Dvidešimt trečia diena. Sekmadienis, 2016-10-23

Dar viena nakvynė su rupūže • Nuostabi tamilų muzika • Tuktukistai nesupranta manęs • Kaimo keliukais į žvejų kaimelį • Pakrante per jūros putas • Pigūs pietūs karininkų valgykloje • Didmiesčio prieigos • Tikėjimo žodžio bažnyčioje • Perkūnas gąsdina, bet nelyja • Žvejų uosto promenada • Džafnos fortas • Eksperimentas valgykloje • Grįžimas namo ilgu keliu

27,4 km

Atsibudau penktą gerai išsimiegojęs. Pažadino nuostabi giesmė iš hindu šventyklos netoliese. Kuo toliau tuo labiau patinka tamilų muzika. Sinhalų muzika (šiuolaikinė) per daug sueuropinta, primena lietuvišką popsą, o tamilų muzika (šiuolaikinė ir senoviška) melodinga, egzotiška, paslaptinga. Yra ir sinhalų tradicinė senoviška muzika, tik ją retai kur išgirsi.

Kol giesmių pasiklausiau, kol atsikėliau, nusiprausiau, susiruošiau – jau ir šešios. Gerai angliškai kalbančio vadybininko nebuvo, bandžiau susitarti su budinčiu berniuku, kad iškviestų man taksi iki Manaro haivėjaus kryžkelės. Jis ilgai bandė išsiaiškinti kur aš noriu važiuoti. Sakau nevark, nebandyk suprasti, aš pats vairuotojui rodysiu kelią, bus kokie 6-7 km. Pagaliau pradėjo skambinėti savo pažįstamiems vairuotojams, sako greitai atvažiuos. Aš pasakiau, kad lauksiu 5 minutes, po to eisiu į kelią gal kokį autobusą pasigausiu.

Palaukęs 10 minučių išėjau. Stoviu vienas autobusų stotelėje. Keli autobusai prašvilpė pro mane – tie tolimesnių reisų, mažose stotelėse nestoja. Bet kai aš autobusais važiuoju, tie stojinėja kas kelis žingsnius žmonių paimti. Visada taip su manimi – ir eilė kurioje atsistoju nustoja judėjusi, ir kiti Merfio dėsniai veikia. Jau seniai dėl to nebepergyvenu. Bandžiau patranzuoti, bet tik keli dviračiai tepravažiavo, būtų bent motoroleriai buvę.

Pagaliau privažiavo tuktukas. Matyt tas pats, kurį viešbučio berniukas buvo užsakęs. Vairuotojas ilgai bandė suprasti kur mane reikia vežti. Kad būtų paprasčiau, pasakiau, kad iš pradžių vežtų į autobusų stotį. Kai ją privažiavom, pasakiau, kad toliau važiuotų B76 keliu iki galo, iki kryžkelės. Vairuotojas ilgai kraipė galvą, paskui paskambino savo vaikui, tas mokykloje anglų kalbos mokosi, kad išsiaiškintų, ko man reikia. Tai nepadėjo. Teko ženklais rodyti, kad važiuotų kur rodau nesukdamas galvos, parodysiu kur sustoti. Šiaip ne taip suprato ir toliau pajudėjom. Žinoma, nereikia durninti vietinių, aš pats kaltas kad vis dar neišmokau tamiliškai susišnekėti.

Prieš pradėdamas eiti prisėdau ant įspūdingų kėdžių kryžkelės krautuvėlėje kolos įkalti.

Daugiau įspūdingų kėdžių nebuvo, tad nufotografavau kokius gerus daiktus ten pardavinėja.

Dar nufotografavau savo nakvynės vietos vizitinę kortelę. kad galėčiau ją išmesti, kad nesinešiočiau papildomo svorio.

Pirmyn į kelią. Turėčiau prieiti Džafnos didmiestį šiandien, bet jei neprieisiu, nieko tokio.

Prie šulinio pasisveikinau su bachūrėliais, tie vandenį namo veža.

Pasukau prie šventyklos keleliu į šoną. Nusibodo plentu eiti, pralekiančių mašinų keravotis, kilometrinius stulpus skaičiuoti.

Pagaliau priėjau prie vandenyno. Koks ten vandenynas, Platelių ežere didesnės bangos būna. Palko įlankoje bangas blokuoja Adomo takas ir visokios tai salos bei salelės.

Bangų nėra, bet užtat putų prinešė. Baltų, kaip pienas.

Taip beeidamas pakrante į krūmus atsirėmiau. Nusprendžiau nesukti atgal, o vandeniu pabristi. Teisingai nusprendžiau, už krūmų neblogas krantas buvo, tiesa, negyvenamas visai. Tuo pačiu patikrinsiu, ar ilgas kojų mirkymas neturės įtakos tolesniam ėjimui (neturėjo).

Nusibodo vandeniu bristi. pasukau į krantą. Atsisėdęs ant kelmelio nušluosčiau kojas drėgnomis servetėlėmis kūdikiams. Jos geresnės už tas spirituotas, kažkokio aliejaus turi, tas gerai kojas sutepa, trintį mažina.

Per šabakštynus išlindau į smėlio keliuką. Šį kartą pavyko nesusibraižyti.

Dažnai tenka apeidinėti karines bazes palei spygliuotos vielos tvorą. Pamačiau kelis gandrus, lygiai tokius, kaip Lietuvoje bevarlinėjančius. Bet kai nusitaikiau fotografuoti jie nuskrido. Baikštūs čia gandrai.

Išalkau, be pusryčių šiandien dar. Tam turiu gerų Jumbo riešutėlių. Superinis dalykas, sudozuoti po tiek, kiek reikia vienam kartui – lygiai 18 gramų – nei per daug, nei per mažai. Galima einant kramsnoti.

Čia suveikė Merfio dėsnis, kaip ir turi būti. Suvalgęs riešutėlius priėjau gerą valgyklą. Ji stovi prieš kareivines, skirta karininkams, bet tinka ir kitiems žmonėms. Ten man davė arbatos ir saldžių blynų. Jaunas karininkas prisėdo šalia ir šnekino. Išsiaiškinęs kas aš toks ir ko čia atsibasčiau davė kelis gerus patarimus, ką čia galima įdomaus pamatyti. Pasiūlė visokios pagalbos, tik kad nereikia nieko man. Keliaujant po Indiją ir Šri Lanką visada malonu bendrauti su uniformuotais pareigūnais. Nevariau Dievo į medį, nefotografavau kareivių ir kareivinių. Nors tie tai gražiai atrodė – vieni pilnai ekipiruoti su šalmais, kiti pasipuošę su kokardomis, gal kokį paradą repetuoja. Karininkai valgykloje žaidė šaškėmis tokį vietinį sprigtinį žaidimą, sudėtingesnį už Čiapajevą, dar pagalvoti reikia, kaip kokiam bilijarde.

Už pietus sumokėjau 97 rupijas, bus du litu. Trys blynai, arbata, dar limonado buteliukas – pigumėlis.

Pasibastęs kaimo keliukais grįžau į plentą.

Priėjau geležinkelį. Galima būtų paeiti žuoliais porą kilometrų iki Čundukulio, bet toks ėjimas labiau išvargina, be to dar prisivaikščiosiu geležinkeliu, kai eisiu pietvakarine Šri Lankos pakrante. Taigi, tęsiu kelionę plentu.

Artėjant prie Džafnos pradeda jaustis didmiestis. Daug mašinų, dideli reklaminiai plakatai, pramoninės zonos, cemento dulkės, kanalizacijos smarvė…

Priėjau bažnyčią, žmonės prie jos būriuojasi. Nuostabu, turėsiu kur pailsėti pavėsyje, bo saulė ne juokais užkepino.

Įeinu į bažnyčią, žiū – čia gi Tikėjimo Žodis. Turėtų būti linksma, tačiau linksmoji dalis baigėsi, visi jau skirstosi. Atsisėdau prie durų, visi praeidami ranką man paspaudžia.

Jei reikėtų, čia ir nakvynę susirasčiau, ir draugų. Bet nereikia, šiandien į Džafną ir namo vakariniu autobusu. Nelaukiau, kol manim susidomės pastorius, truputį pailsėjęs patraukiau toliau.

Ilgai ėjęs miesto prieigomis pagaliau pasiekiau oficialią Džafnos ribą. Nusiselfinau ta proga. Gavosi atbulai.

Nufotkinau teisingai po to. Tarp kitko, sinhališkai miesto pavadinimas skaitosi Japanaja, tamiliškų kringelių dar neišmokau skaityti.

Vėl išsukau iš plento į keliuką, nes pavargau mašinų saugotis ir jų išmetamom dujom kvėpuoti.

Už geležinkelio iš kažkur toliau esančios šventyklos tamiliškos giesmės garsai atsklido. Galėčiau klausytis ir klausytis.

Ėjau ėjau kol vandenyną priėjau. Koks ten vandenynas, įlanka ir tiek. Pasėdėjau tuščiame žuvų turgelyje, žuvų kvapo prisiuosčiau, pailsėjau, su karvėm pakalbėjau.

Dangus visai apsiniaukė, perkūnija sugriaudėjo, turbūt tuoj užklups liūtis. Lai lyja, čia lietaus trūksta šiuose sausuose kraštuose.

Lietaus nesulaukiau, griaustinis tik pagąsdino.

Beach road priėjau nuostabią hindu šventyklą. Pasigrožėjau dievais.

Ant gatvės džiovinami tinklai man sako, kad artėju prie žvejų uosto.

Vėl priėjau jūrą. Dabar toli eisiu vaizdingu pakrantės keliu, tiesiog promenada.

Praėjau pro daugiaaukščius socialinius būstus karo nuskriaustiems

Pagaliau priėjau Džafnos fortą – tai jau pats miesto centras. Metų pradžioje, kai čia buvau savo darbuotojo vestuvėse, palaipiojau po forto sienas, pasigrožėjau saulėlydžiu. Dar ne iki galo tas fortas atstatytas, bet tam skirti pinigai jau išnaudoti. Šį kartą neužsukau į fortą, pro šalį praėjau.

Tarp forto ir jūros gražus vingiuotas raudonų plytų kelias.

Nuėjau gražiu vingiuotu raudonų plytų keliu iki pat tilto vedančio į salas ir ten baigiau šios dienos ėjimą. Grįšiu čia kitą savaitę. O dabar reikia iki stoties nusigauti, autobusą namo susirasti. Netoli, kojos neskauda, apsieisiu be taksi.

Pakeliui užsukau į veikiantį žuvų turgų. Tas matyt visą laiką dirba.

Užėjus už forto yra didelis laukas kur chaotiškai išsimėtę privatūs autobusai. Yra ir pigių senų griuvenų, ir prašmatnių dviaukščių. Daug autobusų į Kolombą važiuoja. Paklausiau vieno vairuotojo kada artimiausias išvyksta, tas sako, kad čia visi naktiniai reisai, anksčiau aštuntos vakaro niekas neišvažiuos. O dar tik po trijų. Nueisiu į centrinę autobusų stotį, ten turėtų anksčiau išvežti, pereitą sykį po penkių išvažiavau, patogiai ir greitai į Kolombą parlėkiau.

Užtat šnapsinės dirba be pertraukos. Jei nusipirkčiau skardinėlę alaus, klausiu pardavėjo, galėčiau čia vietoje išgerti? Ne, negalima.

Vis dėl to norisi atšvęsti tą svarbų nueitą kelio etapą, todėl nusipirkęs skardinėlę nusinešiau į šalia esančią valgyklą. Paprašiau užkandos, vandens ir stiklinę. Įsipyliau į stiklinę alaus, skardinėlę paslėpiau, kad nesimatytų.

Užkandžiauju ir gurkšnoju alų. Ne todėl, kad pijokas, o eksperimento dėlei – prisikabins prie manęs ar ne. Neprisikabino, nieko nesakė, nors, kaip čia būna, visi atsisukę žiūrėjo, ką darau. Neskanu taip pasirodė gerti kažkaip pusiau slapčia, be kompanijos. Paeksperimentavau ir tiek, kitą sykį alaus nebepirksiu.

Priėjau centrinį spalvingą miesto turgų. Jame ir šventykla yra.

Centrinė stotis jau čia pat. Dar praėjau mikriukų stotį, bet tie netoli tevažiuoja.

Džafnos centrinė valdiškų raudonų autobusų stotis chaotiška, kaip ir Manare, nėra sužymėtos kryptys. Bet autobusai stovi savo įprastose vietose, nereikia po visą stotį klaidžioti (tik pirmą kartą, kol neišsiaiškini kas ir kur). Radau autobusą į Kolombą, tas po pusvalandžio išvažiuoja. Dar spėjau į wc suvaikščioti, persirengti, vandens, limonado, vaisių kelionei nusipirkti.

Autobusas turėjo pusė penkių išvažiuoti, pajudėjom net 16:29, paprastai kiek vėliau išvyksta, nei sako. Bet žmonių prisigrūdo, vairuotojas nusprendė nebelaukti. Arba jo laikrodis skubėjo.

Pravažiavom Kilinočį, paskutinę tamilų tigrų citadelę. Ten toks didelis įdomus paminklas karui, toks modernistinis. Nespėjau nufotografuoti, reiks kitą kartą nepamiršti.

Važiavom ne pro Anuradapurą ir Putalamą, kaip anksčiau ar iš Manaro, o aplinkui pro Dambulą ir Kurunegalą. Vis tiek pirmą valandą jau buvom Petoje. Dar 20 minučių buvom pusiaukelėj pavalgyti sustoję.

Šitas kelionės etapas man patiko. Nepervargau, kojos visai sveikos, nenutrintos. Reikia neviršyti 30 kilometrų per dieną, dažnai ilsėtis. Stengsiuosi ir toliau taip daryti.