Devintoji diena. Sekmadienis, 2016-07-03

Pagaliau išsimiegojau • Migloti ketinimai • Ilgas kelias palūdimiu • Šunauja ir banginio kaukolė • Pliažinio ėjimo privalumai ir trūkumai • Išnykęs kelias • Pašventintas smėlis Tawalos šv. Onos bažnyčioje • Norų išsipildymai • Kodėl man patiko šv. Antano bažnyčia • Toliau musulmonai • Poilsis prie ežero • Nepavykęs bandymas persikelti per įlanką (nelabai ir stengiausi) • Pažintis su Timiu Hemingvėjumi • Nakvynė be durų Glorijoje • Miegančioji gražuolė • Namo

27,7 km

Aš valkata, aš kelio brolis
Ir mano laimė kaip pakelės akmuo karšta
Aš nieko neturiu ir nieko nebenoriu
Kad tik šis kelias nesibaigtų niekada

Jei nereikia į lėktuvą, neužsistatau žadintuvo. Trūko miego, todėl atsibudau tik šeštą jau prašvitus. Palikau Omeesha namelį gerai pailsėjęs. Viešbučio aplinka kažkiek primena Indoneziją – atviri nameliai su foteliais prieangyje ir privačiu kiemeliu, kur dušas ir wc lauke.

Mojant vėjo malūnams išėjau į trasą. Ketinu paplūdimiu nueiti iki Kudavos aitvarininkų pliažų, ten išsiaiškinti, ar verta belstis iki pat šiaurinio galo, iki Dutch Bay, ar sukti į Kalpitijos miestą ir keltis per marias iš ten.
Bet mano planavimas tai tik migloti ketinimai, šioje kelionėje nieko tiksliai neapsibrėžiu, nieko nerezervuoju. Visiška improvizacija, tik tris taisykles susigalvojau: eiti aplink salą iš eilės pagal laikrodžio rodyklę, nepalikti nepraeitų tarpų ir nenutolti nuo kranto >3 km, jei įmanoma.

Išlindau į paplūdimį, einu juo, kol einasi, kol klampoti nereikia.

Kol smėlis neįkaitęs ir kojos neklimpsta, gera eiti pajūriu. Gaivina vandenyno dvelksmas. Ta pliažo monotonija leidžia einat mąstyti apie visokius dalykus, leidžia mintims nuklysti į gilias vietas, pagalvoti apie tai, apie ką nesigauna galvoti šiokiadieniais ar gulint lovoje.

Bet visą laiką taip eiti nusibostų, nes vaizdai keičiasi lėtai, ilgai ilgai eini kol prieini tolumoj matomą objektą. Dar ir akiniai greit apsineša kažkokiom druskom, vis pasivalyti reikia. Su kroksais smėliu nepaieinu nei kelių žingsnių – bemat pribyra smėlio ir graužia. Išeinant iš paplūdimio reikia gerai nusivalyti smėlį prieš aunantis kaliošus. Tai nėra lengva. Prisipilu buteliuką jūros vandens kojoms apsiplauti.

Pamaniau, kad reikia lįsti gilyn ir rasti kelią į Talawalos šv. Onos bažnyčią, kur galėčiau atsipūsti pirmą kartą šiandien. Perbridęs sausų ir dygliuotų smėlio žolių ruošą patekau į keliuką, bet tas daro didelį lanką, tiesiai šiaurėn reikėtų per daržus bristi. Teko grįžti pajūrin ir paeiti iki kito išėjimo. Ne pirmas kartas, kad tenka grįžinėti, ne paskutinis.

Įlindau į kitą keliuką, paėjau juo iki nardymo centro. Žemėlapyje pažymėta, kad nuo čia veda kelias šiaurėn į bažnyčia, bet nebuvo to kelio.

Šonan pasukus pakliuvau akligatvin, grįžau atgal.

Užėjęs už kampo, kur tas kelias turėjo būti, pakliuvau į tundrą.

Paėjus tundra atsirado tas kelias.

Jau netoli bažnyčios sutikau asilus. Pasiūliau jiems riešutų, bet baikštūs, arti neprisileido, iš tolo smalsiai stebėjo.

Priartėjau prie Tawala šv. Onos bažnyčios. Garsi vieta, piligrimai iš visos salos plaukia į ją.

Prie šventoriaus, kaip priklauso, ubagėlės sėdėjo, rankas tiesė. Įbėriau joms riešutėlių. Iš pradžių nustebo, bet paskui valgė ir dėkavojo. Riešutėliai geri, iš Lietuvos (Rimi) atvežti, migdolų ir anakardžių mišinys (buvau įsidėjęs ilgai kelionei lėktuvais, taip ir liko).

Kaip būtų gerai kur kojas nusiplauti, ir smėlį nuo kaliošų nuplauti. Pas musulmonus būna tokia vieta, bet pas krikščionis retai rasi.

Užtikau švento vandens rezervuarą. Jei juo kojas nusiplaučiau, tai gal nuovargį kaip ranka nuimtų. Susilaikiau nuo šios pagundos.

Netoliese pastebėjau geriamo vandens cisterną. Prisileidau bambalį, tuo vandeniu ir apsiploviau prieš įeidamas į šventyklą.

Mišios prasidės po valandos, maldininkai laukia po medžiu. Atsisėdau ir aš radęs laisvą suolelį, ilsiuosi. Priėjo moterėlė, pasisveikinom, pakalbėjom. Iš kur keliauji, klausia. Iš Lietuvos. Nežinau tokios, vietos, nusiminė pašnekovė. Paaiškinau, kad Europoje, kad Šiaurėje. Tu matai, nusistebėjo moterėlė, iš kur toli pas mus piligrimai ateina. Iš tikrųjų, aš dabar panašesnis į piligrimą, nei į turistą.

Nebelaukiau mišių, pailsėjęs patraukiau toliau šiaurėn, ten turi būti šv. Antano bažnyčia, mažiau žinoma, bet, tikiuosi, ne mažiau įdomi.

Pastebėjau tolumoj ledų mašinėlę važiuojant. Užsimaniau ledų, labai stipriai užsinorėjau. Bet mašinėlė tolsta, nepavysiu. Tačiau staiga ėmė ir sustojo – kažkas sugedo motore. Jau esu patyręs, kad stipriai panorėjus mano norai dažnai išsipildo (tik ne visada nuo to gerai išeina). O ledai skanūs buvo.

Šiaurėn ėjau ilgai, bet kelias buvo gražus, naujas, mašinų nebuvo. Aplink išpuoselėtos kokosų giraitės. Šitos žemės priklauso bažnyčiai, daug kvadratinių kilometrų.

Netoli šv Antano bažnyčios buvo turgelis, ten skanių sulčių atsigėriau. Vietinių mandarinų sultys skanios, tik kad cukraus be saiko prideda. “Sini netuva” sakau, “lunu” – druskos šiek tiek įdėkit. Nusijuokė mergaitė ir įdėjo ne tik druskos, bet ir ledo gabaliukų bei kažkokių sėklyčių įbėrė.

Čia pasikeičiau savo telefonus. G5 įsidėjau tašėn krautis, G3 į rankas.

Šv. Antano bažnyčios paradinės durys uždarytos, bet įėjau pro šonines. Man labai patiko, kad ten leidžia šuneliui pabūti.

Atsipūtęs savo globėjo šventykloje patraukiau toliau. Nugrybavau kiek į šoną, kažkodėl šiandien dažnai tai pasitaiko. Dažniau į žemėlapį reikia žiūrėti.

Toliau kelias ilgai vedė mažai apgyvendinta vietove. Tai dažnai reiškia, kad kertama riba tarp skirtingų tautų. Taip ir buvo – sinhalai krikščionys baigėsi, prasidėjo tamilai musulmonai. Iš tikrųjų dauguma sinhalų budistai, o dauguma tamilų – induistai, tačiau šio pusiasalio žmonės kelis šimtmečius buvo smarkiai veikiami svetimšalių misionierių.

Mane pralenkė ledų motociklas. Nusipirkau vieną, šiandien tik ledais ir maitinuosi. Paskui su tuo ledų pardavėju susitikau keletą kartų – jo motociklas nuolat sugesdavo.

Netoli mečetės mane apspito musulmonų vaikiukai, kai kurie su kepurėlėm, baltais kamizais ir koranais rankose – matyt iš sekmadieninės medrese mokyklos ėjo. Padalinau lietuviškų 1 cento monetų, jie labai stebėjosi, bet mielai priėmė tuos suvenyrus, ir kiti pribėgę tiesė rankas. Gal kuris paskui pasidomės, iš kur ta moneta, apie Lietuvą sužinos. Gal užaugęs baigs aukštąsias islamo studijas Oksfordo universitete ir pataps lietuvių mažumos teisių gynėju Suvienytos Europos kalifate.

Toliau mane lydėjo ožkų pulkelis. Jos buvo papuoštos branktais, kad pro tvoras nelandžiotų. Kadangi tvoros visur pakelėj, tai jos ir eina keliu gana toli. Laisvi gyvulėliai.

Priėjau ežerą ties Palivasalturai kaimu. Pavėsis, žolelė, žmonių nesimato – kur berasi geresnę vietelę poilsiui. Priguliau, pasnaudžiau valandėlę. Aplink susibūriavo smalsios karvės, bet man netrukdė.

Pasnaudžiau mažumėlę ir toliau aplink ežera.

Pallivasathurai kaimelyje gavau šalto vandens su burbuliukais. Šri lankoje nebūna gazuoto mineralinio, būna ti “soda”.

Nusprendžiau pasukti į plentą, ten tikiuosi daugiau šešėlių bus. Po tų siaurų keliukų atsidūriau plačioje gatvėje, viskas smarkiai pasikeitė.

Čia daugiau mašinų, žmonių, krautuvių visokių, gyvenimas verda. Užsukau išgerti kolos ir kažko užkąsti – tik ledais maitinuosi. Turi tik sausainių ir jogurto, tiks ir tai. Iųvalgęs jogurtą atidaviau patarnaujančiam berniukui indelį, kad išmestų, tas švystelėjo į pakelės griovį šalia. Negali pykti, visi čia taip daro. Paskui nusifotografavom.

Plentas priartėjo prie marių, išlindau pažiūrėti.

Priėjau Tanyia viešbutį. Iš čia atsišakoja kelias į aitvarininkų kurortus (daug iškabų į juos rodo), į dar vieną pusiasalio-pusiasalį prie Olandų įlankos. Man reikia apsispręsti, ar judėti lik Kalpitijos miesto, ar eiti į tuos kurortus nakvoti.

Iš pradžių užėjau į Taniya viešbutį. Tuščia visai, šeimininkas televizorių žiūri. Parodė kambarį už 1500. Pigu, bet ten viskas yra ko reikia, gerai būtų čia likti. Bet dar anksti. Galiu nueiti pas aitvarininkus už kokio kilometro. Neabejoju, kad viešbučiai ten bus daug brangesni ir kažin ar labiau patogūs tik pernakvojimui. Geriau nueisiu į Kalpitijos miestą už poros kilometrų. Gal ten rasiu keltą į “žemyną”, gal su žvejais susitarsiu. Tada persikėlęs varyčiau į Putalamą ir iš ten kaip nors per naktį parvažiuočiau namo. Jei nepavyks persikelti, galiu grįžti tiesiai į Kolombą, juk šiame etape nelabai yra kur toliau eiti. Kelionės į pusiasalio-pusiasalį atsisakiau, įdomiau bus kitame etape iš Karative traukti į Wilpattu džiungles. O jei nerasiu ir autobuso į Kolombą, ar bent iki Palavi kryžkelės, visada galėsiu pasigauti tuktuką ir grįžti į Taniya viešbutį.

Mano entuziazmą toli vaikščioti numušė ne tik nuovargis, bet ir perštėjimas reiškiantis pirmuosius nuospaudų ant padų požymius. Nenoriu pūslių prisitrinti, neužgis iki kito savaitgalio etapo. Mano firminiai kroksai-kaliošai dar niekada “nepavedė”, bet gal jau jiems metas į pensiją, padas per daug suplonėjo, nebespyruokliuoja kaip anksčiau. Gal kelio dulkių pribyrėjo, pragraužė. Dar viena priežastis – būdamas Lietuvoj priaugau 5 kilogramus (norėjau atsivalgyti cepelinų), o tai ir kojoms ir kroksams didesnė apkrova.

Netrukus atsidūriau Kalpitijoje – šio pusiasalio didmiestyje. Taksistai siūlo visur nuvežti. Ar per įlanką galit perkelti klausiu vieno aktyvesnio siūlytojo. Taip, sako, galima, nors keltų čia nėra, mano pažįstamas žvejas perkels rytoj, šiandien jau per vėlu, tuoj sutems. Geriau nuvešiu tave į gerą viešbutį, sako, o rytoj pas tą žveją. Užsirašiau jo telefoną ir patraukiau toliau link įlankos.

Žvejų uostas ištuštėjęs – sekmadienio vakaras. Paklausiau keleto dėl perkėlimo, nei vienas nesutiko. matyt reikia daug pinigų pasiūlyti. Tiek to, grįšiu namo per pusiasalį ir kitą etapą pradėsiu kitoje sąsiaurio pusėje – neįveiktas poros kilometrų vandens tarpas gal nesugadins ėjimo aplink salą koncepcijos. Nuėjau pasigrožėti paskutiniu šio etapo tašku, nufotografuoti kitą krantą.

Taigi, grįžtu į miesto centrą, kur autobusai buriuojasi. Dedikuotos autobusų stoties čia nėra. Klausinėju žmonių ir vairuotojų, visi sako, kad šį vakarą į Kolombą autobusų nebėra. Tada reikia varyti iki Palavi kryžkelės, iš ten gal bus šansų pasigauti autobusą iš Putalamo. Vienas autobusas laukia keleivių, įlipu į jį. Matau, kad laukti teks ilgai, ten tik maišus kažkokius krauna, keleivių dar nėra. Ir tai tas lėtasis autobusas, kelias valandas vilksimės. Išėjau truputį patranzuoti. Stoja puikiai, beveik visi. Bet niekas tiek toli nevažiuoja, kiek aš buvau nuėjęs per šias dvi dienas (tiksliau pusantros). Pastebėjau svečių namus, užėjau pažiūrėti. Žinau, kad valstybiniai svečių namai blogas ir brangus viešbutis, bet reikia patikrinti. Viduj nieko nebuvo, rėkavau, kol prisišaukiau tarnautoją. Visi kambariai užimti, sako tas. Keista, nei gyvos dvasios aplink. Pabandžiau išeiti pro kitas duris ir pataikiau į snarglinę, matyt vienintelę šiame blaiviame mieste. Prie apmūsojusio stalelio sėdėjo vienintelis klientas. Baltasis.

Taip susipažinau su Timiu.

Timis, kilimo iš Frankfurto, jau virš dvidešimt metų gyvena čia. Viską žino apie šias vietas, daugiau, nei vietiniai. Persikelti į kitą krantą iš čia galima, bet žvejai linkę imti daug pinigų, nepavyks nusiderėti. Galima nueiti pas aitvarininkus į šiaurę, ten juos vežioja delfinų žiūrėti, taipogi daro ekskursijas po įlanką. Galima prisitrinti prie tokios ekskursijos ir paprašyti, kad stabtelėtų kitame krante. Per sudėtingas variantas, geriau darysiu, kaip sugalvojau. Timis pripasakojo daug įdomių dalykų apie vietines įžymybes, apie žmones, apie pilietinį karą. Pagąsdino mane, kad sekančiame mano kelionės etape žmonių nebus, reikės apsirūpinti vandeniu ir maistu, miegoti džiunglėse,  galiu užsirauti ant gyvatės, krokodilo ar likusios nuo karo minos. Suintrigavo. Patarė nevažiuoti nakvynei atgal į Taniya viešbutį, o apsistoti čia, nes pirmas greitesnysis autobusas trečią nakties išvažiuoja, paskui penktą, paskui dažnai. Pašaukė svečių namų darbuotoją, tas patvirtino, kad visi kambariai užimti. Ai, tiesiog dirbti nenori, sako Timis, čia ne privatus viešbutis. Galiu apsinakvoti jo draugo viešbutyje, čia pat. Paskambino, kambarys man bus. Turim daug apie ką pasikalbėti, sakau Timiui, kažko panašiam į Hemingvėjų, gal dar po vieną? Ne, sako jis, mano šios dienos limitas išeikvotas, žmona pyks. Sėdo ant motociklo ir išvažiavo, o aš nuėjau į jo parekomenduotą Glorija viešbutį.

Vartai užrakinti, reikia patraukti už kriauklės prikabintos, kad suskambėtų. Atėjo apyjaunis šveicaras. Sako, yra kelių tipų kambariai. Man reikia tik permiegojimui, paties paprasčiausio. Parodė kambariuką, švarus, jaukus. Skirtas backpakeriams, sako. Ok, sakau, aš būsiu iš jų. Kambaryje net durų nėra, tik užuolaida į lauką. Dušas ir tualetas bendras, bet labai tvarkingas. Iš šaldytuvo virtuvėje galima pasiimti gėrimų, pinigus palikti dėžutėje. Gražu, hipiška kažkaip. Sumokėjau iš anksto 2200, kad žadinti anksti ryte nereikėtų.

Šiandien nuėjau 31 km, bet nesu toks nusikalęs, kaip anksčiau, kai tiek nueidavau.

Mano kaimynystėje gyveno čekų porelė, jie labai girdėjosi už sienos – pertvaros.

Atsibudau pusę penkių, susiruošiau, nusiprausiau ir penktą jau ten kur autobusai. Artimiausias bus šeštą, sako man vienas į gatvę išėjęs diedukas. Laukti valandą, gerai, kad arbatinė dirba. arbatos saldžios man suplakė (tamilai suplaka arbatą). Autobusas bus pusė šešių, sako arbatinės šeimininkas. Ir jis buvo teisus. Gerai, kad užsukau arbatos išgerti, o tai būčiau nublūdinęs kur nors ir pavėlavęs.

 

Autobusas atvažiavo laiku, buvom tik keli keleiviai, nieko nelaukę pajudėjom 05:30, pagal tvarkaraštį. Bet pavažiavę kelis šimtus metrų sustojom ilgam. Na ne visai ilgam, keliolikai minučių. Čia prisirinko daug keleivių ir grūdosi iki pat Kolombo. Čia kitaip, nei traukiny, čia labai maža keleivių kaita, dauguma važiuoja iki galo.

Per valandą nuvažiavom iki tos vietos, kur pradėjau eiti vakar. Kolombe atsidūrėm dešimtą – greitai atlėkėm, greičiau nei traukiniu, nors iš Negombo nevažiavom greitkeliu.