Į Šiaurę nuo Kučingo, netoli, yra toks Damai pliažas – šiaip sau, Šri Lankoje daug geresni pliažai – bet šalimais yra etnografinis muziejus (cultural village) – panašus į Rumšiškių, gal tik kompaktiškesnis. Nėra laiko skristi gilyn į Borneo, paskui ilgai upėmis plaukti, kad pamatyčiau tuos ilguosius namus, kuriuose dajakai gyvena. Galvų jie nebemedžioja, visai civilizuoti patapo, tad kažko ypatingesnio, nei muziejuje vargiai pamatysi. Juolab tose Rumšiškėse neblogai pristatytos pagrindinės Saravako vietinės tautos (dajakai): bidajai, penanai, ibanai, orang ulu, melanau ir kt., taipogi nuo seno čia atsikėlę malajai ir kinai. Kiekviena tauta turi po namą, ten ir aplink jį demonstruoja savo amatus, tautiškai apsirengę atstovai muzikuoja, šoka – gal kiek gyviau, nei Rumšiškėse (tiesa, seniai ten bebuvau). Ten dar ir pasą tokį išrašo, kuriame kiekviename name štampuką uždeda. Ten yra ir didelė salė, kur koncertai vyksta, puikiai surežisuoti, nenusibostantys, nes muzikantai ir šokėjai ilgai neužsibūna, vieną grupę tuoj keičia kita. Po koncerto apžiūrėjau nuotraukas iškabintas fojė – neseniai vyko tarptautinis festivalis, buvo atvykę šokėjai net iš Latvijos.
Šios dienos atradimas – umai. Tai Saravako patiekalas iš žalios žuvies. Smulkiai pjaustyti gabaliukai kelias valandas palaikyti citrinų ir kario marinate. Bais skanu, gaila, kad nespėsiu prisivalgyti.
Ten ir pasą tokį gavau. Kiekviename name ten uždėdavo po štampuką.