Pusryčiams suvalgiau thali papigintą už 35 rupijas, nes ryžių tuo metu neturėjo, kitaip būtų 40 kainavę (porą litų).
Papusryčiavęs ir grždamas turgaus link, prie kranto pamačiau, kad rankdarbių mugė atsidaro. Užėjau pasidairyti, prekeiviai dar tik ruošiasi, reikės rytoj užeiti. Bet atidarymas gražus, įėjimas gėlėmis apibarstytas, aukojimo stalelis su smilkalais pastatytas.
Po darbo prie jūros, kaip visada. Prie išeidamas, kaip visada, savaip persižegnojau: galva vietoje, fotoaparatas marškinių kišenėlėje, telefonas kitoje kišenėlėje, piniginė kelnių kišenėje, kita piniginė kitoje kelnių kišenėje, kelnės užsegtos, reiškia viskas tvarkoj, galiu eiti.
Po ilgų geografinių tyrinėjimų pagaliau nustačiau, kad nėra tiesaus kelio į Džalandaro pliažą, nebent kaip tas povas mokėčiau tvoras perskristi. Šįkart ėjau pro Šv. Pauliaus bažnyčią, ji atidaryta buvo, žmonės užeidinėjo.
Šiandien alaus negersiu, reikia susirasti kitą lengvą gėrimą. Krautuvėse už prieinamą kainą vietinį portveiną pardavinėja. Galima ne visą butelį pirkti, o tik dalį - įpila į mažytį buteliuką nuo viskio. Visi gėrimai čia parduotuvėse dalimis pardavinėjami. Įsivaizduoju, kaip į mane pažiūrėtų, jei Lietuvos krautuvėje paprašyčiau, kad iš butelio atpiltų kokius du šimtus gramų. Taigi nusipirkau 150 gramų portveino ir nusinešiau ant stogo pas draugus.
Linksmosios kompanijos naujienos. Grįžo gruzinas, jis tik į Mumbajų trumpam tebuvo išvažiavęs. Atvyko dar vienas gruzinas, vardu Dato - jaunas (dvidešimt kelerių metų) plepus verslininkas, praturtėjęs iš biznio internete - pardavinėja kažką iBėjuje, ko nėra kitur, tik Gruzijoje. Jis tik čia susitiko su pirmuoju gruzinu. Stebimės su Deividu, tas nesitikėjo, kad nors kartą gyvenime gyvą gruziną sutiks, o čia du, vienas po kito. Kanadiečių porelė ir izraelietis išvyko. O australiečio vardas Džoš.
Ne tik paplepėti čia užlipau, bet ir pavalgyti. Užsisakiau hudrabadi - žalios spalvos ryžių su žirniais ir sūrio paneer gabalėliais (jie viduje, tie balti makaronai, tai kitas, europietiškas sūris užtarkuotas, tokia mada šiame restorane).
Geografinis nukrypimas Nr 3. Katiavaro pusiasalis, Sauraštra
Čia pasistengiau sužymėti svarbiausias pusiasalio vietas, tikriausiai dar svarbesnės liko nepažymėtos. Trumpas subjektyvus sąrašas, nesiremiu jokiais šaltiniais, tik tuo, kas užsiliko galvoje iš bendro išsilavinimo, ankstesnių paskaitinėjimų ir jau atsiradusios mažytės patirties.
Kathiavaro pusiasalis (kitaip vadinamas Sauraštra) praktiškai nebuvo Britų imperijos dalis, toje vietoje iki pat nepriklausomybės gyvavo pora šimtų nepriklausomų kunigaikštysčių. Lyginant su kitomis Gudžaratho dalimis, Sauraštroje gyvenimas vyksta lėčiau, čia visur ilgos pietų pertraukos.
Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...