliau nežinia ar bus perėjimas per žiotis, kurios užakusios arba neužakusios. Nusprendžiau surizikuoti, netoli atgal grįžti, jei vanduo neperbrendamas ir valtininkų nerasiu.

Kai kranto keliukas baigėsi, reikėjo pereiti į pliažą.

Pamačiau, kaip kinkomus jaučius veda pasivaikščioti. Jais ypatingai rūpinasi.

Kaip visada praėjau žvejus, kaip beveik visada, padėjau patraukti tinklą. Truputį, simboliškai.

Išlindau iš pliažo į pakrantės keliuką pro svirtinį šulinį, iš kurio žvejai apsipila vandeniu nuo kaitros (lipa į jūrą tik tinklų reguliuotojai). Man gerai, galiu kojas nusiplauti.

Besiilsint ant suoliuko privažiavo motociklas, pasikalbėjau su motociklininku. Einu į Potuvilį, sakau. Neteisingai eini, sako, reikia eiti plentu. Nieko, sakau kaip nors nueisiu.

Praeivis užšnekino. Sako čia nesaugu eiti, nes yra šunų ir čigonų. Nei tų, nei anų nebijau. Šuneliai nuolatiniai mano palydovai, o čigonai suintrigavo. Buvau girdėjęs, jog yra jų mažuma Šri Lankos rytinėje pakrantėje, bet nebuvau matęs.

Praėjau pro būrelį kitokių žmonių. Jie šviesesni nei vietiniai tamilai, apsirengę kažkaip kitaip. Pasisveikinau, jie pakvietė užsukti į jų lūšnelę. Kažkodėl neužsukau. Gal dėl to, kad neseniai buvau prisėdęs pailsėti, ėjosi geru tempu.

Tik paskui daėjo, kad čia matyt ir buvo vietiniai čigonai. Ir paskui gailėjausi, kad nelikau su jais pabendrauti. Gaila, daug įdomybių taip praeinu pro šalį. Kita vertus, galima čia bus dar kada nors prasivaikščioti surenkant paliktus įspūdžių grybus.

Praėjau nedidelę arbatinę pilną žmonių. Pakvietė užeiti. Šįsyk neatsisakiau.

Gavau arbatos, dar davė sausainių. Norėjau susimokėti, neleido. Nesugadinti čia žmonės.

Reikia grįžti į plentą, reikia aplenkti upės žiotis. Tuo pačiu pakeisiu aplinką pereidamas Nintavuro pakraščiu. Nes reikia įvairovės, nes įvairovė mažina nuovargį.

Vienas diedukas helperis prisikabino su gerais ketinimais rodyti man kelią. Aš vinguriuoju pagal Gūglą, kai tik ruošiuosi sukti, diedukas pribėga ir aiškina man, kad turėčiau eiti tiesiai. Aš jo neklausau, jis eina iš paskos ir vis aiškina. Paskui užbėga į priekį, veda, bet aš vėl pasuku. Ilgai taip ėjom kartu. Žmonės išėję iš namų juokiasi. Man rodos, nesveikas tas diedukas, vargšelis (o gal kaip tik laimingas).

Pamačiau vamzdį-vambzdį palei kelią ir palei tiltą

Prieš išlįsdamas į plentą užsukau pavalgyti skanių rolsų. Užsigėriau gazuotu vandeniu (sako nuo jo celiulitas atsiranda, bet na ir tegul atsiranda, užtat koks skanus vanduo)

Bepietaudamas stebėjau, kaip į plentą išėjusi karvių banda stabdė eismą.

Praėjau daug visokių valgyklų šalia kelio. Man labiau patiktų, jei jos būtų tolygiau pasiskirsčiusios.

Praėjau dar vieną karvių bandą genamą per plentą.

Praėjau tiltą su vamzdynu-vambzdynu.

Taip priėjau Oluvilį. Išsukau iš plento – eiti per miestelį įdomiau.

Taip vėl priėjau vandenyną.

Šone pasimatė Oluvilio švyturys. Atrodo neapleistas, kaip naujas. Nėjau atgal prie jo.

Ėjau ėjau pakrantės keliuku kol atsirėmiau į uostą aptvertą aukšta tvora. Ką gi, teks apeidinėti tvorą, ne vpervoj.

Apeidinėjau uostą kartu su gražuolėmis ožkomis. Nusiselfinau.

Priėjau uosto vartus. Net speciali autostrada padaryta vedanti iš plento į uostą. Viskas nauja, bet niekas neveikia. Tuščia tuščia. Net apsaugos visai mažai. Man atrodo, kad tas uostas pompastiškai pradėtas statyti užsidarė dar nepradėjęs veikti.

Apeidinėdamas uostą užsukau į krautuvėlę pailsėti ir atsigerti. Neilgai ilsėjausi, pardavėjas turėjo užsidaryti, išvažiavo kažkur dviračiu.

Uostas baigėsi, perėjau Palamunajaus miestelį.

Prisėdau išgerti sulčių. Sultys iš woodapple vaisiaus, panašios į slyvų.

Vėl išlindau prie vandenyno, einu keliuku palei krantą.

Priėjau Adalaičėnų miestelį. Jau netoli Akaraitipu, šios dienos finišas, taip nusprendžiau.

Žemėlapyje buvo pažymėtas gesthausas, jame galėčiau pernakvoti. Bijojau, kad realybėje to viešbučio nebus, bet buvo. Kaip gerai. Visur pilna musulmonių juodai apsisiautusių moterų, ten tokia nedidelė salė šone, ten irgi pilna moterų su hidžabais. Kieme vaikai žaidžia. Kažin ar čia bus man vietos.

Kol bendravau su vaikais, priėjo vyrukas ir pasakė, kad yra šansų čia pernakvoti, reikia tik paskambinti menedžeriui, davė telefoną. Pasiskambinau, paprašė palaukti antrame aukšte. Ten puiki terasa su patogiomis kėdėmis, įsitaisiau, laukiu. Reikės čia nakvoti, jei nebus per brangu. Atėjo diedukas savininkas, atrakino kambarį – neblogas. Nori 3500 su kondicionierium. Gal turit be kondicionieriaus, klausiu. Gerai, sako, jei nejungsi kondicionieriaus, bus 2500. Brangoka, bet kambarys tvarkingas, patogus. Esu nakvojęs brangesniame ir prastesniame. Ok, sakau, jemu tą kambarį, sakau, bet dar anksti, dar pasivaikščiosiu, sugrįšiu kokią penktą, sakau. Paskambinsiu, jei persigalvosiu, sakau. Diedukas nepuolė užstato imti, nesugadinti čia dar žmonės.

Nueisiu iki Akaraitipu, galvoju, iš ten atgal taksi grįšiu, o gal net autobusą pavyks pasigauti. Ir einu sau pakrante. Kur eini, stebisi žmonės, ten kelias baigiasi. Ar ten vanduo nepraeinamas – klausiu. Ne, sako, smėlis. Per smėlį galiu eiti.

Einu per siaurą neriją. Kairėj okeanas, dešinėj siauros marės. Priėjau prie marių pažiūrėti. Tie bachūrai, su kuriais selfinausi, priėjo kartu. Pamatę valtį tolumoj pradėjo šaukti, kad atplauktų manęs perkelti. Nereikia, sakau, eisiu pakrante.

Keliukas iš tikrųjų baigėsi, toliau ėjau paplūdimiu.

Pasibaigus marioms prasidėjo gražus naujas asfaltuotas pakrantės keliukas. O pakrantė į miesto pliažą išvirto su suoliukais. Tai jau Akaraitipu, dar vienas rytų pakrantės didmiestis.

Tasai gražus asfaltuotas-aksfaltuotas pliažo kelias netrukus baigėsi, toliau smėlėtas kelias vedė mane į tą vietą, kur plentas priartėja prie jūros, kur autobusų stotis – ji turėtų būti tikslas šios dienos, ten gal autobusą atgal važiuojantį pasigausiu, nuveš mane į Adalaičėnų viešbutį.

Pasukau link plento, kur autobusų stotis.

Priėjau tą vietą, kur autobusų stotis žemėlapyje pažymėta. Ten tikrai daug autobusų, bet ne stotis, o autobusų parkas. Pašnekėjau su vairuotojais, niekas dabar šiaurėn nesiruošia važiuoti. Autobusus reikia gatvėj stabdyti, čia ne stotelė.

Ten pat stovėjo tuktukas, susigundžiau patogiau atvažiuoti į viešbutį. Vežk į Adalaičėnus, sakau, toliau parodysiu. Vairuotojas tik pakraipė galvą, iš kur čia tas baltaš…pardon baltaveidis kelią žino ir nuvažiavom. Pralėkėm pro visas Akaraipatu miesto grožybes, didelius gatvės vartus, stabtelėjom provizijos ir vandens nusipirkti – mano viešbutyje restorano nėra.

Kai grįžau į viešbutį musulmonių suvažiavimas baiginėjosi. Užlipau viršun, skambinu savininkui, kad įleistų – neatsiliepia. Nieko tokio, palauksiu terasoje, jeigu ką, čia ir pernakvosiu už dyką, yra net kranas nusiprausti. Bet nespėjau išsidrėbti šlezonge-šezlonge, atsirado diedukas, į kambarį įleido. Iškart susimokėjau ir nuėjau gulti.