Keturiasdešimt antra diena.
Penktadienis, 2017-02-10

Naktiniu traukiniu į Trinkomalę • Topologinis požiūris • Kompensacijos principas • Saulėtekis prie vandenyno • Kaip aš nesulaukiau kiaušinienės • Krantais iki pat miesto • Bambalių krantas • Juodųjų akmenų krantas • Skeletų krantas • Šventykla prie žiočių • Persikėlimas per žiotis • Vamzdžių viešbutis Fernandės bare • Gyvos kriauklytės • Kortuojantys žvejai • Vaikai Kali šventykloje • Chiromantija • Kompiuteris Gvadelupės Mergelės bažnyčioje • Miesto centre • Olandų fortas ir Konesvaramo šventykla • Elniai ir nukirstas kalnas • Aukos narveliuose • Vietinių pliaže

26,5 km

Penktadienį pas mus pilnatis, budistų šventė, nedarbo diena. Todėl į šio etapo kelionę išvykstu anksčiau – ketvirtadienio vakare. Iš anksto esu nusipirkęs bilietą naktiniam traukiniui į Trinkomalę. Kolombe prie Gangaramajos šventyklos aplink Beiros ežerą tą vakarą vyksta įspūdinga eisena su drambliais, bet aš jau kelis kartus stebėjau tą reginį, todėl palikęs savo svečius iš Lietuvos žiūrėti išpuoštų dramblių ir šokėjų nuvariau į stotį, sėdau į traukinį ir 21:30 išvažiuoju į savo eiseną. Tai būtų irgi lyg ir eisena aplink ežerą, bet iš kitos pusės. Eiti aplink ežerą ar eiti aplink salą yra tas pat topologiniu požiūriu. Gal apėjęs aplink Šri Lanką, jei ir toliau bus ukvata kur nors eiti pakrante, pasirinksiu kokį nemažą ežerą (gal Viktorijos) ir gal eisiu palink jį.

Gerai, kad gavau bilietą į traukinį. Traukiniu geriau važiuoti, kai yra kur atsisėsti, daugiau vietos, nei autobuse. Šalia manęs niekas neatsisėdo, galėjau išsidrėbęs miegoti. Bet prieš tai dieną buvau išsimiegojęs, todėl užmigti neišėjo, skaitinėjau šį bei tą.

Specialiai pirkau bilietą į nekondicionuotą vagoną, bet vistiek šalta, matyt jau visai pasidariau tropinis, žemiau 25 jau šiurpstu. Pakeleiviai irgi šąla, vieni kepures užsimovė, kiti šalikais apsivyniojo, atrodo, lyg šerpai kalnų lipikai. Jei vežiojasi kepures, reiškia, kad būna šalta naktimis važiuojant pro tas vietas.

Kaip dažniausiai būna, traukinys važiuoja greitai greitai, bet netoli galinės stotelės sustoja ir ilgai laukia. Ilgai laukėm China Bay stotelėje. Šį sykį tai galima paaiškinti – vietoj turim būti 05:30, atlėkėm per anksti, reikia prisiderinti prie grafiko.

Pagaliau Trinkomalėje. Tamsu dar. Iškart priėjo taksistas, varom į Nilavelį, man reikia į tą turistinę vietą. Tūkstančio norėjo, nusiderėjau iki 700. Tai nėra per daug už 17 km. Kai mane iš pereito etapo parvežė už 250, buvo, matyt, kompensavimas už ankstesnius permokėjimus. Viskas susikompensuoja – po blogų dalykų būna geri, po didelių išlaidų būna sutaupymas ir t.t. – pusiausvyra visur yra. 06:36 pajudėjom.

Apie šeštą jau buvau vietoj, tame septynioliktame kilometre, kur laukiau autobuso. Dar neprašvito visiškai, nuotraukose šviesiau atrodo, nei realybėje.

Nedaug tepaėjau plentu, įsukau į pliažą. Pereitą kartą krantu sutrukdė praeiti karinė bazė, dabar ją jau būsiu apėjęs, galima toliau tęsti vojažą per pajūrio kurortus. Be to norisi ir saulėtekiu pasigrožėti prie vandenyno.

Nelabai arti buvo išvinguriuoti per gatveles.

Pagaliau vandenynas, eisiu paplūdimiu tol, kol eisis. Kaip tik išlindau prie jūros ten, kur baigėsi ta karinė bazė. Tiksliai pataikiau, žemėlapiuose karinės bazės nepažymėtos.

Pasigrožėjau saulėtekiu ir toliau einu per smėlį. Civilizuotas pliažas, palyginti švarus, eiti nesunku, smėlis dar nekarštas, negrimzta kojos giliai.

Daug visokių poilsiaviečių praėjau, daug jų čia stato. Tas krantas turi kurorto perspektyvą, nes jūra čia švari, vanduo mėlynas, yra koralynų vamzdelinimui.

Praėjau pro krikščioniškas kapines.

Priėjau kavinę, That’s Why vadinasi, prisėdau, man meniu atnešė, užsakiau arbatos, lasio (tokio skysto rūgpienio) ir kiaušinienės. Arbatą ir lasį atnešė, kiaušinienės nusibodo pusvalandį laukti. Sako, reikia duonos suvaikščioti į kaimą nupirkti. Man ir be duonos gerai, sakau. Neišeina be duonos, sako. Man rodos, ir kiaušinių reikės eiti kažkur jiems ieškoti, tad tiek to, pasakiau, apsieisiu.

Belaukdamas kiaušinienės galvojau, ar man sukti į plentą, ar toliau eiti pliažu. Plentu mažiau įdomu, pliažu rizikinga – gal vėl karinė bazė, gal kokios nepraeinamos uolos. Atsisveikindamas su restorano padavėju paklausiau, ar galima apeiti iškyšulį ir nueiti iki pat miesto. Galima, sako, tik ten daug maišelių ant kranto. Nusprendžiau rizikuoti, maišeliai ne kliūtis.

Priėjau pirmąsias uolas, jas lengvai apėjau. Tikrai ten šiukšlių padaugėjo, nes Nilavelio išpuoselėti pliažai baigėsi. Apėjus tą pakrantės gumbą turės prasidėti Upvelio pliažai – ten jau faktiškai Trinkomalės miestas. Laukia kokie 3-4 km ėjimo per laukines vietas, paskui atsipūsiu.

Taip aš priėjau bambalių krantą (nors ir bambalesnių esu matęs, bet dabar pavadinimus krantams sugalvoju)

Toliau priėjau juodų akmenų krantą. Ant tų juodų juodų akmenų juodi juodi krabai ropinėja. Nesiduoda fotografuojami, rupūžės.

Juodų akmenų krante priėjau citadelę.

Citadelės viduje kaulai.

Netrukus už juodų akmenų kranto prasidėjo skeletų krantas. Sunku eiti per kaulus, reikia kroksus apsiauti.

O už skeletų kranto jau gyvena žmonės.

Ten, kur gyvena žmonės, ten ir krantinė.

Ėjau ėjau ir Salli Muthumariamman šventyklą priėjau.

Prie šventyklos virė ryžius pudžai. Hindu šventyklose dažnai būna virtuvės.

Nusiaviau kaliošus, nusivilkau marškinius, kaip priklauso, užėjau vidun. Pasitiko brahminas, uždėjo znoką ant kaktos, parodė man viską, leido pafotografuoti.

Tas gražua ženklas ant kaktos paskui paliko žymę ant skrybėlės, kai ją užsidėjau išėjęs. Puiku, dabar žinosiu, kur priekis.

Išėjus laukan, apsirengus, vaikučiai apniko, nusiselfinau su jais. Jie prašė pinigų, gerai, kad turėjau tam reikalui lietuviškų centų, padalinau po vieną.

Iš šventyklos nuėjau prie upės žiočių. Kaip į kitą krantą persikelti?

Siauriausioje vietoje ne platu, bet per toli peršokti. Gylis kažkur iki bambos. Besitaikant perbristi pamačiau valtį praplaukiant, pašaukiau. Valtininkai perkėlė mane, padėkojau, pinigų neėmė. Puiku, sušlapti iki kelių ar iki bambos yra didelis skirtumas.

Jau kitame krante. Iš čia matosi citadelė su kaulais.

O toliau jau naujas baltašiknių pliažas, Upveli vadinasi.

Priėjau Fernandos bar restoraną, prisėdau ko nors išgerti. Šiandien pilnatis, alkoholio neparduoda, na ir gerai, paėmiau gazuoto vandens su ledukais, burbuliukais ir citrina. Čia turėjo ir kiaušinienės, sunny side up, kaip ašai mėgstu. Laukti nereikėjo.

Išeidamas iš restorano pastebėjau šalimais įdomų viešbutį. Dar nebuvau matęs, kad vamzdžiuose apnakvydintų. 800 rupijų (apie €5) žmogui, jeigu du susigrūstų, gautųsi visai pakenčiamo kambario kaina. Kažin ar man patiktų miegoti vamzdyje.

 

Priėjau bažnyčią, pasėdėjau ant slenksčio.

Pasibaigus kurortams atsirado pakrantės keliukas, į jį persikėliau. Ten pamačiau žvejus bekortuojančius. Priėjęs bandžiau suprasti kokį grajų jie lošia, nesupratau. Gana sudėtingai rašinėjo, gal kokia preferanso atmaina.

 

Taip priėjau Kali šventyklą.

Brahmino ten nebuvo, bet mane apniko vaikai, nuvedė vidun, parodė viską. Vienas bramaniukas prieš man fotografuojant pridengė murčius (stabus altoriuje) užuolaida, nes altorėliai buvo neapdairiai palikti nepridengti po pudžos.

Padalinau vaikams po centą lietuvišką.

Už šventyklos pasukau į plentą ir atsidūriau jau beveik pačiame Trinkomalės centre.

Paskui priėjau Gvadelupos mergelės bažnyčią.

Užėjau vidun, pasėdėjau vėsumoje. Kunigas atsinešė projektorių, prijungė prie kompo, iškėlė ekraną, ruošiasi prezentacijai. Nelaukiau, ką ten rodys, nelaukiau, kol mane pastebėjęs užšnekins, toliau nuėjau.

Užsukau į valgyklą atsigerti. Ar turit rolsų, klausiu. Ne, tiktai kotu roti. Gerai bus, sakau.

Artėjant prie centro gatvė į turgų panaši pasidarė. Bet gana tuščia, nes popietės karščiai dar nepraėjo.

Priėjau autobusų stotį jau man pažįstamą.

Už jos džiovintų žuvų krautuvėlės.

Galvojau užsukti į Konesvaramo šventyklą, ar aplenkti tą iškyšulį. Esu čia jau buvęs, gausis keletas papildomų kilometrų. Bet nesu per daug pavargęs, popiečio gražus apšvietimas, gal užeisiu.

Iš abiejų keliuko šventyklon pusių karinės bazės, kilpos neišeis padaryti. Ką gi, pirmyn ir atgal. Reikia praeiti pro forto liekanas. Trinkomalės fortas šiame iškyšulyje didelis buvęs.

Artėjant prie šventyklos verda prekyba visokiais dalykais iš abiejų kelio pusių.

Šventyklos pusiasalyje ganosi elniai. Prie pat žmonių neina, bet iš tolo nesibaido, galima juos stebėti.

Priėjau pačią Šivos šventyklą, jį įspūdinga, bet fotografuoti viduje negalima. Pafotografavau aplinkui.

Šventykla ant uolos, sako ją su kardu vienas dievas nukirto, nes į jo aukas Šiva per vėlai sureagavo.

Leidžiuosi žemyn nuo šventyklos.

Toliau priėjau vietinių žmonių pliažą. Jis gyvesnis, įdomesnis, nei baltaveidžių.

Už pliažo prasideda Dyke street, ten daugybė viešbučių ir viešbutėlių, gesthausų ir nakvynės namų. Užeidinėju iš eilės, renkuosi. Pirmas pasitaikė kuklus, bet už 1000 tiktai. Toliau buvo brangesni, o jei ir pasitaikydavo už 1000, tai tik kamarėlės su bendru wc, arba aplūžusios palėpės be durų irgi su bendru wc kažkur apačioje. Imčiau už 2000, jei būtų patogus kambarys, bet tokie nuo 3000 prasideda, tai nuėjau į pirmąjį – gerai bus permiegojimui po bemiegės nakties ir ilgo ėjimo.

Dar ne vakaras, dar nuėjau į čiabuvių pliažą saulės palydėti, bet tas pliažas rytiniame krante, todėl atlikau ne saulės palydėjimą, bet pilno mėnulio pasitikimą.

Beeidamas atgal miegoti ilgokai trainiojausi aplinkinėmis gatvelėmis ieškodamas kažko vakarienei užkąsti, nieko gero neradau, galų gale nusipirkau sausainių, bananų, obuolių ir vandens.