Po bemiegės nakties KL pigių skrydžių terminale keliaujam toliau į neištyrinėtus kraštus. Belaukiant lėktuvo į Kučingą, pasikeitė įsodinimo vartai (geitas), bet pranešė taip neaiškiai, neišgirdau, o užrašas prie vartų vis dar rodė „Kuching“. Tik atstovėjus ilgoje eilėje tas užrašas pasikeitė, reikėjo bėgioti, teisingų vartų ieškoti. Praėjus pro tuos teisingus vartus, neaišku kur toliau eiti – vietinių skrydžių zonoje keleiviai laisvai vaikšto tarp lėktuvų, viskas susimaišę. Panašu į didelio kaimo autobusų stotį – eini ir klausinėji, kur kas važiuoja.
Pagaliau lėktuvas surastas, pirmyn į Kučingą. Pasirinkau šį miestą nes seniai svajojau aplankyti Borneo salą – tik tenai pamatysi beždžiones su didžiulėmis nosimis, ten gyvena galvų medžiotojai dajakai ir orangutangų globotoja Birutė Galdikaitė.
Kučingo oro uoste užsimaniau nusipirkti Malaizijos telefono kortelę, kad paskambinčiau pigiau ir kad nebūčiau pririštas prie wifi. Užtrukau prie DiGi kiosko, mergaitės ilgai bandė man padėti su jų kortele prisiskambinti į Lietuvą. Nesėkmingai – nei į Omnitelį, nei į Tele2. Teko jų kortelės atsisakyti ir likti su Šri Lankos numeriu.
Pirmai nakčiai buvau užsibukinęs Pulman viešbutį pačiame miesto centre – penkios žvaigždutės, vienas iš geriausių, virš 300 ringitų. Nors baseine ir džakuzi vanduo buvo šaltokas, bet vaizdas pro didžiulį langą – fantastiškas. Alkoholis viešbučio bare bais brangus, geriau negerti ir nerūkyti – ant cigarečių pakelių Malaizijoje tokie baisūs paveiksliukai priklijuoti…
Šiandien prabanga, rytoj – džiunglės, beždžionės, siurbėlės ir uodai.