Septyniasdešimt penkta diena

Šeštadienis, 2017-11-25

Geležinkelio stotyje • Sugedę riešutai • Gyvenimas verda šalia geležinkelio • Helperis Ambalangodos stotyje • Muzikos instrumentų krautuvėje • Kokosų rinkėjas • Pirmieji akmenys • Antrieji akmenys • Akmenų vardai • Tretieji akmenys • Pro ketvirtuosius akmenis nebėjau, užtat manęs vos nesupiršo • Paminklas oratoriui rodančiam pirštu į dangų • Madhu upės safariai • Fotogeniškas Balpitijos miestelis • Ajurvedinė vaistinė • Diedukas reketuotojas gavo lietuvišką centą • Šinagavos viešbutyje • Šunelio patalai • Šunelių kamasutra • Geriausias oras dargana • Kosgoda – vėžlių peryklų miestas • Modernaus meno galerija • Kokulela šaknis • Geras pakeleivis • Kandidatinė nakvynės vieta • Freskos ant tvorų • Pražiopsojau 69 • Taksistas nebrangininkas • Nelogiški mano sprendimai • Ra negavau • Prašmatni vakarienė kambaryje virš krautuvės • Pirmą kartą pravertė peilis

27,2 km

Iš mano namų į Ambalangodą nuvažiuoti galima keliais būdais. Galima išeiti į gatvę ir pasigauti autobusą, bet nusprendžiau važiuoti traukiniu – Dehiwalos stotis netoli, pro ten 07:10 važiuoja tolimų reisų traukinys į Matarą. Aišku, daug greičiau į Matarą nusigaudavau autobusu per greitkelį, bet į Ambalangodą važiuoti tuo traukiniu pats tas – nepilnos dvi valandos.

06:30 išėjau iš namų link traukinių stoties.

Man į Ambalangodą, tiesiu šimtinę kasininkui. Kokia klase, antra? Žinoma. Tada 130. Teko dadėti.

Paslampinėjau po peroną belaukdamas traukinio. Žmonių nedaug šeštadienio ryte.

Atvažiavo traukinys. Čia ne forto centrinė stotis, ilgai nestovi, reikia šokti į vagoną, nėr kada aiškintis kokia čia klasė. Aišku, pataikiau į trečią. Vietų nėra, žmonės tarp sėdynių stovi susigrūdę. Čia dar nieko, piko valandą kur kas baisiau, neprasigrūsi. Dabar nesunkiai grūduosi, perėjęs porą vagonų atsiradau tuštesniame – čia jau antra klasė, bilietai dvigubai brangesni. Dažniausiai ir čia būna prisigrūdę, keleiviai iš trečios klasės mėgsta antra važiuoti. Šį kartą visai neprisigrūdę, net atsisėsti radau nesunkiai. Kame reikalas? A, matau kontrolierių vaikštinėjantį. Pasisekė man.

Net prie lango įsitaisyti pavyko, tiesa nugara į priekį, bet vistiek gerai.

Kur tie visi maisto nešiotojai, aš nespėjau papusryčiauti, tikėdamasis, kad traukinyje pavalgysiu. Niekas nevaikšto su pyragaičiais, keista. Gerai, kad dar vandens namuose prisipyliau. Prisiminiau, kad riešutų turiu, buvau atsidaręs maišelį dar prieš dvi savaites autobusu į Matarą važiuodamas, kažkur turi būti. Radau kuprinėje. Ragauju – fu, kažkokie sudrėkę, neskanūs, ko gero supeliję. Negalima atidaryto maisto tropikuose daugiau dienos laikyti. Ką gi, varnoms pabandysiu sulesinti.

Pafotografavau kaip žmonės gyvena šalia geležinkelio. Gyvenimas čia verda, niekam netrukdo tas pralekiantis traukinys tiek arti, kad, kartais baisu darosi, kaip jis neužkliūva. Gali ranką ištiesęs kokį bananą bandyti nusiskinti. Aišku, nerekomenduoju, sako, vienas taip iškrito (jis ne pro langą, pro duris skinti bandė).

Panaduros stotelėje prieš mane sėdėjęs keleivis išlipo, persėdau priekiu į priekį. Čia įlipo pyragaičių pardavėjas pagaliau, nusipirkau su bulvių ir svogūnų įdaru.

Alutgamoje depas, mazgas, priemiestinių traukinių galutinė stotelė. Čia traukinys ilgokai stovėjo. Turėčiau šiandien ateiti į tą miestą, arba rytoj ryte.

Pagaliau ir Ambalangoda.

08:53 pradėjau eiti. Apsiniaukę, vėsu, gerai bus žingsniuoti.

Kaip visada būna Ambalangodos stotyje, bemat prisistatė helperis, ten daug tokių etatinių turistų medžiotojų. Nereikia man tavo pagalbos, sakau. Ser, aš tik šiaip pakalbėti noriu, iš kokios jūs šalies, kur jūs einat, žinau gerą viešbutį, masažą. Nereikia, sakau, mandagiai. Ser, sakykit ko reikia, viską parodysiu. Nereikia sakau. Neatstoja, eina iš paskos, vis rėkia sir, sir. Tada stabtelėjau ir paklausiau sinhališkai: ko tau iš manęs reikia, bičiuli? Tas kaip mat išgaravo.

Ambalangodos helperiai patys įkyriausi. Jei iškart neatsikratysi, tai paskui neatsikratysi ilgai. Sekios iš paskos, viską rodys, lyg pats nematytum ir nesuprastum: va čia stotis, va čia krautuvė, va čia šventykla. Paskui prašys pinigų: punuli, aš geras gidas buvau, tiek dėl tavęs laiko gaišau, mano žmona (mama) ligoninėje, vaikai badauja, duok pinigų kiek negaila. Šimtine nuo tokio neatsipirksi.

Neturistinėse vietose stotinių helperių nėra, Kolombe buvo daug, jau nebeliko, Mataroje, Galėje ar Hikaduvoje taip pat beveik neliko, o Ambalangodoje policija dar nespėjo tokių išvaikyti.

Ambalangodoje dėl iškabų gausos ir gatvių šurmulio pasijauti kaip didmiestyje.

Baisiai daug taksi-tuktukų Ambalangodos centre.

Ambalangoda garsėja savo tradicinėmis kaukėmis. Tas kaukes šokėjai užsideda perherose (pilnaties procesijose). Todėl mieste daug tų kaukių krautuvėlių, dirbtuvių.

Iš plento įlindau į Main Street – ten ramiau eiti.

Prie kaukių muziejaus Main street įsiliejo į plentą, vėl teks eiti mašinų bijant.

Pamačiau muzikos instrumentų parduotuvę, užėjau. Vienam prietelius kolekcionuoja styginius visų kraštų instrumentus, pažadėjau surasti ką nors Šri Lankoje. Nelabai čia groja styginiais, tik vienas toks yra žinomas: ravanahaththa – stygos ant pagalio, kokosas rezonatorius, smičius kaip lankas. Ar turit ravanahaththa, klausiu mergaitės pardavėjos, ta nežino, kas tai yra. Parodžiau kompe. Ne, nesam tokių turėję, sako.

Praėjau pro kelias antikvarines krautuves.

Pamačiau žmogų į palmę pilantį – nejaugi čia Ra gėryklą… Įsukau kieman išsiaiškinti. Ne, čia tik šiaip kokosų rinkėjas.

Pakyrėjo plentu eiti ir mašinų bijoti, todėl iš kokosų kiemo į gatvę nebelindau, o nusileidau į pliažą.

Toliau mano kelionė tęsėsi per paplūdimį dengiant apsiniaukusiam dangui.

Paplūdimys toje vietoje nėra vientisas, akmeningi kyšuliukai vietomis, kuriuos pereiti reikia.

Iš pradžių pasitaikė lengvai praeinami akmenys.

Pliažininkų beveik nėra. Iš pakrantės viešbutėlių išlenda išsišiepę darbuotojai, siūlo paslaugas. Jie beveik niekada nesako “ateik ateik čia, gausi tą ir tą”, o pasisveikina ir klausinėja: iš kur tu esi, kiek seniai Šri Lankoje ir pan. Aš su jais pasisveikinu ir iškart sakau, kad man įdomu tik Ra, jei neturi tos parūgusios palmių sulos, tai tegul negaišta laiko su kitais pasiūlymais. Aišku, linksmai, be irzlumo, aišku pasijuokiam kartu. Kartais, kai pasakau ką nors sinhališkai, iškart pasidarau nebeįdomus, manageriai bemat apsisuka ir grįžta prie savo kitų reikalų.

Priartėjau prie pirmųjų akmenų. Prieš ropščiantis toliau pabandžiau pafotografuoti kaip bangos į juos atsimuša.

Toliau ropštis darėsi sunkiau. Reikėjo keturiom repečkotis vis pasitikrinant ar nenuslysiu nuo akmens, ar jis nekliba.

Perėjau pirmuosius akmenis, paėjau pliažu, toliau buvo dar akmenų lengvai apeinamų, jiems numerio nepriskyriau.

Priekyje pasimatė antrieji akmenys. Buvau besusirūpinąs, kad bus sunku juos įveikti, bet pamatęs iš jų ateinantį vyriškį su vaiku nusiraminau.

Almenys įspūdingi. Norisi kiekvienam duoti vardą.

Praėjęs antruosius akmenis pastebėjau nežemiškų civilizacijų paliktus piešinius ant smėlio.

Priėjau trečiuosius akmenis. Pasisveikinau su besimaudančiais pacanais.

Priartėjau prie ketvirtųjų akmenų. Nusprendžiau, kad per juos nebelipsiu, ten toliau bus sunku praeiti.

Prieš lipdamas į krantą prisėdau ant akmens kojas pakeisti iš pliažinių į plentines. Besikrapštantį mane pastebėjo bobutė nuo kranto namelio, pašnekino, paplepėjom. Atėjo ir babytės draugė. Angliškai jos nekalbėjo, bet pavyko sinhališkai susirokuoti. Iš kur tu, kiek tau metų, ko taip vienas bastaisi, ar esi vedęs –  standartiniai klausimai. Sužinoję, kad esu vienišas, iškart pradėjo piršti savo giminaitę. Palauk palauk, sako, tuoj atvesim, pamatysi, kokia daili. Pasijuokiau, atsisveikinau, lipu aukštyn į plentą.

Kai jau buvau beveik užlipęs, atvarė apkūnią gražuolę apsivyniojusią rankšluosčiu (matyt iš dušo ištraukė), bet aš jau buvau toli, tik ranka pamojau.

Einu toliau plentu, mašinų bijau. Jau Balapitijoje atsidūriau. Priešais ligoninę praėjau ilgą ilgą eilę taksi-tuktukų bestovinčių. Tik vienas-kitas tešūkavo man savo paslaugas siūlydami, matyt visi čia laukia atvežtų ligonių lankytojų.

Ir vėl praėjau pro super ekstra pigų viešbutį. Nufotkinau telefoną, jei kas norėtų užsirezervuoti nakvynę už €2.75.

Praėjau pro paminklą oratoriui rodančiam pirštu į dangų.

Artėjant prie Madhu upės tilto vis daugiau rasdavosi vandens safari pasiūlymų.

Prie tilto praėjau tų vandens safari centrą. Bijau, kad tų plaukiotojų tiek daug, jog išbaido visus paukščius ir krokodilus.

Užu tilto iškart prasideda Balapitijos miestelis.

Perėjęs tiltą pasukau kairėn į restoraną – gal čia pailsėsiu, pasėdėsiu, gal rasiu vietelę su mangrovių paupio vaizdais.

Vietelės neradau, ten tiktai grūdalynė kinų turistų, darbuotojai nebespėja su jais susitvarkyti, kur aš ten jiems. Pasisukinėjau truputį ir grįžau į plentą eiti toliau.

Balpitijos miestelis man pasirodė gražus, fotogeniškas.

Mėgstu senoviškas ajurvedines vaistines. Ten galima nusipirkti arbatos, sirupo, tablečių, miltelių, granulių, grybelių, piliulių, aliejų, tepalų, mosčių, lazdelių, žvakelių ir plytelių nuo visų ligų. Ten dar parduoda kelių rūšių miltelius nuo blogos akies nužiūrėjimo ir užkalbėjimo. Tokioje krautuvėje reikia bent valandą praleisti aiškinantis su vaistininku apie savo negalias, jis tau ką nors sutaisys, sutrins, net išvirs. Tik reikia turėti gerą vertėją šalia.

Priėjau šnapsinę. Gal turit mažą skrdinėlę Karlsbergo, klausiu. Davė. Ten pat kliu-kliu ir išgėriau. Vienas diedukas tuo metu privažiavo dviračiu. Duok šimtą rupijų, sako, o tai pasakysiu policijai, kad alų gatvėje gėrei. Neturiu rupijų, sakau, imk va dolerį – daviau lietuvišką centą. Tas iškart nuvarė veikiančio banko ieškoti išsikeisti, o aš toliau savais keliais. Kartais kaip maži vaikai tie čiabuviai.

Praėjau pro Balpitijos musulmonų kvartalą. Ten mečetės ir ožkos, kaip priklauso. Ožkas pjaus – Kurbam Bairamas rodos zars bus.

Apsidžiaugiau radęs pakelėj sultis pardavinėjant. Prisėdau, pailsėjau, atsigaivinau.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų bijoti. Radęs patogų keliuką į pliažą pasukau juo.

Priėjau vandenyną ten, kur prabangus Šinagavos viešbutis. Nusprendžiau į jį užsukti pasėdėti. Prieš tai dar pakalbėjau su vietiniais kažko laukiančiais prie viešbučio. Kur čia Ra geria, klausiu. Negeria čia Ra, atsakė, reikia į Induravą važiuoti. Jei nori, sako, galim gauti kasipu. Ne, ačiū, negeriu cukrinės samanės.

Viešbutis didelis, daug visokių patarnautojų, menedžerių, tvarkdarių ir liokajų laksto, daugiau nei klientų. Taip visur šituose kraštuose. Dar būrys darbininkų lemputes kabinėja, girliandas tampo – gal Kalėdoms jau taip anksti . Čia jau ne ruselių zona, daugiausiai klientų vokietukai-skandinavai. Kiek pamaišyta ir britų. Tai nustačiau sėdėdamas netoli tako į pliažą ir besiklausydamas praeinančių poilsiautojų.

Už butelį alaus ir stiklinę gazuoto vandens su laimu ir ledukais sumokėjau 1172 (€6.40), odnako. Tokį pat alų su vandeniu gautum ir už €2.50 paprastesnėje vietoje. Čia primoki už tai, kad oficiantas prieina su juodom kelnėm ir baltais krakmolytais marškiniais, o ne su maikute ir šortais, ar sarongu. Visa kita maždaug tas pats – ir aplinka, ir aptarnavimo greitis.

Ale bet nieko, dabar brangu, paskui bus pigu. Vienur permoki, kitur nedamoki.

Pailsėjęs einu toliau per pliažą. Saulės nėra, nėra reikalo ir skrybėlę trauktis ar kremu teptis. Net šaltoka, sakyčiau, visą dieną laikosi apie +25C, vietiniai sako, kad visai šalta.

Praėjau pro šunelį patalą pasiklojusį.

Kaip ir visur pliažuose kartas nuo karto pribėga byčbojus išsišiepęs sveikinasi, klausinėja iš kur aš, siūlo viešbutį-restoraną-suvenyrų-masažą-safari. Kai atsakau sinhališkai, šypsena dingsta, nueina atgal. Žinoma, erzina tokie siūlytojai, bet įjungiu pozityvą ir žiūriu į juos draugiškai, kaip į vaikus.

Eilinį kartą sutikau žvejus ir padėjau patraukti tinklą vienai grupei, paskui kitai.

Praėjau pro didelį didelį viešbutį. Ten kinės pakrante vaikštinėja. Dailios kinės.

Ilgas pliažas baigiasi. Pabaigai matosi kyšulys su pastatais.

Kyšulio papėdėje pakalbėjau su kviečiančiu į savo restoranėlį vyriškiu. Po kiek alus pas jus, klausiu. 300, atsako. Super kaina, už tiek ne kiekvienoje pigioje snarglinėje gausi. Reiškia, čia ir prisėsiu pailsėti.

Matai, godotinas skaitytojau, kaip tatai išeina – po brangios vietos seka pigi, po blogos nuotaikos ateina gera, po visokių blogų dalykų ateina geri.

Kaip kadaise sakė garbusis daktaras François Rabelais:

Blogi laikai praeis, ateis geri,
jei užsikąsdamas geri.

Gurkšnoju alų prasiskiedęs vandeniu, galvoju, kad ir užkąsti būtų neblogai. Bet nusprendžiau labai daug laiko negaišti, geriau greičiau pateksiu į Indurawą, kur gal pavyks gauti Ra. Būtų gerai kaip nors ne plentu eiti pro tą kyšulį, bet restorano darbuotojas pasakė, kad ten nepraeisiu, taigi belieka pasikeisti kojas iš pliažinių į plentines ir keliauti toliau plentu.

Apsiniaukė, net pakrapina biškelį, bet ne tiek, kad reikėtų skėčiu rūpintis. Taip geriau, nei saulei kepinant prakaitui žliaugiant šliaužti. Kaip yra pasakyta:

Geriausias oras dargana
Geriausia šventė Fiziko Diena

Ir vėl į plentą išlindau. Kaip gera buvo iki jo eiti keliuku, o dabar vėl reikės mašinų bijoti.

Vėžlių fermų suaktyvėjimas rodo, kad artėju prie Kosgodos – ten pašios žinimiausios vėžlelių peryklos.

Apėjau tą nepraeinamą kranto ruožą, vėl galėčiau grįžti į plentą, kažin kaip geriau? Nusprendžiau toliau dar eiti plentu, nes dargana, ne taip gražu ir gaivu paplūdimyje. Tokiu metu vaizdai gražesni plentu einant, o ir mašinų kažkodėl nebebijau, matyt pripratau.

Kai taksistai pristoja besisiūlydami pavežti aš jų klausiu kur čia Ra žmonės geria. Induravoje, sako, pavešiu, sako už 300, nebrangiai.

Negaliu ramiai praeiti pro išpaišinėtas tvoras, būtinai turiu nufotografuoti.

Yra šiek tiek ir modernaus meno Šri Lankoje.

Praėjau pro tranzuojantį vienuolį.

Perėjau per Kosgodos tiltą.  Lietus paūmėjo, jau skėtį turiu išsiskleisti.

Pardavėjas daržovių kioskelyje parodė man įdomią šaknį, kokulela vadinasi. Jos gabaliukus troškina kokoso piene su kokoso drožlėmis. Tokios tatai didelės bulbės Šri Lankoje.

Praėjau pro didelę išpuoštą vėžlių peryklą. Užeik užeik, jau šaukia išbėgę berniukai, kaip į restoraną kokį. Eikit sau, sakau, neužeisiu.

Praėjau pro senovinius kapus. Tokie antkapiai Šri Lankoje buvo statomi XiX amžiuje.

Užeik užeik, kviečia cinamono lupinėtojas į savo lupyklą. Ačiū, sakau, dabar neturiu laiko, skubu į Induravą Ra gerti.

Praėjau pro dar vieną vėžlelių peryklą. Čia Kosgodos verslas.

Užsukau į restoraną nusitualetinti. Alaus ten neturėjo. Išeinant susipažinau su šuneliu. Kur eini, klausi jis. Į Induravą, Ra gerti, sakau aš. Aš kartu eisiu, tau kelią parodysiu. Gerai.

Šunelis bėga priekyje vis atsisukdamas, manęs palaukdamas, jei kur užsižiopsau.

Praėjom turgų. Čia jau Induravos prieigos. Kur čia Ra žmonės geria, klausiu pardavėjų. Eikit toliau, mosteli ranka.

Užsukau į viešbutį pažiūrėti kas ir kaip. Gal toliau nieko gero nerasiu, gal nakvynei reiks čia grįžti. Parodė kambarį, puikus, švarus. Pernakvočiau čia už 2000, sakau nelaukdamas, kol šeimininkė kainą pasakys. Kondicionieriaus nejungsiu. Šeimininkė pagalvojo, pagalvojo, gerai, sako. Kur čia Ra žmonės geria, paklausiau. Šeimininkė nežinojo (moterys Ra negeria), bet vaikinukas patarnautojas man paaiškino, kad maždaug už puskilometrio ta vieta. Gerai, sakau nueisiu pagerti Ra, paskui grįšiu, tikriausiai.

Ok, nakvynei vietą turiu, jeigu ką. Šunelis laukė pakelėj, apsidžiaugė, kad nelikau ten, einam toliau kartu.

Niekaip negaliu praeiti pro freskas ant tvorų nenufotografavęs. Reikėtų paruošti tų piešinių parodą. Ko ten užsižiopsojai, sako šunelis, einam toliau. Palauk, sakau, čia taip gražu ir prasminga.

Ir dar vieną vėžlelių peryklą praėjom.

Eidamas žvalgausi į palmių viršūnes, žiūriu ar virvės ištampytos – Ra varvinimo ženklas. Valio, pamačiau virves.

Dairausi kaip čia tvorą apeiti ir prie tų palmių atsirasti. Išėjo sargas-apsauginis, ko ponas ieškote, klausia. Ko, ko, Ra, žinoma, sakau. Dėl Ra ryte reikia ateiti, juokiasi apsauginis, geriausiai anksti, kokią šeštą, vos prašvitus. O kur vakarinį Ra žmonės geria, klausiu. Dabar tik Bentotoje tegausi, atsako.

Na matai, šuneli, kaip gaunasi. Visi sakė, kad Ra žmonės geria Induravoje, bet niekas neįspėjo, kad čia rytmetinio Ra vieta. Iki Bentotos tolokai, tingiu tiek eiti. Teks ko gero grįžti į tą gerą viešbutį už 2000. Bet gal dar biškutėlį paeikim, gal čia kitą nakvynės vietą rasim, kad nereiktų atgal belstis, tikrai daugiau, nei puskilometrį nuėjom, bus visas kilas, jei ne daugiau.

Praėjom prašmatnų viešbutį, net neužėjau pasiklausti, bus brangu, o kam mums dabar prabanga, šuneli. Kai su kokia panele čia atvažiuosiu, tada į prabangų. Šalia buvo paprastesnis viešbutis, tas tai man gal tiktų.

Bet pagalvojau dar truputėlį pirmyn paeiti, jei jau einu.

Netoli kryžkelės keli taksi-tuktukai stovėjo. Velnias sugundė pagalvoti, kad gal faina būtų to vakarinio Ra nuvažiuoti pagerti į Bentotą. Reiškia taip, sakau taksistui, pasivažinėsim. Iš pradžių į viešbutį kuo arčiau nuo šitos vietos, paskui į Bentotą Ra pagerti, paskui atgal į viešbutį. Važiuojam, sako taksistas, žinau čia gerų viešbučių, žinau ir kur Ra žmonės vakarais geria, už visą pasivažinėjimą bus 300. Nebrangininkas, puiku. Puiku, sakau, važiuojam, tik palauk, biškelį, žemėlapyje vietą pasižymėsiu kur rytoj grįžti ir su draugu atsisveikinsiu.

Ačiū, šuneli už kompaniją, sakau draugui paglostęs. Bėk dabar namo, nepaklysk.

Api jamu, sakau šoferiui, kas sinhališkai reiškia važiuojam. Pirma viešbutis. Tik nevežk į brangų, noriu paprasto, nekondicionuoto iki 2000.

Pavažiavę kokį kilometrą užsukom į vieną, tikriausiai vairuotojos pažįstamos moterėlės viešbutuką. Čia dar nesutvarkyta, sako, bet kol Ra pagersit sutvarkysim. Kambarys visai nieko, net šaldytuvas yra. Kiek? 6000. Daugiau 2000 neduosiu. Ne, nenuleidžia.

Sakiau, kad ne į brangų vežk, priekaištauju šoferiui, negaišk daugiau laiko. Gerai gerai, sako jis, žinau vieną už 2000. Tai ten ir reikėjo vežti sakau. Gerai gerai, sako. Pavažiavom atgal, arčiau tos vietos iš kur mane paėmė, taip dar geriau.

Tas pigesnis viešbutis antrame krautuvės aukšte. Pažiūrėjau – kambarys švarus, erdvus viskas veikia. 2500, sako. Nebesiginčijau. Aišku, kaip man būdinga, pasielgiau kvailai, pačiam be vairuotojo viešbučio ieškotis reikia, būčiau šitą kambarį gavęs už 2000 tai tikrai. Ką padarysi, todėl ir keliauju vienas, kad pakeleivių nepiktinčiau savo nelogiškais sprendimais.

Nufotkinau kambario duris, kad lengviau rasčiau paskui, jeigu ką, pasiėmiau raktą – važiuojam dabar Ra gerti. Tik kol grįšiu suraskit man paklodę užsiklojimui ir rankšluostį.

Api jamu, važiuojam į Bentotą.

Va, čia Ra girdykla, sako vairuotojas, kai pravažiavom tiltą iš Bentotos į Alutgamą. Neisi kartu, klausiu. Ne, aš už vairo. Teisingai, sakau, ilgai neužtruksiu, kokį pusvalandį. Gerai gerai, palauksiu, sako. Nufotkinau taksi, kad atsiminčiau su kuriuo atvažiavau ir nusileidau pažiūrėti kur žmonės vakarinį Ra geria.

Ra snarglinėje daug pijokėlių, tik jie liūdni visi. Ko liūdit, klausiu. Ra ką tik baigėsi, sako. Naujo greitai atveš? Nežinia, gal visai neatveš, sako.

Grįžau pas šoferį. Na matai, kiek trumpai teužtrukau, sakau. Bet ko jie ten visi laukia, klausiu, gal tą Ra tuoj atveš, gal aš ne visai supratau, ką man žmonės sakė. Išsiaiškinsiu, sako taksistas ir nuėjo išsiaiškinti, o aš likau mašinos saugoti. Netrukus grįžo ir pasakė, kad Ra tikriausiai nebeatveš šiandien, o žmonės stovi iš įpratimo, kur daugiau jiems eiti.

Vietoj Ra nusipirkau butelį alaus pakelės šnapsinėj, dar užkandos, dar vandens visokio – gazuoto ir negazuoto stabtelėjom nusipirkti.

Taksistas kaip žadėjo, paėmė tik 300 iš manęs, tai tikrai mažai už tokį pasivažinėjimą. Bet nemažai, įskaitant ką jis gavo iš viešbučio savininko už klientą, ko gero tuos 500 ir pasiėmė komisinių. Na nieko, tas ant to išeina, nenukentėjau labai už savo nelogiškus veiksmus, nieko tokio. Bet jei turėčiau kokį pakeleivį (ne šunelį), tas būtų mane prakeikęs seniai. Todėl ir keliauju vienas, belieka tik pačiam su savim bartis.

Patarnautojas atnešė rankšluostį ir paklodę, puiku. Vakarienę kambaryje pasidariau prašmatnią. Užkandai buvau nusipirkęs keptą žuvį, virtų žirnių ir tokių žirninių rankų darbo sausainėlių.

Susigriebiau, kad stiklinės nėra mano puspyvės pliuralizmui. Tingėjau leistis apačion, pasidariau plastmasinę stiklinę iš butelio, tam pagaliau pravertė peilis kurį nešiojuosi nežinia kam.