Penkiolikta diena. Sekmadienis, 2016-10-02

Nauji taktiniai marškiniai • Manaro asilai ir karvės • Ilgas kelias paplūdimiu • Pūslės, nuospaudos, mazoliai • Per dykynes ir šabakštynus • Neturistinis Adomo tiltas • Kojos kenčia per proto trūkumą • Santa Klauso rolėje • Nakvynės paieška Pesalų miestelyje • Jono-Marijos viešbutis
32,2 km

Atsikėliau 05:30, neblogai išsimiegojau €6 viešbutyje.  Pirmą kartą apsivilkau naujus marškinius, kurie turėtų pakeisti tuos ilgai tarnavusius languotus, dramblių sudraskytus. Naujus pirkau Vilniaus krautuvėje “Armijai ir civiliams”. Brangūs, taip vadinami taktiniai, skirti tropikams, su teflonu, visokiais apsauginiais sluoksniais, patogiomis kišenėmis ir kišenėlėmis. Išbandysiu.

Gatvės tuščios ankstyvą sekmadienio rytą. Jomis karvės ir asilai vaikšto, žmonių mažiau. Tie retai pasitaikantys žmonės sveikinasi, bet neklausinėja, iš kur esu. Manare kitokie žmonės, nei didelėje saloje.

Einu aplink Manarą pagal laikrodžio rodyklę, taip, kaip ir aplink visą Šri Lanką. Baobabas ir kelios gal būt dėmesio vertos bažnyčios liko rytuose, aš pasuku į vakarus, ten kur turgus. Žuvų turguje tik vištas pardavinėja, žuvų nėra. Matyt ne turgaus diena sekmadienis.

Dar nepriėjus geležinkelio stoties pasigirdo iš garsiakalbio transliuojama giesmė – priartėjau prie naujos, žemėlapiuose nepažymėtos bažnyčios. Pastebėjau, kad moterys eina į katalikų bažnyčią su tikomis (hinduistų taškais ant kaktos).

Atėjau į geležinkelio stotį, kur vakar atvažiavau. Stotis nauja, po karo pastatyta. Tuščia. Keleiviniai traukiniai čia 2 kartus per parą pasirodo. Prekinių traukinių Šri Lankoje aš visai nesu matęs.

Išgėriau kolos su kareiviais kioske prie kareivinių.

Ėjau ėjau, kol vandenyną priėjau. Toliau pakrante į vakarus.

Prie Keeri Beach keliukas baigėsi, toliau krantu reikia eiti. Paplūdimys lygus, gruntas kietas, vėjas gaivina, eiti lengva, malonu.

Mėgstu fotografuoti žvejus (tuos, kurie žuvis gaudo prasimaitinimui, o ne žudymo malonumui), jie spalvingi ir įdomūs būna. Visada draugiški.

Gruntas kietas, padai pavargo, kroksus apsiaviau, kad minkščiau būtų. Smėlis vėjo ir bangų suplūktas, į batus neprisisemia, todėl taip paėjau gana ilgai. Bet viršus nugraužė koją vistiek. Anksčiau to nebūdavo, su senais kaliošais-guvnostupais. Reikėjo pirkti tokius pat, o aš pirkau mandresnius, su atseit patobulintais padais. Dabar supratau, kad geri kroksai turi būti iš vientisos gumos, neturi būti jokių dekoracijų, jokių pabirbinimų, jokio kompozito. Teko užsiklijuoti pleistrą ant nuospaudos ir kojinę apsiauti.

Ėjau ėjau, kol galą priėjau. Nėjau iki pat iškyšulio smaigalio – būtų reikėję toli atgal grįžinėti.

Kur žemėlapiuose vanduo, ten dugnas džiūsta, sausra pakeitė peizažą. Nejauku eiti per tą dykynę, rodos, kad prasmegti kur nors galima.

Pasukau gilyn į krantą. Kol priėjau keliuką teko per šabakštynus brautis, kur jokių pėdsakų nesimatė. Truputį baisu buvo, kad neužlipčiau ant užsilikusios nuo karo minos, sako, dar ne viskas tose vietose išminuota.

Keliukas nuvedė prie vartų, jie neužrakinti. Įėjau, paėjau ir pagalvojau, kad esu kažkokioje teritorijoje, iš kur tiesiai neišeisiu, reikęs grįžti arba toli šliaužti palei tvoros perimetrą. Apsisukau, grįžau pro vartus, pradėjau eiti kitapus tvoros, kur takas šalia pramintas. Ėjau ėjau, kol vėl į tvorą atsirėmiau. Reiškia dabar esu kažkokioje teritorijoje, ne anksčiau. Teko vėl grįžti iki vartų ir vėl eiti ten, kur buvau apsisukęs. Ir visas tas blūdinėjimas per karštį nesusvietną ir kojas trina – per kroksus į kojines smėlio pribyrėjo. Keikiu save už durnumą, kad neįsižiūrėjau gerai į žemėlapį, ten ta tvora pažymėta. Kur galva nesuveikė, kojoms kentėti reikėjo.

Pagaliau priėjau civilizuotą vietą, pirmieji žmonės pasirodė – tai vaikai.

Ledų tuktukas privažiavo muzikėlę grodamas, tokią pat, kaip ir Šri Lankos pietuose. Pačiu laiku, labai norėjau kaip nors atsigaivinti, tuo pačiu ir užkąsti. Vaikai pribėgo, erzina mane, pinigų prašo. Daviau lietuviškų centų. Dar ilgai iš paskos bėgo, daugiau prašė. Negali pykti, baltaodis čia kaip Santa Klausas. Visi, ne tik vaikai, tiki, kad baltasis turi be galo daug pinigų, jis vaikščiojantis bankomatas, kai retkarčiais pasirodo, tai visiems pinigus dalina arba saldainius, arba tušinukus. Nebūčiau toks pavargęs ir išsekęs, pasielgčiau kaip tikras Diedas Marozas, liepčiau padainuoti ar eilėraštį pasakyti prieš duodamas centų. Bet klapatas tamiliškai aiškintis.

Toliau žemėlapyje buvo pažymėtas Adams Bridge resort. Nuėjau iki ten, nieko neradau. Kareivinės kažkokios ir tiek. Maniau, kad toje legendomis apipintoje vietoje, iš kur Indiją galima pamatyti, kur vienuolių slaptos brastos ir t.t., bus bent kokia apžvalgos aikštelė, kavinė, viešbutis, turistų privažiavę, bet nieko. Tuščia, tylu. Apsisukau ir grįžau į Talaimanaro vakarinį miestelį.

Užsukau į arbatinę atsipūsti. Kolos pasiėmiau. Duokit šaltos, prašau. Vietiniai berniukai nesupranta žodžio “cold”, teko ženklais aiškintis. Pavargęs jaučiuosi kaip reikiant. Kojos nutrintos, saulė nudegino veidą, skrybėlė nepadėjo. Nosis raudona, kaip pijoko. Niekur nebeisiu toliau šiandien, ir taip mano rekordas pasiektas – 35 km.

Po truputį įsikalbėjau su arbatinės berniukais, supratimas atsirado. Kur čia galėčiau pernakvoti, klausiu. Nėra čia viešbučių anei svečių namų, sako. Artimiausias viešbutis Pesalų miestelyje, Jonas-Marija vadinasi (geriau būtų Jezus-Marija). Štai autobusas stovi, sako man, jis po 15 minučių turėtų važiuoti į Manarą, užsuks ir į Pesalus.

Taigi, važiuoju pernakvoti į vietą, kurią rytoj turėsiu praeiti. O čia teks rytoj kuo anksčiau sugrįžti.

Tai va, likimas mane atvedė į Pesalai miestelį, čia turiu nakvynę susirasti. John Mary viešbutis pačiame centre, netoli nuo autobusų stotelės eiti.

Viešbutį radau lengvai, bet vartai užrakinti. Bandžiau baladotis, neatidaro. Gerai, kad telefono numeriai iškaboje užrašyti, pradėjau skambinėti. Vienas išjungtas. Kitas neatsiliepia. Trečias irgi neatsiliepia, bet girdisi, kaip jis skamba viduje.

Nepavyks man čia pernakvoti, pagalvojau. Teks į Manarą grįžti pas tą patį dieduką, ten neblogai ir pigu.

Autobusų stotelėje pakalbėjau su tuktukistu, tas visai neblogai angliškai raukia. Už kiek į Manarą nuveši? Už 750, sako, bet kam tiek daug tau mokėti, netrukus autobusas atvažiuos, sako. Nesugadintas kraštas. Sostinėje ar kurorte kokiame tuktukistas visų pirma būtų daugiau užsiprašęs už 20 km, visų antra, būtų melavęs, kad paskutinis autobusas išvažiavo, jis esąs paskutinis šansas nusigauti kur reikia. Padėkojau vairuotojui už sąžiningumą ir dėl viso pikto paklausiau, kur čia pernakvoti galima. Pas Joną-Mariją, sako. Ten manęs neįleidžia, sakau. Yra dar vienas, sako, čia pat, virš vaistinės. Iškabos nėra, bet visokie komandiruotieji apsistoja tuose svečių namuose. Užlipau pažiūrėti, tikrai panašu į koridorių su kambariais, bet visur užrakinta, jokio recepšeno, jokio žmogaus. Nieko čia nėra, sakau išėjęs tuktukistui, kuris palikęs mašiną atsekė pažiūrėti, kaip man seksis. Sekmadienis, sako, nedirba niekas. O vaistinė dirba. Su dviračiu atvažiavo mergaitė vaistininkė, priklaupė prieš koplytėlę kieme. Kai ji baigė melstis, tuktukistas paklausė, ar ji žino telefoną virš jos esančio viešbučio savininkų. Žino, paskambino, niekas neatsiliepė.

Ką gi, teks vis dėlto į Manarą grįžti, nors man jau pradėjo patikti tas Pesalų miestelis ir jo žmonės. Taip begalvojant suskambo mano telefonas, alio, sakau, Antanas klauso. Paskambino Jono-Marijos viešbučio manageris, atsiprašė, kad sekmadienis ir pažadėjo, kad tuoj ateis manęs įleisti. Taigi, viskas gerai susiklostė, nereikėjo pasiduoti. Žemaitiškas atkaklumas visas kliūtis įveikia.

Atlėkė motociklu berniukas į Jono-Marijos viešbutį, nereikėjo ilgai laukti. Parodė kambarį be langų už 3500. Kondicionierius neveikė. Nemokėsiu tiek daug, sakau. Užvedė į antrą aukštą, ten truputį mažesnis švarus kambariukas su langu ir vaizdu, kondicionieriaus nėra, bet viskas veikia. Ketinau nusiderėti iki kokių 2000, gal ir 2500 sumokėčiau. Daugiau 2000 neduosiu, sakau. Duok 1500 ir gyvenk, sako. Super, tikrai nesugadintas miestelis. Liko neaišku, kodėl apačioje blogesnis kambarys buvo daug brangesnis. Gal todėl, kad nereikia laiptais laipioti.

Dabar einu maisto ir vandens nusipirkti, sakau, įleiskit, kai grįšiu. Būsiu čia visą laiką, sako, niekur neišeisiu.

Truputį pašliaužiojau centrine gatve, nusipirkau vandens, kolos, sausainių, porą obuolių importinių, 4 mažyčius pomidorus, 2 bananus. Sausainiai liko nesuvalgyti.

Kai grįžau į viešbutį, ten buvo daug žmonių. Mano kambario durys buvo salėje, kur vyko rinkiminė agitacija, čia kiek vėliau nei Lietuvoj bus parlamento rinkimai, agitacijos vis daugėja. Bet jie man netrukdė, ir aš jiems tikiuosi nesutrukdžiau.