Septyniasdešimt šešta diena

Sekmadienis, 2017-11-26

Geležinkelio stotyje • Rytmetinio Ra beieškant • Gerbiamas šinkorius • Ja russkij • Ra – nacionalinis paveldas • Kari-pinči arbata • Pusryčiai šunaujai • Diskamedis • Per Bentotos neriją-estuariją • Persikėlimas per upės žiotis • Alutgamos pliažo skudurai • Tvora su baseinu • Brangiame viešbutyje prie rifo • Įkyrus brangakmenių pardavėjas • Musulmonų verslas • Bendravimas su ožkomis • Padėjau žvejams • Atsirado dingęs globėjas • Jaunos ir senos kartos filosofų žvilgsniai • Žuvusių žuvelių atminimo įamžinimas • Skanios pončkutės • Pigus alus byrgartene • Paslaptingos katės • Įspūdingos džiovintos žuvys • Per Magonos miestelį • Restorano undinės ir undinai • Dilema prie geležinkelio pervažos • Čigonų palapinės • Vaikai bon-bon prašo

29,3 km

Naktį užpuolė uodai, seniai taip bebuvo su manim. Teko keltis, citronelos aliejum išsitepti.

06:10 jau pajudu į kelią. Visų pirma reikia nusigauti į startinę poziciją, t.y paeiti kokį kilometrą atgal. Nenoriu atgal eiti tuo pačiu keliu, tuktuką pasigavau. Vežk čia pat plentu, parodysiu kur. Taksistas supratingas, veža kur rodau, neklausinėja.

Bevažiuojant prisiminiau, kad vakar čia buvau praėjęs rytmetinio Ra vietą. Plauk, sakau šoferiui, nuvežk iš pradžių kur Ra. Vairuotojas nepasimetė, žinau, sako, dabar turėtų jau būti. Artėjant prie Indurawa Beach resort prabangaus viešbučio pastebėjau kelis žmogelius šmirinėjant palei tvorą. Čia turbūt Ra, sakau. Ne, sako šoferis, ją renka kiek toliau. Aišku, važiuojam ten, kur vakar mačiau virves tarp palmių viršūnių. Sustojom, šoferis šūktelėjo kažkokiam pažįstamam: ar Indika yra? Ne, sako tas, nuėjo ten, rodo iš kur atvažiavom. Aišku, sako šoferis, Ra šiandien geria ne prie pat palmių iš kur renka, o kiek toliau, dėl konspiracijos. Grįžom ten, kur rodžiau, jog čia Ra – turiu uoslę tiems dalykams. Ar Indika yra, šūktelėjo šoferis šmižinėjantiems žmogeliams. Taip, sako, yra. Supratau, kad Indika čia yra Ra-masteris, kur jis, ten ir visi pijokėliai migruoja.

Privažiavom prie žvejų namelio, kur tinklus saugo. Va čia tau įpils Ra, sako šoferis. Daviau jam šimtinę, tas padėkojo, nezirzė, kad per mažai. Ne visi čia sugadinti turizmo.

Ajubovan, pasisveikinau su Ra gėrėjais, jie nusijuokė. Todėl, kad čia tas pat, jei į kokią Lietuvos snarglinę (kaži ar liko dar tokių) atėjęs pasisveikinčiau su visais “tegu bus pagarbintas”.

Pirmą stiklinę man įpylė be eilės. Matau, kad visi staigiai zalpom išmaukia, atiduoda stiklinę šinkoriui ir vėl stoja į eilę. Žinia, stiklinės tik dvi, nevalia užlaikyti. Atsistojau į eilę ir aš, plepuosi su kiek nustebusiais žmonėmis. Čia žvejai daugiausiai, išgėrę Ra jie eis į jūrą savo laiveliais ar susės tinklų narplioti. Vienas-kitas etatinis pijokėlis čia bus tol, kol Ra nepasibaigs.

Ra-masteris šinkorius Indika rimtas vyras, inteligentiško veido, jį visi gerbia, jo klauso. Jis palaiko tvarką, neleidžia vieną po kitos gerti, liepia palaukti eilėje. Pastebėjau keistą dalyką – visi moka po 150 ir geria tris stiklines, Indika atsimena kiekvieno kreditą. Ne po vieną, ne po dvi, o po tris. Tokia norma tatai. Aš buvau padavęs šimtinę, reiškia man dar viena stiklinė priklauso. Jei neičiau aplink salą, gerčiau daugiau, bet dabar dviejų bus gana.

Rytmetinis Ra skanus, švelnus, beveik neturi to specifinio kvapo. Bet klastingas, nors geriasi nekaltai. Ta sula toliau fermentuojasi skrandyje ir svaiginamos medžiagos susidaro vėliau. Esu girdėjęs, kad rytmetinio Ra gėrėjus grįžtančius į Kolombą reikia iš traukinio išnešti, jiems pasėsta jau bevažiuojant namo.

Pabendravau truputį su sugėrovais. Vienas jų dar jaunas vyrukas su užrašu ant maikutės “ja russkij”. Kur gavai tokią, klausiu. Turistai padovanojo.

Geras dalykas tas Ra. Galėtų būti pripažintas kaip nacionalinis paveldas. Galėtų turistams pardavinėti, tie tikrai gertų ir mokėtų kelis kartus daugiau. Bet visų pirma tasai Ra kažkodėl daugelyje vietų uždraustas; visų antra aukštesnių kastų vietiniai nosį rauko, jie tik europietiškus gėrimus geria; visų trečia, vietiniams trūksta išradingumo, iniciatyvos.

Paskanavęs Ra atsisveikinau su sugėrovais, grįžau į plentą  ir patraukiau atgal į nakvynės vietą – vis tiek gavosi kelio persidengimas nedidelis, bet dėl Ra verta.

Jei būčiau protingesnis, būčiau apsistojęs Wasanoje, būtų optimaliausias sprendimas. Kita vertus, jei viską daryčiau teisingai, optimaliai, tai ko gero būčiau nuobodus, zanudnas. Visokie nukrypimai, kvailiojimai ir yra tos mutacijos – evoliucijos veiksnys. Ir kuriant dirbtinį intelektą reikia leisti daryti klaidas, keistus sprendimus.

Stabtelėjo tuktukas pro šalį važiavęs. Tu Ra gėrei, sako taksistas, važiuojam, dar išgersim kartu. Nejaugi tiek neša nuo manęs… Ne, matyt koks jo draugelis iš sugėrovų man išėjus paskambino, klientą užrodė. Tikriausiai tas “ja russkij”.

Skaniai atsigėriau žolelių sriubos-arbatos pakelėj. Šita iš kari-pinči lapelių, ajurvedinė, kas dieną gersi, sveikas būsi. Tik 50 rupijų stiklinė.  Davė užsikąsti rudo palmių saldėsio, man nereikia.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų bijoti, pasukau į paplūdimį. Čia jau Bentota, labai turistinė vieta. Bet dar tik prieigos, dar tušti pliažai.

Pasisveikinau su vyruku atnešusiu pusryčius pliažo šunaujai. Ką valgo tavo šuneliai, paklausiau. Ryžius su kariu.

Einu pro kažkokius keistus stagarus susmaigstytus smėlyje ir stebiuosi – nejaugi čia meškerės tokios plonos. Ne, čia fejerverkus naktį sprogdino.

Priėjau kyšulį, tas lengvai praeinamas, nereikėjo pro akmenis laipioti.

Už kyšulio atsivėrė civilizuotas Bentotos pliažas upės estuarijoje – tokioje lyg ir nerijoje.

Sutikti žvejai parodė kokių vėžių prigaudė.

Priėjęs diskamedį prisėdau po juo pailsėti. Štai iš kur atsiranda visokie CD, DVD… Bet ne, čia juos medituotojai iš viešbučio atėję sukabinėjo.

Žmonių mažai pliaže, nes dargana.

Pliažas taip ištuštėjo, jog pradėjau nerimauti, kad ten gal kokia bazė karinė, nepraleis manęs, reiks atgal grįžti į nerijos šakumą. Bet ne, neturėtų taip būti.

Priėjau estuarijos galą. Į patį smaigalį akmenim nelipau, pasukau į kitą krantą, gal pavyks kaip nors per žiotis persikelti.

Išlindau takeliu į kitą krantą, matau, šone valtis su žmogum stovi. Reikėjo biškį vandeniu pabristi per mangroves.

Valtininkas jau ruošėsi išplaukti, bet pamatęs, kad moju jam, palaukė.

Šauniai persikėlėm per Bentotos žiotis. Daviau valtininkui šimtinę, padėkojo, daugiau neprašė. Ne visi kurortų žmonės sugadinti, pasirodo. O gal dėl to šimtinės užteko, kad aš jį sinhališkai šnekinau. Ne turistas, reiškias, vietinis, ir taksa vietinė tokiems.

Šitame krante jau nebe Bentota, o Alutgama. Pašnekėjau su valtininkais. Kur čia Ra žmonės geria, klausiu. Ne todėl, kad aš baisiai noriu, lyg priklausomybę turėčiau, bet todėl, kad dabar kaip koks etnografas užsimaniau aplankyti kuo daugiau tų Ra vietelių, užregistruoti jas, kol jos dar neišnyko – ten tokia specifinė miela atmosfera. Gal ta informacija pravers kitiems keliautojams – nuotykių ieškotojams. Va te, rodo atgal, kur vakar vakare mane buvo atvežę. O toje pusėje nėra – rodau šiaurėn, kur dabar eisiu. Yra, sako ten toliau už rifo mažame kaimelyje.

Alutgama turistinė vietelė. Ten galima ir prie upės mėgautis ir prie jūros. Prie upės daugiausiai koncentruojasi visokie jogai, medituotojai, ajurvedos mėgėjai, esu ten buvęs. Man reikia eiti pajūriu, palikau upę už nugaros.

Kožnas pliažas čia turi savo specifiką. Alutgamoje ypač daug visokiais skudurais prekiauja. Pliažas tuštokas, nes dargana. Bet pamačiusios mane pardavėjos bobutės atbėga iš tolo, vejasi išsišiepusios. Kai užšnekinu sinhlaiškai nusispjauna ir eina atgal – ne jų klientas.

Priešais rifą praėjau kyšulį su gražiu takeliu praėjimui.

Tvora su vandeniu – tokios dar nemačiau.

Rifas krantą nuo bangų dengia, ten galima lyg baseine plaukioti, ant rifo meškerninkai.

Priėjau prabangų pliažinį viešbutį ir pagalvojau, jog gana paplūdimiu eiti, juolab, kad netrukus tas pliažas ir baigsis. Daug visokių restoranų praėjau, tasai ko gero paskutinis. Reikia čia sustoti, rytinio alaus atsigerti.

Sėdžiu, ilsiuosi, voveres stebiu aplink lakstančias. Greitai laksto, nesiduoda fotografuojamos.

Brangi vieta, odnako. Šiaip nemėgstu restoranų, kur trigubai mokėti reikia vien už tai, kad alų atneša oficiantas baltais krakmolytais marškiniais. Tokį pat gėrimą gaučiau ir iš dieduko su maikute ir sarongu. Bet čia yra ir kitų patogumų. Visų pirma minkštas patogus fotelis. Visų antra, baseinas šalia, jei norėčiau, galėčiau ten mirkti, niekas nevarytų. Visų trečia, galima kortele atsiskaityti.

Praėjau pro prašmatnaus viešbučio foje su suvenyrų krautuvėmis ir dekoracijomis.

Pailsėjęs prašmatniame viešbutyje išlindau į pakrantės gatvelę. Kaip gerai, kurį laiką nereikės eiti plentu, mašinų bijoti.

Enu pro musulmonų zoną. Čia jie kompaktiškai nuo kitų atsiriboję gyvena. Musulmoniškuose rajonuose mečetės, žinoma, ožkos ganosi, daugiau šiukšlių, bardako, ir, jei pasitaiko prie turistinės zonos, pirkliai įkyresni.

Vienas diedukas ilgai ėjo šalia, vis šnekino, arbatos kvietė pas jį užeiti išgerti, čia netoli. Jis turįs brangakmenių krautuvę ir man nori parduoti visokių safyrų ir smaragdų už labai mažą kainą. Kelis kartus jam sakiau, kad aš nieko nesiruošiu pirkti. Nereikia pirkti, tik pažiūrėti, sako jis. Neįdomūs man brangakmeniai, sakau diedukui, negaišk laiko su manim, aš tikrai ne tavo klientas. Gaila, tamiliškai tiek nemoku, kad paaiškinti galėčiau, o musulmonai singališkai nelabai šneka. Nepirksiu, sakau brangakmenių, pinigų neturiu, sakau. Šposijat, ponuli, šposijat, kur matyta, kad baltas ponas pinigų neturėtų. Pas mane patys pigiausi brangakmeniai, iš Vokietijos atskrenda jų pas mane pirkti, čia daug vokiečių, gal ir pats vokietys būsit. Užeikit, ponuli, tikrai geri brangakmeniai. Sunku buvo atsikratyti įkyruolio.

Pro šitą musulmonišką rajoną turistai nevaikšto, nebent kas atklysta iš Bentotos ar Alutgamos netyčia ar pasiklydęs, tada būna apspiestas brangakmenių pardavėjų. Tokia tatai čia specializacija Hetimulos, Maradanos, Beruvelos musulmonų miesteliuose. Netoli kalnai, kur tuos brangakmenius kasa, o musulmonai supirkinėja, pardavinėja – jie yra monopolizavę šį verslą.

Praėjau pro vieną tokio brangakmenių pirklio tvorą, kur nulipdytas bareljefas apie jo svajonę – jis atsiveža brangakmenių pilnus bliūdus iš kalnų, prie jo baltaš..knių turistų eilė sustoja tų brangakmenių pirkti.

Kelis kartus teko mandagiai ir kiek griežčiau atsifutbolinti nuo brangakmenių pardavėjų. Jau geriau eiti pro žvejus – jie nepuola įkyrėti praeiviams užsieniečiams, užsiima savo reikalais ir tiek.

Praėjau pro žvejų uostą ir nedidelį žuvų turgelį. Čia tuščia, visas šurmulys ryte buvo, gal dar pavakare bus. Ne visi musulmonai brangakmeniais prekiauja, yra ir žvejų.

Barberyn sala matosi, kada nors gerai būtų aplink tą salą apeiti.

Priėjau ožkų pulkelį, pabuvau su ožkomis ir ožiais. Viena vienaragė ožka buvo drąsi, bendravo su manim, kitos baikščios, šalin ėjo.

Bėk iš čia kur nors slėptis, mekeke, sakau vienaragei, su musulmonais juk gyveni, o jiems netrukus Kurbam Bairamas, pjaus jus, tave pirmą.

Netoli stadiono praėjau žvejus sunkiai tinklus su žuvelėm tempiančius, taip sunkiai, tiesiog išjudinti negali. Padėjau pertempti per aikštę. Ne simboliškai, o iš tikrųjų. Nesu stiprus, pas save Lietuvoj išvis slabakas, bet čia stipruolis jaučiuosi.

Musulmonai baigėsi, šiukšlių pakelėje sumažėjo, vietoj ožkų karvės pasirodė.

Priėjau šv. Antano koplyčią. Ilgai nebuvo katalikų koplyčių, jau ir pasiilgti pradėjau. Sveikas, globėjau, kur buvai dingęs?

Priėjau šv. Lozoriaus bažnyčią. Nemaža krikščionių bendruomenė Beruveloje.

Praėjau prieigas į Beruvelos uostą. Neužsukau ten.

Už uosto byč parke nufotkinau įdomų paminklą. Arba čia kažkas jį sudarkė taip, arba čia avangardas.

Praėjau jaunos kartos filosofą kreivai žiūrintį į senos kartos filosofą. Pastarasis nukreipė žvilgsnį šalin.

Po pertraukos vėl grįžau į plentą.

Ne visai tas turgus tuščias, prie jo žuvis pardavinėja.

Gaila pasidarė žuvelių ir krevetėlių, nusprendžiau jų atminimą įamžinti šiuose vaizduose.

Priėjau pakelės kioskelį kur be kitų dalykų kepė ir pardavinėjo wada pyragėlius-pončkutes. Paprašiau vieno paragavimui. Perpjovė išilgai, patepė aštriu padažu, suklijavo kaip buvo. Skanu. Paimsiu daugiau.

Suvalgiau dar 4 tokius pyragėlius. Juos man davė maišelyje su sinhalų kalbos testais. Iš viso sumokėjau 50 – reiškia po 10 už pončkutę.

Praėjau pro didelę šv. Onos bažnyčią.

Pavargau eiti, reikia pailsėti kažkur. Žiūriu, restoranas pakelėj. Ten net byrgartenas.

Prisėdau, paėmiau ne tik vandens su alum, bet ir pavalgyti.

Užkandai norėjau seer fish troškinio, sako neturi dabar syr fišo. Tada paėmiau keptos kiaulienos. Bebaigiant valgyti atėjo katė, gavo kelis mažyčius gabaliukus.

Pamačiusi, kad viską suvalgėm katė nuėjo savo reikalais. Tada priėjo oficiantas ir pasakė gerą naujieną, kad seer fish atsirado. Seer fish tokia skani žuvis į tuną panaši, tik ne tamsi o balta. Sako, ji skumbrės giminė, bet man neatrodo į mūsų šiaurės skumbrę panaši – didesnė ir ne tokia riebi. Nešk tada, sakau oficiantui. Nors ir suvalgiau tą kiaulienos šašlikėlį, įveiksim su katyte ir žuvį, ji juk tokia alkana buvo.

Netrukus atnešė patroškintus seer fish gabaliukus. Katytė dingusi kažkur. Ks-ks-ks, šaukiu. Bet atbėgo ne katytė, o oficiantas. Teko pačiam viską suėsti. Kur dingai, Kyse, dėl tavęs juk žuvį užsakiau. Bet tos katės nesuprantamos, paslaptingos ir įnoringos – kaip ir moterys.

Vienoje vietoje ilgai prie vandenyno sėdėti negerai – užpuola jūros blusos. Padeda citronelos tepalas ar purškalas, geriau, nei nuo uodų. Bet tingiu purkštis, eisiu geriau.

Jei tūlas skaitytojas važiuotų iš Kolombo į Alutgamos-Bentotos pliažus, rekomenduoju čia sustoti pavalgyti. Pigu, skanu, puikus servisas. Tiesa, vaizdo į jūrą nėra, bet yra bambukais apaugusios pavėsinės.

Grįžęs į plentą dar įkišau nosį į jūrą pažiūrėti pliažo praeinamumo. Geriau dar paeisiu plentu.

Ėjau pro didelę džiovintos žuvies pardavyklų koncentraciją. Pafotografavau įspūdingas faktūras.

Dar įamžinau nekaltai žuvusių žuvelių atminimą. Pagalvojau, kad žuvų išrūšiuotojai dirba dar sunkiau, nei žvejai.

Praėjau pro Magonos miestelį, čia gyvena musulmonai.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų bijoti. Pasukau Magonos miestelio pajūrio gatvelėmis.

Va taip daug fainiau eiti.

Teko grįžti į plentą, nes Magono miestelis kyšulyje baigėsi.

Pastebėjau, kad šitame ruože daug katalikų koplytėlių, panašiai, kaip ir vakarų krante pirmosiomis mano ėjimo dienomis.

Užsukau į vieną restoraną. Ne dėl alaus, nes dar neseniai gėriau jį Beruvelos byrgartene. Ne dėl maisto, ten ir prisivalgęs buvau už du. O dėl tualeto. Jei būtų priėjęs oficiantas, būčiau vandens su burbuliukais užsisakęs ar kokių sulčių. Oficiantas nepriėjo, tuliką pats radau. Mane sužavėjo šio restorano kiemo undinės ir undinai.

Kaip gerai, kad pakelėje pardavinėja šviežias sultis, to taip trūko, kai šiaurėje ėjau. Išgėriau savo mėgstamųjų aistravaisų be cukraus, su druska ir smailikais.

Priėjęs sankryžą su geležinkeliu susimąsčiau. Iki Kalutaros šiandien nespėsiu nueiti su šviesa. Pamačiau geležinkelio stotį, prie jos, kaip priklauso, taksi stovi. Ar praeisiu  tuo keliuku pakrante iki Kalutaros, klausiu. Ne, sako, keliukas tuoj baigsis. Arba reikia eiti plentu nutolstant nuo jūros, arba pliažu. Dar bėgiais galima. Jei nori, nuvešiu į Kalutarą už 500, sako taksistas. Už tiek ir iki Kolombo turėtum nuvežti, juokiuosi.

Užėjau į stotį. Paskutinis traukinys į Kolombą jau išvažiuoja, nebespėsiu. O ir nesiveržiu taip anksti grįžinėti. Įdomu tai, kad priešinga kryptimi į Alutgamą ir toliau dar daug traukinių važiuoja.

Išlindau prie jūros pažiūrėti.

Grįžau į keliuką už stoties, žiūrėsiu, kiek juo galėsiu dar nueiti. Netoli tenuėjau, baigėsi kelias šabakštynuose.

Kurį laiką dar buvo galima brautis takeliu, bet jis baigėsi kažkokioje čigonų stovyklavietėje prie palapinių. Nenorėjau temstant čigonų trukdyti, prasibroviau prie vandenyno ir paėjau truputį paplūdimiu-pliažu.

Ne tuščias tas laukinis pliažas, žmonių yra, tik ne poilsiautojų, o vietinių. Vaikai pribėga bon-bon saldainių prašo.

Pro molus nebuvo lengva pereiti, reikėjo aplinkui per žoles ir vandenį bristi

Kai fotkinau žvejus, probėgo vaikas ir bob-bon paprašė. Matyt čia atklydę užsieniečiai kažkada davė vaikams saldainių, tai dabar atrodo, kad kiekvienas baltaš..knis turi saldainių nešiotis su savim. Galvojau, kad tėvai sudrausimins vaiką paprašaiką, bet atvirkščiai, jie sakė vienas kitam: jei fotografuoja mus tai galėtų ir saldainių duoti. Nežino, kad suprantu šiek tiek sinhališkai.

Norėjau kiaules gražiai nufotografuoti, bet buvau ant kažkokių supuvusių lentų užlipęs, jos lūžo traškėdamos, kiaulės išsigando ir pabėgo.

Priėjau Payagala  North geležinkelio stotį. Greitai įveikiau kelią iš South į North. Jau temsta, reikia iki plento nusigauti. Prisėdau ant bėgių, kojas valausi prieš kroksus apsiaudamas – paplūdimiu juk basas ėjau. Apspito vietiniai. Vaikai, žinoma, bon-bon prašo, suaugę klausia where are you from. Besikrapštydamas pakėliau akis aukštyn ir pamačiau virves ant palmių. Čia Ra žmonės geria, klausiu. Taip, rytais anksti. Puiku, čia ir atvažiuosiu savo sekančio (jau ir paskutinio) etapo linksmai pradėti.

Netrukus išlindau į plentą ir autobusą pasigavau namo.

Autobusas prisigrūdęs, iš pradžių stovėjau, paskui vienuolis iš priekinės sėdynės išlipo, į jo vietą atsisėdau.

Pravažiavau Panadurą, kur manęs laukia paskutinis nakvojimas kelionėje aplink Šri Lanką. Bet apie tai kitą savaitgalį.