Sudie, nameliai . Ilgai jūsų nebematysiu, ir ką berasiu sugrįžęs...

Rygon važiuoja linksma studentiška kompanija. Kaimynė bobutė. Liuksusinis autobusas, gavau vietą gale, ten stalelis, pasistačiau savo kompiuką ir tvarkausi savo dalykėlius. Šiaurės Lietuvos derlingos lygumos, dar nenubalintos šalnų. Užlaikiau tą bobų vasarą iki savo išvykimo, lai pasidžiaugia visi kartu su manim J. Kol kas visi aplinkui kalba lietuviškai, netrukus klausysiuosi nesuprantamų kalbų. Pasistengsiu suprasti, tai yra ir vienas iš mano kelionės tikslų.

Šviežiai išskalbti rūbai kvepia skalbimo milteliais. Susivilkau viską, daug sluoksnių, šilta, nereikia palto anei kurtkės – kam man tie dalykai Indijoje. Patogu būti svogūnu (ar kopūstu).

Išbandžiau dar sykį savo mobilų internetą. Kaip ten pasienyje? Laiškai išsisiunčia, Delfis rodosi, įdomu, kaip skaipas? Ant Lietuvis-Latvijios rubežiaus visų telefonai pradėjo cirskšti. O man per tamsu pasidarė rašyti.

Mano mažas notbukėlis lėtas lėtas. Įsigijau jį specialiai šiai kelionei, nes mano 8 kg monstrą (Dell Precision M6400) labai nepatogu tampytis. Taip, jis „portable“, bet ne „mobile“. Palikau jį namie dukros priežiūrai. Dabar pratinuosi prie jo naujo mažo broliuko (Asus eee). Tiesiog netbookas, bet ne visai – 12‘’, 2GB, 1366x768). Procas atominis, todėl lėtas. Užtat lengvutis (1.2 kg), o baterijos laiko net septynias valandas (ką nors rimčiau dirbant penkias). Ne toks brangus, kad labai verkčiau jį praradęs (truputį paverkčiau – toks reikalingas daiktas, tik reikia priprasti).

Jau Ryga. Taksistai, turbūt, kaip ir rikšos Indijoje (ir Lietuvoj), jau iš karto kažką šnibžda man pro šalį praeinant. Bet man nereikia. Nudardėjau su savo čemodanėliu Sausio 13 iela link įsivaizduojamų viešbučių vietų (buvau pasiruošęs - atsispausdinau lapelį iš gūglo mapo ir nusipaišiau ten hostelius aplinkui stotį). Ėjau ėjau ir netrukus vieną priėjau (paskiau besivaikščiodamas radau visus kitus pasižymėtus hostelius).

„Engliš, po-russki, lietuviškai?“ klausiu resepšeno mergelės. Tik ne lietuviškai, juokdamasi atsakė ji angliškai. Gavau 3-vietį kambarį už vienviečio kainą (18 latviškų latų). Kur čia geriau pavakarieniauti, klausiu. Ten ir ten, paišo ratukus ant miesto plano. Einam kartu, sakau. Negaliu, aš dirbu, sako ji. O aš juokauju, sakau aš. Pasidėjau daiktus, išėjau pasivaikščioti. Tuščias restoranas šalia, brangus, nejaukus. Priėjau šnapso kriautuvėlę, nusipirkau tetrapaką vyno, namie išgersiu. Parėjęs pamiegojau biškį, pavargęs pasijutau. Atsikėlęs pajutau alkį ir išėjau pasivaikščioti su tikslu užkąsti. Jau po dešimtos, bet turėčiau ką nors rasti. Nenorėjau toli nueiti – šalta, baisu paklysti. Priėjau kažkokį restoranėlį, ten indiškas meniu. Kaip gerai, Indija prasideda jau čia (latviškos virtuvės ypatybes patyrinėsiu, kai apsigyvensiu Latvijoje – būtinai tai reikės padaryti, per mažai pažįstu tuos šaunius kaimynus). O dabar – paneer masala (balto minkšto sūrio gabalėliai daržovių troškinyje su daugybe prieskonių) su roti (tokia duonelė). Niam, pirštus aplaižiau tiesiogine to žodžio prasme, nes valgiau rankomis, kaip priklauso. Kainavo 12 latų, Indijoje, matyt, už tiek galima prasimaitinti visą savaitę. Parbėgau namo, šalta gatvėse.

Jaukus virtuvės kambarėlis, ten ir internetas wi-fi veikia, prieigos slaptažodis ant sienos užrašytas. Už stalo vakarieniauja backpakeriai – kalifornietis, šiame hostelyje dirbantis pagalbinius darbus ir gyvenantis už dyką (jau metai taip pigiai bastosi po Europą), ispanų porelė ir moterėlė iš Lietuvos – visi šnekučiuojasi angliškai. Moterėlė skundžiasi, kad jai sunku rasti darbą, nes jai virš 50. Jauku čia, šilta, visi iki maikių išsirengę. Pasėdėčiau su jais dar, bet lūžtu, reikia eiti miegoti, kol miegasi.

Štai kaip išmargintos hostelio sienos: