Per Kučingo miestą Saravako upė baigia tekėti, žiotys nebetoli. Prie tų žiočių gamtos mylėtojai dar pereito amžiaus viduryje įkūrė draustinį – Bako (kirtis gale) nacionalinį parką. Ten ir vykstam. Iš pradžių autobusu per civilizuotus priemiesčio rajonus, paskui valtimi vis platėjančia upe. Krante draustinio administraciniai pastatai ir nameliai turistams, toliau – džiunglių takai. Nakvynę čia reikia iš anksto užsirezervuoti – prieš mėnesį vos pavyko gauti kambarį – suplanuotą dieną išvis vietų nebuvo.
Įplaukiant į Saravako upės žiotis
Nebuvau tikras, kad čia pamatysiu nosuotą beždžionę – kai kas kelias dienas čia slankioja, bet neužtinka. Tačiau mums pasisekė. Beeinant iš registracijos į mūsų namelį, šakos pakelėje sujudėjo ir pasigirdo toks švelnus kurkimas-murkimas – sunkiai nusakomas garsas. Žvilgt tenai – sėdi gražuolė (gal gražuolis) su didžiule nosimi. Visai arti, už poros metrų. Kol prisitaikiau įamžinti mus pasveikinusį čiabuvį, tas jau nulindo gilyn į tankmę. Netoli, dar matėsi, kaip jis stebi mus, bet nufotografavus nesuprastum, kur kas yra. Vėliau dar teko pamatyti tų proboskių, rodos jie patys atėjo į mus pasižiūrėti – stebi iš saugaus atstumo – žinia, negalima pasitikėti tais homo sapiens pusbroliais.
Gražu Bako draustinyje – pliki medžiai apsemti potvynio, mangrovių brūzgynai, krabai su kriauklelėmis ir be, kiaulė-šernas, vagilės makakos, cikadų čirškimas ir kiti garsai. Bet čia tiktai administracinio centro prieigos, rytoj takais į patį džiunglių tankumyną…
Potvynis. Kai atslūgsta, jie neapsemti
Per atoslūgį (fotografuota rytojaus dieną)
Makakos vagilės trainiojasi aplinkui
Kiauliašernis apknisa draustinio takelius
Bako parke yra valgykla, joje yra ir alaus kelių rūšių, Pats skaniausias iš Kambodžos – čekišką primena.
O tas filipinietiškas ne toks skanus, panašus į tailandietišką Tiger