Septyniasdešimt antra diena

Sekmadienis, 2017-11-12

Pusryčiai lietuvių kolonijoje • Segregacija • Apie geležinkelį ir koks blogis yta jūra • Meškervietės su kuolais • Suporuotos prekyvietės • Antrieji pusryčiai – šrilankietiški • Senovės Egipto statulos • Pagiriamasis žodis Kogalos miesteliui • Vėjas atpūtė įkvėpimą • Austriškame restorane • Super pigus viešbutis • Gražioje snarglinėje gražiame Talpės miestelyje • Unavatunos pliažas • Reikėtų nukirsti uodegas blogiems šunelių šeimininkams • Vanduo be paskaninimo • Takeliu per džiungles • Japonų pagoda • Mistinis pusiasalis-kalnas • Bonavistos pliažas • Šventinis ėjimas paskutiniais etapais • Neisiu pro Galės fortą

33,9 km

Kai man reikia anksti atsibusti, ir nusistatau žadintuvą, visada atsibundu prieš jam suskambant. O kai žadintuvo nenusistatau, kai nėra baisiai svarbu (lėktuvas ar pan.), tada galiu truputį ir pramiegoti.

Atsibudau šįryt prieš suskambant žadintuvui svetingų tautiečių Vilmos ir Petro sodyboje-kolonijoje. Pavaišino pusryčiais, skaniai sukirtau buterbrodą su lietuviška dešra.

Važiuojam. Greitai atvažiavom, bet švinta dar greičiau, pradėjau eiti 05:42 jau pilnoje šviesoje. Startas iš Midigamos rytinio pakraščio.

Žinovai sako, kad Mirigamos pakrantėje geriausios bangos plaukiojantiems ant lentų. Visokie surferių centrai ir jų viešbutėliai dygsta čia kaip grybai.

Praėjau tiltu, šalia gelžkelio tiltas. Seniai bebuvau savo ėjime sutikęs geležinkelį. Dabar jis bus šalia dažnai, ko gero ir bėgiais teks paeiti. Šitas senas geležinkelis, iki Mataros tęsiasi. Dabar baigia statyti (kinai, žinoma) pratęsimą iki Hambantotos, gal ir iki pat Kataragamos. Britai statė šį gelžkelį prie pat vandenyno, kartais jis eina visiškai pakrante. Matyt tais laikais žemė čia buvo pati pigiausia ir žmonių beveik negyveno. Sinhalai, kaip ir lietuviai, nėra jūrų tauta. Jūra yra blogis – ant kranto ryžiai blogai auga, vėjai uraganai visokie, kartais potvyniai, iš jūros atplaukia visokie plėšikai, prievartautojai ir kiti misionieriai. Daug geriau kur nors prie ežeriuko gyventi salos gilumoje – taip mąstė padorūs sinhalai (kaip ir lietuviai). Dar visai neseniai žemė prie jūros buvo daug pigesnė nei toliau krante. Dabar, žinoma, vystantis pliažiniam turizmui, viskas verčiasi į kitą pusę. Taigi, kadaise prie jūros gyveno tik žemos kastos žvejai, jų lūšneles nebuvo vargo nugriauti ir tą gelžkelį pratiesti. Todėl kai buvo tas baisusis cunamis per 2004 Kalėdas, visi tuo gelžkeliu važiavę traukiniai buvo bangos sumaitoti, niekas neišgyveno.

Plentas eina prie pat kranto, kartais stabteliu ir nufotkinu atsiveriančius paplūdimius. Pačiu paplūdimiu eiti dar nenoriu, jis dažnai užtvertas akmenimis, reikės laipioti arba grįžinėti.

Midigama baigėsi, prasidėjo Ahangama, tarp tų kaimų nėra jokio tarpo – visas kelias apstatytas viešbutėliais ir šiaip namais.

Priėjau meškerninkų kuolus. Daug čia jų prismaigstyta. Pačių žvejų nėra, matyt kad sekmadienis, gal per anksti dar. Bet kur man neišmanėliui žinoti kada jiems geriau meškerioti, kada ne. Matyt yra kibimo valandos, tada jie čia visi ir pasimauna su savo meškerėm. Čia tai gera meškervietė, su prieiga, ir tiltelis pastatytas ir šiaip visokia infrastruktūra.

Šnapsinės ne tolygiai pasisikirsčiusios pagal gyventojų tankumą, o eina poromis, kartais trejetais. Čia viskas taip, visos prekyvietės. Gal būt yra tokia logika: praeina žmogus vieną kokių dalykų krautuvę, pagalvoja, kad dabar nereikia jam ten. Netrukus kitą prieina panašią ir tada pagalvoja: o vis dėl to gal man reikėjo ten, ir užeina.

Ahangama jau visai didelis miestas išrodo. Praėjau pro turgelį. Nuvariau pagundą ten pašniukštinėti, toliau einu, nes dar gerai einasi. Kaip būtų gerai nukeliauti iki Galės šiandien, bent jau iki Unavatunos.

Beeinant pro Ahangamos miestą pažiūrėjau kaip valgykloje pusryčiams tešlą ruošia visokiems blynams ir rolsams. Užeik užeik, kviečia vidun. Kodėl ne, bus dar vieni pusryčiai, šį sykį ne lietuviški, o šrilankietiški.

Šrilankietiški pusryčiai gali būti visokie, bet dažniausiai valgo ryžius su pabirbinimais. Ir aš taip pavalgiau, sumokėjau mažiau nei eurą.

Praėjau pro dar vieną meškervietę su kuolais. Ta irgi didelė, su prieiga. Esu kelis kartus pro čia pravažiavęs dienomis, meškerninkai sėdėdavo pasikabinę. Tada būdavo karšta jiems sėdėti. Dabar dar vėsus rytas, tas sėdėjimas būtų komfortiškesnis. Bet, matyt, žuvys labiau ant karščio kimba.

Praėjau pro ištaigingą viešbutį su Egipto statulomis.

Praėjau pro žvejų susibūrimo vietą, jie jau pirmąjį laimikį dalinasi. Čia tinklininkai, o ne tie meškerninkai ant kuolų.

Artėju prie Kogalos ežero. Ežeras didžiulis, ten daug visokių atrakcijų turistams ir gamtininkams. Būtinai reikės čia specialiai atvykti. Dabar nesuksiu į šalį, eisiu krantu.

Praėjau pro dar vieną meškervietę. It vėl neradau meškerninkų ant kuolų pasimovusių.

Kogalos miestelis man pasirodė gyvas, ne vien turistinis, bet pilna ir vietinio aktyvumo. Keliautojams-poilsiautojams rekomenduočiau dienai kažkur čia apsistoti, paplaukioti po Kogalos marias, nusifotografuoti su meškerninkais ant kuolų, pavalgyti šviežios žuvies. Čia dar ir etnografinis muziejus yra kažkur netoli.

Praėjau pro laisvos prekybos zoną. Ten toliau ir karinė oro bazė. Čia nėra tokios kelių kilometrų uždaros zonos, kaip šiaurėje prie Džafnos, kur visą dieną teko aplink apeidinėti.

Ilgai ėjau plentu, niekaip negalėjau į Kogalos paplūdimį išlįsti, tvoros aukštos visur, vartai užrakinti. Pagaliau priėjau vieną didelį viešbutį su plačiu įėjimu. Ten turi būti ir išėjimas į pliažą, kaipgi kitaip. Užsukau.

Pasėdėjau truputį viešbučio terasoje. Jei būtų priėjęs oficiantas, gal užsisakyčiau kokio nors gėrimo, bet dabar ne aš jiems galvoje – pilna viešbučio foje prigužėjusi paauglių su kuprinėmis, visokių rasių vaikai, daug baltų, daug ir geltonų siauraakių – kažkokia tarptautinė stovykla. Vadovai ir viešbučio darbuotojai bando tą minią suganyti.

O man nieko ir nereikia, tik pasėdėti minkštai patogiai pavėsyje pučiant vėjeliui nuo vandenyno. Pasėdėjau, pailsėjau ir toliau patraukiau jau pliažu.

Pliažas tuščias, bet ne laukinis, matosi visokie viešbučiai krante. Pliažininkų nesimato, jie labiau kitur gulinėja, be to dar anksti, gal dar pusryčiauja visi.

Smėlis klampus.

Einant pliažu jūros vėjas man atpūtė įkvėpimą, jo pagautas užrašiau taip:

Pasižiūrau priekyn
Kas toliau man bus…
Gal manęs ten laukia
Meilė ir alus…
Dienomis miegosiu
Lėbausiu naktim…
Jei alaus negausiu
Tai tuomet kuisnim.

Toks tatai Kogalos-Habaraduvos pliažas. Kiek tuštokas, smėlis klampus. Bet neblogas pliažas, švarus, galima būtų ir čia pliažintis.

Pamačiau austrišką restoraną, nusprendžiau rytmetiniam alui čia apsistoti. Pavarčiau meniu, neblogas visai, jei išalkęs būčiau ką nors ir suvalgyčiau.

Pasiėmiau iš šaldytuvo vandens su burbuliukais ir alaus užsiskaninimui. Pasikalbėjau su padavėju. Ar čia galima Ra gauti? Ne, čia pakrantėje negalima, bet ten gilyn į salą, Habaraduvoje, toks diedukas daro, reikia jo paieškoti. Jau ruošėsi sakyti to dieduko vardą, bet aš sustabdžiau – vistiek neisiu dabar į Habaraduvą, be to nereikia išdavinėti vardų. Svarbu kad jau žinau, kad tame miestelyje daro. Jei kada nors atvažiuosiu patyrinėti Kogalės marių, pats susirasiu.

Toliau einu Kogalos pliažu.

Praėjau pro vaikį meškeriojantį. Vos neužkliuvau už jo zilkos.

Grįžau į plentą.

Vėl priėjau labai pigų viešbutį. Reikia užeiti pažiūrėti, kaip viskas ten atrodo.
Vartai praviri, išėjo diedukas prašom prašom, sako. Ar tikrai 500, klausiu. Taip, tikrai, apžiūrėkit viską, siūlo. Kambarys visai nieko. Elektra yra. Ventiliatorius palubėj sukasi. Privatus wc su dušu, ten vanduo bėga. Yra ir stalas ir veidrodis. Paveikslas ant sienos. Yra net rankšluostis. Tiesa, nėra langų, bet kam jie reikalingi? Kitur tokį kambarį už 1000 gautum, ne pigiau. Čia gi dar kurortinė-turistinė vieta. Jei man reikėtų tik permiegoti prieš kitą ėjimo dieną, apsistočiau. Esu ir prastesniuose kambariuose nakvojęs už didesnę kainą.

Eilinį sykį išlindau prie jūros į koralinį krantą. Bet dar paeisiu plentu, iki Unavatunos pliažo dar bus kliūčių.

Artėjant prie Galės vis daugiau mašinų, vis daugiau tuktukų pristoja prie manęs. Visi mano, kad man į Unavatuną reikia – žinia, ten didelis baltašiknių pliažas. Iš pradžių norėdavo 1500, dabar jau 800 prašo, reiškia toli jau nuėjau. Kai atsisakau, kai kurie siūlosi už dyką nuvešti, gerą viešbutį ten parodyti. Nueisiu pats, sakau. Juk toli, sako. Nieko, jau virš pusantro tūkstančio kilometrų nuėjau.  Tada nuvažiuoja kiek išsigandę – geriau su bepročiu neprasidėti…

Kogalos miestas jau liko užpakaly, dabar jau einu pro Talpę. Gražus miestelio pavadinimas Talpė, ne visi vardai čia ilgi, daugiaskiemeniai.

Praėjau pro tvorą su mįslingais piešiniais

Snarglinę priėjau. Seniai bebuvau pakelės snarglinėje, vis nepasitaikydavo. Reikia užsukti.

Snarglinė šrilankietiška, standartinė. Gėrimus reikia nusipirkti prie grotuoto prekistalio. Araką ar kokį kitą stiprų gėrimą čia dozuoja kaip vaistinėje. Ateina diedukas su paskutinėmis rupijomis, jam atmieruoja su menzūrėle už visus ir supila į plėčkelę. Klientas prisėda prie stalo, gryno šnapso negeria, atsiskiedžia gausiai su vandeniu, o jei turtingesnis, tai ir su spraitu kokiu. Aš pasiėmiau vandens su burbuliukais ir alaus paskaninimui – kaip gerai, kad visko turėjo ir dar iš šaldytuvo.

Ar galima čia gauti Ra, klausiu sugėrovų. Čia ne, juokiasi jie, reikia kažkur už Unavatunos eiti. Kiek dar eiti iki Unavatunos, klausiu. Trys mylios, atsakė pasitarę diedukai.

Atsigaivinęs išėjau iš snarglinės, ji pasirodo ir terasą turi su jūros vaizdu, bet vietiniai pijokėliai beveli sėdėti karčiamos troboje.

Iš mašinų gausėjimo, iš viešbučių prašmatnėjimo jaučiasi, kad artėju prie Unavatunos kurortmiesčio. Prieš kokius 5 metus ten buvo rusų poilsiautojų pamėgta vieta, pliaže daugelis užrašų rusiški buvo, patarnautojai rusiškai susikalbėjo. Įdomu, kaip dabar. Pamatysiu, bet dar negaliu eiti tiesiai paplūdimiu, dar bus visokių praeinamų ir nepraeinamų kliūčių, dar reikia plentu paėjėti.

Pagaliau pro vieną restoraną išlindau į Unavatunos pliažą. Restorane dar pasėdėjau, išgėriau vandens su burbuliukais, alaus neėmiau, nes snarglinėje dar visai neseniai jo gėriau. Pereisiu pliažą, gal tada.

Unavatunos pliažas didelis, kai buvau kadaise mažesnis atrodė. Žvejų čia nėra anei banglentininkų, tik gulinėjantys poilsiautojai ir kruiziniai laiveliai. Vanduo skaidrus, mėlynas. Smėlis vidutinio klampumo (pats geriausias buvo vakar Veligamoje, pats blogiausias šiandien Kogalėje).

Žiūriu – tolumoj šunelis kakoja.

Priėjau arčiau – tebekakoja. Teisingai daro, viską banga nuplaus, žuvytės ir krabai apsidžiaugs. Indijos pliažuose ir žmonės taip daro.

Krante daug daug pavėsinių su gultais, ten ir restoranai, viešbučiai. Bet nesinori per karštą smėlį bristi, geriau paeisiu palei vandenį.

Kažin, ar ir šiemet ten vieni rusai zagarajet? Bet tingiu eiti tikrinti, toliau einu palei vandenį.

O pliažo gale daugiau vietiniai maudosi. Žinia, jie nelabai mėgsta giliai bristi ar plaukioti per bangas, jie renkasi ramesnius užutėkius. Dauguma jų plaukti nemoka, nebrenda toli. Bet ir gerai mokant plaukti pavojinga toli bristi, nes srovės čia didelės.

Priėjau pliažo galą, praėjau visus restoranus pro šalį, štai vienas paskutinis kampe. Čia ir pasėdėsiu prieš bandydamas įveikti pusiasalį.

Prisėdau prie stalelio. Man vandens ir alaus, sakau priėjusiam oficiantui. Pasibaigė alus, sako, tuoj berniukas atneš iš krautuvės. Galėčiau į kitą netoli esantį restoranėlį pagrįžti atgal, bet tingiu. Gerai, tik vandens atsigersiu sakau, o jei netrukus alus atsirastų, duokit žinoti.

Tiek to, gėriau nepaskanintą vandenį šį kartą. Išeidamas ir susimokėdamas dar paklausiau oficianto, ar galėsiu kaip nors praeiti pusiasalį nelįsdamas į plentą. Taip, sako, ten yra praėjimas pro japonų pagodą.

Išlindau į Devala Rd jaukią gatvelę.

Rusiškų užrašų daug, matyt dar neseniai čia rusų daug buvo. Šį kartą visai nesutikau tagilų praeidamas, bet gal dėl to, kad nelindau giliau, kur pavėsinės.

Keliukas vinguriavo vis aukštyn per žalumynus.

Eiti tomis vietomis malonumas vienas, tik nėra apie ką čia rašyti.

Čia ne pliažinių poilsiautojų vieta, šitose džiunglėse apsistoja jogai, veganai, visokio plauko sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, medituotojai, atsiskyrėliai ir kitokie bepročiai.

Keliukas baigėsi, toliau vinguriavo siaurutis takelis.

Einant takeliu išlindo pagodos kupolas. Kas per šventykla? Ogi čia ta didžioji japonų statyta pagoda, kuri didingai atrodo žiūrint iš Galės forto, bet iš čia neatrodo tolia didelė.

Takelis dar susiaurėjo, teko palaipioti per akmenis, bet čia nepavojinga, nesunku, iš to padaryta turistų atrakcija, toksai nesudėtingas trekas.

Šalia takelio, kur jis praplatėja, pardavinėjami visokie dalykai.

Galima sukti pakalnėn į krantą, ten toksai džiunglių pliažas. Bet aš nevargau, ėjau toliau takeliu aplink pusiasalį.

Atsidūriau prie japonų pagodos. Ji neatrodo tolia milžiniška, kaip iš toli, iš kito įlankos kranto, olandų forto. Ši pagoda vadinasi japonų taikos pagoda, ją 2004 m. pastatė vienuolis iš Japonijos Asami įkvėptas mokytojo Nichidatsu Fuji, kuris statinėjo tokias taikos pagodas visame pasaulyje.

Iš plento į pagodą veda tvarkingas naujas keliukas, gal ir jį japonai nutiesė, kad toks dailus.

Toliau pakelė atgijusi, ten visokių viešbučių, meditacijos centrų ir panašiai.

Keliukas vinguriuodamas leidžiasi žemyn į plentą. Priekyje jau matosi didžiulis cemento fabrikas.

Taip aš ir apėjau Rumassalos pusiasalį. Kaip gerai, kad taip ėjau, o ne plentu. Kasdien turi būti įvairovė – truputis plento, truputis pliažo ir truputis siaurų keliukų ir takelių. Ir kojos ir akys ir galva gauna įvairovės.

Tas aukštas pusiasalis-uola, kurį dabar apėjau yra mistinė vieta. Pagal Ramajaną tose vietose Lakšmanas kovojo su Ravana pagrobusiu gražuolę Sitą, buvo sužeistas, ir jo draugelis beždžionžmogis Hanumanas apsiėmė nulėkti į Himalajus ir atgabenti keturių gydomųjų žolelių. Hanumanas negalėjo tų žolelių identifikuoti, tad išrovė Himalajuose visą kalną, numetė į žemę – rinkis pats tas žoleles. O žymus fantastas Seras Artūras Klarkas spėjo, kad tas pusiasalis yra nukritęs milžiniškas meteoritas. O portugalų piratai šiame kalne degindavo ugnį kaip falš-švyturį, kad priviliotų laivus apiplėšimui. O aš ką tik tą kalną apėjau ir kitiems rekomenduoju čia pasivaikščioti.

Išlindau į plentą prie cemento gamyklos ir artėju link didžiojo Galės miesto.

Tolumoje jau matosi šviesoforai – didmiesčio požymiai.

O artumoje – žvejų turgelis.

Praėjau pro Bonavistos pliažą. Jame daugiausiai žvejai.

Pažiūriu atgal – toli toli pagodos bokštas vos matosi, rodos už daugybės kilometrų, bet dar ką tik pro jį praėjau. Sudėtingi tie perspektyvų 3D dalykai visokie.

Arčiau miesto Bonavistos pliaže laivus pakeitė banglentininkai. Kur banglentininkai, ten ir restoranėliai visokie. Man kaip tik jau laikas pailsėti.

Prisėdau vienoje vietelėje – ten gerai. Tokia ilga kėdė su pagalvėm, galima pusiau gulom alum skiestu mėgautis.

Sėdžiu pusiau gulom ir galvoju, kad dabartinis mano ėjimas lyg savaitgalis po sunkios darbo savaitės. Paskutinės dienos beliko. Jos kaip šventė. Einu per kurortus visokius, per pliažus civilizuotos, ten pilna vietų net tik atsisėsti, bet ir atsigulti. O būdavo kelionės vidury, kad niekur nerasdavau net kelmelio kokio pavėsyje prisėsti pailsėti, labai apsidžiaugdavau autobusų stotelę aptikęs. O dabar komfortas, prabanga, visur alaus gausi. Matyt taip reikia – tokia kompensacija  už anksčiau patirtus sunkumus. Gerą kryptį ėjimui aplink salą pasirinkau – pagal laikrodį.

Iš pradžių ten dar sėdėjo keli jauni ruseliai, bet jie netrukus nuėjo, likau vienas. Užsisakiau kelptų žuvyčių su majonezo padažu. Skanu, tos žuvytės dar truputį rūgštyje pamarinuotos buvo.

Nufotografavau tos geros vietelės iškabą – reikia atsiminti. Ten ir vaizdas, ir maistas, ir aptarnavimas puikus, ir kainos neužkeltos.

O toliau beliko Galės miestu praeiti iki autobusų stoties.

Praėjau pro gatvelę vedančią į Galės uostą. Žinoma, niekas manęs ten nepralestų, bet man ten ir nereikia.

Praėjau dar pro vieną žuvų turgelį pačiame miesto centre.

Kelias einantis palei įlankos krantą pavirto į krantinę-promenadą. Nedaug žmonių vaikštinėja čia sekmadienio vakare. Daugiau grūdasi kitoje gatvės pusėje, kur krautuvės.

Priekyje matosi garsusis Galės fortas. Dar spėčiau ten nueiuti iki temstant, bet nusprendžiau, kad ne. Fortą esu apėjęs ne kartą. Jei tą kyšulį nukirsiu, nepažeisiu savo sukurtų ėjimo aplink salą principų. Žinoma, fortas įdomus ten nebuvusiam, daug ten visokių vertų dėmesio dalykų, bet tasai mano ėjimo aplink salą aprašymas nėra kelionių gidas. Vienžo, nieko nerašinėsiu apie tą daug visur aprašytą turistinį objektą, lai lankytojai jį patys aplanko ir džiaugiasi. Aš tik galiu parekomenduoti – verta.

Na, jeigu kas paprašys komentaruose, galėsiu apie tą fortą papasakoti, jei jau taip įdomu.

Jau autobusų stotyje. Dar tradiciškai užsukau į stoties snarglinę -“vėjelį”. Gera čia vieta. Šiandien joks chaliavščikas nebandė prisikabinti.

O toliau viskas aišku – greituoju autobusu į Maharagamą ir namo.