Šešiasdešimt ketvirta diena
Sekmadienis, 2017-10-15

Pro rytmetinį sekmadienio turgų • Ne ten nugrybavau • Nepriėjau prie kartuvių medžio • Pro muziejų • Šunpliažyje su šunauja • Apsauga nepraleido, bet nuvedė trumpiausiu keliu • Atgal į Hambantotą • Paprūdžio keliukas • Trijų rūšių Šri Lankos griuvėsiai • Deportacija • Kiniškas brangakmenių centras • Pietūs prie apvažiavimo • Per autostradą • Apie gimtąjį ex-prezidento RadžaPakso miestą • Sugadinti vaikai • Lietuva vietiniame žemėlapyje • Dramblių išlaužytos tvoros • Didžiuliai užtverti keliai • Miestas nepažymėtas Gūglėje • Greitas grįžimas namo • Dramblių eisena

25,6 km

Nekoks tasai viešbutis už tokią kainą – didelių skruzdėlių takai visur, daug tarakonų, vanduo tulike nusileidžia silpnai, reikia kibirą prisipylus nupilti, dušas sulaužytas, nedavė antros paklodės apsiklojimui anei rankšluosčio. Bet tie nepatogumai nesutrukdė išsimiegoti, gal net ir per vėlai atsibudau. Septintą jau pajudėjau eiti toliau.

Ėjau ėjau ir turgų priėjau.

Pasižiūriu į žemėlapį, kur jau nuėjau. Susigriebiau, kad norėdamas eiti pakrante, turėjau grįžinėti į rytus, o ne varyti iš karto į vakarus. Teko grįžti atgal.

Grįžau pro turgų ir viešbutį, nusileidau prie žvejų uosto netoli autobusų stoties, kur vakar buvau atėjęs. Prie stoties krautuvėlių, kaip ir vakar, būriavosi musulmonai.

Atsisėdau ant suolelio aikštelėje priešais žvejų uosto. Ant saulės atsisėdau, dar anksti, dar nekepina. Tepuosi kremu nuo saulės, kuri netrukus viską įkaitins, jeigu lietaus debesys neužtrauks. Paskambino vakarykštis taksistas, ar viskas gerai, klausia. Aš tave matau, sako. O aš tavęs ne, sakau. Jis pamojavo, pagaliau pamačiau tarp kitų tuktukų prie autobusų stoties.

Toliau man reikia eiti krantu palei pusiasalį, kurio gale žemėlapyje pažymėtas kartuvių medis. Eidamas tuo kilpiniu keliu bandysiu rasti vietą kur nusileisti prie jūros.

Priėjau stelą, po to muziejų.

Dar anksti, muziejus uždarytas (jei iš viso dirba), apėjau tik aplink, apžiūrėjau išorinę pusę.

Už muziejaus radau keliuką vedantį prie jūros.

Pasukau tuo keliuku vedančiu prie jūros, bet nuvedė mane į privačią teritoriją, prie vandenyno priėjimo ten nėra. Teko apsisukti ir grįžti. Praverstų dronas man žvalgybai.

Radau tvoroje spragą, nuėjau arčiau kranto. Matosi pliažas, bet iki jo nenusileisi, per kaktusus neperlipsi.

Bet paskui netrukus priėjau takelį į pakrantę, pagaliau pavyko nusileisti.

Taip aš atsidūriau Hambantotos šunpliažyje. Šunpliažyje – tikrąja to žodžio prasme. Ten pliažinasi visokie šunys, šuneliai, šuniukai, šunėkai bei šunšuniai. Žmonės, kaip supratau, į šitą pliažą neįleidžiami. Matyt ir šunys negali ten žmogaus atsivesti. Todėl iškart buvau apsuptas šunaujos apsauginių ir aplotas šiek tiek.

Bet su šuneliais aš randu bendrą kalbą, pavyko susiloti ir mane įleido išimties tvarka. Toliau ėjau lydimas šunaujos.

Įbridau į vandenį, vanduo šaltas. Aišku, lyginant su Baltija, karštas būtų, bet lyginant su Šri Lankos pliažais čia vėsoka. Vanduo čia su Antarktida siekiasi, jokių kliūčių tarpe nėra.

Smėlio paplūdimys baigėsi, priėjau akmenis. Užsilipau pažiūrėti, kas toliau. O toliau maža įlankėlė, ten kažkokie stulpeliai, vargiai ten galima bus praeiti. O dar toliau tas didysis naujas uostas statosi, jį tai reikia apeiti, žinoma.

Todėl nebesiropščiau per akmenis toliau, parlipau atgal, apsiaviau kojines ir nubridau smėlėtu keliu lygiagrečiai kranto.

Praėjau bokštą, jo viršūnėje du vaikinukai tupėjo. Pamatę mane pradėjo rėkti ir rankomis mojuoti. Ir aš jiems pamojavau. Einu toliau. Kuo toliau nueinu, tuo tie iš bokšto garsiau rėkia. Kai pasukau dešinėn tikėdamasis išlįsti į kelią, atbėgo automatu ginkluotas sargybinis ir pasakė, kad toliau eiti užginta. Aplink pradėjo rinktis apsaugos darbuotojai.

Kaip tada man tada iš čia į kelią išeiti tada, klausiu. Reikia tau grįžti šunpliažiu atgal, iš kur atėjęs. Kaip sugebėjai čia atibelsti, taip ir išeik. Labai jau toli, ar nėra kokio šortkuto, klausiu. Ne nėra, sako, čia visur uždrausta zona. Bet vienas vaikinukas su raudonais marškinėliais pasišovė mane palydėti trumpiausiu keliu.

Mano smartfono fotografavimo programa staiga nustojo veikti. Gal čia specialiai, kad nefotkinčiau slaptų vietų.

Vaikinukas su raudonais marškinėliais pravedė mane takeliais per šabakštynus iki didelio kaktuso, sako toliau pats išeisi. Padėkojau vedliui. Jam nuėjus fotoaparatas vėl pradėjo veikti. Nusifotkinau prie kaktuso ir išlindau į pagrindinį kelią.

Ketinu nueiti iki pagrindinio kelio pabaigos, paskui pasukti į Tangalės kelią ir tokiu būdu apeiti tą uosto prieigų pelkę.

Kur eini, sustabdė mane tuktukas. Ačiū, sakau, pavežti nereikia, noriu apeiti naująjį uostą per Tangalės kelią. Tuktukistas vietinis, visus kelius čia žino. Ji sako, kad nepraeisiu taip. Kelio gale mane sustabdys garantuotai. O tas senasis Tangalės kelias uždarytas dabar, nieko ten neįleidžia.

Teko apsisukti ir eiti pagrindiniu keliu (faktiškai A2 plentu, katras į pat Kolombą vedė kadaise) atgal Hambantotos link.

Nenorėjau grįžti tuo pagrindiniu keliu atgal į tą pačią  vietą iš kur šiandien atėjau. Pasukau į New Road dėl įvairovės.

Iš New Road įsukau į Jathika Nivasa gatvę, o iš ten į Target Road.

Praėjau pro vaikį su ilga kartimi, jos gale ašmenys šakoms genėti, mango vaisiams nuskinti.

Praėjau pro specialią mokyklą vaikams su negalia. Kaip ir visose mokyklose tvoros išpaišinėtos.

Pagaliau reikia pailsėti, kad kojos nesupyktų ir nepradėtų pūslių auginti. Prisėdau ant tokio neaiškaus statinio, lyg ir paminklo postamento, bet kad ir dar vienas šalia toks pat.

Nusiaviau kojines, pamasažavau kojas, paskaitinėjau naujienas smartfone. Užplaukė mažas debesėlis, bet lietus pliūptelėjo ne toks jau ir mažas. Staigiai įvilkau kuprinę – ten joje toks įvilkimo maišas pritvirtintas dugno skyrelyje. Jei taip būčiau padaręs per vakarykščią liūtį, nebūtų reikėję daiktų džiovinti. Po to išsiskleidžiau skėtį – vargšelio jau trys stipinai lūžę, reiks naują pirkti.

Bet lietus kaip buvo staigiai prasidėjęs, taip pat staigiai ir liovėsi. Vėl viską  susipakavau. Dangus giedras, tikriausiai nebelys.

Pagaliau Taikinio gatvė per Alokapuros gatvę įtekėjo į pagrindinį kelią ir aš atsidūriau prie tilto, pro kurį vakar praėjau.

Bet neilgai ėjau plentu, tuoj įsukau į paprūdžio keliuką. Bandysiu apeiti tą druskos prūdą, prieisiu prie tiesaus kelio, juo nueisiu į uosto apėjimą. Kur eini, klausia pravažiuopdamas tuktukas. Iki kelio galo, paskui į šiaurę suksiu, paskui į pietus ir eisiu link Ambalantotos, atsakiau. Nepraeisi čia, sako, sėsk, nuvešiu ten kur reikia. Ale, pabandysiu praeiti, sakau.

Gana jaukus tas paprūdžio keliukas. Geras asfaltas-aksfaltas, mažas judėjimas, bet žmonės gyvena. Tiesa, tik šiaurinėje keliuko pusėje, o prūdo krantinėje visi namai sugriauti. Kai kurie visai nauji namai, šviežiai dažyti, gražiai atrodė, kai sveiki buvo. Tikriausiai prasidėjus naujojo uosto statyboms visi žmonės buvo iš tų vietų iškraustyti, o namai liko apgriauti.

Taigi dabar esu aptikęs trijų rūšių griuvėsius Šri Lankoje: a) dėl cunamio; b) dėl pilietinio karo; c) dėl naujo Hambantotos uosto statybų.

Ėjau ėjau tuo paprūdžio keleliu kol tas įtekėjo į didelį tiesų kelią. Bet ten šlagbaumas, stuj, sako sargybiniai. Aš ne su mašina, sakau, man tereikia tuo tieskeliu šiaurėn praeiti. Nevalna, sako, čia visiems važinėti, juolab vaikščioti. Tai kaip tatais aš tą jūsų uždarą uostą turiu apeiti, klausiu. Reikia grįžti į Hambantotą ir išeiti į Mataros plentą, paaiškino. Kaip toli eiti atgal, sakau, gal kas nors galėtų iškviesti taksi, katras mane grąžintų prie to tilto, po kurio įsukau į paprūdžio keliuką. Kur kur tau reikia, klausinėja sargybiniai. Nesvarbu, sakau, tiesiog į Hambantotą. Iškvietė man taksi, belaukdamas pasėdėjau apsauginių būdelėje šešėlyje.

Nors manęs niekur nepraleido, visi sutikti apsauginiai buvo mandagūs, draugiški, stengėsi man padėti, nors nelabai suprato, ko man reikia, kur aš čia vaikštau.

Atlėkė užsakytas tuktukas, nuvarėm atgal.

Taigi, galvoju, vėl atsidūriau vakarykštėje vietoje. Jau pusdienį vaikštau, rezultatas nulinis. Niekas neitų su manim į kelionę. Jei būtų koks kompanionas, būtų mane seniai prakeikęs ir palikęs dėl tokio kvailo blūdinėjimo. Todėl geriau man eiti vienam ir bartis su pačiu savimi.

Pravažiavo tas pats tuktukas, kurį buvau sutikęs paprūdžio keliuko pradžioje. Sakiau, kad ten nepraeisi, džiūgauja savo teisumu taksistas. Tu teisus, mano drauge, atsakiau jam, tu geriau žinai.

Užeik užeik, kviečia vištų kriautuvės pardavėjas. Ar turit ko šalto atsigerti, klausiu. Ne, tik šviežių kiaušinių.

Priartėjus prie modernaus autostradinio išsišakojimo užtikau valgyklą nemažą, faktiškai restoraną. Nusprendžiau čia užsukti. Ne tiek pavalgyti, kiek pailsėti. Nors ir užkąsti neblogai būtų – per tą strioką nespėjau papusryčiauti.

Restoranas didelis, bet tuščias. Bufeto puodai tušti, matyt dar ne pietų metas. Pasiėmiau gazuoto vandens buteliuką iš šaldytuvo. Gal yra ko nors paprasto užkąsti, klausiu kasininkės. Ji mane nuvedė į kiemą, ten toks sulčių baras-kioskas, jame buvo daržovių kotletukų ir rolsų. Paėmiau ir tą ir tą. Paprašiau dar išspausti šviežių sulčių. Passion fruit neturėjo, avokado neturėjo, pasiūlė papajos. Nenoriu papajos, sakau, tiesiog citriną išspauskit į vandenį ir druskos žiupsnį įberkit – aiškinu, kaip daryti indišką limbu pani. Nusistebėjo mergaitė, bet ėmėsi daryti. Aš nusinešiau maistą atgal į restorano salę – ten vėsiau, ten ir pavalgiau. Netrukus ir sultis atnešė.

Pavalgęs, rankas nusiplovęs, susimokėjęs ir padėkojęs dar kieme pasėdėjau biškį, kojas pasimasažavau ir drėgnom servetėlėm pašluosčiau.

Toliau į kelią. Įėjau į aplinkkelio įvažiavimą.

Įvažiavimu į aplinkkelį eiti malonu, mašinų mažai. Bet toliau bus autostrada, turėtų būti nekoks ėjimas švilpiant mašinom pro šalį.

Štai ir einu jau autostrados pakraščiu. Trumpa tai autostrada, nemokama, kaip kitos Šri Lankoje. Tai tik toksai platus apvažiavimas aplink Hambantotą su tuo naujuoju grandioziniu uostu. Tuo apvažiavimu išvažiuoji iš A2 plento ir vėl į jį įvažiuoji. Seniau A2 plentas ėjo pakrante, spėju, jog naujojo uosto vietoje arba nebuvo vandens kliūties, arba tiltas buvo. Dabar ten uždrausta zona, toli reikia aplinkui eiti.

Matosi, kad iš to Hambantotos miesto (kuris buvo visai eilinis pietinės pakrantės miestelis) norima padaryti kažkokį monstrą su autostradomis, estakadomis, oro uostais, kongersų centrais ir t.t. Tiksliau – buvo norima, o dabar visos statybos apmirusios. Žinia, Hambantota yra gimtasis ex prezidento RadžaPakso miestas, šalies valdovas gal net sostinę ketino čia perkelti. Svarbiausias dalykas turėjo būti didžiulis uostas – vartai į Pietinį Indijos vandenyną – geitvėjus visiems didlaiviams, plaukiantiems iš Rytų Azijos į Artimuosius Rytus ir Europą. Kai 2015 sausį RadžaPakso nebeišrinko, visos statybos sustojo – žinokitės, neišrinkot – nebestatysiu, pasakė valdovas. Žinia, čia viskas nuo vieno žmogaus priklauso, visus šalies turtus valdo kelios šeimos.

Vienok, neseniai nebaigtu uostu susidomėjo kinai ir pasisiūlė užbaigti, ką RadžaPaksas pradėjo. Taigi, statybos vėl atsinaujino. Pasaulio žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad kinai mainais už tai stato čia savo karinę bazę. Ko gero taip ir yra, todėl visi žmonės 5 km (gal daugiau) spinduliu iškeldinti, visi vidiniai keliai uždaryti, tiesiai nebenusigausi.

Priėjau tiesų platų modernų įvažiavimą iš aplinkkelio į uostą. Žinoma, jis uždarytas, nei pravažiuosi, nei praeisi.

Pasigrožėjęs įvažiavimu toliau patraukiau aplinkkeliu. Retsykiais pasitaiko pakelės prekyvietės, bet mažai jų čia.

Užsinorėjau kokoso atsigerti. Matau, vaikai pardavinėja. Prisėdau pas juos.

Ten visai nebuvo suaugusių, tik berniukas ir mergaitė, pradinukų amžiaus. Mergaitė man paruošė kokosą, o berniukas vis bando išsiaiškinti iš kur aš esu. Net žemėlapį atsinešė.

Įkyrėjo biškį man tie vaikai. Berniukas vis griebia iš rankos telefoną, nori pažaisti. Prispaudė ten visko, dabar reikia atstatinėti pradinius ekranus. Ne taip lengva, kai appsas ištrintas iš pagrindinės užduočių juostos. Kai daviau 50 rupijų už kokosą (tas mažas buvo ir minkštimas nevalgomas), mergaitė labai supyko ir reikalavo 100. Sugadinti vaikai prie greitkelio.

Iš kelių sutiktų drambliašūdžių padariau išvadą, kad šituose šabakštynuose skiriančiuose autostradą nuo uždrausto miesto gyvena laukiniai drambliai – dar viena apsauga, kad ten niekas neslampinėtų. Drambliai prasilaužė tvorą į autostradą, naktimis matyt išlenda po trasą pasivaikščioti (gal palenktyniauti). O dienos karštyje čia laksto beždžionės.

Praėjau keletą rodyklių į paukščių parkus ir botanikos sodus – čia to statomo didmiesčio rekreacinė dalis. Nesu girdėjęs, kad tos vietos realiai veiktų dabar, patikrinimui sukti iš kelio nepaslenku. Gal kitą kartą, kai čia atvažiuosiu su draugais.

Priėjau į dar vieną platų didžiulį įvažiavimą į modernųjį Hambantotos miestą. Dabar, kai tas naujas uostas uždaras, kelias irgi uždaras.

Pagaliau priėjau ženklą, kad tuoj bus išvažiavimas iš autostrados į vakarines Hambantotos prieigas. Valio, pakyrėjo man jau eiti tuo greitkeliu saulei kepinant, kur nėra medžių šešėlių.

Jau išlindau iš autostrados, jau einu link miesto. Koks to miesto vardas? Pabandyk rasti Gūglėje. Ten parašyta, kad Wewakanda. Pabandyk paklausti žmonių – niekas tokios vietos nežino. Iš tikrųjų ta vieta vadinasi Mirijjawila, bet Gūglas to nežino.

Šalia kelio kadaise buvo gyvenvietė, bet visus iš čia iškraustė, liko nugriauti namai. Bet ne iki galo, aplinką puošia spalvotos kambarių sienos.

Priėjau pro dar vieną uždarą kelią į uždraustą miestą

Pagaliau, pagaliau priėjau normalią krautuvėlę. Pasėdėjau čia ilgiau, pailsėjau, kolos butelė išgėriau, šeimininkus pajuokinau savi sinhala kalba.

Saulė dar kepina, bet jau jaučiasi, kad tuoj eis vakarop. Spalvos tokios auksinės darosi tuo popietės metu. Geras metas pradėti kur eiti, geros nuotraukos išeina. O ir daug paėjus tas paros metas sukelia geras mintis.

Va ir priartėjau prie normalaus A2 plento, kur galėsiu ramiai be išsisukinėjimų judėti toliau aplink salą, šį kartą vakarų kryptimi be jokių durnų apvažiavimų.

Pagalvojau, ar baigti ėjimą jau čia, ar dar paėjėti link Ambalantotos.

Prisėdau stotelėje atsipūsti. Pamaniau, kad gal geriau važiuosiu iš čia. Kitame etape bus gana įdomu čia pradėti – turėtų būti visai kitoks ėjimas, nei šiandien.

Netrukus stabtelėjo autobusas į Matarą, puiku. Žmonių daug , pasidėjau kurriė priekyje prie vairuotojo, laukiu, kol kas nors išlips ir vieta atsilaisvins. Taip ir atsitiko netrukus.

Autobusas į Matarą stoja dažnai, bet ne visi pakelėje laukiantys žmonės į jį lipa – tik vienas-kitas. Todėl, kad tai mėlynas autobusas, privatus. Žmonės laukia raudono – valdiško, pigesnio keliom rupijom.

Mataros prieigose pravažiavom šventyklą, kurios kieme mačiau, kaip galvą kinkavo ir ausimis plazdėjo didelis dramblys. Pažiūrėjau žemėlapyje, turėčiau praeiti pro tą vietą. Susitiksim dar, didelis drambly.

Temstant jau atsidūriau Mataroje. Maniau kaip ir pereitą kartą bus didelės eilės į greitkelinį sostinės autobusą, bet mano nuostabai autobusų toje specialioje stotelėje stovėjo daug, o studentų anei vieno. Keista, juk toks pat sekmadienio vakaras, kaip ir prieš savaitę. Įšokau į beišvažiuojantį autobusą, net atsisėsti gavau.

Taigi, autobusas nuveš iki namų (beveik), nereikės Galėje persėdinėti, negausiu alaus atsigerti, bet tiek jau to. Autobusas prašmatnus, viduj šalta nuo kondicionierių, sėdynės atsilenkia vos ne iki gulimos vietos – pabandžiau, bet už nugaros sėdintis keleivis užprotestavo – tiek to, greitai mus parlakins namo, nespės įkyrėti sėdėti, nereikia čia tų patogumų.

Ar Maharagamoje bus paskutinė stotelė, paklausiau konduktoriaus, kai priėjo manęs apibilietuoti. Taip, sako. Bet išvažiavę iš autostrados pasukom Forto link ir galų gale atsidūrėm Bastiano privačių autobusų stotyje – ten, iš kur ir išvažiavau vakar. Neblogai ir taip.

Belekiant tuktuku Kolombo gatvėmis užtaikėm eiseną su drambliais – perehera. Didžioji Kolombo perehera vyksta per vasario-kovo pilnatį, čia tik trys drambliai lemputėm apkabinėti išėjo šventyklos relikvijų panešioti, juos lydi šokėjai, muzikantai. Nesigavo nuotraukos staigiai pravažiuojant.

Tvarkydamas nueito kelio žemėlapius pastebėjau, kad mano apėjimo aplink Hambantotą kelio kontūras primena drabmlį.