Šešiolikta diena. Pirmadienis, 2016-10-03

Katalikai triukšmauja rytais • Ožkos autobusų stotelėje • Pliažo karvės • Ramus šiaurinis Manaro krantas • Palei tvorą į prieplauką be keltų • Ilgas kelias iki Pesalų • Žvejai ir baltosios gervės • Šv Jūzepo keliu • Kopos ir šulinys • Pavargau, perdegiau, užteks šiandien eiti • Ilgas kelias namo persėdant Negombe

15,1 km

Penktą pažadino garsai iš garsiakalbio gatvėje. Transliavo katalikų maldas, paskui giedojo, pamokslus sakė – visą valandą triukšmavo. Jei pirmadienį taip, tai kas sekmadienio ryte būna? Bet man gerai, kaip tik keltis.

Arbatinėje papusryčiavęs (baltos arbatos puodelis ir wada žirnių pyragėlis) nuėjau į stotelę, autobuso laukti į Talaimanarą – vakar baigto ėjimo vietą.  Galvojau, kad reikės laukti ilgai, gal geriau tuktuku važiuoti, kad negaiščiau ankstyvo vėsaus ryto laiko, bet tuktukų nesimatė.

Pagaliau autobusas pribuvo, nulėkėm į Talaimanarą, išlipau prie man žinomos kavinės, bet neužėjau ten, o nuskubėjau prie vandenyno.

Apie septynias ryto išlindau prie jūros. Krante pilna žvejų, ne taip tuščia, kaip vakar.

Kiek paėjus žmonės baigėsi, prasidėjo karvės. Ir joms patinka pliažintis, tik maudytis nebrenda. Keista, niekur karvės tortų nesimato.

Šiaurinis Manaro salos krantas kitoks nei pietinis. Pietiniame didelės bangos, smėlis suplūktas, kranto linija tiesi, toli tęsiasi. Šiauriniame krante bangų nėra, vanduo tyvuliuoja lyg ežere. Ir čia ne tik šiuo momentu taip, iš vingiuotos kranto linijos matosi, kad visada šitaip. Eiti gal ir įdomiau, neaišku, kas už kampo laukia. Bet gruntas minkštas, kojos klimpsta (tiesa, nedaug), smėlio prisisemia. Iš pradžių basas ėjau, kad nuospaudos nesivystytų.

Ėjau ėjau ir tvorą priėjau. Čia Talaimanaro perkėla turi prasidėti. Iš čia keltai į Indiją turėtų plaukioti. Seniau net tiltas buvo, dar prieš karą, šešiasdešimtais. Bet neilgai prastovėjo, uraganas nugriovė. Karui prasidėjus keltai nustojo kursuoti. Galėtų dabar atsinaujinti, santykiai su Indija dabar neblogi. Bandė 2015 pradžioje, užsiraukė dėl kažkokių finansinių ar politinių problemų. Taigi, Indija čia pat, renka pasiekiama, bet patekti į ją tik lėktuvu galima.

Toliau reiks palei tvorą eiti, įprastas dalykas jau darosi. Prisėdau, kiek galėdamas kruopščiai smėlį nusivaliau (truputį geriamo vandens sueikvojau), pleistrą užsiklijavau, kojines apsiaviau ir kroksus įsispyręs smėliu patraukiau.

Sutikti pasieniečiai šypsosi, sveikinasi, niekas nesidomi, ko čia valkiojuosi, niekas dokumentų neprašo. Nepagalvoja, kad galėčiau būti šnipas, užsiimantis vietovės žvalgyba Lietuvos kariuomenės desantui išsilaipinti.

Tvora baigėsi, ji juosė ne perkėlą, o dideles kareivines.

Gelžkelio stotį priėjau. Lygiai tokia pati, kaip Manare. Po karo atstačius geležinkelį, tokias naujoviškas stotis statė pagal vieną projektą.

Toliau geležinkelis veda į vandenyną, o aš nukirtau kampą ir rytine Talaimanaro dalimi praėjau. Tik vėliau pastebėjau, kad palikau neaplankęs keleto galimai įdomių vietų – budistų ir Sarasvati hinduistų šventyklų. Teks kitą sykį čia užsukti kada nors.

Prisėdau arbatos išgerti. Dar nuo vakar veidas dega ugnia. Skrybėlę reikėjo dar ryte užsidėti. Naujieji kariški marškiniai permirko prakaitu, bet nėra blogi, ypač kišenės patogios. Jie nėra tokie lengvučiai, kaip a.a. languotieji, bet keliauti su jais galima.

Toliau ilgas kelias iki Pesalų. Vėl basas ėjau. Pagal žemėlapį turėtų būti dykynė, bet sutikau daug žvejų, nėra tokios tuštumos, kaip pietiniame krante.

Toliau pavyko neblogų kadrų su žvejais pagauti.

Padai pavargo per smėlį minti. Kaip tik prasideda Šv. Jūzepo vardo pakrantės keliukas. Apsiaviau ir juo patraukiau.

Pirmą kartą Manaro saloje užtikau dideles kopas.

Pagaliau priėjau Pesalų miestelį. Pamačiau jį iš kitos pusės, nei vakar.

Ramioje jūroje daugybė žvejų laivelių, nepavyko aprėpti nufotografuoti.

Prisėdau arbatinėje atsigerti. Begerdamas kolą galvoju, kaip toliau man šiandien eiti. Iki Manaro liko koks 18 km. Dar nėra pusiaudienio, dar nueičiau, bet ar verta? Kolombe darbai laukia, o man greičiausiai teks vėl čia apsinakvoti, arba važiuoti naktiniu pašto traukiniu pervargusiam, koks iš manęs darbininkas bus paskui… Pūslės, nuospaudos, mazoliai bus padidėję, nespės sugyti iki kito savaitgalio… Nuo saulės neapsaugotos vietos irgi pūslėmis nueis, apsauginio kremo neturiu… Likusi kelio atkarpa kažin ar bus kuo įdomi, reiks eiti plentu. Geriau važiuoju namo. Ėjimo aplink Šri Lanką principas nebus pažeistas, nes sekantį etapą pradėsiu nuo tilto į Manarą, kur baigiau dar liepos gale, o šis etapas tai tik nukrypimas į šoną.

Pasukau nuo vandenyno į Pesalų miestelio centrą, į autobusų stotelę. Stebinsiu vietinius iš kažkur čia atsirasdamas trečią kartą.

Vietinių nustebinti nespėjau, išlindęs į pagrindinę gatvę pamačiau autobusą į Manarą, nieko nelaukdamas įšokau ir nuvažiavom. Įsitaisiau gale, kur buvo vieta kroviniams.

Manaro raudonų autobusų stotyje niekas nevažiuoja į Kolombą. Iki ketvirtinio laukti kelias valandas, tad nuėjau į mėlynų autobusų stotį, ten radau vieną važiuojantį į Negombą. Pajudės už 15 minučių. Labai tinka, dar gėrimų spėjau nusipirkti. Negombas jau beveik Kolombas, iš ten greitkeliu greitai atlėksiu. 12:18 pajudėjom. Anksti išvažiuoju namo šį sykį.

Vėl aplinkui per Anuradhapurą. Todėl Negombe atsidūriau jau sutemus. Autobusas privatus, nevažiavo į naująjį Negombo terminalą, sustojo kažkur nuošalėje. Žiūrinėju žemėlapį androidinį, policininkas priėjo, kokios problemos, klausia. Man į stotį reikia, sakau. Kur važiuoji, klausia. Į Kokombą. Stovėk čia, sako, pagausiu tau autobusą. Stovėjau kokias penkias minutes, autobusai į Kolombą nepravažiuoja. Pagalvojau, kad geriau eiti į stotį, nes pagaus man kokį lėtą autobusą stojantį ant kiekvieno kampo, o aš noriu namo greičiau atsirasti. Be to stovėti greičiausiai reikės tame sustabdytame autobuse. Padėkavojau policininkui, sakau, nebevark, aš geriau į stotį nueisiu.

Negombo naujame moderniame autobusų terminale kaip ir priklauso, jau rėkavo vairuotojas “Colombo, highway”, įlipau į jo autobusiuką. Šalta, atpratau nuo kondicionierių. Keleivių dar tik pusė prisirinko, teko pastovėti kelioliką minučių, buvau bepradedąs gailėtis, jog policininko paslauga nepasinaudojau.

Apie devintą jau buvau Petoje, gerai būtų alaus butelį išgerti snarglinėje, atšvęsti etapo pabaigą. Bet snarglinė kažkodėl uždaryta, teko tęsti blaivų gyvenimo būdą. Tai ir gerai, pagalvojau paskiau. Vakariniai kamščiai apmažėjo, namo parlėkiau greitai.