Dvidešimt devinta diena.
Sekmadienis, 2016-11-13

Pusryčiai ne viešbutyje • Mikriuku link Kankės • Nukentėjusių nuo karo stovykla • Atsirėmiau į karinę bazę • Vėl atsirėmiau į karinę bazę • Atgal ten iš kur pradėjau • Smarkiai militarizuotoje zonoje • Karininkų kurortas • Automobilių muziejus • Moterų kareivinės • Per minų laukus • Džafnos kokteilis • Optimalus kareivinių apėjimas • Sudėtingas grįžimas į Džafną • Paprastas grįžimas namo

27 km

Atsikėliau švintant, jau žinau, kad sunku bus išvažiuoti anksčiau, nei šeštą. Pereitą kartą išgirtas viešbutis truputėlį nuvylė. 300 rupijų daugiau nuplėšė ir pusryčių neatnešė. Nereikia man jų buterbrodų, skaniau pavalgysiu prie stoties. Išeidamas pafotografavau paveikslus koridoriuje.

Gera kavinė prie Džafnos autobusų stoties. Visada dirba, greitai arbatą suplaka. Kaip čia priklauso, atneša bliūdą arba lėkštę bulkučių ir pyragėlių, suvalgai kiek nori, paskaičiuoja kiek liko, nereikia už visus mokėti. Yra net servetėlės iš laikraščių.

Neilgai pasitrainiojus po stotį suradau autobusiuką į Kankesanturajų. Tą miestelį, kur yra galutinė traukinių iš Kolombo stotelė (tvarkaraščiuose ir stotyje visur rašo, kad traukinys yra Colombo-Kankesanturai, kad jis į Džafną važiuoja, reikia žinoti) vadina sutrumpintai Kankė. “Kankė, Kankė, Kankė” – šaukė prie mikriuko stovėdamas konduktorius, ten ir įlipau. Atsisėdau pačiame priekyje.

Sėdžiu ant kažkokio pufiko kojas parietęs. Mergaitė už nugaros atsistojo. Noriu jai vietą užleisti, ji nesutinka. Vairuotojas prieš važiuodamas išsitraukė trupintų areko riešutų, susisuko į betelio lapą, susikišo į burną, gaivinasi iš lėto kramtydamas. Buvau ir aš į tą reikalą kadaise įjunkęs, kai po Indiją basčiausi. Mergaitė kur už manęs stovėjo netrukus ir išlipo. Tą jos nuvažiuotą atstumą galima būtų buvę per penkias minutes nueiti, ji ilgiau laukė, kol važiuoti pradėsim. Bet transportas ir laikas čia toks pigus, kad žmonės vengia pėsčiam vaikščioti, net neturtingi važinėjasi visur, todėl autobusai tokie prisigrūdę.

Čunakame įsukom į šunkelį. Užsukom į didelį turgų keleivių paimti. Grįžom į plentą. Paskui vėl nusukom nuo jo Telipalai miestelyje, per geležinkelį užvažiavom į mokomąją vėžio ligoninę dar keleivių paimti.

Išleido mane Mavidapurame, iki tos vietos, kur man reikia (Kyrimalajaus kryžkelės) nevažiuoja, turiu trejetą kilometrų paeiti. Ne pirmas kartas visokias atšakas daryti, kartais jose įdomių dalykų būna.

Išlipau prie įspūdingos šventyklos. Ji atstatoma, dar nenudažyta. Būkit geri, nedažykit, taip gražiai atrodo tokia, kokia dabar yra.

Kol šventyklą fotkinau mano kryptim autobusas pravažiavo, nespėjau sustabdyti. Reiškia lemta tų 3 km atšaką pėsčiom praeiti. Rodos ko čia parinuosi dėl tokio mažo atstumo, bet žinau, kad paskui praėjus 25 km, kožnas 100 metrų darosi karonė sopulinga. Reiškias, nenueisiu šiandien iki Point Pedro, na ir gerai.

Startuoju. Kelias naujas, puikus, judėjimas nedidelis. Priėjau kaimelį pastatytą nukentėjusiems nuo karo.

Prie vartų nupaišyta ir užrašyta kaip kariuomenė padėjo nukentėjusiems tų vietų gyventojams.

Prisėdau prie krautuvės atsipūsti, kolos išgerti. Kur eini, klausia pardavėjas šnekantis angliškai. Į Point Pedrą per Kankesanturajų. Nepraeisi ten palei jūrą, sako, ten karinės bazės, sako, reikia aplinkui eiti, sako, reikia iki pat Čunakamo grįžti, sako. Nenoriu taip toli grįžti, pabandysiu praeiti kaip nors, ne pirmas kartas, kai man sako, jog nepraeisiu, bet ramiai praeidavau,

Ėjau ėjau, kol vakar prieita šventykla pasimatė iš kitos pusės. Tai ne šiaip sau šventykla, čia piligrimai atvažiuoja. Pasivaikščiojau po nedidelį jomarką šalimais.

Befotografuojant saldumynus suvyniotus į džiovintus lapus pardavėjas parodė į šalia kakojantį kibiran savo kolegą, jį nufotografuok, juokiasi. Pasijuokiau ir aš, bet nefotografavau.

Priėjau prie vakarykštės sankryžos, suku į Point Pedro plentą palei jūrą. Priekyje naujas geras kelias matosi, bet prie jo postas, kareiviai nepraleidžia. Čia karinė zona, civiliams nevalna.

Grįžtu prie tos gražios senovinės šventyklos, kur vakar labai patiko, o šiandien dar gražiau atrodo. Nepraleidžia manęs į kelią, skundžiuosi taksistui. Eik palei jūrą, sako, ten krantas gražus.

Keliukas palei krantą baigėsi prie šventyklos. Toliau šabakštynai. Bridau per juos, kol į karinį postą atsirėmiau. Kareivis mane pastebėjęs išlipo iš savo bokštelio priėjo prie manęs, sako toliau eiti negalima. Ir per vandenį perbristi negalima. Kaip galima jus apeiti, klausiu. Nėra apėjimo, reikia aplink per Malakamą ar Čunkulamą važiuoti. Kad taip basiai toli, gausis ne aplink salą ėjimas, o velnias žino kas. Ar galiu palei tvorą paeiti, klausiu. Leido.

Paėjęs palei tvorą, grįžau prie tos gražiosios šventyklos. Autobusai su piligrimais stovi tušti, dar negreitai važiuos. Nuvežk mane prie Mavidapuramo kryžkelės, prašau taksisto. Tai yra ta vieta, iš kur šiandien pradėjau eiti. Eisiu toliau į Kankę iš ten aplenkdamas tuos karinius objektus. Maršrutas nebus pertrauktas, bet Keerimalai-Mavidappuram ruožas gaunasi pereitas atbulai. Reikia vengti tokių sudurstytų trasų.

Veža mane taksistas pro ką tik pereitas vietas. Puiku, kad eina su juo susikalbėti. “Sirisena good, Radžapaksa bad”, politikuoja apie prezidentus. Klausinėju apie tą karo pabėgėlių kaimelį. Iš kur čia žmones atkėlė, klausiu. Iš čia pat, atsako, nieko iš jų namų neliko. Ui ui, kokie mūšiai čia vyko, sako, ui ui, net griuvėsių neliko, net akmens ant akmens.

Taigi, vėl grįžau prie gražiosios šventyklos, tos, kur nedažyta. Pasukau Kankesanturajaus link, toliau eisiu link Point Pedro, bet iki jo tikriausiai šiandien nebenueisiu, nes vingį didelį teko padaryti.

Stotelę prie kryžkelės užtikau, ten pailsėjau, tepalais susitepiau ir toliau į kelią.

Praėjau kelias valgyklas vieną po kitos. Rodos ten skaniai turėtų valgydinti, tokios nestandartinės valgyklos, ne tokios, kaip kitur šitose vietose. Deja, nesu alkanas.

Priėjau vandenyną, ten iš tikrųjų kurortas. Ne tik karininkams su jų žmonom, mane irgi visur praleido.

Kurorto prieigose stilizuotas peronas pastatytas, vagonas – dekoracija tokia. Po vagoną žmonės laipioja, fotografuojasi.

Toliau baseinas, restoranas, numeriai. Čia galėčiau ilgam sustoti, kokioms trims valandoms. Kaip gaila, kad per anksti čia atsidūriau, po 2-3 valandų būtų gerai čia užlūžti, popietės palaukti, bet dabar reikia eiti, dar nesu nei pavargęs, nei alkanas.

Jeigu vakar nebūtų pradėję smarkiai lyti, gal iki čia būčiau priėjęs (aplinkui, per Mavidapuramą), čia ir pernakvojęs būčiau.

Praėjau pro parkelį, kuriame automobilių muziejus.

Priėjau šiaurinio geležinkelio pabaigą. Toliau nebėra kur važiuoti, toliau vandenynas.

Einu toliau, kelias iš abiejų pusių aptvertas, abiejose pusėse kareivinės. Dešinėje pamačiau mergaites akordeonu grojančias. Dešinėje moterų kareivinės. Graži sargybinė iš bokštelio pasisveikino.

Galvojau eiti toliau pajūriu link Point Pedro, ten gražu turėtų būti. Bet kelias užtvertas, kareiviai ginkluoti stovi. Pakalbėjau su jais. Toliau man negalima, toliau karinė zona. Aplinkui apeiti negalima, reikia grįžti iki pat Čunakamo, tik ten yra pietinis apvažiavimas visų tų militarizuotų zonų. Kad jau baisiai toli. Trumpesnio kelio kariškiai man neparodė, patys nežino, matyt.

Ką darysi, einu atgal. Teks pasigauti kokią mašiną, kad vėl nuvežtų į tą pačią vietą, iš kur šiandien du kartus pradėjau eiti. Iš ten dar reiks į pietus paeiti, paskui kaip nors per Telipalajų gal pavyks prasibrauti į rytus. Ne, niekaip nebenueisiu šiandien iki Point Pedro.

Taip begalvodamas pamačiau gražią mergaitę, užšnekinau. Drąsi, neišsigando manęs. Ir angliškai gerai kalba. Studentė parvažiavusi tėviškėn savaitgaliui.

Nors ta gražuolė ir vietinė, negalėjo man patarti, kaip karines bazes apeidinėti. Vietiniai čia gyvena lyg salose apsuptose kareivinių. Jei reikia kur čia pat į šoną pavažiuoti, keliauja toli į pietus, paskui kita kelio atšaka grįžta atgal. Tiesiai nabevažinėja nuo pat karo laikų.

Teks ir man grįžti. Tačiau priėjęs keliuką šonan susigundžiau juo paeiti. Juolab motociklininką sutikau, tas pasakė, kad tuo keliuku toli galima nuvažiuoti, kareiviai nestabdo.

Taip ir ėjau tuo keleliu. Aplink daug įspėjimų apie minas. Greit bus dešimt metų, kai karas baigėsi, bet dar ne viskas išminuota. Kažkur šone girdisi automatų tratėjimas, šaudymo pratybos vyksta.

Kadaise tose vietose virė gyvenimas, bet dabar vien griuvėsiai. Liūdnas vaizdas.

Bet ir čia gyvena žmonės. Kai kur bando tuos griuvėsius atstatinėti. Tikriausiai visai neseniai žmonėms pradėjo leisti grįžti į šitas vietas.

Taip išlindau į B437 kelią, bet tas ne geresnis už keliuką, kuriuo atėjau. Neilgai ėjau tuo keliu, vėl atsirėmiau į karinį postą. Teko eiti aplinkui: truputį B170, paskui šunkeliu į rytus.

Prie šventyklos atsisėdau, kojines apsiaviau. Karšta, pusiaudienis, šešėlių nėra.

Prieš išlįsdamas į rimtesnį kelią išgirdau varną sakant “au au”. Baisiai nustebau, galvojau, jog garsinės haliucinacijos prasidėjo nuo perkaitimo. Varna didelė, tupėjo netoli medyje. Pastebėjusi, kad ja susidomėjau, ji ir kitus balsus man pademonstravo. Visaip įdomiai kalbėjo, bet ne “kar kar”. Gaila, nesusigriebiau tų garsų įrašyti.

Pagaliau išlindau į platų naują asfaltuotą plentą. Įtariu, kad neilgai juo paeisiu, vėl bus karinė bazė, juk oro uostas netoli.

Pasisveikinau su bachūrais sėdinčiais prie pakelės krautuvėlės. Vienas jų šustras, puikiai angliškai kalbantis. Tai ir pasikalbėjom. Tikrai, kryžkelėje yra karinis postas, toliau niekur, tik atgal. Nejaugi negalima aplink apeiti, klausiu rodydamas keliuką žemėlapyje. A, tai mokyklos kelias, sako, galima juo praeiti, bet ten niekas nevažinėja. Man ir nereikia, kad važinėtų, sakau.

Įsukau į tą mokyklos kelią, visai malonu juo eiti. Sustojo mašinėlė, iškišo galvą dėdė hipsteris su pinta barzda, pasisūlė pavežti. Atsisakiau, jis suprato mano esmę. Sako, kad nenueisiu taip iki Point Pedro. Aš navigatorių turiu telefone, aiškinu, Google maps, su juo visur nueisiu, jei kareiviai nesustabdys. Jei per kiemus landžiosi, tai gal ir nueisi, sutiko dėdė hipsteris.

Praėjęs gerai prižiūrėtus daržus pamačiau, dieduką lendantį pro vartelius į kažkokį kiemą. Pagalvojau, kad gal čia kalu duoda, palmių brogą tokią. Pasitiko nustebęs šeimininkas. Ne, sako, čia gėrimų neparduodam, tik ekologiškai užaugintas daržoves.

Išlindau į kelią B437, radau, kur prasideda karinė bazė iš kitos pusės, reiškia aplink jau apėjau. Galėjau tuo keliu sau ir eiti, bet patraukė ant avantiūros, pasukau šunkeliais į B420 trasą, užsimaniau kampą nukirsti, arčiau jūros išlįsti.

Taigi, vėl einu palei kareivinių tvorą, kur niekas nevažiuoja, niekas nevaikšto.

Taip išlindau į B420 Tumpalai-Valalai plentą. Vakarinėje pusėje karinis postas, pasisveikinau su sargybiniu, paklausiau ar į rytus praeisiu. Praeisi, sako. Manu, kad šį sykį pavyko karines bazes apeiti optimaliai.

Tumpalai-Valalai plentas gal ir buvo plentas kadaise, dabar šunkelis beliko su asfalto liekanomis. Porą kilometrų niekas negyvena, nevažinėja. Žinia, nėra ir kur, tik į kareivines.

Vėliau pradėjo atsirasti namų. Vienas vyrukas paprašė nusiselfinti su manim.

Civilizacijos padaugėjo, kelias pasitaisė. Taip palengva įžengiau į Tampalų kaimą. Nueisiu iki kryžkelės ir bus gana šiandienai, varysiu į Džafną.

Man patiko tas kaimelis. Jaukus, švarus. Tuoj vakarėti pradės, karščiai sumažėjo, žmonės suaktyvėjo. Ir man linksma, jaučiu, kad greitai baigsis šios dienos vargai. Einu kaip dramblys kinkuodamas, ausim karpydamas.

Priėjau kryžkelę pagaliau. Kryžkelėse čia būna autobusų stotelės, patogu orientuotis. Prisėdau prie krautuvėlės, fantą geriu. Kada autobusas į Džafną, klausiu. Už 15 minučių turėtų būti sako pardavėjas. Puiku. Sėdžiu, ilsiuosi. Taip praėjo pusvalandis, paskui dar 15 minučių. Gal nebus autobuso, bet žmonės laukia. Nesinervoja, neskambinėja. Reiškia čia taip įprasta. Galėčiau patranzuoti, bet mašinos nevažiuoja, sekmadienio pavakarys. Be to tingiu nuo patogios kėdės keltis.

Vis tik nusibodo laukti, be to norisi greičiau namo parsirasti. Išlindau į kelią, gal kokį motociklą sustabdysiu. Gal koks furgonas su zimagorais pravažiuos, gal pasiseks. Kai einu, visi stoja, siūlosi pavežti. Kai reikia važiuoti, sunku ką nors pasigauti. Merfio dėsniai lydi mane visur.

Sustojo motociklas, bet bachūras su panele važiuoja, kaip mane paims. Bachūras vietinis, viską čia žino. Autobuso gali ir nebūti, sako, čia toks nežymus kelias. Ojei nusigaučiau iki Ačuvelio kryžkelės, klausiu, gal iš ten daugiau autobusų. O taip, sako, pro ten net į patų Kolombą pravažiuoja. Nuostabu. Iki Ačuvelio bus kokie 2 kilometrai, galėtų vis belaukiantys ten nueiti. Bet aš šiandien net tų 2 km nebenoriu eiti, juolab tai neįsipaišo į ėjimo aplink salą schemą. Bachūras su motociklu man padėjo, paskambino draugeliui, tas su tuktuku atvažiavo, nulakino mane iki tos Ačuvelio sankryžos. Daviau šimtinę už paslaugą.

Ten ne šiaip sau kryžkelė, ten net autobusų stotis nemaža. Kada į Džafną, klausiu laukiančių keleivių. Už 15 minučių turėtų būti, sako. Bandau prisėsti ant bordiūro, žmonės mane kviečia užlipti aukščiau, ten suoliukai. Kol ropščiausi, atvarė autobusas raudonas, stabtelėjo. Lipk į jį, šaukia man visi. Taigi čia tas autobusas, kurio anksčiau laukiau baigęs eiti. Be reikalo važiavau čia tuktuku. O gal ir su reikalu, juk Merfio dėsniai mane lydi. Jei būčiau ten laukęs, velnią būčiau sulaukęs.

Atvarėm į Džafną. Na o toliau viskas kaip jau įprasta. Autobusas į Kolombą stovėjo, turėjau 20 minučių provizijos nusipirkti. 18:36 išvažiavom (turėjom 18:30, puiku). Namuose buvau apie trečią nakties.

Tik vienas dalykas buvo kitaip, nei anksčiau – autobusas važiavo pustuštis, nei vieno stovinčio. Keista, toks pat sekmadienio vakaras kaip ir anksčiau. Kuo dar patiko šis autobusas, kodėl taip gerai jaučiausi? Ogi muzika graži. Bet tyli. Matyt garsiakalbiai sugedę.

Gyvenimas gražus.