Ir vėl penktą ryto graudžios dainos pažadino. Vakar giedojo apie "maturi", šiandien apie "lakšmi". Tikrai fantastiška melodija, nieko panašaus nebuvau girdėjęs, nors maniausi šiek tiek išmanantis apie hindustani muziką, ypač vokalines tradicijas (pandit Jasraj ir t.t.). Tikėjausi rytais išgirsti "Allah Akbar", čia juk daug turi būti mečečių. Bet mane žadina induistiškos giesmės.

Pasiklausiau išėjęs į balkoną-terasą ir vėl nuėjau miegoti.

Atsibudau nuo beldimo į duris, jau dešimta. Pusryčius pasisiūlė atnešti jau naujas berniukas, tokiu suktu veidu. Nulupo 96 rupijas, kažkodėl. Kitą kartą varysiu jį lauk, geriausias patarnautojas nepalietis, jis ir angliškai geriau šneka, ir neplėšikauja taip. Kaip tik baigus pusryčiauti jis ir apsireiškė. Truputį nusiminė, kad pavėlavo, bet aš jo dar arbatos paprašiau. Dar paprašiau, kad paieškotų ir atneštų kokią lentelę, aš darbo stalą iš kėdės ir jos pasidarysiu. Vaizdžiai parodžiau, ko man reikia, jis suprato, netrukus atnešė tokią ploną metro ilgumo lentą, pločio užtenka kompiukui pasidėti. Perstačiau baldus, pakišau popierėlį po kėde, kad neklibėtų ir jau turiu puikią darbo vietą. Tiesa, nuo tos lentelės smarkiai š atsiduoda, bet turėtų išsivadėti, arba aš priprasiu.

Pusryčiai buvo įvynioti į laikraštį su gražuolių nuotraukomis. Indės tikrai labai gražios, bet apie jas paskui.

Lipu žemyn viešbučio prasitęsti. Pusę laiptų nulipęs susigriebiau ir parlėkiau atgal. Palikau kambaryje tašelę su kompu. "Never ever" taip nedaryk daugiau - sakau sau. Specialiai pirkau mažą kelioninį kompą, kad galėčiau visur su savim tampytis, tai ir nereikia jo niekur palikti. Jis turi būti priaugęs prie manęs, kaip kūno dalis.

Žadu dar pagyventi pas jus, sakau, jei duotumėt nuolaidą, aišku, pridėjau. Kiek žadat gyventi, klausia administratorius. Dar kokią savaitę, sakau. Tai nuo rytojaus bereiks mokėti 400.

Šiandien pirmą kartą palijo man esant Indijoje. Iš pradžių truputį, paskui smarkiai. Na viskas, pagalvojau, dabar ir elektra prapuls ir vandentiekis suges. Nieko panašaus, lietus netrukus praėjo, elektra nebuvo prapuolusi, viskas veikia, tik gatvėse purvas visur atsirado. Bet saulutė netrukus viską išdžiovino. Liūčių sezonas jau praėjęs, dabar tik retkarčiais palis, lietsargis čia nereikalingas. Naktį temperatūra nukrenta iki 20, dieną nepakyla aukščiau 30 - idealus oras nei per drėgnas, nei per sausas. Bet sako turi atšalti netrukus, ir čia žiema artėja.

Paskambino iš SIM Mobile, pasakė, kad jau viskas veikia. Nubėgau pas juos, paėmiau Reliance Neconnect broadband USB data stick, įkišau į savo kompą - veikia. Lėtai, bet greičiau, negu interneto kavinėse. Sako išėjus į lauką, o ypač viešbutyje aukštai turėtų veikti daug greičiau - apie 3 MB/s. Sumokėjau 3500 (beveik 200 Lt, jei kursas baisiai nepasikeitė). Ir balanso turiu 5 GB. Jei norėsiu pasipildyti, 3 GB kainuos apie 500 rs. Turėtų užtekti, net ir pasiskaipinti galėsiu, keletą savo filmukų uploadinsiu. Sako, mano devaisas internatą gaudo net pačiuose atokiausiuose Indijos kampeliuose, blogiausiau atveju persijungia į GPRS režimą. Pamatysim.

Pagaliau turiu internetą. Parbėgau namo, tikrinu, viskas veikia, greitis pakenčiamas. Atbėgo berniukas, siūlo valgyti atnešti. Sakau, nenoriu. Jis vis vardina čapati ir kitus patiekalus. Sakau, gerai, arbatos atnešk. Daviau 10 rupijų, klausia, o kur "tip". Rytoj, sakau. Visai išnaglėjo vaikis.

Artėjant vakarui išėjau pasivaikščioti po gimtąjį savo rajoną. Kai kas mane gatvėje jau pažįsta. Vakar sakei, kad rytoj užeisi į mano krautuvę - tiesia ranką sveikintis prekeivis. Sakiau rytoj, reiškia rytoj, atsiliepiau. Pasijuokėm. Vėl mane pasišaukė Rahulas. Pasikvietė į savo ofisą, tokią purviną šiukšliną tarpuvartę. Be jo ten desietkas agentų dirba, dabar ilsisi, sėdi ant kažkokių lentų, arbatą geria. Ir man davė arbatos. Kodėl man neskambini, klausia Rahulas. Kad dar niekur nenoriu iš Delio išvažiuoti, sakau. Ar daug jau pamatei, klausia. Dar nespėjau, atsakau, bet man siūlo dienos turą už 200. Žadėti tai žada, sako Rahulas, bet po turo išreikalaus iš tavęs kokius 800 ir primuš, jei neduosi. Jei nori, aš galiu tau už 1000 visą miestą aprodyti, su savo mama supažindinti. Ačiū, ne dabar sakau. Kiek už arbatą, klausiu. Paprašė 20. Į namus man dvigubai pigiau atneša.

Labiau negu su visokiais agentais ar prekeiviais norėčiau pabendrauti su statybininkais, remontininkais ar kokiais skalbėjais. Bet aš patingėjau pasimokyti hindi, o jie nekalba angliškai.

Bevaikštant Pahar Ganj gatvelėmis verta pakelti galvą aukštyn ir pasigrožėti elektros ir komunikacijų tinklais (tik reikia rasti patogią poziciją, kad praeiviams bežiopsodamas nemaišytum ir koks vežimas ant galvos neužvažiuotų). Maniau, kad tik mano senojoje Vilniaus studijoje unikali laidų raizgalynė palubėj, bet jai toli iki New Delio gatvelių instaliacijų. Nekeista, kad elektra dažnai čia prapuola. Bet greitai ją sutaiso. Jei kas, generatorius įjungia.

Lauko tualetai čia atviri, iš jų teka upeliai, švariau ant tvoros sisioti. Apsaugodami nuo to savo tvoras savininkai piešia ant jų dievus ir šventuosius, ant jų sisioti nedrįstama. Apie tą reiškinį dar reikės pasidomėti atskirai.

Pamačiau praeinantį seną hipį, jau ne pirmą. Iš tų kurie septyniasdešimtaisiais atvyko į Indiją ir išmetė savo amerikietiškus ar europietiškus pasus į šventą Gango upę. Nuo tol ir gyvena čia, nes namo išvažiuoti be pasų neišleidžia. Pražilę, apsiskarmalavę kaip sadhu, bet kažkaip aiškiai matosi, kad vakariečiai. Reikėtų su jais kaip nors susipažinti, pabendrauti. Geriau tai daryti Rišikeše, bet ten neketinu šiemet važiuoti. Nors, kas žino...

Mano vakarykštė valgyklėlė kažkodėl uždaryta. Užėjau į kitą, ta dar geresnė. Padavėjas kalba angliškai (tai nėra geros valgyklos požymis, tiesiog patogiau užsisakinėti). Yra lassi. Siūlo Malai kofta, Mutjer masala, Palak paneer. Tradiciškai užsisakiau Thali. Ne paprastą, o special, su papildomais priedais. Dar česnakinės roti duonelės, ne tik čapati. Žinau, kaip pagreitinti aptarnavimą maitinimo įstaigoje. Reikia išsitraukti kompą. Tik pradėsi ką nors dirbti, atneš maistą ir reikės susipakuoti. Lasi atnešė bananinį, paprašiau dar vieną, su druska. Pamiršau pasakyti, kad ledo nedėtų, tai surizikavau pirmą kartą. Man pasiseks, jei nepasigausiu dizenterijos.

Tiek daug visko prinešė, persivalgiau. Reikės rimtai pasireguliuoti savo mitybą. Už viską sumokėjau 120.

Grįžęs išsimaudžiau, sėdau padirbėti prieš miegą. Išgirdau varpelį lauke skambinantį, išėjau pažiūrėti į balkoną-terasą. Gatvėje toks žmogus vežasi karučius, juose žvakelė, smilkalai rūksta, šventas paveikslėlis. Suskambina varpeliu, pribėga žmonės, duoda pinigėlį ir linkteli delnus suglaudę (Namaskar gestas).

Pamačiau, kaip vienas žmogus pargriuvo gatvėje. Pradėjo trūkčioti, epilepsija. Praeinantys žmonės visai nekreipia dėmesio, tiesiog perlipa per vargšą. Kol galvojau, ką man daryti, ligonis nurimo, paskui atsisėdo, pasėdėjo ir nuėjo savo keliais.

Jaučiuosi labai sveikas, tik visos kojos ir rankos lyg uodų sukandžiotos, niežti. Bet tik vienas-kitas uodas tebuvo įskridęs, kas taip sukandžiojo, nežinau. Blakių kambaryje nepastebėjau, gal jos palaukia, kol užmigsiu, tik tada išlenda.