Daug katalikiškų koplytėlių Šri Lankos vakarinėje pakrantėje. Daugiausiai ten pamatysi šv. Antaną ir šv. Mariją, bet kelis kartus pasitaikė man nepažįstamas šventasis, su kūdikėliu, kaip ir mano globėjas, tiktai apžėlęs
Moksleivių uniformos baltos visoje šalyje.
Vis nueinu kairėn pažiūrėti, ar vandenynas vietoj
Paskui vėl grįžtu į kelią, taip ir einu zigzagais, koplytėles fotografuodamas. Daug ir praleidžiu.
kokosų rinkėjas
Grįžau į koralų krantą
Čia yra geltonų krabų. Žmonių ir varnų nedaug, krabai nesislapsto, kaip prie mano namų Dehiwaloje.
Galima pliažo pavėsyje pasnausti. Gerai, kad turiu sarongą. Universalus dalykas – tinka pasikloti ir užsikloti, nusišluostyti, aplink kaklą apsivynioti, sugadintoms kelnėms pakeisti.
Prie įvažiavimo į Negombo neriją pilna ženklų.
Galudienis šunelis. Jam jau šimtas metų.
Pagal žemėlapį dešinėj turėtų būti ta vieta, kur vakar taip man patikęs Hamiltono kanalas susisiekia su Nagombo mariomis. Reikia sukti iš kelio ir takeliais nueiti į tą vietą.
Išlindau prie kanalo žiočių (jei taip galima pavadinti), ir kaip tik tuo momentu praplaukė valtis su blyškiaveidžiais turistais.
Grįžęs į kelią pagalvojau, kad jau esu pasiekęs Negombo nerijos šakumą, reikia ir prie jūros nueiti, iš abiejų pusių pažiūrėti. Paskiau zigzagais būtų gerai vaikščioti tarp marių ir vandenyno, šita nerija siauresnė nei Kuršių.
Bet prie jūros šitoje vietoje nepriėjau, tvoros visur, privačios teritorijos.
Grįžau į kelią ir vėl radau koplytėlę su nepažįstamu šventuoju.
Paskui pavyko prie vandenyno prieiti, bet paplūdimiu eiti sunku, kojos klimpsta, smėlis degina, palmės šešėlių nemeta per pusiaudienį.
Šiaip ne taip nušliaužiau iki kyšulio, o ten žmonės dirba ir maudosi, pripratę prie karščio.
Nušliaužiau į kelią, ten pavėsį daugiau šansų rasti.
Štai kaip koledžo studentai tvorą išgražino.
Ne kartą mačiau panašius piešinius apie tautų/tikėjimų draugystę. Čia galima atpažinti budistę ir hinduistę, musulmoną ir krikščionį. Tikrai, šiuo metu jie gana taikiai čia sugyvena. Piešinys priminė man sovietinius plakatus, tik ten sudėtingiau, ten reikėjo 15 broliškų respublikų prezentuoti.
Priėjau šv. Antano bažnyčią.
Ir šv. švAntano koplytėlę
Ir dar vieną koplytėlę
Ir dar vieną
Ko gero Negombo nerijoje gyvena vieni katalikai, nemačiau nei budistų pagodų, nei indusų kovilų, nei musulmonų mečečių. Net ir protestantų kirchių nepasitaikė. Užpernai lankiausi kitoje vakarų pakrantės nerijoje (ją dar teks pereiti), didesnėje, nei šita, ten irgi vieni katalikai. Matyt portugalų misionieriai kadaise čia aktyviai veikė (todėl šv. Antanas visur), o į žemyną giliai nelindo.
Priėjau kaimelio supermarketą. Žavu, paprasta, minimalistiška – tik tai, ko reikia kasdieną.
Ypač mane pradžiugino kranelis šalia kelio. Pliažo smėlio nepavyko nusipurtyti, likęs kroksuose pradėjo kojas graužti, kaip gerai, kad yra kur nusiplauti.
Laikas dešinėn pasukti, pažiūrėti, kaip toje vietoje marios laikosi. Anot žemėlapio prie marių čia turėtų būti viešbutis Villa Rosita. Gal pavyks ten valandėlę-kitą pailsėti, pasnausti, pavalgyti.
Vilos Rositos neradau, gal ne į tą keliuką pataikiau. Iškabų nebuvo. Ėjau ėjau, kol valčių prieplauką priėjau mažoje įlankėlėje.
Ten pavėsis. Įlipau vienon valtin, pailsėsiu čia, bus mano Vila Rosita.