Aštuntoji diena. Šeštadienis, 2016-07-02

Vėl Šri Lankoje • Dezorientacija Kolombo Forto stotyje • Penkios valandos traukiniu  • Pulichchakulam • Vėžliabusu nuo Palavi junction • Plentu palei marias • Plantacijos prie elektrinės • Brangūs viešbučiai, bet ne visi • Kelnės drykst • Vanduo bėgantis iš kriauklės į kriauklę

9,5 km

Jei šitas pasaulis užkniso, susikurk sau kitą pasaulį.

Daugiau kaip trys mėnesiai praėjo, kai perkirtau Kolpitijos pusiasalio pagrindą ir išlindau prie Putalamo marių. Buvau parlėkęs Lietuvon pavasario pasitikti. Ilgai tas pavasaris perėjosi, bet paskui sparčiai išsivystė į tokią karštą vasarą, kad Šri Lankoje ne ką karščiau. Reikia trumpam grįžti Šri Lankon, kur jau pasibaigė lietūs, kur prasidėjo mano mėgstamų rambutanų ir mangustinų sezonas, kur laukia tūkstančiai šypsenų ir kelias aplink salą.

Atlėkiau antradienį. Iš pradžių darbai, bet sulaukiau savaitgalio, galiu eiti toliau.

Reikia nusigauti į Putalamo prieigas, bet neisiu į tą miestą, suksiu į neriją, pasieksiu jos galą ir bandysiu persikelti į krantą.

Yra du rytiniai traukiniai iš Kolombo į Puttalam, vienas ketvirtą, kitas septintą. Jei nesimiegos naktį, važiuosiu pirmuoju, paskui išsimiegosiu kur pajūryje.

Atsibudau apie trečią, varčiausi varčiausi, nebeužmiegu, bet į ketvirtinį traukinį vis tiek nespėsiu. Neskubėdamas susiruošiau į septintinį. Tas atsibudimas taip anksti įvyko dėl to, kad šiom dienom pradėjo mausti kairį petį, užtenka neteisingai pajudėti ir skausmas pasidaro stiprus, ilgai neatslūgsta. Net apsirengti sunku, nemažas „čelendžas“ ranką į rankovę įkišti. Buvo kilusi mintis niekur neiti šiandien, bet kuprinę pavyko užsidėti be skausmo, reiškia, galiu judėti. Gal išsijudinsiu, gal eidamas pasveiksiu.

Atvažiavau į stotį tuktuku. Iki traukino išvykimo mažiau pusvalandžio, bet toje kasoje virš kurios užrašyta Puttalam nieko nėra. Prie informacijos langelių taipogi nieko. Kažkoks vaikinas pamatė mane besiblaškantį, pasisiūlė padėti. Klausinėjo žmonių, kol sužinojo, kad man reikia į kasą nr. 13, reikia lėkti į kitą galą. Ten virš kasos užrašyta Matara – visai į priešingą pusę. Klausiu žmonių eilėje, ar į Putalamą perka. Sako, kad į Matarą. Prasiveržiau į peroną (ten sargas tikrina bilietus, bet aš prasmukau), važiuosiu zuikiu, jeigu ką. Ne aš kaltas, kad informacijos nėra. Perone maniau rasiąs kokį viršininką, jam pasiskųsiu. Kaip tyčia, jokio pareigūno, o prie stoties viršininko durų didelė grūstis (kaip visada). Traukinys jau stovi pirmame kelyje. Pasiklausiau vieno keleivio, kur jis pirko bilietą. Kasoje nr 13, sako. Bet ten į Matarą parduoda, sakau. Į Putalamą taip pat, sako. Taigi, dar spėjau nulėkti ir nusipirkti tą bilietą už 110 rupijų (du litai su kapeikom už 5 val. važiavimą), dar net spėjau vandens ir pyragėlių prigriebti, bo eilių nebuvo.

Važiuojam. Lėtas traukinys, stoja visur, stovi ilgai. Forte gavau atsisėsti prie lango, o gretimoje Maradanos stotyje jau prisigrūdo stovinčių.

Daug fotografuoju pro langą, noriu prisijaukinti savo naują LG G5, taip pat palyginti jį su pirmtaku LG G3. Abiejuose ta pati trackingo programa, dirbsiu su dviem, vienas ilsėsis ir krausis tašėje. Įkaitę jie greit išsikrauna, užtenka tik trim valandom intensyviai naudojant. Pereitose kelionėse vieno neužteko.

Mėgaujuosi internetu traukiny, vietomis čia jis greitas, galima ir į feisbuką papostinti. Jaunuoliai skaipinasi su vaizdais, nestriginėja. Su Lietuva nepalyginsi, bet Pietų Azijos lygyje Šri Lankos telekomai laikosi aukštumoje.

Išvykom laiku, bet važiavom ne keturias valandas pagal tvarkaraštį, o penkias. Mano vagone pasikeitė kokios trys pakeleivių kartos, niekas taip toli nevažiuoja. Kartais prisigrūda, vos telpa, kartais nemažai sėdimų vietų lieka.

Traukinys važiuoja iki Putalamo, bet išlipu stotele anksčiau – Palavyje. Čia atsišakoja kelias į neriją. Į Palavi junction buvau atvažiavęs grįžinėdamas iš pereito etapo. Tikiuosi čia pasigauti tuktuką ir grįžti į startą.

Vos išlipus prisistatė taksistas, paaiškinau jam, kad man reikia pavažiuoti iki Daluwa filling station, kokius 8 km. Žinau tą vietą, sako, už tūkstantį nuvešiu. Pasiūliau 200. Kol derėjomės, priėjo  turistas su didele kuprine ir paklausė, kur autobusų stotelė. Jam reikia nuvažiuoti į Kalpitiją, jis kaitininkas, matyt aitvarą kuprinėje nešasi. Pagalvojau, kad ir man gal geriau autobusas, stotelė čia pat. Pasiūliau pavažiuoti kartu, nuėjom į kryžkelę, pasukom ten, kur kelias veda į neriją, autobusas jau stovi. Tuktukistas vis ėjo iš paskos ir aiškino, kad jis nugabens mus daug greičiau. Bet mes niekur neskubam.

 

Aitvaristas su kuprine nulindo į galą, aš atsisėdau priekyje, man greitai lipti. Iš lėto pajudėjom, labai lėtai važiavom, vos slinkom. Panašiu greičiu juda arklio traukiamas prikrautas šieno vežimas. Galima eigoje įšokti ir iššokti. Pasirodo, čia yra tokie specialūs reisai. Man tai kas, per pusvalandį atsirasiu kur man reikia, bet aitvaristas belsis iki vakaro. Tikriausiai išlips neapsikentęs ir tranzuos toliau.

Pravažiavom miestelį gražiu vardu Karamba, netrukus išlipau ir 14:30 pradėjau ketvirtą ėjimo aplink salą etapą.

Iš pradžių ėjau plentu. Tokiu laiku šešėlių mažai, karštis baisus, bet dar pakenčiamas, kol neįkaitau, kol nesušlapau nuo prakaito.

Plentas priartėjo prie marių, išlindau į krantą pasidairyti.

Pasigrožėjęs mariomis išsukau iš plento į mažesnį keliuką, užteks eiti plentu.

Mažais keliukais ir takeliais eiti linksmiau per plantacijos. Augina burokus, svogūnus, česnakus, taboką ir man nežinomus augalus. Sklypai išpuoselėti, laistomi, išravėti. Šalia didelė Norochcholai anglim kūrenama elektrinė, aplink ją vėjo malūnai. Iš pradžių buvau sumanęs pasukti iš plento anksčiau, apeiti tą elektrinę iš vandenyno pusės, bet persigalvojau – gal ten bus aptverta ir reikės atgal grįžti. Todėl aplenkiu objektą šiauriau saugiu atstumu.

Priartėjus prie vandenyno prasidėjo šiokios tokios turizmo užuomazgos toje atkampioje vietoje. Prieš keletą metų čia planuota pristatyti viešbučių dešimtims tūkstančių poilsiautojų, įrengti golfo aikšteles, didelius akvariumus ir t.t. Vietiniai užprotestavo, nes juos buvo ketinta iškelti kitur, o jie patys norėtų pelnytis iš turizmo. Didelės statybos liko brėžiniuose, o čia dabar galima poilsiauti nameliuose. Tos vietos pajūris garsėja pastoviais stipriais vėjais (idealu aitvarininkams) ir prie kranto priplaukiančiais delfinais. Apgyvendinimo kainos gerokai didesnės, negu salos pietų kurortuose, matyt maža konkurencija.

Kažkur čia man reikėtų apsistoti. Dar anksti, bet galėsiu radęs vietą eiti toliau ir grįžti nakvoti. Pradėjau užsukinėti į viešbučius. Užsukau į pirmą pasitaikiusį “Makara”. Apsauginis pasodino mane ant suoliuko ir nuėjo ieškoti savininko. Ilgai laukiau. Atėjo tikras britas, parodė gražų kambarį už $120. Keliautojas aš, sakau, ne poilsiautojas, man tik šelterio tereikia išsimiegojimui ir elektros prisikrovimui. Jis pasiūlė pažiūrėti kitoje gatvės pusėje, ten pigiau.

Užsukau į “Rosaanne”, ten vietinis vadybininkas parodė gražų namelį už 6000 rupijų. Šalia baseinas, baras. Gal yra pigiau be kondicionieriaus? Ne, čia pigiausias ir tai nupigintas, nes ne sezonas dabar. Susikalbėti trukdė labai garsi muzika, bet man pasakė, kad balius tuoj baigsis ir čia bus tylu. Brangu, bet antrame kelionės etape esu nakvojęs ir brangiau. Jei geriau nerasiu, gal grįšiu čia.

Man patarė užsukti į Dolphin village, reikia grįžti puskilometrį. Kažkaip buvau praėjęs tą vietą, reikėjo užsukti. Einu atgal, randu mažą iškabą su “dolphins”. Užsuku, kieme ant žemės sėdi diedukas be kojos, tinklus narplioja, pasiūlė prisėsti šalia. Nepavyko susikalbėti, dar nemoku tiek sinhališkai, o jis nesupranta angliškai. Įlindau giliau kieman, matau, kad yra kažkokie kuklūs nameliai, turėtų nebrangu būti. Grįžau pas dieduką, prisėdau šalia, laukiu, gal pasirodys koks vadybininkas. Ilgai laukiau. Atėjo kitas diedukas su kojomis, abu krapštinėjasi po tinklus, bando kalbėtis su manim. Nepanašu į tą “Dolphin village”, išgirtą Agodoje.

Atsisveikinau su žvejais, einu toliau atgal. Dar viena mažytė iškabėlė, kuria irgi praėjęs buvau. Čia jau tikras “Dolphin village”. Savininkas mane sutiko džiaugsmingai, bet puolė atsiprašinėti, kad visi nameliai užimti – keista diena šiandien – ne sezonas, o turistų prisirinko. Jau galvojau grįžti į “Rosaane”, bet pasiūlė neskubėti, atnešė skanių avokado sulčių. Palauk čia, sugalvosim ką nors, sako. Pradėjo skambinėti. Sako, kad vieną paprastą kambarį yra užėmęs turistų grupės vairuotojas, gal jį pavyks iškraustyti, bet neprisiskambina kol kas. Kambarys kainuotų 2500. Nuvedė mane į pavėsinę, ten prancūzų šeimynėlė, elektra ir wifi. Ko daugiau bereikia, sėdžiu, su kompu krapštausi, į “Rosaane” visada spėsiu grįžti. Prieš temstant savininkas atėjo ir sako, kad rado vietą kitoje “kaimo sodyboje”, truputį brangiau.

Nuvežė motociklu mane puskilometrį į priekį.  Beapžergiant motociklą kelnės tik drykst per visą šakumą. Pristatė į “Omeesha hotel” ten pasiūlė dailų namelį. 4000 su pusryčiais. Lai bus 3000 be pusryčių, sakau prisidengdamas suplyšusias kelnes. Suderėjom už 3500. Nereikia pusryčių, anksti ketinu išeiti. Geriau man siūlo juodo duokit ir adatą. Nesuprato, ko noriu, teko parodyti savo avariją. Ruošėsi paimti susiūti, bet pasakiau, kad aš pats, tik instrumentus lai atneša (iš tikrųjų turiu adatą ir truputį siūlo tokiems atvejams, bet reikia pataupyti kitoms avarijoms, kai pagalbos nebus).

Kol visai nesutemo, dar spėjau į pajūrį nueiti.

Toje vietoje ir pliažo baras yra. Tikras restoranas. Šefas pribėgo manęs pasveikinti. Išvirė bulvienės ir pakepė sepijų.

Namelis toks, kokio reikia pernakvojimui. Kaina atitinka kokybę. Dar ir adatą su siūlu davė.

Šiandien nuėjau apie 10 kilometrų. Nedaug, nes pradėjau eiti tik po pietų.