Atvykimas. Šeštadienis, 2016-10-01

Vėl Ceilone • Kas negerai ir kas gerai prisipratinus būti kaip vietiniam • Devynios valandos traukiny • Kaskadininkas kontrolierius • Sausra, šabakštynai, raudonuojantys medžiai • Apartamentai už €6 • Baobabas • Jaučio plaučiai vakarienei

Palydėjau vasarą Lietuvoj ir nelaukdamas, kol šalčiai užeis, išlėkiau Šri Lankon žiemavoti. O čia vakarinėje pakrantėje netrukus turėtų musoniniai lietūs prasidėti. Kol dar nelyja, reikia tęsti ėjimą aplink salą.

Šį kartą užuot tiesiai šiaurėn traukęs nukrypsiu į šoną, reikia Manaro salą aplankyti. Reikia patikrinti, kodėl tą salą daug kur taip giria. Iš šios salos žmonės patekdavo į Indiją, ir atgal. Beždžionžmogis Hanumanas Adomo tilto salelėmis strykt-pastrykt atšuoliavo į Šri Lanką Ramos mylimąją Sitą prigriebęs. Įdomu būtų pamatyti.

Šeštadienį 07:40 startavau iš namų, Nereikia labai anksti keltis – traukinys 08:50 turi išvykti. Prie namų įšokau į stabtelėjusį tarpmiestinį Aluthgamos busą, tas lėkė lenkdamas kitus.

08:00 pravažiuoju Galle Face promenadą. Čia daug pasikeitimų – paskutinį sykį prieš kokį pusmetį vaikštinėjau. Atnaujinti pakrantės statybos darbai, sustoję, kai RadžaPakso nebeišrinko prezidentu.

18:15 jau stoviu eilėje prie bilietų. Jei traukinyje yra 1-2 klasės, tai nereikia blaškytis, o reikia eiti tiesiai į kasą Nr 4. Dauguma keleivių važinėja pigiausia trečiąja klase, bilietus į ją pardavinėja keliolikoje kasų, kartais sunku susigaudyti, kaip man buvo važiuojant į Putalamą.

Eilė prie ketvirtos kasos neilga, greitai juda, tad perone atsidūriau anksti, dar koks pusvalandis iki traukinio. Užsukau į arbatinę nusipirkti užkandos, nes dar nepusryčiavęs. Žvalgausi vitrinoje, kokį pyragaitį pirkti. Čia rolsai su žuvim, sako priėjęs bachūriukas. Atsiknisk, sakau jam. Atsitraukė nustebęs. Aš maniau, kad čia bus buvęs koks kaulytojas, jie paprastai taip pokalbį pradeda, arba dar blogiau – kišenvagio asistentas dėmesį atitraukinėja. Bet čia, pasirodo, pardavėjo asistentas buvęs. Gėda man, per daug įtarus pasidariau, per daug patyręs keleivis, reikia naivesniam būti.

08:30 pranešė, kad Talaimanaro traukinys atvyksta į septintą platformą. Visi pakilo nuo suolelių ir grūdasi prie bėgių, vietą pirmieji nori užsiimti. Teisingai daro. Man pavyko su pirmaisiais įšokti, spėjau gerą vietą gauti. Gerai, kad jau esu kaip vietinis. Vieta puiki, erdvu, kaip biznio klasėje. Sekasi, pradžia sklandi, visur spėjau niekur ilgai nelaukdamas. Betrūksta, kad šalia atsisėstų žavinga pakeleivė, bet čia jau perdaug noriu

Pajudėjom laiku, vagonas, sakyčiau, pustuštis, tik keli testovi.

Nuo Ragamos traukinys pasuko į  šiaurryčius, nebe taip važiuoju, kaip anksčiau pro Negombą.

Po vagoną vaikšto visko ko gali prireikti važiuojant pardavėjai: vandens, sausainių, duonos, obuolių (importinių), granatų, cibolaiškių, česnakų, kramtomos tabokos, kavos, riešutų, kukurūzų, knygelių, loterijos bilietų. Pastarųjų daugiausiai parduoda. Manęs nenustoja stebinęs šrilankiečių polinkis loterijos bilietams, niekur tokio didelio dar nemačiau. Juk žino, kad neišloš. Bet perka viltį. Vienas kitas ubagas praslenka giedantis ar dejuojantis, ne tiek daug šiandien. Muzikantų, fokusininkų, žonglierių, špagų ar ugnies rijikų šį kartą visai nebuvo.

11:50 Kurunegaloje beveik visi išlipo, naujų prilipo daug. Kaip ir spėjau, būsiu vienas vagone tiek toli važiavęs, kelios generacijos keleivių pasikeis iki Manaro.

Kalnai kaip pasirodė, taip ir prapuolė, toliau išdžiuvusios ir sudegusios žolės kraštai. Palmes pakeitė dideliausi medžiai su įspūdingais vainikais.

Kontrolierius įlipo. Retas reiškinys Šri Lankoje. Čia bilietus tiktina įeinant į peroną ir išlipus iš traukinio. Zuikių mano vagone, rodos, nebuvo, tik su vienais jaunuoliais kontrolieriai ilgai kažką aiškinosi.

Štai ir Anuradapura. Šventa vieta. Keli buvę kituose vagonuose baltašikniai išlipo, vienas belikau iš tos veislės. Paskui paskaičiau biškelį, paskui pakeliu galvą – vienas belikau savo vagone. Tik keli Anuroje įlipo. Toks tuščias traukinys ir pajudėjo. Stebėjausi, kodėl taip. Matyt frontiras. Toliau tamilai. Tarp tų vietų žmonių mažai ryšių. Ir tikrai, važiavom ilgokai per negyvenamus šabakštynus. Po to matėsi griuvėsiai, karių kapai, karo liekanos, čia frontas daug metų slankiojo.

Medžiai keičia spalvą ir Šiaurės Šri Lankoje. Ne dėl šalčių ateinančių, o dėl sausros praeinančios.

Madhu pilnas vagonas prisirinko. Katalikai su didžiulėmis žvakėmis grįžta namo iš pamaldų šventoje vietoje. Sako, kad čia buvo apsireiškusi Šv Marija kadaise, dar portugalų laikais, berods. Šri Lankos katalikų šventos vietos šabakštynuose, o budistų ir induistų dažniausiai prie tvenkinių.

Pravažiavom paukščių rezervatą. Pamačiau kelis povus ir beždžionių pulkelį.

Artėjant prie Manaro prasidėjo plyni laukai, dar labiau išdžiūvę, nei kai ėjau per juos prieš porą mėnesių.

Į Manarą atvažiavau prieš šešias – apie porą valandų vėliau, nei pagal tvarkaraštį. Maniau, kad šiandien dar apžiūrėsiu miesto įžymybes, bet bijau, kad nespėsiu iki tamsos.

Gūgliniame Earth žemėlapyje radau keletą viešbučių miesto centre, ten ir reikia nusigauti. Geležinkelio stotis šone nuo centro apie porą kilometrų, todėl įšokau į pirmą pasitaikiusį tuktuką, kad dar šviesoje spėčiau ką nors nuveikti.

Nulėkėm iki telekomo bokšto, daviau 200, taksistas nebandė derėtis, reiškia, čia ne taip viskas pagedę, kaip Kolombe. Aišku, 200 daugoka už porą kilometrų, bet turistinėse zonose stotyje iš baltųjų taksistas būtų paprašęs dar daugiau ir reikėtų ilgai derėtis.

Manjula Inn viešbutį radau nesunkiai. Vartai užrakinti, pasibaladojus atėjo diedukas, įleido, užregistravo (paprašė paso), davė kambarį už 1000. Sako, pats užlipk į antrą aukštą, atsirakink, pažiūrėk, mano kojos senos, nebepalipu. Ten tik vienas kambarys ir tebuvo. Faktiškai, cieli apartamentai: iš vieno miegamojo patenki į kitą, po to į dar vieną mažesnį, po to į dušą. Tik pirmasis kambarys pritaikytas miegojimui, kituose sukrauti baldai, viskas uždengta skudurais. Ten pat terasa ant stogo, galima ir ten miegoti. Viskas apleista, bet pigu, bus kokie €6 su kapeikom. Lova minkšta, ventiliatorius ir elektros rozetė veikia, vanduo bėga, kai randi kur kranelius atsukti – ko daugiau bereikia. Pasidėjau kuprinę ir išlėkiau į miestą, kol dar nesutemo.

Staigiai sutemo beeinant link miesto garsenybės – baobabo.

Baobabą priėjau visai sutemus. Nekokia nuotrauka gavosi. Sako, kad baobabą pasodino arabų pirkliai prieš tūkstantį metų, tie patys, kurie į Manarą ir asilus užvežė. Medis tikrai storas, bet nepasirodė toks įspūdingas, kaip tikėjausi. Dieną čia reikia ateiti.

Pasijutau išalkęs, reikia kažko nusipirkti vakarienei. Užtikau halal užeigą, ten įdomių dalykų pamačiau – keptus jaučio plaučius, skrandį ir kitas dalis. Paprašiau, kad duotų visko po truputį išsinešimui. Davė daug, dar supjaustė smulkiai, pipirais pabarstė. Dar paėmiau virtų avinžirnių, labai skanūs buvo.

Nesuvalgiau visko, pusę išmesti teko.