Penkiasdešimt pirma diena.
Šeštadienis, 2017-03-18
Nusivylimas nepatekus ant narų • Aukštos kastos pakeleiviai • Nejauku tamsiame mieste • Gatvelėm eiti geriau, nei plentu • Giesmių gausmas • Tvorų piešiniai • Petardos • Žvejų turgeliai ir pliažai • Žali prūdai ir ilga promenada • Karbalos mečetė • Blynų kepyklėlėje • Kazuarinų giraitėmis • Šnapsinė prie Jėzaus ašramo • Snarglinė prie žaliųjų namų • Kaip aš įlipau į karvašūdį ir kas paskui iš to išėjo • Saulės šviesos snarglinėje • Skaniosios sultys • Ganešo šventyklos vaizdai • Pats geriausias viešbutis
31,5 km
Turiu bilietus į naktinį traukinį, kaip gerai. Pereitam etape taip patogiai grįžinėjau iš Baticaloa, jog, nebuvo kada nei feisbuke postinti – užmigau patogiai ant narų, atsibudau tik prieš pat Kolombą. Ir toliau taip reikia važinėti, net kai jau nutolsiu toli į pietus – geriau važiuojant išsimiegoti, paskui kad ir porą valandų autobusu važiuoti iki starto ar atgal. Todėl penktadienį į stotį atlėkiau anksčiau, kad nusipirkčiau bilietus dar kitai savaitei. Kad nereiktų ilgai aiškinti ir nebūtų nesusipratimų, iš anksto užsirašiau maršrutų datas, laikus, traukinio numerius ant atskirų lapelių ir kišu pro langelį išankstinių bilietų ofise. Deja, į miegamuosius vagonus bilietai jau išpirkti, reikėjo prieš 3 savaites rūpintis (keista, kad pavyko šiam savaitgaliui gauti, juk mano bilietai prieš savaitę pirkti). Į sėdimas vietas nepirkau, nes yra iš Kolombo daug autobusų, važiuojančių į piečiau Baticaloa esančius miestus: Kalumunus, Akaraipatu, Arugambėjų, net Panamą. Į tuos turėčiau bilietų gauti. Traukinys geriau, nes kiek patogiau sėdėti, muzikos garsiai neleidžia, be to tulikas. Bet autobusas atveš maždaug tiksliai į vietą ir ne per anksti (traukinys į Batį pribūna pusę penkių, jei nevėluoja, bet jis vėluoja tada, kai skubu, o kai reikia laiką prastumti, atvažiuoja laiku ar net biškelį anksčiau).
Traukinys jau stovi perone, lipu į miegamąjį vagoną – kažkas ne taip. Nėra tokio numerio prie kupe durų. Einu į gretimą pirmos klasės vagoną – ten yra, bet ten ne gultai, o sėdimos vietos. Taigi, gavau bilietus ne ten kur norėjau. Dabar užuot patogiai gulėjęs ant narų sėdžiu išpendėjusių vietinių aristokratų vagone, kur šalta. Jau tada geriau antra klase važiuoti – kojoms vietos tiek pat (gal net daugiau), dar ir skanumynus nešioja. O į šitą elito vagoną pardavėjų neįleidžia, šalta, bet svarbu pasirodyti kitiems, kad pirma klase važiuoji. O taip planavau išsimiegoti bevažiuodamas šiąnakt – nepavyks. Kaltas aš, kad ne pats bilietus pirkau, o paprašiau, kad nupirktų. Kaip visada būna su vietiniais, reikia penkis kartus išsiaiškinti, ar tave suprato. O aš tik vieną kartą paaiškinau, kad man reikia bilieto į slyperį. Kita vertus, tas kas pirko, nebūtų to bilieto gavęs vistiek.
Belieka pasiguosti, kad esu patyręs keliautojas, ir tie nepatogumai tai tik smulkmena mano gyvenimo kelyje.
Kaip nebūtų keista, už manęs sėdėjo vienuolis. Keista, kad regula jiems leidžia taip prabangiai važinėtis. Nerezervuotuose vagonuose jam leistų atsisėsti, žinoma, bet gal jis nenorėjo atimti vietos iš kokios bobutės. Čia Šri Lankoje nusiskutus galvą ir apsisiautus oranžiniais-rudais atspalviais galima keliauti visur nemokamai, gauti pavalgyti ir nakvynę. Dokumentų niekas neišdrįs prašyti. Sako taip baisūs nusikaltėliai slapstosi nuo teisėsaugos. Pradėjus važiuoti vienuolis giedojo giesmes. Tyliai, aš vos girdėjau. Tai gal ne giedojimas, tik malda taip melodingai nutęsiant žodžius. Lygiai taip pat katalikų kunigai dainingai taria žodžius per pamaldas.
Kiti keleiviai – aukštesnės kastos verslininkai visokie. Dažnai kostiumuoti, nei vieno dieduko su sarongu. Tos aukštuomenės atstovai gyvena kitoje erdvėje, gerai atsitvėrę nuo daugumos žmonių – bendrauja tik su savais (dar truputį su tarnais ir pavaldiniais), eina į savo ratui skirtas parduotuves-butikus, valgo savo ratui skirtuose restoranuose, rengiasi ne kaip vetiniai, o europietiškai. Miestuose iš A į B nusigauna kondicionuotais limuzinais, net jei tarp A ir B vos 100 metrų. Visuomeniniu transportu jie nevažinėja, tiktai tas vagonas išimtis – labai jau toli būtų važiuoti į kitą salos pusė limuzinu vietomis prastais keliais.
Tataigi yra keli pasauliai Šri Lankoje, mažiausiai trys lygmenys gerai izoliuoti vienas nuo kito. Aš turėčiau žinoti savo vietą ir trintis aukščiausiame lygmenyje, kaip daro dauguma čia dirbančių užsieniečių. Bet ko gero visur taip yra, tik Lietuvoje ir kitur Europoje tie lygmenys ne tokie izoliuoti, labiau persipynę.
Taip begalvodamas bandžiau užmigti ilgame kelyje, nelabai gavosi.
Traukinys atvažiavo laiku, net porą minučių anksčiau. Dar valandą bus per tamsu eiti. Kavinės prie geležinkelio stoties dar neatsidarė. Išlipę keleiviai susigrūdo jų laukusiuose autobusuose, aš nėjau ten aiškintis. Mano vagono pakeleivių, aišku, jau laukė limuzinai. Taigi, netrukus likau vienas prie stoties. Keli tuktukai privažiavo, bet kai pasakydavau, jog iki Kaladžio tilto duosiu ne daugiau 150 rupijų, nuvažiavo kitur dušmaninti. Einu tamsoje iki to tilto – nėra labai toli. Bet gatvės beveik visai neapšviestos, dar kažkokios tamsios būtybės slampinėja aplink, nejauku taip eiti. Gerai, kad privažiavo dar vienas tuktukas sutikęs vežti už normalią kainą, tad netrukus jau buvau prie tilto. Žinoma, galėjau pavažiuoti ir už 300 su ankstesniais taksi, tai nėra daug, bet stengiuosi neskatinti tų dušmanų, kovoti prieš baltaš…pardon baltaodžių diskriminaciją, bandymą juos apip… pardon apgauti kur tik įmanoma. Net ir 150 sumokėjęs smarkiai permoku, vietiniai mažiau 100 moka. Bet nieko, nepulsiu ir į kitą kraštutinumą.
Atvažiavęs prie Kaladžio tilto matau, jog apšvietimas nekoks, dar reikia palaukti. Kaip gerai, kad dirba ta valgykla, kurioje pereito etapo gale valgiau su tautiečiu draugu motoroleriu važiuojančiu priešinga salos kryptimi. Čia ir pasėdėjau gerą pusvalandį.
Besėdėdamas galvoju, kad gal ir gerai, jog kitai savaitei bilietų į traukinį negavau – nepatogus būtų tas persėdimas iš traukinio, geriau tiesiai tegul nuveža.
Pusę šešių nebeiškenčiau ir pajudėjau. Dar tamsu, bet kol pereisiu tiltą pradės brėkšti. Tiltas yra su šaligatviais, todėl ne taip baisu, kad gali suvažinėti. Be to turiu atšvaitą ant kuprinės, dėl to kol tamsu einu kaire kelio puse, taip, kaip mašinos važiuoja. Prašvitus pereisiu dešinėn – taip saugiau, kai matai iš priekio atvažiuojant.
Beeinant A4 plentu tamsumos išsisklaidė.
Laikrodžio aikštėje pagalvojau, kad užteks plento, kur toks didelis mašinų judėjimas, geriau sukti į šoninį keliuką. Taip ir padariau, pasukau į Pilayar kovil gatvę, paskui pasuksiu dešinėn ir ten ilgai galima bus eiti lygiagrečiai plentui.
Eiti gatvele geriau, nei plentu. Mašinų nereikia bijoti, o karvės pačios užleidžia kelią. Mašinų garsai neužgožia giesmių iš šventyklų tolumoje. Šeštą prasidėjo pamaldos daug vietų, tų giesmių garsai susiliejo į didingą gausmą. Neperteiksiu to įrašais, neturiu tokios technikos su tokia akustika, o gal iš vis tokios technikos nėra.
Eidamas pro mokyklą, kaip visada, pasigrožėjau pamokomaisiais plakatais.
Gatvelė pavirto į neasfaltuotą keliuką iš abiejų pusių aptvertą spygliuota tvora. Gal čia karinė bazė? Ne, čia miesto vandens tiekimo struktūros – irgi strateginis objektas.
Palei tvorą paukščiai-petardos laksto, jiems tvora ne kliūtis.
Ėjau ėjau ir prie vandenyno išlindau. Toliau ėjau keliuku lygiagrečiu krantui. Tokiais keliais didžiausias malonumas eiti.
Ėjau pakrantės keliuku kokius 3 km iki pat Karbalos per žvejų turgelius ir pliažus.
Keliukas nutrūko prie prūdo, bet jį nesunku apeiti.
Toliau ilgai tęsėsi musulmonų miesteliai.
Apėjęs pajūrio krantu prūdą vėl į keliuką išlindau. Atsisėdau ant plytų krūvos pailsėti.
Rūmai su salėm vestuvėms. Žinia, šių vietų žmonės didžiules vestuves rengia – juk didžiausia šventė gyvenime. Visi giminės susimeta, šimtai susirenka. Todėl ir rūmų reikia didelių.
Praėjau pro dar vieną prūdą, šitas labai žalias buvo.
Toliau kelias išplatėjo, o kranto pusėje atsirado ilga ilga promenda. Ir pliažas ilgas ilgas su suoliukais, karvėm ir šiukšlėm.
Promenada baigėsi, kelias smarkiai suprastėjo.
Priekyje pasimatė didelė nauja mečetė. Nusprendžiau nuo tos vietos sukti giliau į krantą, nes žavusis pajūrio keliukas baigėsi, reikia per Karbalos miestelį pereiti, toliau nuo kranto einančiu keliu, paskui vėl grįšiu prie jūros.
Einu per žaliuojančius prūdus su violetiniais lotosų žiedais.
Priėjau valgyklą pakelėj, ten net ne valgykla, tik blynų kepykla ant pečiaus iš skardinės bačkos. Nesu dar alkanas, bet mane sugundė kėdė pastatyta šalia. Leido atsisėsti, pasėdėti. Blynų nenoriu, sakau, bet mielai nusipirkčiau kokio šalto gėrimo su burbuliukais. Neturėjo tokio, bet parodė krautuvėlę kitoj gatvės pusėj. Ten kėdės nebuvo, tad nusipirkęs butelį limonado atsinešiau atgal ir patogiai pasėdėjau kelioliką minučių besiklausydamas iš blynų kepyklos sklindančių radijo garsų. Musulmoniškas radijas pranešinėjo žinias tamiliškai tarp melodijų. Diedukas priėjęs blyno nusipirkti rodo į mane ir sako čaina. Ne, atsakau, jurop.
Gerai pailsėjęs patraukiau toliau.
Vėl išlindau prie jūros į pakrantės keliuką, katras gūglės mape nepažymėtas, bet matosi iš palydovo.
Neilgai tęsėsi tas nepažymėtas keliukas, atsirėmė į kokosų giraitę, toliau paplūdimiu paėjau.
Priėjęs upelį, kuris baigėsi išplatėjimu taip ir neįtekančiu į jūrą, pamačiau įdomių dalykų. Sudomino palmė su apnuogintu šaknų padu ir kazuarinų giraitė.
Palydoviniame žemėlapyje pamačiau, kad tos giraitės dažnai kartojasi palei krantą. Prieš sekančią giraitę pamačiau bažnyčią.
Bažnyčion neužsukau šį sykį, o tik iš tolo ja pasigrožėjau atsigulęs giraitės pakraštyje.
Pamačiau, kad toliau eiti mišku daug fainiau, negu pliažu ar kokiu keliu. Medžiai tvarkingai susodinti, einu kaip per parką pavėsyje minkštu spyglių kilimu. Iš pradžių basas ėjau, bet tie konkorėžėliai trukdo, teko apsiauti.
Taip perėjau per kelis miškelius – vienas malonumas. Toliau atsirėmiau į karinę bazę, todėl pasukau tolyn nuo kranto, ten labai netoli iki plento eiti.
Nukirtau kampą per stadioną. Beeinat kareiviai užkalbino, leido per jų stadioną pereiti.
Išėjau į plentą prie Putukudiripu Kanaki šventyklos. Vidun neužsukau, bus dar tų šventyklų.
Prie tvoros žmonės padėjo ryžių košės karvėms. Viena karvutė kiša snukį per spygliuotą tvorą, bando pasiekti. Ištraukiau tą bliūdelį į išorę, kad nesusižeistų.
Priėjau babytę pardavinėjančią žele vaisius, pirmą kartą sutiktus pereitame etape. Dabar jau žinau, kad čia palmyros palmės vaisiai. Tų palmių visur buvo pilna, bet vaisius mažai kur pardavinėjo, ne taip, kaip kokosus. Žinia, iš kokosų daugiau naudos, čia tik kąsnelis saldžios želatinos.
Praėjęs Jėzaus ašramą užtikau šnapsinę. Visai nelaiku, dar per anksti alum gaivintis, geriau, kad tokios krautuvės į pavakarę pasitaikytų, bet taip nebūna. Saugo mane šv Antanas su Ganešu nuo pijokavimo.
Priėjau technologijos koledžą žemėlapiuose nepažymėtą, o šalia įdomius svečių namus.
Nuėjau apžiūrėti to viešbučio, nors dar per anksti, bet gal teks čia grįžti.
Ten didelė teritorija. Žvalgiausi aplinkui, žmonių nesutikau. Recepšionas užrakintas.
Valgykla-bufetas irgi užrakintas.
Užtat radau barą-snarglinę. Vieną butelį susigundžiau išgerti, nes karšta, nes ištroškęs, nes pavargęs, nes tokių vietų retai pasitaiko kelyje.
Atsigėręs einu toliau.
Toliau praėjau Višnu šventyklą.
Besifotografuodamas neapsižiūrėjau ir įžengiau atbulas į karvašūdį. Koks aš žioplas vis dėl to.
Einu toliau koją trindamas į pakelės žoles, bet prilipo stipriai, nenusitrina.
Pakelės stotelėje prisėdęs pakrapštinėjau šūdą nuo kaliošo, bet tas mano kroksas toks baisiai rantuotas, nelengva iškrapštyti.
Ėjau ėjau ir netikėtai snarglinę priėjau su gražiu pavadinimu “Saulės šviesa”. Moonshine irgi tiktų.
Užsukau vidun savo kaliošo nusiplauti, snarglinėse paprastai būna tūlikai su bėgančiu vandeniu. Radau kranelį, susitvarkiau, pagaliau švarus, nebešūdinas. Dėl simetrijos ir kitą kaliošą nusiploviau. Kaip tokia proga alaus neišgersi…
Bevelyčiau vietoj alaus palmių sulos raugintos paragauti. Tokiose snarglinėse jos, aišku, nebūna, reikia ieškoti specialių vietų prie palmių. Kalbuosi su prisėdusiais sugėrovais. Where are you from, pirmas klausimas iš jų pusės. Kur čia žmonės ra, kalu, toddy geria, klausimas iš mano pusės. Ilgokai aiškinau ko aš noriu, kol suprato pagaliau. Deja, šituose kraštuose nėra mados palmių sulą gerti.
Prisėdę vietiniai inteligentai tamilai, bet biškį supranta sinhališkai, bet ne tiek, kad susikalbėtų. Kur čia galėčiau pernakvoti niekas aiškiai nežino.
Maloniai apspangau nuo antro butelio, net seilė tįsta, bet jau gana, reikia eiti.
Priėjau sulčių pakelės barą. Sultys super buvo. Diedukas stengėsi, dėjo daug visokių prieskonių. Pasakiau, kad nenoriu saldžiai, cukraus beveik ir nesijautė.
Vaikai pro šalį dviračiu pravažiavę vaisių padovanojo, suvalgiau.
Ėjimas A4 plentu per tas vietas patogus tuo, kad ten skaniai pavalgyti ir atsigerti galima gauti kas keliasdešimt metrų – tankiai apgyvendinti rajonai nuo senų laikų – ne pabėgėliai sukelti, infrastruktūra seniai nusistovėjusi. Taigi, ir vėl gavau puikių sulčių. Prie jų man davė kepto banano-plantano gabalėlį su pipirais – tiesiog fantastika. Mano prašymu į citrinų sultis cukraus nedėjo, o įbėrė druskos.
Priėjau nemažą Ganešo šventyklą.
Šventyklos viduj leido fotografuoti.
Pastebėjau, kad per miestelius, kur gyvena daugiau hinduistų eiti maloniau, vaizdai aplink labiau spalvingi, o šventyklose yra kur akis paganyti.
Daug praeinu mokyklų su pamokamomis tvoromis. Štai dar viena.
Stojus penktai pradėjau mislyti, jog gana jau eiti. Kažkokio miesto su viešbučiais neprieisiu vistiek, reikia čia nakvynės ieškotis. Blogiausiu atveju grįžčiau ten, kur pirmą sykį šiandien alaus atsigėriau. Ar yra čia pat kur pernakvoti, klausiu sutikto taksisto-tuktukisto. Yra už kokių 3 km, sako. Jau tingiu tiek eiti, dar sutems beeinant, vežk, sakau.
Taip atsidūriau Diluxshan resthause. Pasakysiu jums, vakaliai, kad tai pats geriausias mano sutiktas viešbutis ėjime aplink salą.
Man reikia tik permiegojimui, sakau, be AC, be navarotų, tik kad lova, klozetas, rozetė ir ventiliatorius. Turim tokį, sako, kaštuos 1250. Man patinka tokia kaina, vesk, rodyk. Atvedė takeliais į namelį, į 113 kambarį, ten viskas švaru, viskas tvarkoj. Pakeliui dar baseiną pamačiau. Jemam šį kambarį, sakau. Tik būtų gerai, kad dar vieną paklodę užsiklojimui atneštum. Berniukas mygom sulakstė, atnešė.
Gal pavalgyti čia kur nors galima, klausiu. O kaipgi, sako, yra ir restoranas ten toliau gale. Nuėjau galvodamas rasiąs kokią tipišką valgyklą, arba nejaukų brangų restoraną su baltom staltiesėm, o pataikiau į jaukią snarglinę, kurioje buvo visko.
Iš pradžių paprašiau, kad pakeptų jautienos. Paskui paprašiau, kad pakeptų kiaulienos. Pakepė ir atnešė mygom. Užsigėrinėjau viską Karlsbergu. Fantastiška vieta.
Bevakarieniaujant sutemo, į baseiną jau nebeisiu, geriau šiandienines nuotraukas atrinkinėsiu, apkarpinėsiu, į snukiaknygę kai ką papostinsiu. Aplink klausytojų prisirinko, pasakoju apie savo kelionę. Dar alaus, prašom.