Daug gervių Vila Rosita įlankėlėje, didelių, nusipenėjusių, matyt netrukus lėks į Sibirą vaikų perėti.

Vandeny prie pat kranto pamačiau medūzą orą gaudančią. natūroje matėsi gerai, nuotraukoje kažin ar pavyks lengvai ją rasti.

Gervės baikščios, slepiasi nuo manęs, nors ilgai sėdėjau nejudėdamas, laukiau kol įsidrąsins. Užtat varnos manimi susidomėjo. Mėčiau sausainio gabaliukus į kaimyninę valtį, dauguma jų nuriedėdavo į vandenį ten žuvytės sukunkuliuodavo. Į valtyje likusius sausainėlius skruzdės kaip mat įniko, per minutę takeliai atsirado. Varnos kol kas neišdrįso arčiau priskristi. Tolumoj pamačiau plaukiantį roplį – gal krokodilą nedidelį, gal varaną, nespėjau įžiūrėti. Pliaukštelėjo, matyt žuvį pagavo.

Jei jau per patį dienos karštį čia toks gyvūnijos aktyvumas, ko galėčiau prisižiūrėti prieš temstant, ar vos prašvitus…

Pailsėjau Villa Rosita kurorte, reikia krapštytis toliau.

Priėjau Lagoon paradise viešbučio iškabą. Va čia ir bus mano pokaitis.

Viešbutis prašmatnus, su baseinu. Čia turtingi šrilankiečiai atvyko sekmadienio iškylai. Vaikučiai baseine turškiasi, tėveliai alų gurkšnoja, mamytės plepasi.

O aš nulindau į pavėsį prie stalelio užsisakiau laimo sulčių su druskele ir pipirais, sodos vandens, žalių žirnių kreminės sriubos.

Viešbučio vadybininkas bandė suprasti mano esmę, bet jam nelabai pavyko. Niekas pėsčias į tą vietą nėra buvęs atėjęs. Iš kur esi, klausia. Iš Europos, atsakau. 90% toks atsakymas patenkina, tik didžiausi eruditai nori tikslesnės informacijos. Menedžeris iš tų eruditų kategorijos, paaiškinau jam, kad iš Lietuvos. O, Lithuania, žinau, sako jis, vakar čia buvo aštuoni svečiai iš tavo šalies. Dažnai girdėtas teiginys, dar iš Indijos laikų. Taip sakyti mėgsta, norintys svečiui įsiteikti. Bet gal nemeluoja? (Nors sakyti netiesą čia visuotinai priimtas reiškinys, nelaikomas didele blogybe.)

Marios atitvertos tinkline tvora, prie vandens neprieisi, nufotografavau per tinklo akį:

Sako anksčiau iš čia rengdavo valčių turus, bet šis biznis užsidarė.

Viešbučio prieigos gražiai sutvarkytos, nesimato šiukšlių, jau esu atpratęs nuo tokios švaros.

Toliau einu šiaurėn, fotografuoju viską.

Dar vienas kapines priėjau, reiškia bažnyčia netoli.

Priėjau šv. Marijos Magdalenos bažnyčią, čia užsiėmimai vyko

Nulindau prie vandenyno, skauda per smėlį eiti, nors jau ir atvėso, padai kažkodėl jautrūs pasidarė.

Smarkiai padaugėjo transporto, pakele einančių žmonių, reiškia artėju prie miesto, jau Negombo priemiesčiai. Negombas garsus savo pliažais visai netoli tarptautinio oro uosto, bet blyškiaveidžių koncentracija didelė šiaurinėje dalyje, iki ten aš neisiu šiandien.

Paskutinį sykį šiandien išlendu prie vandenyno. Paeisiu kiek pakrante, čia ir saulę palydėsiu.

Saulę palydėjau Morawala beach – Negombo nerijos gale, pačiame vakariniame iškyšulyje. Sekmadienio vakarą daug šrilankeičių čia susirinko. Baltašikniai ganosi šiauriau.

Mano pirmasis kelionės etapas baigiasi. Lieka nusigauti iki autobusų stoties. Kokie trys kilometrai, bet jie patys sunkiausi. Kojos vos lankstosi, maudžia visi sąnariai ir raumenys

Tuktukai stoja, siūlo pigiai stotin nuvežti ir labai stebisi, kad aš net už 100 rupijų nesutinku važiuoti.

Norint patekti į Negombo centrą reikia tris tiltus pereiti. Neriją nuo žemyno skiria (jungia) keletas įlankų, salelių – geografija čia nėra paprasta.

Šiaip ne taip atėjau į autobusų stotį ir stoties nerandu. Klausiu žmonių, jie sako, kad prie stoties ir esu – rodo į tokį prašmatnų įėjimą, kaip į kokį metropolitemą. Kol manęs čia nebuvo, pastatė modernų autobusų terminalą.

Susiradau, prašmatnų autobusą į Kolombą, tas per greitkelį važiuoja, greitai nuveža už 110 rupijų. Tik laukti reikėjo pusvalandį, kol keleivių prisirinks, nes pirmas įlipau. Kitas negreitasis jau buvo išvažiavęs, gal jį ir pralenksim.

Pusė aštuonių išvažiavom, po valandos jau buvom Kolombo Forte (Petoje) iš kur pradėjau savo kelionę. Dar po valandos jau ilsinau kaulus savo lovoje.

Šiandien nuėjau 30 kilometrų, nereikėjo tiek daug.

Pirmojo etapo išvados

• Įrodžiau sau, kad dar nesu visai sukriošęs
• Galėčiau eiti aplink salą (ar aplink Lietuvą, ar nuo Vilniaus iki Konstantinopolio). Jei tai daryčiau be pertraukų, reikėtų per dieną nueiti tik 15-20 km, o einant daugiau, reikia kas porą dienų daryti pertraukas.
• Geriau startuoti kuo anksčiau ryte, vos prašvitus: nekaršta, įdomių dalykų daugiau, apšvietimas nuotraukoms geresnis. Nuo kokios 10-11 iki 15 geriau pralaukti kur nors pavėsyje. Toliau keliauti iki 18-19 vėliau jau visai tamsu. (Tinka tropikams, kitur kitaip).
• Ypatingų nuotykių nepatyriau, bet nuobodu nebuvo, pamačiau daug įdomių dalykų, kurių nepastebėsi kitaip keliaudamas. Net dviračiu važiuodamas tiek nepamatysi, nes reikia į kelią žiūrėti