Atsibudau Sigirijoje, pusryčiai, kaip žadėta laiku. Tuščia visur, šeimininkas paliko mane bepusryčiaujantį, sako, kai baigsi, uždenk kas liko, ir tokį didelį gaubtą parodė. Pats nuėjo į savo kontorą netoliese, paprašė manęs ten užeiti, kai išsikraustysiu.

Užėjau į jo kontorą, tai nedidelė krautuvėlė, sumokėjau už viską virš 2000, tas pat gavosi, kaip Dambuloje, ten kambarys brangesnis (bet prastesnis), o maistas pigesnis (bet geresnis). Šeimininkas padėjo pasigauti autobusą iki sankryžos. Lėtas lėtas autobusas, stabtelėjantis kas keli metrai žmonių paimti. Išlipau prie kelio, vedančio į Polunaruvą. Netrukus paragavau reikiamą autobusą. Šri Lankos visuomeninis transportas nenustoja manęs džiuginti. Visur lengvai ir pigiai nusigausi, nors gali tekti pasigrūsti.

Bilietėlį man gražų atplėšė.

Ir prisiminiau aš, kad pamiršau viešbučio šeimininkui kambario raktą atiduoti. Ką dabar daryti, reikės paštu išsiųsti gal. Bet reikalas pats išsisprendė. Polunaruvoje mane išlipant iš autobuso pasitiko taksistas, prisistatė esąs viešbučio šeimininko brolis, jam raktą atidaviau. Taksistas labai norėjo mane nuvežti savo triračiu į kažkokį viešbutį toli, bet aš liepiau vežti į Lonely Planet paminėtą Thisal Geust House. Ten ir apsistojau, kambarys visai neblogas, pigus.

Ir čia nusprogo mano kompo maitinimo adapteris, trečią kartą per kelionę... Tas, kurį Udaipūro fakyras buvo sumeistravojęs. Pačirškė truputėlį ir užgeso. Nuotaika pagedo, reikės šią problemą skubiai spręsti, tikiuosi mano draugai Gampahoje padės.

Bet dar labiau nuotaiką sugadino Polunaruvos archeologinio muziejaus bilieto kaina. Jau ne, nemokėsiu 4200 rupijų, čia jau virš šimto litų bus. Ko gero tai pats brangiausias mano matytas muziejus. Supykęs pasakiau kasininkei, kad boikotuoju jų muziejų ir patraukiau prie ežero pasivaikščioti, paskui dar į miestelio gilumą. Ten mane kalbino taksistai ir siūlėsi to muziejaus bilietus gauti už 3200, dar ir po aplinkines šventyklas (suprask, po suvenyrų krautuves) pavežios trejetą valandų. Atsisakiau jų paslaugų.

Paskui nusiraminau ir pamaniau, kad gal toks bilietų brangumas turi gilesnę prasmę. Gal būt nenorima, kad tuos griuvėsius užplūstų turistų minios, o lankytųsi tik tie, kurie rimtai domisi Šri Lankos istorija, svajoja tas vietas pamatyti, ir jiems negaila daug už tai sumokėti. Nesu nei istorikas, nei archeologas, ko ten man lįsti ir spragsėti savo muiline. Geriau šiaip po miestą pasivaikščiosiu. Bet nieko ypatingo nepamačiau, tad grįžau viešbutin pailsėti, paskaityti.

Taip ir prabėgo mano diena Polunaruvoje be jokių įdomybių.