Dvidešimta diena. Sekmadienis, 2016-10-16
Ilgas kelias per Mulankavilį • Tuktukinė ekskursija po šiaurinę miestelio dalį • Puikios poilsio vietos prie hindu šventyklų • Rausvas dulkėtas kelias į Veravilį • Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu • Poilsis ant suolelio iš liniuotės • Karo farmacininkų kongresas • Svečiuose pas Gunamą • Su mergaitėmis šv Onos bažnyčios šventoriuje • Apsistojau klebonijoje • Politikavimas su jaunu kunigu • Kallu gėrimas su kaimo inteligentais
29 km
Atsibudau pusę šešių, reikia skubiai ruoštis ir toliau judėti. Dušo kambarys užimtas, visi čia taip anksti keliasi. Be manęs čia apsistojusi porelė motociklu vakare atvažiavusi, ir šeimininkai čia gyvena. Tiek to, būsiu nesiprausęs, vakar vakare nusiploviau kelio dulkes.
Plačiai išsidriekęs Mulankavio miestas, niekaip negaliu jo praeiti. Priėjau benzino kolonėlę, čia atsišakoja kelias į pakrantę. Norėčiau pažiūrėti, kas ten įdomaus, bet ir vėl kilpa gausis. Tai nėra blogai. Tačiau toliau bus Veravilas, ten tikrai reikės didelę kilpą daryti. Prisėdau kolonėlėje pagalvoti kaip toliau gyventi, kolos atsigėriau, kremu nuo saulės pasitepiau. Matau, kad kryžkelėje tuktukai stovi. Pagalvojau, kodėl nepadarius trumpos ekskursijos po miestelį. Tokiu būdu laiko sutaupysiu, pailsėsiu tuo pačiu, pafotografuosiu ką įdomaus pamatęs. Grįšiu atgal ir toliau eisiu. Žmonės čia nesugadinti, taksistas neapiplėš manęs. Kaip tariau, taip ir padariau. Vežk mane prie jūros, sakau jauniausiam tuktukistui (senesni prasčiau angliškai šneka), parodysiu, kur reikia.
Ekskursija truko mažiau nei pusvalandį. Daviau vairuotojui 500, nepagailėjau.
Priėjau kelią į Veravilą. Reikia išsukti iš plento. Visų pirma, nusibodo eiti plentu. Visų antra, per daug nuo kranto nutolsiu. Visų trečia – noriu pamatyti, kas yra tame Veravile. Viršaičio pavaduotojas Krisas man anąkart sakė, kad Veravile nieko įdomaus nėra, neverta ten eiti, nes pakrante to iškyšulio vistiek neapeisiu. Tai mane kaip tik ir suintrigavo.
Pailsėjau autobusų stotelėje prie įsukimo. Keli keleiviai autobuso laukia, gražiai burbuliuoja tamiliškai. Atvažiavus autobusui į Džafną kviečia mane lipti su jais. Ne ačiū, aš dar palauksiu. Keistas svetimšalis, stebisi jie.
Įsukau iš asfalto į dulkėtą rausvo grunto kelią. Pakelės papuoštos Šri Lankos ir kažkokimis kitokiomis vėliavomis.
Prisėdau pailsėti ant suolelio iš liniuotės. Kad kojų nenutrintų, kad pūslės neatsirastų, dabar kur tik radęs vietą prisėdu pailsėti. Turiu pasiėmęs drėgnų servetėlių, kruopščiai nusišluostau pėdas, kaliošų vidų. Paglostau, pamasažuoju, paguodžiu savo kojas, pakalbu su jomis. Tai tikrai padeda.
Ledų motociklas pravažiavo tokioje nuošalioje vietoje. Man šokoladinį. Atsigaivinau.
Vienoje kelio pusėje hindu šventykla, kitoje – katalikų. Abi nufotografavau.
Priėjau nemažą žmonių ir mašinų susibūrima. Pasirodo, šioje nuošalioje vietoje vyksta armijos farmacininkų kongresas. Buvo kilusi pagunda įeiti vidun, pasėdėti, pažiūrėti, bet susilaikiau – per daug reikės į visokius klausimus atsakinėti. Nuėjau pirmyn, Veravilis jau nebetoli.
Hindu šventyklos kaitaliojasi su katalikų bažnyčiomis. Požymis, kad miestas čia pat.
Artėjant prie Veravilio vis daugiau žmonių sutinku. Vienas vyriškis su dviračiu ilgai važiavo šalia manęs, bandė bendrauti. Kažkiek pavyko susikalbėti. Vardu Gunam. Pakvietė į savo namus.
Kur galima Veravile perbakvoti, bandau išsiaiškinti. Svečių namų čia nėra. Gunamas patarė nueiti į bažnyčią, kunigas turėtų man ką nors patarti.
Tikrai norėčiau nakvoti Vervile, nes tiek toli atgal į plentą eiti šiandien nebeturiu jėgų. Priėjau ligoninę, kalbinu išsigandusią seselę. Gal yra koks nors kambarėlis, kokia laisva palata, aš sumokėsiu už nakvynę. Reikia daktaro atsiklausti, bet tas išvažiavęs, sako. Galėčiau bandyti gauti daktaro kontaktus, bet dar pamėginsiu laimę bažnyčioje.
Atsigėręs kolos krautuvėlėje bandau aiškintis dėl nakvynės, bet pardavėjas nesupranta ko noriu. Privažiavo motociklu jaunuolis, sako eik į bažnyčią. Jau antra nuoroda ten, reikia nueiti. Tikrai nepergyvenu, nepanikuoju, tikrai rasiu kur nakvoti. Dar anksti. Tiesiog pokalbis apie nakvynę yra neblogas pabendravimas su vietiniais.
Veravilo Šv Onos bažnyčia yra prie jūros, reikia pereiti pliką lauką.
Bažnyčia užrakinta, tuščia aplink. Atsisėdau pavėsyje, ilsiuosi, laukiu ko nors, niekur neskubu. Priėjo gražios mergaitės, paklausė kuo gali padėti. Pasakė, kad dėl nakvynės galiu susitarti su klebonu, netrukus jam mane pristatys. O kol kas man atnešė vandens ir pavalgyti.
Nesu aš alkanas, dėkoju mergaitėms. Bet kad jau atnešė, paragavau vištienos, daržovių, ryžių. Aplink mane pradėjo rinktis žmonės. Bandžiau pasakoti, kur keliauju, bet nelabai mane suprato.
Netrukus nuvedė į kleboniją. Kunigėlis visai jaunas, džiaugsmingai mane priėmė. Jaučiu, kad šiandien Kristus mane aplankė, sako. Iš pradžių pakvietė su juo papietauti. Nemandagu atsisakyti. Tokiu būdu du kartus iš eilės pavalgiau nebūdamas išalkęs. Kukliame kambaryje valgėm kartu su zakristijonu (taip pat jaunu), mums patarnavo senukas virėjas-ekonomas. Valgyk daugiau vištienos, sako, čia ne broileriai iš krautuvės, čia vietoj viskas užauginta.
Jaunasis klebonas parodė man kambarėlį, kur galėčiau pernakvoti. Pasakiau, kad mielai dabar pailsėčiau valandą-kitą, paskui dar iki temstant pavaikščiočiau po Veravilį, o vakare galim pabendrauti. Kunigas pasakė, kad ir jis dabar nueis pokaičio pamiegoti, nes anksti reikėjo mišioms keltis. Paskui turi važiuoti į Džafną – reikia šuniuką vežti veterinarui. O vakare apie aštuntą pakvietė vakarienei, sako valgysim roti (tokie blynai). Sako, tokia proga galėsim paragauti ko nors stipresnio, tokių progų labai mažai tebūna, vietiniai net neįsivaizduoja, kad kunigas galėtų alkoholį vartoti. Padėkojęs pasakiau, kad stiprius gėrimus geriu tik peršalęs kaip vaistus, o šiaip beveliju paragauti vietinio toddy – tamiliškai kallu – parūgusios palmių sulos. Tokią gėriau salos pietuose, sinhalai ją Ra vadina. O tamilai, esu girdėjęs, daro tą gėrimą ne tik iš kokoso palmių, bet ir iš palmyrų (borassus), kurios auga Džafnos apylinkėse. Tokio dalyko dar nesu ragavęs, būtų puiku, jei galima, palmyros kallu gerti šį vakarą. Kunigas apsidžiaugė mano pasirinkimu, matyt ir jam tas tradicinis vietinis gėrimas patinka, paprašė ekonomo dieduko, kad viską suorganizuotų vakarui.
Kunigas nuėjo miegoti į savo apartamentus, o aš dar su kompu padirbėjau, kol snūduriuoti pradėjau. Paknapsėjęs prie stalo atsibudau – jau greitai penkios. Jau pavakarys, laikas pasivaikščioti po miestelį.
Apėjau pietinę Veravilo dalį. Patiko man čia, galima ir ilgam laikui apsistoti.
Sutemus kunigas grįžo iš veterinaro, pasėdėjom paplepėti prieš vakarienę. Paskambino miestelio daktarui, pakvietė į kompaniją. Kol daktaras važiavo kalbėjom apie vietinius dalykus. Jis paprastai papasakojo man apie pilietinį karą, apie dabartinius tamilų ir sinhalų santykius. Nėra taip viskas gerai, kaip dabar iš šalies atrodo. Karas ir vėl gali atsinaujinti, tiesiog man niekas apie tai nepasakoja, žmonės išgąsdinti.
Nuo tų senų laikų, kai budistai atsikraustė į Šri Lanką, čia buvo dvi karalystės – tamilų-hinduistų šiaurėje (Džafnos) ir sinhalų-budistų pietuose (Polunaruvos – Kandžio). Tos valstybės kažkaip sugyveno viena šalia kitos, kol britai savo Ceilono administracija apjungė jas ir sumalė viską į vieną krūvą, faktiškai davė valdžią sinhalams. Nuo to laiko tamilų mažuma yra visaip skriaudžiama sinhalų daugumos. Iš pradžių tamilai priešinosi taikiai, dažniausiai vykdė viešus protesto susideginimus, bet paskui susibūrė karinga tigrų organizacija (LTTE) ir prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas, terorizmas. Per karą žuvo 150.000 žmonių. Reguliarioji armija naudojo cheminį ginklą, plastikines minas ir kitus draudžiamus dalykus. Apie tai yra BBC-4 filmas “War crime in Sri Lanka”. LTTE irgi nebuvo geri – naudojo teroristinius metodus, įtraukė į karą daug jaunų žmonių, net vaikų ir moterų. Baigiantis karui keli šimtai tigrų likučių buvo apsupti, jiems buvo pažadėta, kad gaus amnestiją, jei pasiduos ir pripažins savo kaltę. Sako, kad prezidentas RadžaPaksas laimėjo karą, nes susitarė su Indijos valdžia, kurios atstovai iš Šiaurės, irgi nusiteikę prieš tamilus, nes ir Indijoje jie kelia separatistines nuotaikas. Todėl baigėsi Indijos parama tamilų tigrams. uždarytos kareivių apmokymo bazės, sustabdytas ginklų tiekimas ir t.t. Per paskutinius prezidento rinkimus tamilai balsavo prieš prezidentą Paksą, bet nėra patenkinti ir dabartiniu prezidentu, nes tas nevykdo pažadų. Dabartinė valdžia neleidžia tamilams švęsti karo aukų atminimo dienos, sunaikino kapus, ant šventyklų griuvėsių pristatė kareivinių, bando masiškai apgyvendinti tamilų žemėse sinhalus, stato budistų šventyklas, kur jų anksčiau nėra buvę, ir t.t.
Taigi, išklausiau ir tamilo kunigo požiūrį į ne taip seniai vykusius dalykus. Niekas taip drąsiai su manim nėra kalbėjęs apie politiką, sakau kunigui. Visi bijo, o aš nebijau, sako jis, gali apie tai rašyti savo dienoraštyje. Gal nerašysiu geriau, sakau. Ne, parašyk, sako jis. Štai ir parašiau.
Atvažiavo daktaras, susėdom kambaryje prie stalo palmyrinio toddy ragauti. Man patiko, šviežias gaivus skonis, net geriau už kokosinį Ra.
Skanaudami palmių sula, kalbėjom apie visokius filosofinius dalykus. Kunigas pastebėjo, kad skirtingų tikėjimų žmonės puikiai gali bendrauti prie vieno stalo. Jis katalikas, zakristijonas hinduistas, dakratas budistas, o aš agnostikas. Mielas pokalbis gavosi. Aš dar paklausinėjau apie galimybę praeiti pusiasalio krantu tiesiai į Pooneryną, neišeinant į plentą. Deja, tai nėra įmanoma, už Velnio taško man eiti neleis pasieniečiai, juolab ten takas baigiasi, toliau nepraeinami brūzgynai ir neperbrendama upė.
Papasakojau, kad man labai patiko Veravilio miestelis, kad mačiau Erumaitivu salą nuo kranto, įdomu, ar ten yra kas nors įdomaus. Ten yra Šv Antano bažnyčia, sako. Ten per atlaidus šimtai maldininkų valtimis suplaukia. Šv Antano bažnyčia yra ir Kakativu salelėje. Ir daug kur kitose salose Palko įlankoje. Kunigas kilęs iš tų salų, jo tėvas ten turi jūros agurkų fermą, iš jos gaunamo pelno statoma klebonija. Suintrigavo jūros agurkų ferma. Jūs valgot tas kaluratijas, klausiu. Ne, sako, mes tos bjaurasties nevalgom, bet kinai gerai už jas moka. Pakvietė mane apsilankyti čia dar kartą, suorganizuos valtį, apžiūrėsiu visas aplinkines saleles, pamatysiu ir jūros agurkų fermą.
Papasakojau, kad eidamas mačiau daug beždžionių. Užkniso tos bjaurybės sako, nusipirkau ginklą prieš jas. Atsinešė parodyti orinį šautuvą. Ko tos beždžionės užkliuvo, klausiu. Vagiliauja, sako. Kunigas ir daktaras pradėjo žaisti su šautuvu, o aš pasakiau, pykit-nepykit, bet einu miegoti, pavargęs jaučiuosi ir įkaušęs truputį nuo tos palmių sulos.
Ačiū už pasakojimą, Antanai.