Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Keturiasdešimt penktoji diena 2010.12.21

Neplanuota kelionė į Gangešvaro šventyklą

« pradžion

pabaigon »

s

Maniau šiandien bus tokia pat diena, kaip ir vakar, kaip ir užvakar. Kaip filme "Švilpiko diena". Pusryčiai pas Harešą: perėjimas per turgų: darbas iki pavakarių, pasivaikščiojimas iki Džalandaro pliažo ir atgal. Iš pradžių taip ir buvo.

Po pusryčių dar tik nubėgau į AtoZ kontorą bilieto traukiniui į Čenajų užsirezervuoti. Pasirodo, visi bilietai užrezervuoti mėnesiui į priekį, mane tik gali įrašyti į "Waiting list", mano norimai dienai ten jau 10 laukia. Nemaniau kad taip sudėtinga su tais traukiniais. Yra laisvų vietų tiktai į AC-1 klasę. Sako nuobodu ta klase važiuoti: tuščia, šalta nuo kondicionierių, pakeleiviai stambūs verslininkai ar įžymybės, bendrauti nelinkę, sėdi į kompiuterius įsikniaubę. Kainuotų 3200 - kaip lėktuvu skristi. AtoZ vadybininkas ir siūlė geriau skristi, gali man gauti lėktuvo bilietą už 3500. Pasakiau, kad dar pagalvosiu, man pasakė, kad greičiau galvočiau, nes ir lėktuvo bilietų neliks. Neduodu tam vadybininkui užsidirbti - primūčinau jį su Airtelio papildymais, ir dabar nieko neperku. O man atrodo, kad reikia su protingais žmonėm pasitarti, negali būti, kad prieš mėnesį traukiniui bilietų nebūtų, lyg tai jokių didelių švenčių sausio gale nėra. Matyt labai nori man tą lėktuvo bilietą įbrukti. Reikėtų pačiam traukinio bilietus rezervuotis internetu, bet ten sudėtinga registracijos sistema ir užsienietiškų kreditinių kortelių nepriima.

Kai internetas nėra labai reikalingas, jis veikia gerai. Kai jo labai prireikia, jis trūkinėja, ar visai nėra. Šiandieną kaip tik norėjau vieną web servisą pritaikyti savo programai, nieko neišėjo. Tada aš išėjau pasivaikščioti šį kartą anksčiau, ne penktą, o ketvirtą.

Jau nepamenu kelintą kartą ketinau rasti trumpiausią kelią iki jūros. Ir vėl nuklydau ne ten, ir vėl paklaidžiojau siauromis gatvelėmis, ir vėl įdomių kadrų prifotografavau:

Prie Džalandaro pliažo atsidūriau anksti, saulė dar spigino į akis. Nuėjau pažiūrėti, kas yra toliau už Sunset Point iškyšulio. Ten dar keletas įlankėlių, iškyšulių. Šokinėjau per akmenis, laipiojau per koralų darinius, stebėjausi keisčiausiais Gamtos sukurtais paviršiais ir erdvinėmis struktūromis. Gaila, nuotraukose ne taip įspūdinga.

O kas už to iškyšulio, o kas toliau... taip ėjau ėjau, kol priėjau rodyklę į Gangešvaro šventyklą. Iki pat jos nuėjau pakeliui dar kitas šventas vietas pafotografuodamas. Radau vieną vietą lyg tai apleistą, lyg ir ne, įdomiomis freskomis išpaišytą

Paskui radau dar vieną neapleistą vietą su Diu gamtos ir istorijos paveikslais.

Pačią Gangešvaro šventyklą priėjau jau temstant. Palipau ant kalniuko už jos, iš ten jau Nagoa pliažas tolumoje matosi. Reiškia nemažai šiandien nuėjau. Prie šventyklos reikės ateiti dar bent sykį, kai apšvietimas bus geresnis. O kol kas prisėdau ant suolelio, kokoso skysčio atsigėriau ir minkštimą suvalgiau - kaip gerai, kad kokosus radau čia pudžai (aukojimui) pardavinėjant.

Dar pasetebėjau vakar Anando paminėtą parsų tylos bokštą. Per tamsu darosi, kitą kartą arčiau jo prieisiu.

Namo grįžau ne pakrante, o tiesiai, per Fudamo miestelį. Namaste, sveikinuosi su močiutėmis einančiomis į šventyklą, jos man maloniai atsako. Mažuose miesteliuose visi sveikinasi praeinami. Fudamas švarus, palmėse skendintis miestelis, jame Fatimos katalikiška bažnyčia ir daug induistinių šventyklų. Reikės čia dar užsukti.

Paspartinau žingsnį ir netrukus Diu priemiesčius pasiekiau, praėjau gražiai išpuoštą lemputėmis elektrinę. Ji verta pagarbos - per visą čia buvimo laiką elektra nebuvo prapuolusi nė karto - nebūdinga Indijai.

Priėjau miesto vartus, sužavėjusius mane užvakar. Dabar tamsoje jie ne mažiau įspūdingi, papuošti miesto šventės proga, lemputės blyksi, fejerverkai sproginėja, čia šalia stadionas, šventinis koncertas jame kaip tik vyksta. Neužsukau, nuskubėjau namo, tiksliau ne namo, o į Nilešo viešbutį su protingais žmonėm pakalbėti apie traukinių bilietus.

Ant stogo nieko nebuvo, bet aš vis tiek priguliau ant pagalvėlių, arbatos užsisakiau, tekstą kompe renku. Atėjo dvi prancūzaitės, paskui vakar matytas čekas, paskui Anandas su dar nematytu amerikonu, rusakalbis jaunuolis iš Karagandos ir labai miela japonė iš Osakos vardu Eriko. Visi jie patyrę keliautojai po Indiją, visi turi ką įdomaus pasakyti. Sužinojau, kad nereikia pergyventi dėl bilieto į Čenajų, Amdavado geležinkelio stotyje yra kasa užsieniečiams, ten turi jiems specialiai užrezervuotų bilietų. Anandas išsitraukė viskio butelį ir pradėjo švęsti ilgiausią metų ir dar pilnaties naktį. Romo buteliuką atsinešė čekas, amerikonas alaus. Sunku buvo palikti tokią puikią kompaniją.

Šiandien neplanuotai sukoriau kelioliką kilometrų. Ne su naujais sandalais, su senom pliažankėm. Ne taip patogu, kaip su a.a. kroksais-kaliošais, bet bent kojų stipriai neskauda, tik maudžia truputėlį.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...